- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- I-1294-596/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05672-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- I. B., D. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
- 1.16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų I. B. ir D. L. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, ir Generalinei prokuratūrai dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. B. skunde, kurį patikslino 2015-03-03, prašo teismo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-12-31 – 1 415,56 Eur (4 887,66 Lt) ir panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-09-20 sprendimą Nr. 17.2-17490; D. L. prašo priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-05-03 – 5 989,04 Lt bei panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-10-11 sprendimą Nr. 17.2-18729.
Nurodo, kad pareiškėjas I. B. nuo 2002-04-03 Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje dirbo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus stažuotoju (prokuroro etate), nuo 2003-04-08 ėjo Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros duomenys neskelbtini prokuroro pareigas, nuo 2003-04-30 – Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros duomenys neskelbtini prokuroro pareigas, nuo 2012-09-01 – Klaipėdos apygardos prokuratūros duomenys neskelbtini prokuroro pareigas. Nuo 2013-04-12 buvo atleistas iš tarnybos prokuratūroje. Pareiškėjas D. L. nuo 2002-03-21 Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje ėjo stažuotojo pareigas (prokuroro etate), nuo 2005-04-29 – Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros duomenys neskelbtini prokuroro pareigas, nuo 2005-04-29 – Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas, nuo 2011-07-01 – Raseinių rajono apylinkės prokuratūros duomenys neskelbtini prokuroro pareigas, nuo 2012-09-11 – Šiaulių apygardos prokuratūros duomenys neskelbtini prokuroro pareigas. Nuo 2013-11-23 atleistas iš tarnybos prokuratūroje.
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str. nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – ir Darbo apmokėjimo įstatymas). Lietuvos Respublikos Seimui 2009-04-23 ir 2009-07-17 priėmus Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymą, nuo 2009-05-01 sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, o nuo 2009-08-01 – Generalinės prokuratūros ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarime pripažino Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2000-08-29 Nr. VIII-1904 redakcija) ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009-04-23 Nr. XI-224 redakcija) prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl jiems nepagrįstai ir neteisėtai neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pažymėjo, kad kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydami išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką arba pateikti paskaičiavimus, tačiau Generalinė prokuratūra ginčijamais sprendimais nurodė, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti jų prašymo, nes Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikia taip, kaip privalo veikti pagal galiojančius įstatymus, bei pateikti paskaičiavimų apie neišmokėtą pareiginės algos dalį. Pažymėjo, jog 2013-07-26 visiems Lietuvos Respublikos prokuratūros prokurorams, padėjėjams ir specialistams elektroniniu paštu (intranete) buvo pateikta informacija apie Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo įgyvendinimo eigą ir Personalo teisės skyriaus parengta informacinė aktualių teisės normų apžvalga. Dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento jiems laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-05-03 buvo neišmokėta prokuroro darbo užmokesčio dalis (b. l. 1–4, 56–57).
Atsiliepimas
Generalinė prokuratūra atsiliepimuose į pareiškėjų skundą nurodo, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat pareiškėjų reikalavimams prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais įstatymais, t. y. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Konstitucinis teismas 2013-07-01 nutarimu nepripažino, jog Priedėlis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Jeigu teismas nuspręstų pareiškėjų skundą tenkinti, prašė mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus (b. l. 13–16, 82–83).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2012-11-21 įsakymu Nr. P-1051 „Dėl D. L. atleidimo iš tarnybos prokuratūros“ nuo 2012-11-23 atleido pareiškėją D. L. iš tarnybos prokuratūroje (b. l. 10).
Pareiškėjas I. B. 2013-09-16 ir D. L. 2013-09-25 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydami išmokėti susidariusį darbo užmokesčio išmokos skirtumą arba pateikti paskaičiavimus apie grąžintiną darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 8, 9).
Generalinė prokuratūra 2013-09-20 raštu Nr. 17.2.-17490 ir 2013-10-11 raštu Nr. 17.2-18729 pareiškėjams išaiškino, kad Generalinė prokuratūra vadovaujasi galiojančiais ir teisėtais aktais ir veikia taip, kaip privalo veikti pagal galiojančius įstatymus. Įstatymų leidėjui nenustačius sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymų (b. l. 5, 6).
Generalinės prokuratūros 2013-10-10 pažymoje Nr. 17.9.-2880 „Apie D. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2009-08-01 iki 2012-11-23“ nurodyta, kad pareiškėjui D. L. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-11-23 nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 5 989,04 Lt (b. l. 7).
Generalinės prokuratūros 2013-11-04 pažymoje Nr. 17.9.-3583 „Apie I. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2009-08-01 iki 2012-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjui I. B. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-12-31 nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 4 887,66 Lt (b. l. 17).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjams kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei dėl Generalinės prokuratūros sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.
Prokurorų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, kurio 49 str. (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1785 redakcija) nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Darbo apmokėjimo įstatymo 3 str. (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1773 redakcija) 3 d. nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; 3) priedo už kvalifikacinį rangą.
Darbo apmokėjimo įstatymo 5 str. 3 d. (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1773 redakcija) nustato, kad priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos. Minėto įstatymo 5¹ str. (2007-07-03 įstatymo Nr. X-1254 redakcija) nustatyta prokurorų priedų už kvalifikacinį rangą skaičiavimo nuo pareiginės algos tvarka: 1) jaunesniajam justicijos patarėjui – 10 procentų dydžio; 2) justicijos patarėjui – 15 procentų dydžio; 3) vyresniajam justicijos patarėjui – 20 procentų dydžio; 4) vyriausiajam justicijos patarėjui – 25 procentų dydžio; 5) valstybiniam justicijos patarėjui – 30 procentų dydžio; 6) vyriausiajam valstybiniam justicijos patarėjui – 40 procentų dydžio. Darbo apmokėjimo įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Prokurorų pareiginės algos koeficientai yra nustatyti Priedėlio III skirsnyje.
Seimas 2009-04-23 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-224, kurio 1 str. (įsigaliojusiu 2009-05-01) pakeitė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlį, inter alia jo III skirsnį, pirmą kartą sumažindamas pareiginės algos koeficientus. Šiuo įstatymu sumažinti tik Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai. Kitų prokuratūros grandžių – apygardų ir apylinkių prokuratūrų – prokurorų pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.
Seimas 2009-07-17 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-361, kurio 1 str. (įsigaliojusiu 2009-08-01) pakeitė Priedėlį, inter alia jo III skirsnį, antrą kartą sumažindamas pareiginės algos koeficientus. Šiuo įstatymu sumažinti visų prokurorų pareiginės algos koeficientai. Šiame kontekste pažymėtina, kad Klaipėdos miestų apylinkių prokuratūros prokurorams pareiginės algos koeficientas iki mažinimo buvo nustatytas 8,3, o kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojams – 8,8, kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūros vyriausiajam prokurorui – 9,3, kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūros prokurorams – 8. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009-07-17 Nr. XI-361) Klaipėdos miestų apylinkių prokuratūros prokurorams pareiginės algos koeficientas buvo nustatytas 8,01, t. y. sumažintas nuo 8,3 iki 8,01, kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojams – 8,45, t. y. sumažintas nuo 8,8 iki 8,45, kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūros vyriausiajam prokurorui – 8,88, t. y. sumažintas nuo 9,3 iki 8,8, kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūros prokurorams – 7,76, t. y. sumažintas nuo 8 iki 7,76.
Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-07-17, 2 str. nustatytas sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų galiojimo laikas 2010-07-02, 2011-11-22, 2011-12-21 priimtų Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 str. buvo pratęstas. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-04-23, 3 str. 2 d. buvo nustatyta vėl taikyti šio įstatymo 2 str. nustatytus nesumažintus, t. y. iki 2009-04-30 galiojusius, prokurorų pareiginės algos koeficientus, tačiau šio teisinio reguliavimo įsigaliojimo laikas 2010-06-30 ir 2011-11-22 priimtų Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 str. buvo atidėtas.
Seimas 2011-11-21 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2012-05-01), kurio 1 str. pakeitė Priedėlio (2009-07-17 redakcija) III skirsnį, kuriame, pritaikius papildomas darbo užmokesčio mažinimo priemones, nustatyti sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai. Iš minėto įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad šis įstatymas priimtas siekiant sėkmingai įgyvendinti Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarką atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimus. Šiuo įstatymu apygardos prokuratūros apylinkių prokuratūros prokurorams nustatytas 9,03 pareiginės algos koeficientas, o apygardos prokuratūros apylinkių prokuratūros vyriausiajam prokurorui nustatytas 9,72 pareiginės algos koeficientas.
Šiame kontekste pažymėtina, kad šis ginčijamas teisinis reguliavimas ir juo nustatyti inter alia sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai galiojo iki 2013-12-31, kadangi 2014-01-01 įsigaliojo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyti nesumažinti jų pareiginės algos koeficientai.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas I. B. ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros duomenys neskelbtini prokuroro pareigas, nuo 2012-09-01 – Klaipėdos apygardos prokuratūros duomenys neskelbtini prokuroro pareigas (b. l. 1–4, 56–57). Pareiškėjas D. L. ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros duomenys neskelbtini prokuroro pareigas, nuo 2011-04-19 – Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas, nuo 2011-07-01 – Raseinių rajono apylinkės prokuratūros duomenys neskelbtini prokuroro pareigas, nuo 2012-09-11 – Šiaulių apygardos prokuratūros duomenys neskelbtini prokuroro pareigas (b. l. 1–4).
Taigi, pareiškėjams dėl pasikeitusių Priedėlyje nustatytų prokurorų pareiginės algos koeficientų buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis.
Generalinė prokuratūra pareiškėjų reikalavimams priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas I. B., kuris prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2012-12-31, ir D. L., kuris prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2012-05-03, į teismą su skundu kreipėsi 2013-10-23. Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjai ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jiems išmokėtas teisingai. Pažymėtina, kad pareiškėjai ieškinio senaties termino atnaujinti teismo neprašė, teismas ex officio taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į Generalinės prokuratūros prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-10-22. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų reikalavimai šiose dalyse (t. y. nuo 2009-08-01 iki 2010-10-22) atmetami.
Nagrinėjamu laikotarpiu (I. B. atžvilgiu – nuo 2010-10-23 iki 2012-12-31, D. L. atžvilgiu – nuo 2010-10-23 iki 2012-05-03) pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2014-12-22 nutarime, kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) Priedėlio (2009-04-23, įsigaliojusi 2009-05-01) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-04-23, 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, 2010-06-30 redakcija, 2011-11-22 redakcija, 2012-12-20 redakcija) tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Priedėlio (2009-07-17 redakcija) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-07-17, 2 str. (2009-07-17 redakcija, 2010-07-02 redakcija, 2011-11-22 redakcija,), 2 str. (2011-12-21 redakcija) 2 d. tiek, kiek jais buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Priedėlio (2009-07-17 redakcija) III skirsnis (2011-12-21 redakcija, įsigaliojusi 2012-05-01) tiek, kiek jame buvo įtvirtinti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo 2 str. (2011-11-21 redakcija, 2012-12-20 redakcija) tiek, kiek juo buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime, be kita ko, nurodė, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuotos 2013-07-01 Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas) mutatis mutandis taikytinos ir teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo mažinami prokurorų ir kitų valstybės pareigūnų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime konstatavo, kad šiuo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Tam, jog būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1134-520/2016; LVAT 2016-03-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-72-575/2016; LVAT 2016-03-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-510-552/2016).
Pareiškėjai taip pat prašo panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-09-20 raštą Nr. 17.2.-17490 ir 2013-10-11 raštą Nr. 17.2-18729, kuriais Generalinė prokuratūra pareiškėjams išaiškino, kad Generalinė prokuratūra vadovaujasi galiojančiais ir teisėtais aktais ir veikia taip, kaip privalo veikti pagal galiojančius įstatymus. Įstatymų leidėjui nenustačius sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymų (b. l. 5, 6).
LVAT teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Teismo vertinimu, Generalinė prokuratūra iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai nurodė, kad įstatymų leidėjui nenustačius sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymų. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog Generalinė prokuratūra priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, todėl pareiškėjų reikalavimai panaikinti Generalinės prokuratūros raštą Nr. 17.2.-17490 ir 2013-10-11 raštą Nr. 17.2-18729 atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 2 d., taip pat prašo priteisti po 69,94 Eur transporto išlaidų, patirtų 2014-05-21 įsigyjant dyzelininį kurą, reikalingą 2014-05-22 atvykti iš Klaipėdos į teismo posėdį Vilniaus apygardos administraciniame teisme (b. l. 39).
ABTĮ 44 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į minėtą įstatymo nuostatą ir į tai, kad pareiškėjų reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, netenkintinas pareiškėjų prašymas atlyginti patirtas transporto išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjų I. B. ir D. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.