Vilniaus apygardos teismo nutartis

Apeliaciniu skundu atsakovas M. V. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą dėl nepilnamečiui vaikui 2010 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimu priteisto išlaikymo iš atsakovo dydžio pakeitimo ir priteisti iš atsakovo po 80 Eur per mėnesį išlaikymą periodinėmis išmokomis nepilnamečiui vaikui S. V. iki jos pilnametystės. Apeliantas nesutinka su 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu, laiko jį neteisingu. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CK 3.192 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes netinkamai įvertino įrodymus apie atsakovo ir ieškovės turtinę padėtį ir ieškovės pateiktus įrodymus apie dukros sveikatą bei ieškovės išlaidų pagrįstumą dukters išlaikymui, tuo pažeisdamas CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir tai turėjo reikšmės neteisingo sprendimo priėmimui. Apeliantas teigia, kad teismas, spręsdamas priteisto išlaikymo pakeitimą (padidinimą) nesivadovavo suformuota teismų praktika: nustatydamas tėvų turtinę padėtį ir išlaikymo dydį teismas turėjo atsižvelgti į išlaikymą vaikui privalančio teikti tėvo (motinos) kitus pagal įstatymą išlaikomus asmenis.Apeliantas remiasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Teismas, apelianto teigimu, spręsdamas klausimą dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio pakeitimo, turi derinti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus, su bendruoju civilinių santykių teisinio reglamentavimo proporcingumo principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Apeliantas pažymėjo, jog nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas gali užtikrinti poreikių tenkinimą. Apelianto nuomone, teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, susijusias su ieškovės pateiktomis išlaidomis, būtinomis dukros išlaikymui ir atsakovo pateiktomis išlaidomi, būtinomis jo naujos sukurtos šeimos išlaikymui, taip pat nepagrįstai suteikė prioritetą ieškovės auginamai dukrai, nustatant jos poreikių dydį nepatvirtintą byloje surinktais įrodymais ir nevertino pateiktų įrodymų apie atsakovo vaikų būtinus poreikius.Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas pateiktus įrodymus konstatavo, kad mergaitė lanko šachmatų būrelį, kurio kaina už rugsėjo – gruodžio mėn. – 35 Eur, rankinio treniruotes, ieškovės teigimu, vaikui, be jau lankomų užsiėmimų, būtų gerai papildomai lankyti žirgyną, nes gyvūnų terapija padeda sergant epilepsija/ žirgyno užsiėmimai kainuoja 65 Eur per mėnesį. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė šachmatų būrelio išlaidas. Pagal ieškovės pateiktą mokėjimą, 2015 m. rugsėjo 18 d. ieškovė sumokėjo 29 Eur mokestį už šachmatų būrelio lankymą rugsėjo – gruodžio mėnesį, bet teismas nevertino, kad per visą bylos nagrinėjimo laiką ieškovė nepateikė įrodymų už dukros lankomą būrelį nuo 2016 m. sausio mėn. Ieškinyje bei teismo posėdyje ieškovė nepasisakė apie tai, kad dukra lanko rankinio treniruotes, nebuvo pateikta pažyma patvirtinanti jų lankymą, taip pat teismas nenurodo, kad rankinio treniruotės yra mokamos. Apeliaciniame skunde ieškovas taip pat nurodo, kad teismas prie dukros protingų poreikių priskyrė žirgyno lankymą, darydamas prielaidą, kad gyvūnų terapija padeda sergantiems epilepsija, bet neatsižvelgia į tai, kad pati ieškovė pritarė atsakovo atsiliepime nurodytam argumentui, jog jodinėjimas žirgu yra pavojingas dukros saugumui ir negali būti pripažintas protingu poreikiu, todėl dukrai būtų geriau turėti kontaktą su delfinais.Apeliantas taip pat nurodo, kad ieškovė į bylą nepateikė įrodymų apie dukros nustatytus gebėjimus, kuriuos būtina lavinti, o teikė užsiėmimų kainų dydžius iš interneto ir taip motyvavo dukros gebėjimus, apelianto nuomone, taip prieštaraudama savo teiginiui, kad ryšium su dukros epilepsijos liga jai būtina pastovi ieškovės priežiūra. Ieškovė nepateikė gydytojų rekomendacijų dėl dukrai nustatytų apribojimų, būtinos priežiūros ir rekomenduojamų užsiėmimų, todėl teismas padarė nepagrįstą prielaidą, kad dukrai būtų gerai lankyti žirgyną. Apelianto teigimu, surinkti byloje įrodymai patvirtina, kad ieškovė dukrai renka užsiėmimus savo nuožiūra, atsižvelgdama ne į dukros gebėjimus, bet į užsiėmimų kainą, pasirinkdama brangiausius, siekiant tikslo nepagrįstai padidinti išlaikymo dydį. Būtino išlaikymo dydį ieškovė nustatė 449 Eur per mėnesį, teismas iš ieškovės pateiktų įrodymų nustatė, kad vaikui išlaikymas kas mėnesį reikalingas 220 Eur, tai patvirtina, kad ieškovė įrodė 50 proc. savo reikalavimo. Teismas, apelianto nuomone, nustatęs, kad dukros išlaikymui kas mėnesį reikalingi 220 Eur ir priteisdamas iš atsakovo 180 Eur per mėnesį, pažeidė CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą, be to, ieškovė ieškinyje nurodė, kad gali mokėti didesnį nei 180 Eur išlaikymą kas mėnesį. Nuo ieškinio pareiškimo dienos dukros poreikiai pagal faktinius bylos duomenis nepasikeitė, todėl teismas neturėjo pagrindo pagrindinę naštą dukros išlaikymui priskirti atsakovui. Apelianto teigimu, teismas išsamiai neištyrė įrodymų apie dukros sveikatą ir gydymą, todėl padarė neteisingą išvadą, kad ieškovei reikia skirti papildomų lėšų, susijusių su dukrai įtariama epilepsijos liga. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių pastovų dukrai vaistų pirkimą epilepsijos gydymui, paskirtų gydytojų rekomendacijų, susijusių su dukros priežiūra, ieškinyje nieko neminėjo apie dukros vartojamus vaistus epilepsijos gydymui. Apeliantas kvestionuoja ieškovės pateiktus vaistų receptus, nes nėra duomenų, kieno vardu išduotas kompensuojamųjų vaistų pasas, mokėjimo kvitas, pagal kurį ieškovė teigia sumokėjusi už papildus 240 Eur, apelianto nuomone, negali būti laikomi tinkamais įrodymais, patvirtinančiais medikamentų pirkimą dukros ligų gydymui, nes vaisto pavadinimas užslėptas, pateikti išrašai iš interneto tinklalapio. Taip pat ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad ji vykdė neurologo rekomendacijas – kreipėsi dėl dukrai įtariamo susirgimo į neurologą konsultacijos kas 3 mėnesius po pirmojo apsilankymo 2015 m. kovo 24 d. Dėl to, atsakovo teigimu, įrodymai nepatvirtina, kad ieškovė turi papildomų išlaidų su šios ligos gydymu, taip pat ir dėl diagnozuoto susirgimo bronchine astma, kadangi vaistus vaikams kompensuoja valstybė. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad dukrai reikalinga papildomai lėšų specialistų konsultacijoms. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė teismų praktiką, nurodydamas, kad vaiko išlaikymo dydis prilyginamas minimaliai mėnesinei algai, kuri pagal 2016 m. birželio 22 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 644 sudaro 380 Eur, todėl vaiko išlaikymo išlaidų sumos įrodinėti nereikia. Teismas, apelianto nuomone, nesivadovavo kasacinio teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009), tačiau šis kriterijus nėra imperatyvus ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Apeliantas teigia, kad teismas formaliai vertino įrodymus, patvirtinančius atsakovo ribotas galimybes padidinti priteistą dukrai išlaikymą. Atsakovo sutuoktinė pateikė įrodymus, jog nuo 2016 m. gegužės 28 d. gauna 518,26 Eur, todėl teismas nepagrįstai išskyrė atskirai pajamas iš darbo santykių ir teigė, kad sutuoktinės pajamos sudaro 684,05 Eur. Teismas nevertino atsakovo pajamų sumažėjimo nuo 2016 m. gegužės 28 d. ir kaip tai atsiliepė atsakovo ir jo sutuoktinės šeimos poreikiams. Apeliantas pateikė įrodymus, kad jo ir sutuoktinės mažamečiai vaikai turi sveikatos problemų – dėl toliaregystės perkami akiniai, dukra gydoma pas odontologą šeimos klinikoje, sūnus gydomas nuo mažakraujystės, pateikė vaistų pirkimų kvitus. Teismas, atsakovo teigimu, nesurinkęs byloje įrodymų, kad ieškovei dukros gydymui būtinos papildomos išlaidos, nepagrįstai pažeidė vaikų lygybės principą, teikdamas nepagrįstą prioritetą dukros S. V. išlaikymo dydžiui, neatsižvelgdamas į atsakovo šeimoje augančių vaikų poreikius. Teismas neteisingai nustatė jo mokamų kredito įmokų mokėjimo terminus ir kreditų paėmimo priežastis. Atsakovas teigia, kad nutraukdamas santuoką su ieškove, jis buvo priverstas prisiimti būsto paskolos mokėjimą, nes ieškovė kategoriškai atsisakė mokėti paskolą, likdama solidariai atsakinga bankui. Apeliantas nurodo, kad teismo išvada, jog dėl prisiimtos rizikos, susijusios su darbo pareigų vykdymu – darbu Lietuvos kariuomenėje pagal profesinės karo tarnybos sutartį, kuris padarė įtaką jo apsisprendimui įsigyti šeimai kitą būstą, kuris nepriklausytų nuo ieškovės solidaraus įsipareigojimo bankui, yra hipotetinis ir nepagrįstas statistine tikimybe, laiko prieštaraujančia susiklosčiusiai visuomeninei nuomonei, kad darbas kariuomenėje turi papildomą riziką žmogaus gyvybei, nes tai tiesiogiai susiję su kariuomenės uždaviniais – ginti Lietuvos Respubliką nuo agresijos, dalyvauti Europos Sąjungos karinėse misijose, karinėse pratybose. Apeliantas pažymi, kad teismas, konstatuodamas, jog atsakovas, mokėdamas kredito įmokas, neblogina savo turtinės padėties, nevertino kredito mokėjimo termino – iki 2047 m. lapkričio 15 d., taigi, atsakovo turtinė padėtis 31 metus bus suvaržyta, taip pat nevertino ir to, kad proceso metu atsakovas siūlė ieškovei prisidėti prie kredito mokėjimo, tokiu būdu ieškovė po 31 metų galėtų disponuoti jai tenkančia nuosavybės dalimi į butą, bet ieškovė nesutiko. Teismo išvada, kad atsakovas gali gauti pajamas iš buto yra neatitinkanti realaus gyvenimo aplinkybių, nes butas mažame miestelyje, kuriame nėra pramonės, darbo vietų stoka ir nekilnojamasis turtas neturi paklausos. Taip pat, atsakovas pateikė į bylą Ariogalos miesto seniūnijos pažymą, patvirtinančią, kad atsakovas su šeima iki 2016 m. pavasario šiame bute gyveno, taigi nebuvo nuomos paklausos butui. Atsakovas į namą persikraustyti yra priverstas, nes būtina jo priežiūra, kad labiau nepablogėtų jo techninė būklė. Apelianto teigimu, jei atsakovas nebūtų pasirūpinęs kito būsto įsigijimu, naujai sukurtoje šeimoje gimę vaikai gyventų bute, įkeistame bankui, už kurios grąžinimą atsakovas atsako solidariai su ieškove ir tokiu būdu atsakovo šeimoje augantys vaikai neturėtų garantuoto būsto iki jų pilnametystėsApelianto nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nors atsakovas neturi galimybės gauti daugiau pajamų, tačiau galimybę prisidėti prie šeimos išlaikymo, pasibaigus motinystės atostogoms, turi trečiasis asmuo K. V.. Apeliantas pažymi, kad įrodymai patvirtina, kad K. V. pastoviai prisideda prie šeimos išlaikymo, tuo pačiu jai tenka dviejų nepilnamečių vaikų priežiūra, tuo tarpu ieškovė gyvena kartu su tėvais, kurie jai teikia visokeriopą paramą. Atsakovo teigimu, teismas nevertino visų ieškovės įrodymų, patvirtinančių jos gaunamas pajamas iš darbo santykių VšĮ „Vaikų ligoninė“. Prie ieškinio dėl išlaikymo dydžio pakeitimo ieškovė pateikė pažymą, kurioje nurodomas ieškovės gaunamas vidutinis darbo užmokestis nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2015 m. liepos 1 d. (viso 587,68 Eur), o atsižvelgiant į tai, kad minimalus darbo užmokestis nuo 2011 m. didėjo, ieškovės realios pajamos turi būti skaičiuojamos už paskutinius darbo metus, t.y. nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d., kurios sudaro 8697,05 Eur, taigi vidutinis darbo užmokesti 724,75 Eur. Apeliantas įsitikinęs, kad teismas nepagrįstai atsisakė vertinti ieškovei priklausiusio dviejų kambarių buto perleidimo 2010 m. kovo 17 d. dovanojimo sutarties pagrindu savo motinai B. S., tuo metu, kai atsakovas kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Ieškovė perleido butą motinai, siekdama taip pabloginti turtinę padėtį ir išvengti jai priklausančio turto rizikos prieš kreditorių SEB banką pagal būsto paskolos prisiimtų įpareigojimų vykdymą. Tretysis asmuo K. V., pateikusi prisidėjimą prie apeliacinio skundo, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo 180 Eur dukros S. V. išlaikymui, pažeidė atsakovo naujai sudarytoje santuokoje su trečiuoju asmeniu gimusių vaikų teises, teismas jos ir atsakovo pateiktus įrodymus vertino formaliai, nevertino vaikų poreikių kasdienei priežiūrai, lavinimui, slaugymui ligos metu ir to, kad ji nenutraukė darbinės veiklos būdama motinystės atostogose, kadangi šeima negali išgyventi vien iš vyro gaunamų pajamų, laiko pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisingu, pažeidžiančiu teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad iš atsakovo pozicijos matyti, jog jis sutinka, kad jo ir ieškovės santuokos nutraukimo byloje nustatyta nepilnamečiam vaikui išlaikyti iš jo priteista suma būtų padidinta, tačiau ne iki 180 EUR, o iki 80 EUR.Mano, jog teismas tinkamai vertino S. V. poreikius laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui bei šių poreikių tenkinimui skirtinas lėšas. Iš ieškovės pateiktų dokumentų matyti, jog 2015-09-18 d. iš savo banko sąskaitos G. V. į VšĮ „Lietuvos šachmatų mokykla“ sąskaitą už S. V. lankytiną šachmatų būrelį Fabijoniškių mokykloje (2015 metų rugsėjo – gruodžio mėnesio užsiėmimus) bankiniu pavedimu sumokėjo ne 29 EUR, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, o 35 EUR. Iš ieškinio priedo - VšĮ „Lietuvos šachmatų mokykla“ skelbimo apie šachmatų būrelio lankymo sąlygas, kainą matyti, jog šių užsiėmimų mėnesio mokestis – 10 EUR (jei mokama iš anksto už kelis mėnesius), o rugsėjo – gruodžio mėnesių laikotarpio bendra užsiėmimų kaina – 35 EUR. Pažymėjo, jog 35 EUR ieškovė už šio būrelio lankymą sumokėjo 2015 m. rugsėjo 18 d., t.y. užsiėmimai S. V. šiame būrelyje prasidėjo rugsėjo antroje pusėje, atitinkamai, už rugsėjį buvo sumokėta pusė mėnesio kainos. Todėl nekyla abejonių, jog šių užsiėmimų, jei mokama iš karto už kelis mėnesius, vieno mėnesio kaina yra 10 EUR, o ne 7,25 EUR, kaip teigiama apeliaciniame skunde.Nepagrįstas atsakovo teiginys, jog mergaitė neva nebelanko šių užsiėmimų, nes ieškovė nepateikė duomenų, jog už šį būrelį ji mokėjo viso civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ieškovė neprivalėjo kiekvieno teismo posėdžio metu iš naujo įtikinėti teismą ar proceso dalyvius, atitinkamai, į bylą teikti perteklinius duomenis, kurie patvirtintų tas pačias, jau žinomas ir įrodytas aplinkybes, kita vertus atsakovas turi galimybę dalyvauti vaiko auklėjime ir su tuo susipažinti. Pažymėjo, kad S. V. specialūs poreikiai sietini ir su kitais susirgimais – odontologinėmis problemomis bei astmatiniu bronchitu, teismas pagrįstai laikė įrodytomis aplinkybes dėl dukros specialių poreikių. Atsakovas dėl visų vaikui diagnozuotų susirgimų išreiškia apeliaciniame skunde abejones dėl gydymui skirtų priemonių tikslingumo, būdo, kainos ir pan., tačiau tokios abejonės nėra pagrįstos. Be to, iš teismui ieškovės pateiktų dokumentų matyti, jog ji odontologo paslaugoms nuo 2015 metų rugsėjo mėn. vidurio iki 2016 metų vasario mėn. imtinai išleido 180 EUR, vidutiniškai per mėnesį 32,70 EUR. Apeliantas, nesutikdamas su šių išlaidų dydžiu teigia, jog tam tikromis datomis „V. M. odontologijos klinika“ 2015-10-07 d. ir 2015-11-10 d. išdavė po du kvitus, todėl neva odontologinės paslaugos buvo teikiamos ne vien tik vaikui, bet ir dar kažkokiam žmogui, tačiau tokiai prielaidai patvirtinti atsakovas nepateikė jokių įrodymų. Mano, kad neturėtų kilti abejonių ir dėl kitų vaiko poreikių bei jų tenkinimui skirtinų lėšų. Ieškovė už S. V. pietus mokykloje vidutiniškai kas mėnesį moka po 28,80 EUR. Be to, vaikas mažiausiai du kartus turi būti maitinamas namuose savaitės darbo dienomis ir visus kartus savaitgaliais, todėl ieškovės nurodoma 100 EUR išlaidų maistui per mėnesį suma yra minimali. Vitaminai, vaistai per mėnesį kainuoja ne mažiau 16 EUR, odontologo paslaugos – apie 33 EUR, būreliai – apie 81 EUR, be to, komunalinių mokesčių nepilnamečiam vaikui per mėnesį skirtų išlaidų dalis apie 14 EUR, patalynė ir higienos prekės – 13 EUR mėnesiui, atostogoms - 17 EUR mėnesiui, mokyklinėms ekskursijoms, rinkliavoms, mokykliniams reikmenims, pratyboms, vadovėliams, knygoms, pramogoms – apie 50 EUR mėnesiui, drabužiams ir avalynei – apie 70 EUR mėnesiui, internetui, telefonui – apie 12 EUR mėnesiui, kurui (ieškovė jos tėvui priklausančiu automobiliu vežioja dukrą), kelionės bilietams – apie 25 EUR mėnesiui, todėl bendra išlaidų mėnesiui suma būtų apie 431 EUR. Nurodė, kad nors teismas ne visiškai tiksliai vaiko poreikių sumą apskaičiavo, tačiau su tuo sietinų sprendimo argumentų neginčija, nes galutinės teismo padarytos išvados dėl iš atsakovo priteistinos išlaikymo sumos yra teisingos ir pagrįstos. Taigi, iš atsakovo priteista vaiko poreikių tenkinimui skirtina visų būtinų išlaidų dalis (180 EUR) faktiškai yra mažesnė nei ½ visų būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingų išlaidų dalis.Mano, jog apeliantas netinkamai apskaičiavo ieškovės gaunamas pajamas. Remiantis ieškovės darbo sutartyje 2015-08-31 d. padarytu darbo sutarties pakeitimu, nuo 2015-09-01 d. jos pareiginė alga už 1 etatą nustatyta 491,18 EUR, ieškovė teismui pateikė ir 2016-01-27 d. darbo užmokesčio pažymą Nr.30, kurioje bendra, atskaičiavus mokesčius, G. V. už 2015 metų rugsėjo – gruodžio mėnesius išmokėto darbo užmokesčio suma yra 2155,41 EUR. Tokiu būdu, vidutinis vieno mėnesio darbo užmokesčio dydis yra 2155,41 : 4 = 538,85 EUR, o ne 684 EUR, kaip nurodyta apeliaciniame skunde arba beveik 200 EUR mažesnis, nei atsakovo. Nesutinka su skundo argumentu, kad ieškovė neva tyčia pablogino savo turinę padėtį, nes 2010-03-17 d. perleido savo motinai jai nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šį butą esantį (duomenys neskelbtini) (o ne (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-12-27 d. ieškovei padovanojo jos senelė E. D.. Kaip priklausiusį G. V. asmeninei nuosavybei, pastaroji 2010-03-23 d. padovanojo savo mamai B. S.. 2010 metais nebuvo jokio ginčo dėl vaikui teiktino išlaikymo dydžio ar kt. klausimų, todėl nėra jokio pagrindo sakyti, kad ieškovė sąmoningai tokiu būdu blogino savo turtinę padėtį. Ieškovė savo vardu neturi jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, gyvena su dukra, savo tėvais ir globojamu senyvo amžiaus žmogumi 58,87 kv.m. ploto jos mamai B. S. priklausančiame bute, esančiame Antakalnio g. 35 – 1, Vilniuje. Vertinant ieškovės gaunamas su darbo santykiais sietinas pajamas, nepilnamečiam vaikui teiktino išlaikymo dalį, matyti, jog likusios darbo užmokesčio dalies nepakanka ne tik ieškovei įsigyti ar nuomoti gyvenamąsias patalpas, tačiau patenkinti ir jos pačios asmeninius poreikius.Dėl atsakovo M. V. turtinės padėties pažymėjo, kad viso bylos nagrinėjimo metu atsakovas teikė duomenis išsamių paskaičiavimų/lentelių pavidalu, jog jo paties mėnesio pajamos yra 707,45 EUR (nors remiantis jo darbovietės – Lietuvos kariuomenės pateiktas duomenimis – 2016-03-14 d. pažyma Nr.PD-834 – vidutinis mėnesio darbo užmokestis „į rankas“ yra 728,67 EUR), o sutuoktinės K. V. – 727,09 EUR, t.y. bendra šeimos pajamų suma per mėnesį – 1455,76 EUR. Dalis pajamų skiriama apmokėti kreditams – 70,16 EUR per mėnesį kreditui AB SEB bankui grąžinti (už paskolą, naudotą dar gyvenant santuokoje su ieškove įsigytą 3 kambarių 64,55 kv.m. ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris po santuokos nutraukimo atiteko atsakovo asmeninėn nuosavybėn) ir 180,23 EUR per mėnesį kreditui AB bankui Swedbank grąžinti (už paskolą, naudotą 2014-07-24 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį bendron jungtinėn nuosavybėn su K. V. įgyjant 0,1397 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 148,27 kv.m. bendro ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir du ūkio pastatus, inžinerinius įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini)). Tai rodo, kad atsakovas, po ištuokos su ieškove savo asmeninėn nuosavybėn įgijęs nekilnojamąjį daiktą – minėtą butą, juo visą laiką naudojosi, jame gyveno, tame tarpe ir sukūręs naują šeimą iki gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Šio buto ploto bei jame esančių patogumų pakako jų šeimai net ir gimus dviem mažamečiams vaikams, tačiau 2014 metais jie nusprendė įsigyti žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais, todėl siekis įsigyti gyvenamąjį namą ir tuo pačiu įgyti papildomą ir ganą brangią antrą prievolę bankui vertintinas, kaip jų šeimos siekis dar labiau pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas. Ir nors atsakovas teigia, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra likvidus ar paklausus nuomoti, tačiau nepateikė jokių patikimų įrodymų apie tai, jog būtų bandęs ieškoti pirkėjo ar nuomininko.Laiko atmestinus atsakovo argumentus dėl vaikų nelygybės, nes M. V. antroje santuokoje gimusius vaikus jam padeda išlaikyti sutuoktinė, jie neturi specialių poreikių, todėl šiuo atveju visų vaikų lygybės principas negali ir neprivalo būti įgyvendintas.