- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-22
- Bylos Nr.
- I-1415-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05870-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- Č. K., V. P., N. S., D. S.
- Atsakovas
- Biržų rajono apylinkės teismui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų Č. K., V. P., N. S. ir D. S. skundą atsakovams Biržų rajono apylinkės teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai Č. K., V. P., N. S. ir D. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydami iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtas teisėjų atlyginimo dalis: Č. K. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. susidariusią 70 450,25 Lt (20 403,80 Eur) sumą ir skirtumą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, N. S. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. susidariusią 102 491 Lt (29 683,45 Eur) sumą, V. P. nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2013 m. spalio 1 d. susidariusią 82 779,11 Lt (23 974,49 Eur) sumą ir D. S. nuo 2010 m. vasario 19 d. iki 2013 m. spalio 1 d. susidariusią 76 655,64 Lt (22 201,01 Eur) ir 5 proc. metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Pareiškėjai nurodė, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio įstatymo (toliau – Įstatymo) 3 str. pakeitimams, teisėjų algos (atlyginimo) bazinis dydis buvo sumažintas 490 Lt iki 475 Lt, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – iki 450 Lt. Atitinkamai nuo 2009 m. gegužės 1 d. ir 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – TAĮ) priedėlio pakeitimai, kuriais buvo sumažinti atlyginimų pareiginės algos koeficientai. Pareiškėjų teigimu, neteisėtas teisėjų atlyginimų sumažinimas, priedo už užtarnautus valstybei metus sumažėjimas, teisėtai priklausančio atlyginimo nemokėjimas, jo neatstatymas pasibaigus valstybės ekonominiam ir finansiniam sunkmečiui daro didelę materialinę žalą pareiškėjams.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Ministerija) atsiliepime (b. l. 51–54) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą, taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 301 str., o priėmus pareiškėjams palankų teismo sprendimą, jo įvykdymą atidėti 1 metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Ministerija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) pripažino, kad teisėjų atlyginimo bazinio dydžio sumažinimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), todėl pareiškėjų reikalavimai ta apimtimi nepagrįsti, o dėl atlyginimo koeficientų sumažinimo įstatymų leidėjas yra įpareigotas nustatyti kompensavimo tvarką, todėl nėra pagrindo pareiškėjų reikalavimus tenkinti teismine tvarka.
Biržų rajono apylinkės teismas atsiliepime (b. l. 57) nurodė, kad sutinka su pareiškėjų skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir reikalavimais.
Teismo posėdyje pareiškėjai, atsakovų atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 97, 98, 101–104).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje ginčas kilo dėl teisėjų darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad DK nuostata, ribojanti darbuotojo teisę gauti jam priklausantį, bet neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas, prieštarauja Konstitucijai, todėl Ministerijos nurodomas DK 301 str. netaikytinas.
Ministerija pareiškėjų reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką prašė taikyti DK 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. ir taikytinu reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjai prašo priteisti darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., o į teismą su skundu pareiškėjai kreipėsi 2013 m. spalio 25 d. (b. l. 48).
Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjai ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jiems išmokėtas teisingai. Todėl, atsižvelgiant į Ministerijos prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai pateikė skundą praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų reikalavimai šioje dalyje atmetami.
Nustatyta, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu dirbo Biržų rajono apylinkės teismo teisėjais (b. l. 11–47, 58–69).
Pareiškėjų darbo užmokestį reglamentuoja TAĮ nuostatos. Pagal TAĮ 4 str., bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, o minėtų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio.
Nuo 2009 m. gegužės 1 d. ir atitinkamai nuo tų pačių metų rugpjūčio 1 d. įsigaliojus TAĮ priedėlio pakeitimams buvo sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai, todėl pareiškėjams buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Be to, pareiškėjų darbo užmokestis buvo sumažintas ir Lietuvos Respublikos politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio įstatymo pakeitimais sumažinus teisėjų atlyginimo bazinį dydį.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 91-3915) 1 str. tiek, kiek jame teisėjams nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 Lt bazinis dydis, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau TAĮ nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjams buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, TAĮ priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, TAĮ priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Biržų rajono apylinkės teismui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjams nesuformulavus teisiškai pagrįstų argumentų, įrodančių, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo priteisti jiems neišmokėto darbo užmokesčio nepriemoką teismo sprendimu.
LVAT, spręsdamas panašaus pobūdžio bylas, laikosi vieningos pozicijos, kad reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno (šiuo atveju teisėjo) atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos), o ne civilinių teisinių santykių, ir šiuo atveju CK normos, reglamentuojančios įstatymų nustatyto dydžio palūkanų priteisimą skolininkui praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę, netaikytinos (žr., pvz., 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009; 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-40/2010; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-22/2010, 2011 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1307-10 ir kt.), todėl pareiškėjų reikalavimas dėl palūkanų priteisimo atmetamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjų Č. K., V. P., N. S. ir D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.