- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-13
- Bylos Nr.
- 2A-28-125/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Bronius Valius (pirm.), Irma Čuchraj, Almantas Padvelskis
- Ieškovas
- A. L.
- Atsakovas
- „Swedbank“
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Valiaus, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Almanto Padvelskio, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovei „Swedbank“, AB, dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje J. L.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydama pripažinti vienašališką kredito sutarties Nr. 08-023998-FA/08-024005-FA/08-024013-FA su visais vėlesniais jos pakeitimais, sudarytos tarp šalių, nutraukimą neteisėtu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-03-07 sudarė su atsakove kredito sutartį, pagal kurią atsakovė jai suteikė kreditą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti ir remontuoti, galutinė kredito grąžinimo data numatyta 2038-02-28, prievolės grąžinimas buvo užtikrintas hipoteka, kuria įkeistas įgyjamas butas, bei laidavimo sutartimi, sudaryta tarp trečiojo asmens J. L. ir atsakovės, vėliau pradinės sutarties sąlygos buvo pakeistos papildomais susitarimais. Kadangi ieškovė vėlavo mokėti įmokas atsakovei, atsakovė vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, apie priverstinį turto pardavimą sužinojo tik iš antstolio, todėl objektyviai neturėjo galimybės apskųsti teismo nutarčių dėl priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Nurodė, kad ieškovės įsiskolinimas atsakovei palyginti su visa kredito suma yra nedidelis, kredito grąžinimo terminas ilgas, taigi atsakovė neatsižvelgė į tai, kad ieškovės finansiniai sunkumai laikini, ji per ilgesnį laiką juos sugebės išspręsti ir galutinė skola bankui per sutartyje nustatytą laiką bus sumokėta. Be to, ieškovė pagal galimybes stengėsi mokėti įmokas atsakovei bent dalimis, todėl negalima teigti, jog ieškovė padarė esminį sutarties pažeidimą ir atsakovė neturėjo teisės vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Taip pat nurodė, kad tarp šalių sudaryta sutartis priskirtina prie vartojimo sutarčių, todėl ieškovės kaip vartotojo ir silpnesnės sutarties šalies teisės turi būti ypač saugomos ir ginamos.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-06-18 sprendimu ieškinį atmetė, laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-08-31 nutartimi, teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikino ir priteisė iš ieškovės 16,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą. Teismas sprendė, jog sutartis, dėl kurios vykdymo ir nutraukimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, yra kreditavimo sutartis (CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės vienašališko tarp šalių sudarytos kredito sutarties nutraukimo teisėtumo. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, į kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinęs byloje esančius duomenis ir tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatytas sąlygas, teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, ar ieškovės padarytas kredito sutarties pažeidimas yra esminis, neturi teisinės reikšmės, vienašališkas sutarties nutraukimo pagrindas yra numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje. Iš atsakovės pateiktos 2011-02-10 pradelstų kreditų ataskaitos matyti, kad ieškovė ilgą laiką pažeidinėjo įmokų mokėjimo terminus, ieškovė 2010-10-05 kreipėsi į atsakovę su prašymu nenutraukti kredito sutarties ir nepradėti priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto bei įsipareigojo iki 2010-12-31 padengti visą skolą, tačiau įsiskolinimas iki šios dienos nėra padengtas. Taigi sprendžiant klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo ir sutarties nutraukimo laikotarpiu ieškovė nemokėjo atsakovei sutartyje numatytais terminais nustatyto dydžio įmokų, tuo pažeisdama kredito sutarties 4.1 punktą ir suteikdama atsakovei teisę pasinaudoti savo teisių gynimo būdu, numatytu kredito sutarties 11.2.1. punkte, t. y. vienašališkai nutraukti sutartį. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovė tam tikrą laiko tarpą turėjo finansinių problemų, atsakovė sutiko pakeisti kredito sutartį, ieškovei ilgą laiko tarpą nustatytais terminais nemokėjus viso dydžio apskaičiuotų įmokų, atsakovė iš karto nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį, priešingai, pirmiausia sutiko pakeisti sutarties sąlygas, t. y. atidėti palūkanų mokėjimą, teismas darė išvadą, jog atsakovė visais įmanomais būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovė vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių. Teismas taip pat konstatavo, kad tarp šalių sudaryta sutartis yra vartojimo, kad ieškovė pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, taip pat kad atsakovė nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovę kaip vartotoją nutraukdama sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio.
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė apeliacinį skundą ir prašo teismo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-06-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ieškovė nurodo, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad ieškovė nebuvo tinkamai ir laiku informuota apie vienašališką sutarties nutraukimą, nors CK 6.218 str. numatytas išankstinio pranešimo terminas, kuriuo atsakovė nesivadovavo, o ieškovė apie pradėtą priverstinį skolos išieškojimą iš jai priklausančio turto sužinojo tik iš antstolio 2012-05-30 patvarkymo Nr. S1-139435, todėl jos teisės į teisminę gynybą buvo iš esmės pažeistos. Ieškovė nurodo, jog teismas atsakovės veiksmų teisėtumą turėjo vertinti įstatyme numatytais pagrindais, o ne sutarties sąlygomis, kadangi jos prieštarauja ieškovės, kaip vartotojos, teisėms ir teisėtiems interesams. Dėl esminio sutarties pažeidimo ieškovė nurodo, jog atsižvelgiant į CK 6.217 str. 2 d. aplinkybes, nėra pagrindo tvirtinti, kad ieškovė iš esmės pažeidė kredito sutartį, kadangi ieškovė nenumatė, kad ją ištiks finansiniai sunkumai ir ji negalės įvykdyti įsipareigojimų tinkamai ir laiku, šie laikini finansiniai sunkumai atsirado ne dėl ieškovės tyčios ar neatsargumo, tačiau dėl objektyvių ekonominės krizės pasekmių, o atsakovei svarbu buvo tai, kad ieškovė apskirtai įvykdytų jai prievolę ir padengtų įsiskolinimą, tačiau ne tai, kad kiekvieną mėnesį būtų mokami konkretaus dydžio sutartyje nustatyti mokėjimai, taigi negalima pripažinti, kad griežtas prievolės sąlygų laikymasis šiuo atveju turi esminę reikšmę. Be to, turi būti įvertinta tai, kad ieškovės įsiskolinimo suma pagal atsakovės apskaičiavimus nesudaro nė 10 procentų bendros kredito gavėjai suteiktos kredito sumos, kas leidžia daryti išvadą, jog įsiskolinimas nebuvo toks didelis, kuris suteiktų atsakovei teisėtą ir pakankamą pagrindą nutraukti sutartį.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo civilinę bylą nutraukti arba apeliacinį skundą atmesti. Atsakovė nurodo, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-08-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6763-144/2011 yra vertintina kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių ir iš esmės dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl ši civilinė byla yra nutrauktina CPK 293 str. 3 p. pagrindu. Dėl tinkamo pranešimo ieškovei apie kredito sutarties nutraukimą atsakovė nurodo, jog pranešimai buvo siunčiami ieškovei registruotu paštu, tačiau ieškovė jų nepriėmė arba po pašto informavimo jų neatsiėmė. Tarp šalių pasirašytos kredito sutarties 11.2.1. p. numatyta, kad apie vienašališką sutarties nutraukimą skolininkui turi būti pranešta raštu prieš 15 kalendorinių dienų, sutarties 15.2 p. nurodyta, jog paštu išsiųsta korespondencija laikoma gauta 5 kalendorinę dieną nuo jos išsiuntimo dienos. Paskutinis pranešimas buvo išsiųstas prieš 20 dienų iki kredito sutarties nutraukimo, todėl konstatuotina, jog įteikta laiku ir tinkamai. Dėl kredito sutarties nutraukimo nesant esminio jos pažeidimo atsakovė nurodo, jog skolininkė nesilaikė sutarties sąlygų, net ir 2010-01-08 ir 2010-03-26 pertvarkius kredito sutartį. 2011-01-11 raštu atsakovė įspėjo ieškovę, kad nesumokėjus susidariusio įsiskolinimo iki 2011-02-01, kredito sutartis bus laikoma nutraukta 2011-02-02. Todėl atsakovė nesutinka su ieškovės argumentu, jog ji nebuvo informuota apie ketinimą vienašališkai nutraukti sutartį. Atsakovė taip pat nesutinka su ieškovės teiginiu, kad atsakovė nesiekė išsaugoti sutartį, kadangi bankas išnaudojo visas galimybes bendrai su skolininke išspręsti prievolės nevykdymo klausimus tiek pertvarkant kredito sutartį, atidedant susikaupusių palūkanų sumas, tiek suteikiant protingus terminus padengti įsiskolinimus ar pasiūlyti kitus mokėjimo būdus, tačiau skolininkė tuo nepasinaudojo. Ieškovė neteisingai nurodo kredito sutarties nutraukimo aplinkybes, atsakovė nurodo, jog griežtas prievolės sąlygų laikymasis, t. y. kredito dalių ir palūkanų mokėjimas laiku pagal nustatytą grafiką, yra viena iš esminių kredito sutarties sąlygų, todėl termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas, tuo labiau kad ieškovė nemokėjo nuo 2010 metų, 205 kalendorines dienas, t. y. nuolat pažeidinėjo kredito sutartį. Todėl kredito sutartis laikoma nutraukta teisėtai tiek kredito sutarties, tiek įstatymo numatytais pagrindais. Dėl kredito sutarties nutraukimo pažeidžiant vartotojo teises atsakovė nurodo, jog ieškovė nepagrindė aplinkybių, jog atsakovė padarė jos nurodytus pažeidimus, taip pat nepateikė įrodymų dėl savo gebėjimo toliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus atsakovei.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp šalių 2008-03-07 buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 08-023998-FA/08-024005-FA/08-024013-FA, pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei 96 740,18 EUR (52 317,20 EUR+19 912,45 EUR+24 510,53 EUR) dydžio kreditą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti ir remontuoti, o ieškovė įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius, galutinė kredito grąžinimo data 2038-02-20, nustatytos prievolių pagal sutartį įvykdymui užtikrinti priemonės – nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka ir J. L. laidavimas (1 t., b. l. 7–21). Tarp J. L. ir atsakovės 2008-03-07 sudaryta laidavimo sutartis Nr. 08-023998-LA1/08-024005-LA1/08-024013-LA1, pagal kurią J. L. įsipareigojo atsakyti savo turtu atsakovei už visus įsipareigojimus, kurie kyla iš kredito sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovės (1 t., b. l. 38–39). Tarp šalių 2010-01-08 buvo sudarytas susitarimas Nr. 08-023998-FA/08-024005-FA/08-024013-FA/10-000764-FA-1 Dėl 2008-03-07 kredito sutarties Nr. 08-023998-FA/08-024005-FA/08-024013-FA sąlygų pakeitimo, kuriuo atsakovė atidėjo susikaupusio įsiskolinimo už apskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas mokėjimą, padidinant kredito sumą (1 t., b. l. 22–37). Tarp šalių 2010-03-26 buvo sudarytas susitarimas Nr. 08-023998-FA/08-024005-FA/08-024013-FA/10-000764-FA-2 Dėl 2008-03-07 kredito sutarties Nr. 08-023998-FA/08-024005-FA/08-024013-FA sąlygų pakeitimo, kuriuo atsakovė atidėjo susikaupusio įsiskolinimo už apskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas mokėjimą, padidinant kredito sumą (prid. c. b. Nr. 2-1194-144/2012, b. l. 32–39). Ieškovė 2010-10-05 raštu kreipėsi į atsakovę, prašydama nenutraukti kredito sutarties ir nepradėti priverstinio išieškojimo, nes ketina iki 2010-12-31 parduoti bankui įkeistą butą, nurodė, kad pajamos gerokai sumažėjusios, todėl neturi galimybės mokėti kreditą (1 t., b. l. 55). Atsakovė 2011-01-11 raštu informavo ieškovę, jog, jeigu ieškovė iki 2011-02-01 nesumokės įsiskolinimo bankui, nuo 2011-02-02 kredito sutartis bus vienašališkai nutraukta (prid. c. b. Nr. 2-1194-144/2012, b. l. 43, 44–46). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-08-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6763-144/2011 nutarta išieškoti kreditorės „Swedbank“, AB, naudai skolą iš skolininkės A. L. ir parduoti A. L. nuosavybės teise priklausantį įkeistą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 40–41). Trečiasis asmuo J. L. dirba direktoriumi (duomenys neskelbtini), nuo 2012-12-01 mėnesinis atlyginimas – 1 500,00 Lt neatskaičius mokesčių (1 t., b. l. 65–68). Ieškovė dirbo sekretore (duomenys neskelbtini) nuo 2010-09-24 iki 2011-02-17, nuo 2011-06-23 iki 2013-04-27 yra vaiko priežiūros atostogose (1 t., b. l. 74).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė teigia, kad atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį apie tai tinkamai nepranešusi ieškovei, taip pažeisdama ieškovės teisėtus interesus. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti (1 t., b. l. 117–122, 2 t., b. l. 6–9), jog atsakovė ieškovei siuntė pranešimus registruotu paštu įspėdama ieškovę apie sutarties nutraukimą, kaip nustatyta kredito sutarties 11.2.1 p. ir 15.2 p. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad minėti pranešimai nebuvo gauti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovė tinkamai ir laiku pranešė ieškovei apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė teigia, kad atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį neturėdama tam teisėto pagrindo, nesant esminio kredito sutarties pažeidimo, todėl pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas pripažinti tokį sutarties nutraukimą neteisėtu remiantis CK 6.217 straipsnio 2 dalimi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos (CK 6.156 str. 4 d.). Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.). Esminiu sutarties pažeidimu gali būti toks pažeidimas, kai jis tokiu yra laikomas pagal įstatymą (CK 6.217 str. 2 d.) arba pagal sutartį, t. y. kai šalys sutartyje tam tikrą jos vykdymo pažeidimą yra sutarusios laikyti esminiu, sudarančiu pagrindą kitai šaliai vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 5 d.). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne, ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai, todėl pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojamuosius požymius nevertinami.
Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad ieškovė daugiau kaip pusę metų (t. y. 2010-02-10 sudarė 205 dienas) pradelsė grąžinti numatytas kreditų dalis ir palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus, t. y. sutartinių įsipareigojimų nevykdė pakankamai ilgą laiko tarpą. Pradelsti mokėjimai nebuvo padengti ir per atsakovės nustatytus papildomus terminus. Pažymėtina, kad sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys duoda pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Teisėjų kolegija įvertinusi sutarties pažeidimo trukmę, papildomų terminų nustatymo aplinkybes mano, kad atsakovė nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad ieškovė pašalins sutarties pažeidimus ir pradės tinkamai vykdyti sutartį. Kadangi ieškovė pažeidė kredito sutarties 7.1 punkte nustatytą kredito grąžinimo tvarką, laiku nemokėjo kredito dalių, apskaičiuotų palūkanų ir delspinigių pagal šalių suderintą mokėjimo grafiką, o tai pagal šalių sudarytą kredito sutartį laikytina esminiu sutarties pažeidimu, suteikiančiu kreditoriui teisę vienašališkai nutraukti sutartį, todėl atsakovė vadovaudamasi CK 6.217 straipsnio 5 dalimis ir kredito sutarties 11.2.1. punktu turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos tik tuomet, kai sutartis yra nutraukiama dėl esminio sutarties pažeidimo, nenumatyto sutartyje. Atsižvelgiant į tai, kad šalys sutartyje nurodė konkrečius sutarties nutraukimo pagrindus, kuriems esant kreditorius turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, todėl nėra pagrindo vertinti atsakovės veiksmų teisėtumą nutraukiant sutartį vadovaujantis bendraisiais esminio sutarties pažeidimo pagrindais, numatytais CK 6.217 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji ne dėl savo kaltės ar esant laikiniems sunkumams nemokėjo įmokų bankui, teisėjų kolegijai nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad sutartys su ja nutrauktos neteisėtai.
Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą, ėmėsi priemonių išsaugoti tarp šalių sudarytą kredito sutartį (CK 6.200 str. 1, 2 d.). Byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė siekė įsiskolinimų pagal sutartis atidėjimo ir į šiuos prašymus atsakovė reagavo, juos svarstė (t. 1, b. l. 22–29, 55). Įvertintina tai, kad ieškovė nepasiūlė atsakovei ginčo situacijos sprendimo variantų, įrodančių, kad ieškovė ar laiduotojas racionaliais būdais įgis pinigų, kuriuos panaudos įsiskolinimų padengimui. Byloje nepateikta duomenų, dėl kokių priežasčių kredito dalių grąžinimas nebuvo mokamas tinkamai ir laiku. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad ieškovė būtų netekusi darbo pajamų, darbo, buvo susiklosčiusi sunki jos finansinė padėtis. Aplinkybė, kad šalyje įvyko ekonominė krizė, neįrodo, kad ieškovės finansinė padėtis pablogėjo.
Visuma išdėstytų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-06-18 sprendimą palikti nepakeistą.