Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-670-71/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovės bankroto administratoriaus ieškinį atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nutartyje rašoma, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išimties tvarka nagrinėtinas nepranešus atsakovui, kadangi iš pateiktų įrodymų matyti, jog yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Tokią išvadą lemia tai, jog ginčas vyksta dėl didelės pinigų sumos, taip pat kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės. Teismas nurodė, kad atsakovui pareikštas reikalavimas dėl restitucijos taikymo 1 717 481,46 Lt sumai, kuri, vertinant bendro šalies pragyvenimo lygio mastu, yra labai didelė. Vien dėl didelės reikalavimo sumos teismas turi pagrindą daryti išvadą, kad yra poreikis taikyti ieškinio užtikrinimo priemones. Teismo manymu, netaikius šių priemonių, atsakovas gali turimą turtą perleisti kitiems asmenims, o tai apsunkintų arba padarytų nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais nusprendė, jog pirmiausia tikslinga areštuoti atsakovui priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nepakankant – lėšas, esančias atsakovo banko sąskaitose, ieškinio kainą atitinkančiai bendrai sumai. Teismas išaiškino, kad nutartis neužkerta kelio šalims bet kuriuo bylos nagrinėjimo metu kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo.

Taikant laikinąsias apsaugos priemones kredito unijoms, būtina aiškintis jų atsakomybę, kurią nustato specialūs jų veiklą reglamentuojantys teisės aktai ir pati veiklos specifika. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 4 straipsnio 13 dalį. Joje nustatyta, jog teismai, kitos institucijos ar pareigūnai, prieš priimdami sprendimus, kuriais apribojama kredito unijos teisė teikti finansines paslaugas neapibrėžtai kredito unijos klientų grupei, privalo gauti, o priežiūros institucija privalo pateikti savo išvadą dėl šių sprendimų įtakos kredito unijos ir visos kreditų unijų sistemos stabilumui ir patikimumui. Teismas nėra gavęs kredito unijų priežiūros institucijos išvados dėl laikinųjų apsaugos priemonių įtakos atsakovo ir visos kreditų unijos sistemos stabilumui ir patikimumui.Iš pateiktų duomenų matyti, kad turimo nekilnojamojo turto nepakaks ieškinio sumai užtikrinti, todėl vykdant teismo nutartį, turės būti areštuotos ir lėšos. Kredito unija telkia ne savo, o savo narių lėšas iš neprofesionalių rinkos dalyvių. Iš dokumentų apie kasdieninę lėšų apyvartą matyti, kad areštavus sąskaitoje esančias lėšas, kurių kasdieninė suma artima ieškinio sumai, bus išbalansuota kredito unijos finansinė veikla, ji praras finansinį stabilumą, iš esmės negalės vykdyti tiesioginių įstatymo numatytų funkcijų, dėl ko nukentės tretieji asmenys, kurių pinigais unija disponuoja. Iš paskutinio pusmečio finansinių duomenų matyti, kad kredito unijos veikla stabili, o lėšų mėnesinė apyvarta viršija ieškinio sumą. Atsakovas bus pajėgus įvykdyti galimą teismo sprendimą ir netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, kurios susiję su lėšų areštu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje spręstina, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis apelianto skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Iš apelianto skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės ginčija tą teismo nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovui priklausančių lėšų atžvilgiu.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui gali lemti įvairios aplinkybės, tarp kurių paminėtina ir didelė ieškinio suma. Reikalavimų dydis objektyviai gali padidinti būsimo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau reikšminga laikytina ir ta aplinkybė, kad didelė reikalavimų suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tada, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus, nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia objektyvios grėsmės būsimam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Šių nuostatų laikomasi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-336/2009; 2009 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-161/2009; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.).

Ieškovo pareikšto ieškinio atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai suma yra 1 717 481,46 Lt (b. l. 1-12). Tai didelė suma. Antra vertus, reikia atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad tam tikri teisės aktai gali nustatyti papildomus reikalavimus ar sąlygas konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių konkretiems subjektams taikymui (pvz., Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 35 straipsnio 7 dalis, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatymo 4 straipsnio 7 dalis, Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 4 straipsnio 13 dalis). Ieškovas byloje reikalavimus ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškė specifiniam civilinių teisinių santykiui subjektui - kredito unijai. Kredito unijų teisinį statusą bei veiklą reglamentuoja specialusis teisės aktas – Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymas (toliau tekste – KUĮ). Kredito unija – kredito įstaiga, kuri tenkina savo narių ūkinius ir socialinius poreikius ir turi licenciją verstis, ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš šiame įstatyme nustatytų neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų šiame įstatyme nustatytų finansinių paslaugų teikimu šio įstatymo nustatytiems asmenims ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę (KUĮ 2 str. 4 d.). Kredito unijos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, KUĮ, kitais įstatymais, priežiūros institucijos priimtais teisės aktais ir savo įstatais. Kredito unijos taip pat vadovaujasi Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymu, Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymu, jeigu KUĮ nenustato kitaip. Pagal KUĮ 4 straipsnio 13 dalies nuostatas Lietuvos Respublikos teismai, kitos Lietuvos Respublikos institucijos ar pareigūnai, prieš priimdami sprendimus, kuriais apribojama kredito unijos teisė teikti finansines paslaugas neapibrėžtai kredito unijos klientų grupei, privalo gauti, o priežiūros institucija privalo pateikti savo išvadą dėl šių sprendimų įtakos kredito unijos ir visos kredito unijų sistemos stabilumui ir patikimumui. Kredito unijų priežiūros institucija yra Lietuvos bankas (KUĮ 55 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatymo 4 straipsnio 7 dalis numato, kad Lietuvos Respublikos teismai, kitos įstatymų nustatytos institucijos ar pareigūnai, prieš priimdami sprendimus, kuriais apribojama Centrinės kredito unijos galimybė disponuoti jos sąskaitose esančiomis lėšomis ar kuriais kitaip apribojama Centrinės kredito unijos teisė teikti finansines paslaugas Centrinės kredito unijos klientams, privalo gauti priežiūros institucijos išvadą dėl šių sprendimų įtakos Centrinės kredito unijos ir visos kredito unijų sistemos stabilumui ir patikimumui.

Apeliantas skundą iš esmės motyvuoja savo teisiniu statusu bei norminiuose aktuose nustatytais ribojimais taikant teisės disponuoti lėšomis suvaržymus. Skundžiama teismo nutartimi areštuoti atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai priklausantys nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai, o paaiškėjus, jog areštuotų atsakovo nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų vertė yra mažesnė už 1 717 481,46 Lt sumą, bus areštuojamos atsakovui priklausančios lėšos, esančios jo banko sąskaitose (b. l. 62-63). Iš prie atskirojo skundo pateiktų duomenų matyti, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso tik du nekilnojamojo turto objektai, kurių bendra vidutinė rinkos vertė siekia 51 945 Lt (b. l. 86-88), todėl vykdant skundžiamą teismo nutartį greičiausiai bus areštuojamos ir atsakovo sąskaitose esančios lėšos. Bylos medžiagoje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog atsakovas turi daugiau žymesnės vertės nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, jog skundžiamos nutarties vykdymas nebus nukreiptas į lėšų areštą. Pastebėtina, kad atsakovas dėl teismo nutarties dalies taikyti areštą kilnojamiesiems ir nekilnojamiesiems daiktams nenurodė šios nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą paneigiančių faktinių bei teisinių argumentų, todėl teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja šių daiktų arešto tikslingumo (CPK 306 str. 1 d. 3 p.).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nutarus taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovo lėšoms pagal ieškovo nurodytą ieškinio sumą, gali būti apribota atsakovo (kredito unijos) teisė teikti finansines paslaugas neapibrėžtai kredito unijos klientų grupei, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo gauti, o priežiūros institucija – Lietuvos bankas pateikti išvadą dėl tokio procesinio sprendimo galimos įtakos kredito unijos ir visos kredito unijų sistemos stabilumui ir patikimumui. Teisėjų kolegija, vertindama minėtas teisės aktų nuostatas, sutinka su apelianto motyvais, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo KUĮ 4 straipsnio 13 dalies reikalavimais, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones kredito unijos lėšų atžvilgiu nesilaikė įstatyme nustatytos privalomos teisinės procedūros, pagal kurią tiriamos ir vertinamos galimos pasekmės dėl kredito unijos galimybės disponuoti jos sąskaitose esančiomis lėšomis apribojimo. Apeliantas prie skundo teikė įrodymus apie jo lėšų apyvartas atitinkamais laikotarpiais (b. l. 84-85), iš kurių matyti, jog jo lėšų areštas tokiai sumai, kurios nepadengia atsakovo turimo nekilnojamojo ir (ar) kilnojamojo turto vertė, gali turėti įtakos kredito unijos vykdomai veiklai bei su tuo susijusių asmenų (klientų) teisėms ir interesams. Pirmosios instancijos teismas minėtų KUĮ nuostatų pagrindu pirmiausia turi kreiptis į priežiūros instituciją dėl išvados, kurioje būtų nurodyta, ar teismo procesinis sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kredito unijos lėšoms turės įtaką kredito unijos ir visos kredito unijų sistemos stabilumui ir patikimumui, ir tik gavęs tokią išvadą spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kredito unijos lėšoms pagrįstumo bei tikslingumo.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, gavęs priežiūros institucijos išvadą, taip pat įgytų galimybę daryti objektyvesnę išvadą, ar apskritai yra teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones kredito unijos lėšoms, ar kredito unija bus pajėgi įvykdyti galimą teismo sprendimą visiškai netaikant laikinųjų apsaugos priemonių ar netaikant kai kurių konkrečių apsaugos priemonių, ar kredito unijos veikla yra stabili ir paneigianti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo lėšoms ir/ar kitam turtui tikslingumą.

Kadangi pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones numatė ir atsakovo sąskaitose esančių lėšų arešto galimybę (kuri vertinant apelianto pateiktus duomenis, greičiausiai ir bus arba jau yra panaudota) nesikreipęs ir negavęs kredito unijų priežiūros institucijos išvados dėl atsakovo teisės disponuoti lėšomis apribojimo įtakos atsakovo ir visos kreditų unijos sistemos stabilumui ir patikimumui, skundžiamos nutarties dalis, kuria taikytas areštas Pakruojo ūkininkų kredito unijos lėšoms, naikintina, o ieškovo bankrutuojančios Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovės bankroto administratoriaus prašymas dėl Pakruojo ūkininkų kredito unijos lėšų areštavimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 3 p.). Teismo nutarties dalis areštuoti Pakruojo ūkininkų kredito unijai priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus 1 717 481,46 Lt dydžio sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, jį įkeisti, išnuomoti ar kitaip apsunkinti jo teisinę padėtį, tačiau leidžiant areštuotu turtu naudotis, paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 ir 3 punktais,

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. nutarties dalį, kuria nutarta areštuoti Pakruojo ūkininkų kredito unijai priklausančias lėšas, esančias banko sąskaitose, ir ieškovo bankrutuojančios Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovės bankroto administratoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Pakruojo ūkininkų kredito unijos lėšoms perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutarties nuorašą siųsti turto arešto aktų registro tvarkytojui - Centrinei hipotekos įstaigai.