Panevėžio apylinkės teismo nuosprendis

Bylų kategorija: 1.1.9.2; 1.2.25.4.3; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.3.6.4.5

2014 m. gruodžio 19 d.

kaltinamajai ir civilinei atsakovei A. R., jos gynėjai – advokatei Lidijai Blinkevičienei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, išsituokusi, gyvenanti (duomenys neskelbtini), neteista,

kaltinama padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 154 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. Š. R. privataus kaltinimo tvarka kaltinama tuo, kad ji 2011 m. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus, nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jis 2011-09-26 apie 9.00-10.00 val., jo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vykusio konflikto metu jis sumušė A. R., dėl ko ji buvo praradusi sąmonę ir po to ją išstūmė į laiptinę tik su chalatu ir kojinėmis, be jokios priežasties ją sumušė ir smaugė, dėl ko jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata; dėl tokių A. R. parodymų jam buvo pareikšti kaltinimai, atliekamas tyrimas, jis buvo įtariamas ir kaltinamas nusikaltimo, kurio nepadarė, padarymu, 2012-08-17 Panevėžio miesto apylinkės nuosprendžiu jis buvo išteisintas, tokiu būdu A. R., paskleisdama tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeminusią jį ir pakirtusią pasitikėjimą juo, jį apšmeižė, t.y. A. R. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d.

A. R. kalta neprisipažino ir parodė, kad dėl kaltinime nurodytų aplinkybių – sumušimo, kreipėsi į policiją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, byla perduota į teismą, tačiau teisme Š. R. buvo išteisintas, nes nepakako jo kaltės įrodymų. Ji patvirtino savo parodymus, duotus teisme baudžiamojoje byloje, kurioje buvo Š. R. išteisintas, kuriuose nurodė, kad 2011-09-26 apie 9-10 val. ryto miegojo savo kambaryje, kai įsibrovęs Š. R. išstūmė iš lovos, pradėjo kojomis spardyti galvą. 7 kartus sudavė į galvą ir kitas kūno vietas. Nuo smūgių prarado sąmonę, o po to vėmė. Jautė, kad po sumušimo pradėjo tinti veidas. Greitosios nekvietė, nes pirmiausia skambino pagalbos telefonu 112. Paaiškino, kad buvo sumušta. Negali atsakyti, kodėl pranešimas gautas 13.25 val. Š. R., tikriausiai išgirdęs, kad skambina į policiją, išstūmė iš buto į laiptinę. Laukė atvykstant policijos. Nežinojo, kad Š. R. užrakino buto duris. Atvažiavusiems policijos pareigūnams papasakojo, kad Š. R. buvo sumušta, kad kaltinamasis neįleidžia į butą. Pareigūnai turėjo matyti, kad yra sumušta. Dėl patirtų sužalojimų greitosios medicinos pagalbos nekvietė. Į medicinos ekspertus nesikreipė, nes buvo neapsirengusi, su kojinėmis. Su policijos pareigūnais bendravo prie laiptinės. Š. R. tuo metu buvo bute. Policijos pareigūnai paaiškino, kad nesikiša ir dėl sumušimo patarė kreiptis į teimą privataus kaltinimo tvarka. Pareigūnai į butą nebuvo nuėję, o pati buvo išvežta į policijos komisariatą. Buvo apklausta pareigūno L.. Komisariate liepė prisipažinti, kad gėrė su vyru. Sakė, kad jei neprisipažins, nepaleis. 2011-09-26 alkoholio kartu su Š. R. nevartojo. Policijos komisariate buvo uždaryta į kamerą. Paskui išsikvietusi taksi iš policijos komisariato į namus grįžo apie 17 val. Į namus įleista nebuvo, nors žinojo, kad ten yra Š. R.. Tada nuėjo pas kaimynę. Kaimynai patarė kviesti gaisrininkus tam, kad galėtų patekti į butą. Kaimynė K. J. iškvietė policiją. Pareigūnai pasakė, kad buto durų nelauš. 2011-09-27 buvo pas savo tetą R. G.. Paskambino tyrėjui K. Š., kuris davė žmogaus, galinčio atrakinti buto duris, telefono numerį. Meistras atvažiavo apie 16-18 val. Pradėjus gręžti duris, meistras pasakė, kad bute kažkas vaikšto. Tuo metu duris atidarė Š. R.. Nustebo, kad gadina duris. Įėjusi į butą, savo raktus rado prieškambaryje. Jos (A. R.) kambario durys buvo atrakintos. 2011-09-28 apie 19.30 val. išėjo pas namo buhalterę susimokėti už butą. Grįžusi, negalėjo įeiti į namus, nes iš vidaus buvo persuktas durų raktas. Buto raktus turėjo. Nuėjusi į netoliese esančius garažus, kur buvo kaimynai M. ir K., paprašė jų paskambinti Š. R.. M. paskambino Š. R., o po to pasakė, kad gali eiti į namus, kad bus įleista. 2011-09-28 buto, kur gyvena, virtuvėje buvo V. M. ir jo bendradarbis, kurio nepažįsta. Jiems išėjus, įvyko incidentas. Apie 22 val. einant į kambarį, Š. R. patraukė už rankos ir trenkė į veidą. Š. R. sudavė ne vieną smūgį į veidą, smaugė. Tuo metu buvo dviese. Š. R. buvo neblaivus. Preteksto nebuvo. Š. R. daug kartų yra sakęs: „Aš tave vis tiek pribaigsiu“. Policijos nekvietė. Į medikus kreipėsi 2011-10-03. Atlikti ekspertizę nuėjo anksčiau, tačiau dirba tik pirmadieniais, antradieniais. Į medikus kreipėsi savo iniciatyva. Ekspertai nustatė sužalojimus, nukreipė pas gydytojus. Ėjo pas šeimos gydytoją išsirašyti siuntimų. Specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai padaryti 2011-09-26 ir 2011-09-28.

A. R. parodė, kad minėtoje byloje jos duoti parodymai yra teisingi, ji tikrai Š. R. buvo sumušta, tačiau nepakako jo kaltės įrodymų. Kreipdamasi į policiją, apšmeižti Š. R. tikslo neturėjo ir to nesiekė. Mano, kad Š. R. iniciavo privataus kaltinimo procesą, kad ji sutiktų jam naudingai išspręsti po santuokos nutraukimo atsiradusius turtinius reikalus, nurodo tai kaip sąlygą jai, kad atsisakytų kaltinimo.

Nukentėjusysis Š. R. parodė, kad kaltinamosios A. R. sumušęs nebuvo, buvo apkaltintas jos neteisingai, buvo policijoje pradėtas ikiteisminis tyrimas, byla perduota į teismą, kur jis buvo išteisintas. Patvirtino minimoje byloje duotus savo parodymus, kur nurodė, jog su A. R. išsituokė 2008 m., tačiau gyvena tame pačiame bute, atskiruose kambariuose, nes butas teismo sprendimu buvo padalintas. 2011-09-25 grįžo iš darbo kelionės. Buvo taikiai nusiteikęs, pavaišino A. R.. 2011-09-26 ryte buvo savo kambaryje, blaivus, su A. R. nebendravo ir jokio konflikto nebuvo. Į A. R. kambarį patekti negali, nes abiejų kambarių durys rakinamos – norėdamas ten patekti, būtų turėjęs išlaužti duris. Nuo lovos nukentėjusiosios nenutempė, smurto nevartojo, į galvą 7 kartus nespyrė. Iš buto į laiptinę A. R. neapsirengusios neišstūmė. Niekada nekilo noro smurtauti, nes nukentėjusioji yra neprognozuojama, todėl nenori veltis su ja į jokius konfliktus. Nežino, ar buvo iškviesta policija, nes policijos pareigūnų nematė – buvo prie Kupiškio marių. 2011-09-27 buvo namuose. Buvo užrakinta apatinė durų spyna. Išgirdo, kad gręžiamos buto durys. Atrakinęs duris, už jų pamatė meistrą ir A. R., kuri pati nesuvokė, turi raktus ar neturi. 2011-09-28 apie 22 val. buvo blaivus ir buto koridoriuje prieš A. R. nesmurtavo, jai nesudavė bei durų rakto nepersuko. Tuo metu, kai negyveno bute, A. R. išlaužė jo kambario duris ir pavogė daiktus. Dėl vagystės A. R. atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. 2011-09-28 jokio konflikto nebuvo. Bute buvęs kaimynas prašė A. R. nusiraminti. Specialisto išvadoje nurodytų sužalojimų A. R. nepadarė. Yra nukentėjusiosios apkalbamas, nes ši nori priverstinai išstumti iš buto. A. R. vartoja alkoholį ir dažnai vaikšto sumuša arba pati būna pargriuvusi. Negali atsakyti, kas A. R. padarė specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Išgėrusi moteris galėjo ir pati pargriūti.

Š. R. parodė, kad tai, jog A. R. kreipėsi dėl nebuvusio konflikto į policiją, dėl ko buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, vyko teismo posėdžiai, jis negalėjo normaliai dirbti savo darbe, todėl patyrė materialinius nuostolius ir buvo priverstas iš darbo išeiti. Jo vertinimu, buvo A. R. apšmeižtas, jai kreipiantis į policiją dėl veiksmų, kurių jis nepadarė, todėl prašo ją nuteisti bei priteisti jam patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

Liudytojas V. R. parodė, kad yra direktorius transporto įmonės, kurioje apie du metus Š. R. dirbo vairuotoju. 2012 metais Š. R. buvo sunku suderinti darbą su teismais, policija, kur nuolat turėdavo vykti. Jis nebegalėjo pagal esamus grafikus dirbti, todėl turėjo išeiti iš darbo. Sakydavo, kad yra kviečiamas į policiją, teismą dėl šeimyninių reikalų. Kol dirbo, dėl nuolatinio vykimo į policiją, teismą, neišvykdavo į reisus, todėl finansiškai nukentėdavo.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-08-17 nuosprendžiu, įvertinęs teismo medicinos specialisto išvadą, kaltinamojo Š. R., nukentėjusiosios A. R., liudytojų K. J., S. Č., V. M. ir A. Č. parodymus, padarė išvadą, kad nepakanka duomenų pripažinti, jog Š. R. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje – nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuosprendyje nurodyta, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų neginčytinai tvirtinti, jog Š. R. nukentėjusiajai A. R. spyrė į galvą ir kitas kūno vietas ir tokiu būdu siekė ją nežymiai sužaloti. Nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis, todėl teismas daro išvadą, kad esant nustatytoms aplinkybėms, visos abejonės, kurių pašalinti nėra galimybės, turi būti vertinamos kaltinamojo Š. R. naudai ir jis išteisintinas, nes jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.). Minėtu nuosprendžiu Š. R. dėl jam inkriminuotos veikos buvo išteisintas.

Pagal BK 154 str. numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Objektyvieji šmeižimo požymiai - nusikaltimo padarymo aplinkybės, t.y. tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą žinios ( LAT 2007-06-29 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-408/2007 ).

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį. Be to, nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos, neatitinka tikrovės ir žemina kito asmens garbę ir orumą (. LAT 2005-12-06 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-545/2005; KLAP 2009-02-20 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A–118-174/2009.).

LR BK 154 str. prasme, asmenį gali paniekinti ar pažeminti tik tokia informacija, kuri neatitinka tikrovės ir kuri yra prilyginama žinioms. Taigi objektyvioji šio nusikaltimo pusė reikalauja tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį, paskleidimo fakto nustatymo.

Žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir pan.

Baudžiamajai atsakomybei kilti LR BK 154 str. prasme, būtina įrodyti subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, t.y. būtina kaltininko tiesioginė tyčia, nukreipta nukentėjusiojo garbei ir orumui pažeminti. Kaltininkas turi suvokti, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos, neatitinka tikrovės ir žemina kito asmens garbę ir orumą.

Byloje matyti, kad teismo nuosprendis dėl veikos, kurios padarymu pagal A. R. pareiškimą buvo kaltinamas Š. R., buvo priimtas nepaneigiant galimybės, jog tam tikra veika A. R. atžvilgiu buvo padaryta, jai buvo nustatyti kūno sužalojimai, o Š. R. išteisintas, nesant pakankamai įrodymų apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Kaip matyti byloje, betarpiškai tikslo apšmeižti Š. R. kaltinamoji neturėjo, ji tik kreipėsi dėl veikos ištyrimo į kompetentingą policijos įstaigą, daugiau niekam ir jokiais būdais tikros ar tariamos informacijos nepaskleisdama – pats Š. R. jos tuo ir nekaltina. Tai, kad A. R. kreipėsi į policijos įstaigą, kurios kompetencijoje yra tokių veikų tyrimas, negali būti traktuojama kaip šmeižimas, nes kreipimosi tikslu ir buvo siekimas nustatyti tiesą dėl galimai padarytos veikos ir taikyti atitinkamas priemones, o ne žeminančios informacijos apie asmenį paskleidimas. Tokiu būdu, nesant veikoje tiesioginės tyčios, nėra įrodymų, kad kaltinamoji norėjo apšmeižti ir apšmeižė nukentėjusįjį, ji neturėjo tikslo pažeminti pareiškėjo garbę ir orumą, todėl vien dėl kreipimosi su pareiškimu į policijos įstaigą dėl, jos manymu, padarytos Š. R. nusikalstamos veikos, negali būti baudžiama, jos kaltė pagal BK 154 str. 1 d. laikytina neįrodyta ir ji išteisintina.

Teismui nekonstatavus kaltinamosios kaltės dėl inkriminuojamos veikos padarymo, Š. R. pareikšti civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo netenkintini ir teismas nebetiria dokumentų, susijusių su pareikštu ieškiniu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 - 298 straipsniais, 303 straipsniu, 308 straipsniu,

nusprendžia:

A. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Š. R. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos palikti nenagrinėtu.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą Panevėžio miesto apylinkės teisme.