- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-24
- Bylos Nr.
- 2-28947-864/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- UAB „Sabrida“
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Sabrida“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 18 684,82 Lt draudimo išmoką, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 15 d. buvo apvogtas ieškovui nuosavybės teise priklausantis automobilis Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko pastarajam buvo padaryta 16 405,74 Lt žala. Teigė, kad šio įvykio metu, esant tarp ieškovo ir atsakovo galiojančiai 2013 m. rugpjūčio 14 d. draudimo sutarčiai (liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)), ieškovas apie įvykusį įvykį informavo atsakovą, kuris atitinkamai gavęs šią informaciją ėmėsi veiksmų žalos dydžio nustatymui, t. y. remdamasis 2013 m. rugsėjo 25 d. ekspertizės sąmata Nr. 1389877 ir Transporto priemonės apžiūros-defektų aktu nustatė automobilio apgadinimus ir sudarė numatomo remonto aprašymą. Tačiau draudimo išmoka, ieškovo teigimu, išmokėta jam nebuvo, kadangi 2014 m. vasario 20 d. pranešimu ieškovas buvo informuotas, kad remiantis draudimo taisyklėmis Nr. 021 bei tuo, kad policija nepatvirtino vagystės fakto, atsakovas atsisako mokėti draudimo išmoką. Ieškovo teigimu, atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką nepagrįstai, kadangi vagystės nebuvimo faktą paneigia žalos administravimo byloje esantys įrodymai, t. y. 2013 m. rugpjūčio 15 d. įrodymų inspektavimo aktas ir techninės ekspertizės ataskaita, kurioje aiškiai nurodytas vagystės mastas bei kokiu būdu vagystė buvo atlikta. Pažymėjo, kad vadovaujantis Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. 33 patvirtinto Gyvybės draudimo šakos ir ne gyvybės draudimo šakos draudimo grupių aprašymo 8.1 punktu, sausumos transporto priemonių, išskyrus, geležinkelio transporto priemones, draudimo grupei priskiriama sausumos motorinių transporto priemonių draudimo rūšis, kuria draudimo įmonė įsipareigoja išmokėti draudimo išmoką dėl nuostolių, susijusių su sugadinimu ar netekimu. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas prašė teismo ieškinį tenkinti visiškai (b.l. 1-3, 92-94).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė teismo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad atsakovas, gavęs informaciją apie įvykusį įvykį, ištyrė pirminius duomenis, t. y. apžiūrėjo transporto priemonę, surašė kokios dingo bei kokios apgadintos yra automobilio detalės, gautus duomenis užfiksavo fotonuotraukose ir transporto priemonės apžiūros akte bei paraleliai išsiuntė užklausimą dėl įvykio policijai. Paaiškino, kad surinkus visus duomenis, šie buvo perduoti tyrimo skyriui, kad būtų išnagrinėtos aplinkybės bei priimtas sprendimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju. Teigė, kad savo ruožtu tyrėjai, susipažinę su ieškovo prašymu, transporto priemonės apžiūros aktu bei fotonuotraukomis, suabejojo dėl šio įvykio tikrumo. Tyrėjai įvertino aplinkybes, kad įvykis įvyko visiškai tamsiu paros metu, profesionalūs meistrai, profesionaliame, apšviestame autoservise tokius darbus atlikdami užtruktų apie 4 val. nepertraukiamo darbo, o iš fotonuotraukų matyti, kad detalės nuimtos nepažeidžiant jų, kas, tyrėjų teigimu, turėjo užtrukti daug ilgiau neturint įrankių ir profesionalių žinių bei tinkamų darbo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, šios aplinkybės leidžia teigti, kad pranešimas neatitinka tikrovės, dėl ko draudikui nekyla pareiga išmokėti draudimo išmoką. Tuo tarpu byloje pateikta techninės ekspertizės ataskaita vertintina kritiškai tiek dėl jos turinio, tiek dėl formos bei užsakymo aplinkybių (b.l. 58-61).
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė visus ieškinyje išdėstytus argumentus. Papildomai paaiškino, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog vagystė Ispanijoje, kurios metu buvo padaryta žala, iš tikrųjų įvyko. Dėl ko, atstovo teigimu, atsisakymas išmokėti draudimo išmoką laikytinas nepagrįstu (b.l. 95-96).
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pateikiant ieškinį nebuvo atsižvelgta į tai, kad įvykus vagystei yra taikoma procentinė išskaita, dėl ko ieškinio tenkinimo atveju ši aplinkybė, atstovės teigimu, turėtų būti įvertinta. Pažymėjo, kad atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką remdamasis byloje pateiktu įrodymų inspektavimo aktu bei pažyma, kurie patvirtina tai, kad įvykio faktas nebuvo patvirtintas kompetentingų institucijų. Tuo tarpu byloje esantys įrodymai, atstovės teigimu, patvirtina, kad galimai pranešimas apie įvykį buvo melagingas (b.l. 95-96).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, kad automobilis VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis), laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. buvo apdraustas atsakovo transporto priemonių draudimo liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 90-91). Nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 15 d. R. A. Almerijos nacionalinės policijos komisariate (Ispanijoje) pateikė pareiškimą dėl automobilio vidaus ir išorės dalių bei priedų vagystės (b.l. 47). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad gavus pareiškimą, pareigūnai nuvyko į automobilio buvimo vietą bei atlikę techninę-policinę apžiūrą surašė 2013 m. rugpjūčio 15 d. Įrodymų inspektavimo aktą (b.l. 11-15). Dėl šio įvykio R. A. kreipėsi į mechanikos pramonės inžinierių-techniką M. M. V., kuris atlikęs ekspertizę surašė 2013 m. rugsėjo 3 d. Techninės ekspertizės ataskaitą (b.l. 16-27). Nustatyta, kad įvykus šiam įvykiui ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas išmokėti draudimo išmoką, tačiau atsakovas 2014 m. vasario 20 d. pranešimu informavo ieškovą, kad draudimo išmoka ieškovui nebus išmokėta, kadangi policija nepatvirtino vagystės fakto (b.l. 31). Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl draudžiamojo įvykio buvimo (nebuvimo) bei atsakovo sprendimo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, pagrįstumo.
Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalis). Įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju, draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatymo numatytais atvejais. Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis numato, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką, jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009).
Ieškovo teigimu, aplinkybę, kad automobilio dalių vagystė realiai įvyko ieškovo nurodytomis aplinkybėmis patvirtina byloje pateikta 2013 m. rugsėjo 3 d. Techninės ekspertizės ataskaita bei 2014 m. vasario 7 d. Almerijos provincijos komisariato raštas, kuriame nurodoma, kad vagystę įvykdęs asmuo nebuvo nustatytas (b.l. 95-96). Savo ruožtu atsakovas sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką grindžia taip pat 2014 m. vasario 7 d. Almerijos provincijos komisariato raštu bei Įrodymų inspektavimo aktu, o 2013 m. rugsėjo 3 d. Techninės ekspertizės ataskaitą vertina kritiškai (b.l. 95-96). Taigi šalys nagrinėjamoje byloje skirtingai vertina pačios vagystės, kaip fakto, galimą buvimą (nebuvimą) bei Ispanijoje galėjusios įvykti vagystės aplinkybes.
Pagal 2014 m. vasario 7 d. Almerijos provincijos komisariato raštą, R. A. 2013 m. rugpjūčio 15 d. pranešimas apie įvykusią vagystę galimai yra melagingas, kadangi automobilio detalės pavogtos labai preciziškai, nepažeidžiant jokių kitų automobilio dalių, o užraktas yra puikios būklės (b.l. 47). Įvertinus Įrodymų inspektavimo akto turinį nustatyta, kad atlikus techninę-policinę apžiūrą, pareigūnai konstatavo, kad automobilio detalių trūko tiek išorinėje, tiek vidinėje automobilio dalyje, tačiau jokių jėgos naudojimo žymių pastebėta nebuvo, o visos automobilio detalės nuimtos meistriškai, nepaliekant jokių įplėšimų bei žymių, kurie būdingi įvykus tokiems atvejams (b.l. 11-15). Taigi iš šių duomenų galima teigti, kad įvykio vietą apžiūrėję bei šį įvykį tyrę pareigūnai abejonių dėl automobilio dalių vagystės realaus buvimo turėjo bei darė prielaidas, kad galimai R. A. 2013 m. rugpjūčio 15 d. pranešimas yra melagingas.
Tuo tarpu 2013 m. rugsėjo 3 d. Techninės ekspertizės ataskaitą R. A. užsakymu parengęs ekspertas padarė priešingas išvadas: 1) nėra logiška, kad asmuo būtų siekęs teikti melagingą pranešimą apie šalia jo gyvenamosios vietos įvykusią vagystę; 2) teigė, kad automobilio detalės buvo pavogtos, kad vėliau būtų parduotos nelegalioje rinkoje arba panaudotos remontuojant panašių charakteristikų automobilį; 3) pasikonsultavus su patyrusiu tos pačios markės oficialiojo įgaliotojo atstovo autoserviso vadovu, padarė išvadą, kad nėra neįmanoma atidaryti transporto priemonės be originalaus rakto, kad neįsijungtų signalizacija (b.l. 16-27). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesi už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, eksperto išvada teismui nėra privaloma, o turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010). Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2008). Teismas, įvertinęs 2013 m. rugsėjo 3 d. Techninės ekspertizės ataskaitos turinį, ekspertui užduotus klausimus bei atsakymus į juos, pritaria atsakovo teiginiui, kad iš esmės ši eksperto parengta ataskaita vertintina kritiškai. Pažymėtina, kad ekspertui užduoti klausimai yra neinformatyvūs, kadangi jie suformuluoti neįvertinus paties automobilio ypatumų, t. y. kad šiame automobilyje buvo įrengta signalizacija, kuri akivaizdu, jog vagystės metu turėjo įsijungti, bei suponuojantys tai, kad atsakymai į tokio pobūdžio klausimus gali būti pagrįsti prielaidomis bei samprotavimais, bet ne specialiomis žiniomis grindžiamais teiginiais bei metodais. Įvertinus 2013 m. rugsėjo 3 d. Techninės ekspertizės ataskaitos turinį matyti, kad iš esmės ekspertas, atsakydamas į klausimus, rėmėsi tik pačios R. A. pateikta informacija, įvykio vietos bei automobilio apžiūros duomenimis bei trečiojo asmens – Almerijos autoserviso vadovo pareiškimu, apie kurį byloje nėra jokių duomenų bei jokio šio asmens rašytinio pareiškimo. Taigi akivaizdu, kad ekspertizė buvo atlikta netaikant jokių specialių žinių ar metodų vertinant padarytus automobilio apgadinimus, o atsakymai į klausimus suformuluoti bei pagrįsti paties eksperto spėjimais bei samprotavimais apie tikėtinai galėjusias įvykti aplinkybes galimos vagystės metu. Be kita ko, įvertinus paties eksperto padarytas išvadas, matyti, kad iš esmės jos yra tik paties eksperto situacijos vertinimai bei spėjimai, nepagrįsti jokiais specialių žinių reikalaujančiais metodais ar duomenimis. Todėl teismas, įvertinęs šios ekspertizės atlikimo būdus bei metodus, ekspertui užduotus klausimus bei atsakymus į juos, daro išvadą, kad iš esmės 2013 m. rugsėjo 3 d. Techninės ekspertizės ataskaitoje padarytos išvados nepagrindžia, kad tokiomis aplinkybėmis, t. y. tamsiu paros metu nuimant automobilio detales nuo viso automobilio priekio bei vidaus, nepadarius jokių tuo pačiu automobilio žymių pažeidimų, neturint raktų atjungti signalizaciją bei atidarius automobilio dureles, iš tikrųjų galėtų įvykti vagystė.
Teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, jog faktai, nustatyti administracinių institucijų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais sprendimais, nutarimais ir kitais teisiniais aktais, prejudicinės galios neturi ir vertinami kaip rašytiniai įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 51 6.2. punktas, Teismų praktika Nr. 22). Pagal 2014 m. vasario 7 d. Almerijos provincijos komisariato raštą bei Įrodymų inspektavimo aktą, įvykio vietą apžiūrėję bei šį įvykį tyrę pareigūnai abejonių dėl automobilio dalių vagystės realaus buvimo turėjo bei darė prielaidas, kad galimai R. A. 2013 m. rugpjūčio 15 d. pranešimas yra melagingas. Eksperto išvada, kad nėra neįmanoma atidaryti transporto priemonės be originalaus rakto, kad neįsijungtų signalizacija, yra grindžiama tik trečiojo asmens – Almerijos autoserviso vadovo žodiniu pareiškimu, apie kurį byloje nėra jokių duomenų bei jokio šio asmens rašytinio paaiškinimo dėl šių aplinkybių. O pačioje 2013 m. rugsėjo 3 d. Techninės ekspertizės ataskaitoje nėra duomenų, kokiu galimai specialiu prietaisu bei kokiu būdu yra galimybė patekti į automobilį atjungus automobilio signalizaciją ir tuo pačiu nepadarius jokių žymių automobilio pažeidimų, informacijos nėra. Duomenų, kad įvykio metu automobilio signalizacija buvo atjungta, išmontuota arba sugadinta, byloje taip pat nėra. Taigi šiuo metu mažai tikėtina, kad vagystės metu automobilio signalizacija nebūtų suveikusi. Įrodymų inspektavimo akte nurodyta, kad po automobiliu nebuvo jokių žymių, rodančių, kad kas nors būtų nukritę ant žemės, pavyzdžiui varžteliai ar veržlės, kaip tai būdinga tokių įvykių atveju (b.l. 11-15). Taigi ši pareigūnų, kurie turi atitinkamų žinių bei praktikos vykdant techninę-policinę įvykusių vagysčių vietų apžiūrą, konstatuota aplinkybė leidžia pagrįstai manyti, jog tokiu būdu galimai įvykusi automobilio dalių vagystė nėra laikoma įprastomis aplinkybėmis bei įprastu būdu įvykdoma tokio pobūdžio vagyste. Iš byloje pateiktų nuotraukų bei Įrodymų inspektavimo akto matyti, kad įvykis įvyko automobiliui stovint ne nuošalioje vietoje, bet aikštelėje, kurioje stovi ir kiti automobiliai bei pastatai (b.l. 8-10). Taigi akivaizdu, jog pakankamai matomoje vietoje, išrinkti visą automobilio priekį, įsibrauti be rakto į automobilio vidų atjungus signalizaciją ir tuo pačiu nepadarius jokių žymių įbrėžimų, nepalikus jokių varžtelių ar mažų automobilio detalių, nesukėlus niekam jokių įtarimų, yra labai sunkiai įmanomas atvejis, reikalaujantis ypatingo pasirengimo, laiko, planavimo bei žinių. Įrodymų inspektavimo akte, be kita ko, pareigūnai taip pat nurodė, kad tai išskirtinis atvejis, dėl ko ir buvo paprašyta R. A. techninės-policinės apžiūros metu pateikti raktus bei juos įkišti į užraktą, siekiant įvertinti automobilio būklę bei signalizacijos veikimą (neveikimą). Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei tai, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra įmanoma nustatyti jokios loginės sekos bei ryšio tarp įvykį tyrusių pareigūnų nustatytų įvykio pasekmių su ieškovo nurodytomis šio įvykio buvimo aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad aplinkybei, jog 2013 m. rugpjūčio 15 d. galėjo įvykti automobilio dalių vagystė, patvirtinti, byloje esančių įrodymų nepakanka. Duomenų apie tai, ar automobilis šiuo metu jau yra suremontuotas, ar parduotas, ar likęs toks, koks buvo po įvykusio įvykio, byloje nėra. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu prašymo skirti byloje teismo ekspertizę, siekiant pašalinti byloje esančius prieštaravimus, taip pat nepateikė. Todėl teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, remdamasis tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, konstatuoja, kad tikėtina, jog atsakovui buvo pateikti galimai klaidingi duomenis apie įvykį bei jo aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju AB „Lietuvos draudimas“ patvirtintos transporto priemonių draudimo taisyklės draudžiamąjį įvykį apibrėžia kaip apdraustos transporto priemonės sunaikinimą ar sugadinimą dėl bet kokių, staiga ir netikėtai įvykusių atsitikimų, arba vagystę (7.1.punktas) (b.l. 89). Kartu taisyklės išvardija ir atvejus, kai įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais (8 dalis). Šių taisyklių 8.1.17 punktas numato, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikomas įvykis, jei draudėjas, apdraustasis su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ar jo padarinius. Todėl iš byloje surinktų įrodymų nesant galimybės nustatyti priežastinį ryšį tarp atsiradusių po įvykio pasekmių bei ieškovo teigimu, šių aplinkybių atsiradimą nulėmusio įvykio - vagystės, teismas remdamasis surinktų įrodymų visuma ir tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), konstatuoja, kad draudžiamajam įvykiui konstatuoti šiuo atveju nepakanka duomenų, dėl ko atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį nėra, dėl ko ieškinys visa apimtimi atmestinas.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė teismui prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje atlyginimo, dėl ko atsakovo turėtos išlaidos nėra atlyginamos.
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo nepriteistinos, kadangi neviršija 10 Lt dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, Civilinio proceso kodekso 92 straipsnis).
Kadangi ieškovas, sumokėdamas už ieškinį žyminį mokestį, padarė 141 Lt permoką, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ieškovui grąžintinas permokėtas 141 Lt dydžio žyminis mokestis (b.l. 4).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 265, 382 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Grąžinti ieškovui UAB „Sabrida“ į. k. 300630678, permokėtą 141 Lt (vieno šimto keturiasdešimt vieno Lt) žyminį mokestį.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.