- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-02
- Bylos Nr.
- I-1061-815/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Bendrojo pagalbos centro, Bendrajam pagalbos centrui
- Kategorijos
- 1.16.5Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal E. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Bendrojo pagalbos centro, ir Bendrajam pagalbos centrui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas E. G. su 2013 m. spalio 14 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Bendrojo pagalbos centro, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rusėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, t. y. (duomenys neskelbtini) Lt (b. l. 1-3). Pareiškėjas skundą iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, skunde, be kita ko, nurodo, kad jis Bendrajame pagalbos centre (toliau – ir atsakovas, ir Centras) dirba nuo (duomenys neskelbtini), yra valstybės tarnautojas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas – Centras, atstovaujantis ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad Centras yra biudžetinė vidaus reikalų įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir kitų valstybės pinigų fondų, kaip įstatymus vykdančioji institucija pareiškėjui darbo užmokesčio dalies nesumokėjo, vykdydamas 2009 m. balandžio 23 d. įstatymą Nr. XI-227 ir 2009 m. liepos 17 d. įstatymą Nr. XI-363, pripažįsta, kad, taikant iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusias minėtų įstatymų nuostatas, pareiškėjui sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, todėl 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. spalio 1 d. laikotarpiu pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudaro (duomenys neskelbtini) Lt (neatskaičiavus mokesčių), atsižvelgdamas į tai, jog antikonstituciniai 2009 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. XI-227 ir 2009 m. liepos 17 d. įstatymas Nr. XI-363 nustojo galioti nuo 2013 m. spalio 1 d., prašo, priimant sprendimą, atsižvelgti į tai, kad Centras neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų, ir atidėti teismo sprendimo vykdymą (b. l. 13–14).
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį – (duomenys neskelbtini) Lt (apskaičiavimo lentelė, b. l. 6). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.
Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėjas dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, todėl iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl šio motyvo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.