Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-01-16 · Administracinė byla Nr. I-51-624/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-01-16
Bylos Nr.
I-51-624/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Mefodija Povilaitienė (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Donatas Vansevičius
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas
J. S.
Trečiasis asmuo
Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijos
Advokatai
Saulius Brazauskas
Kategorijos
  • 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-51-624/2008Procesinio sprendimo kategorija 9.1; 9.2; 9.3; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. sausio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė), Donato Vansevičiaus, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Sauliui Brazauskui, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Raimondai Juodkaitei, nedalyvaujant pareiškėjui J. S., trečiojo suinteresuotojo asmens Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijos atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas J. S. skundu prašo panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės (toliau – MGK) 2008-09-15 sprendimą Nr. S-193(7-161/2008), 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) 2008-06-16 sprendimą Nr. 68-151, 3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos AVMI) 2008-03-06 sprendimą Nr. (6.5)-21. Nurodo, kad MGK sprendime konstatuotos išvados yra nepagrįstos, todėl sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. MGK sudarytus sandorius vertino atsižvelgdama į individualios veiklos kriterijus: savarankiškumą, versliškumą, tęstinumą ir tokios veiklos tikslą – ekonominės naudos siekimą. MGK vertino, kad pareiškėjas veiklą, susijusią su ginčo turto pardavimu, objektyviai vykdė savarankiškai, t. y. vykdė tokią veiklą, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas. Pareiškėjas sutinka, kad veikė savarankiškai, tačiau nesutinka su konstatavimu, kad veiklą, susijusią su ginčo turto pardavimu, objektyviai vykdė savarankiškai. Jis savarankiškai sprendė kurį turtą įsigyti, kurį parduoti, kainą, už kurią gali sau leisti turtą pirkti, bei jam priimtiną kainą, už kurią atitinkamą turtą gali parduoti, ir pan. Tačiau tai nebuvo savarankiška veikla, o tik savarankiški ekonominiai ir juridiniai veiksmai, kuriuos atliko kaip privatus asmuo. MGK visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, paneigiančių sandorių skaičiaus vertinimą kaip pagrindžiantį versliškumo požymį. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (toliau – ir GPM įstatymas) įsigaliojo tik nuo 2003-01-01, t. y. iki šio įstatymo įsigaliojimo nebuvo jokios įstatymo nuostatos apie individualią veiklą. Tiek pagal VMI prie LR FM, tiek pagal MGK teisinę poziciją susidaro įspūdis, kad netgi turtą, įsigytą neegzistavus individualiai veiklai, asmuo negali vėliau parduoti nerizikuodamas, kad jo veiksmai bus priskirti individualios veiklos vykdymui. Visas 2003 m. parduotas turtas buvo įsigytas iki GPM įstatymo įsigaliojimo, 4 iš 7 2003 m. įsigytų objektų buvo nekilnojamojo turto objektai (duomenys neskelbtini), Palangoje,kurie, realiai sudaro vieną nekilnojamojo turto objektą; 5 iš 7 2004 m. parduotų nekilnojamojo turto objektų taip pat buvo (duomenys neskelbtini), Palanga; 4 iš 6 2004 m. įsigytų nekilnojamojo turto objektų vis dar yra jo nuosavybė. MGK neatsižvelgė į nurodytą aplinkybę, jog pagal Klaipėdos AVMI surinktą medžiagą matyti, kad pareiškėjas nei pirkimų, nei pardavimų 2005 metais iš viso nevykdė, o 2006 m. įsigijo 2 nekilnojamojo turto objektus ir 1 pardavė. Vadinasi, jeigu tai būtų tęstinė veikla, jis ir toliau pirktų bei pardavinėtų nekilnojamąjį turtą, kadangi tai būtų jo ekonominė veikla. 2003-2004 m. taip susiklostė aplinkybės, kad turto judėjimas buvo labai aktyvus ir mokesčių administratorius iš karto tą laikotarpį priskyrė individualiai veiklai. Nesutinka ir su tuo, kad iš jo parduoto nekilnojamojo turto gautos pajamos buvo naudojamos kito nekilnojamojo turto įsigijimui, vertinimu kaip įrodymo, pagrindžiančio versliškumo požymį. Jeigu jis laikytų tokį turtą, laukdamas kol pakils jo kainos, kad galėtų daugiau užsidirbti, tokius veiksmus ir būtų galima laikyti individualia veikla. Įsigydamas konkretų turtą, su juo siedavo atitinkamus asmeninius planus, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo veikloje versliškumo bei tęstinumo požymiai nėra tenkinami. MGK, nustatydama ekonominės naudos siekimo požymį, nurodė, kad neturi pagrindo kitaip vertinti VMI prie LR FM išvados, jog 2003-2004 m. vykusio ginčo turto pardavimo negalima priskirti atsitiktiniams sandoriams, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų individualią veiklą ir pagrįstų jo siekį įsikurti naujai įsigytame nekilnojamo turto objekte bei įrodytų, jog minėti pardavimo sandoriai buvo atsitiktiniai ir susiję su negalėjimu tuo turtu naudotis. Tačiau kaip galima paneigti tai, ko iš tiesų ir nebuvo. VMI prie LR FM reikalaudama pateikti įrodymus, kurių dėl objektyvių priežasčių neįmanoma pateikti (pvz.: praėjo daug laiko, įrodymai apie pareiškėjo individualius pasirinkimus ir pan.), „pritaikė“ pareiškėjo veiksmus individualios veiklos požymiams, tokiu būdu pažeisdama savo pareigą, administruojant mokesčius, vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais (Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - ir MAĮ) 8 str. 3 d.). Tokia pozicija pažeidžia šalių lygiateisiškumą. Faktiškai VMI prie LR FM, tyrusi pareiškėją net 2 metus, nepateikė jokių įrodymų, t. y. nesugebėjo pateikti įrodymų savo teiginiams, o paprasčiausiai konstatuoja tam tikrų aplinkybių egzistavimą. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Klaipėdos AVMI, VMI prie LR FM bei MGK sprendimai taip pat yra individualūs administraciniai aktai, tačiau juose iš esmės nėra remiamasi faktais, o tik konstatuojama, kad egzistavo tam tikri faktai, perkeliant pareiškėjui pareigą įrodyti, kad tų faktų nebuvo. Iš AB „Informacinio verslo paslaugų įmonė“ 2008-09-01 pažymos matyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, komunalinius mokesčius visu laikotarpiu, kai šis butas priklausė pareiškėjui, mokėjo pareiškėjas. Butą įsigijo 1998-08-20 savo asmeninėms reikmėms - gyvenimui Vilniuje. Vėliau, 2001-08-21 ir 2003-03-01 nuomos sutartimis, minėtas turtas buvo išnuomotas Vokietijos ambasados darbuotojui, nes nuo 2000 m. vasario mėnesio pareiškėjas pradėjo dirbti Kaune. Jis šį butą naudojo savo asmeninėms reikmėms - iš pradžių gyveno pats, o vėliau, kai jau nuolat Vilniuje nebegyveno ir pasitaikė gera galimybė, išnuomojo. Iš VSDFV Klaipėdos skyriaus 2008-08-28 pažymos matyti apie jo darbovietes laikotarpiu nuo 1996-01-01 iki 2006-12-31. Iki 2000 m. gyveno ir dirbo Vilniuje, todėl jam reikėjo gyvenamosios vietos Vilniuje, kuria buvo butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Dirbant Kaune, butas Vilniuje buvo išnuomotas Vokietijos ambasados darbuotojui p. O. M.. 2000-02-07 - 2002-12-31 dirbo ir gyveno Kaune, tačiau nemažai laiko praleisdavo sostinėje, todėl įsigijo dirbtuves (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nuo 2002 m. rugsėjo persikėlė gyventi ir dirbti į Klaipėdą, ten įsigijo ir kitą nekilnojamąjį turtą: nekilnojamojo turto objektus (pastatus, žemės sklypus) Užkanavės g., Palanga, įsigijo ketindamas įsirengti vasarvietę, o žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, ruošėsi įsirengti nuolatinę gyvenamąją vietą. Todėl neteisėtas ir nepagrįstas MGK argumentas, kad, jam nepateikus įrodymų, kurie paneigtų individualią veiklą, MGK neturi pagrindo kitaip vertinti VMI prie LR FM išvados, jog jo 2003-2004 metais vykusio turto pardavimo negalima priskirti atsitiktiniams sandoriams, taigi esą tenkinamas ekonominės naudos siekimo požymis. Mano, kad VMI prie LR FM neįrodė, kad jo veiksmuose 2003-2004 m. buvo visi individualios veiklos požymiai, o MGK tiesiog atkartojo VMI prie LR FM argumentus. Todėl MGK išvada, kad jis 2003-2004 metais vykdė prekybos nekilnojamuoju turtu individualią veiklą, yra nepagrįsta. Pareiškėjas visus nekilnojamojo turto objektus adresu Užkanavės g., Palangoje, įsigijo siekdamas įsirengti vasarvietę, o ne statyti individualius namus pardavimui ar pan., todėl PVM įstatymas jam iš viso nėra taikytinas. Be to, PVM įstatymo 32 str. 2 d. komentaras taip pat nurodo, kad: nustatant, ar žemė skirta statyboms, reikėtų įvertinti: ar yra leidimai statybai, arba savivaldybės detaliuose planuose yra numatytas sklypo užstatymas. MGK konstatavo, kad pareiškėjo gautos pajamos iš PVM apmokestinamosios ekonominės veiklos 2004 m. liepos mėn. viršijo 100 000 Lt ribą, todėl mokesčių administratorius pagrįstai 2004 m. iš nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo gautas pajamas, viršijančias 100 000 Lt, apmokestino PVM. Tačiau pagal PVM įstatymo 3 str. nuostatas, asmuo, kuris nevykdo ūkinės komercinės veiklos, neprivalo skaičiuoti ir PVM. Kadangi pareiškėjas absoliučiai nesutinka su mokesčių administratoriaus bei MGK išvadomis, esą jis vykdė nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo veiklą, todėl atitinkamai laiko, jog jam negali būti taikytina prievolė skaičiuoti ir mokėti PVM. Pareiškėjas, būdamas nuomojamų nekilnojamojo turto objektų savininku, turėjo teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektus ir jais disponuoti, todėl dėl šio turto išnuomojimo sprendė savarankiškai. Iš esmės šis požymis tenkinamas visais atvejais, kuomet savininkas kažkam išnuomoja savo turtą. Tačiau faktas, kad tenkinamas šis kriterijus (kuris faktiškai visada tenkinamas) dar nereiškia, kad pareiškėjas vykdė savarankišką individualią turto nuomos veiklą. MGK konstatavo, kad pareiškėjas nekilnojamojo turto sandorius sudarė ne atsitiktinai, o siekdamas ekonominės naudos ir pajamas iš nekilnojamojo turto nuomos deklaravo metinėse pajamų mokesčio deklaracijose už 2003-2006 m. Pareiškėjas nuomojo tik 3 nekilnojamojo turto objektus: parduotuvės patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda ir 2 butus, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Tačiau vien faktas, kad jis išnuomojo kelis jam priklausiusius nekilnojamojo turto objektus nepatvirtina ekonominės naudos siekimo požymio. Juk kiekvienas savininkas, nuomojantis savo turtą, siekia gauti tam tikros ekonominės naudos, t. y. didesnių ar mažesnių pajamų. Taip pat aplinkybė, kad jis deklaravo savo pajamas iš nekilnojamojo turto nuomos metinėse pajamų mokesčio deklaracijose už 2003-2006 m. tik patvirtina faktą, kad jis neturėjo ko slėpti, nelaikė, kad jo veikla pažeidžia mokesčių teisės aktus, ir nesiekė nuslėpti mokesčių. Priešingu atveju, nebūtų šių pajamų iš viso deklaravęs. Nesuvokiama nekilnojamojo turto nuomos pajamų ir nekilnojamojo turto pardavimo pajamų sąsaja. Jeigu MGK vertina turto nuomos veiklą atitikimo individualios veiklos požymiams aspektu, tai dėl kokių priežasčių kartu vertinamas ir turto pardavimas. Be to, pajamų procentinė išraiška nuo visų kitų pajamų negali nulemti, ar veikla bus pripažinta turinčia ekonominės naudos siekimo požymį. MGK cituojamas pareiškėjo argumentas, kad jis tiesiog priėmė ekonomiškai pagrįstą sprendimą turtą išnuomoti ir tokiu būdu sumažinti savo išlaidas už komunalinius mokesčius taip pat nepatvirtina ekonominės naudos siekimo per tęstinį laikotarpį požymio egzistavimą. MGK sprendime nepasisakė dėl nuomos sutarčių ilgalaikiškumo (pavyzdžiui nuomos santykiai su UAB „Aldamis" ir BKW Dredgingang and Contracting Limited tęsėsi 3 metus iš 4 tikrintų metų, su Rodhe Nielsen - 2 iš 4, kas pagal VMI prie LR FM vertinimą, automatiškai suponuoja išvadą, kad yra tenkinamas tęstinumo požymis. Tačiau tokia logika prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. MGK nevertino argumento, kad jis pats, kaip turto savininkas, turi teisę praturtinti savo sutuoktinę. MGK 2007-03-14 sprendime Nr. S-42(7-11/2007) pažymėjo, kad pasirinkti turto perleidimo būdą yra asmens teisė. Turto dovanojimas yra leistinas ekonominis elgesys, nepažeidžiantis galiojančių teisės aktų nuostatų. Vien tik tai, kad vienas iš šių būdų asmeniui yra ekonomiškai tikslingesnis, nesudaro pagrindo teigti, jog jį pasirinkdamas asmuo siekė išvengti pajamų mokesčio mokėjimo ar tam tikros mokestinės naudos. Civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė apibrėžta kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Jis, kaip turto (duomenys neskelbtini) km., Plungės raj. Savininkas, turėjo visišką diskrecijos teisę pasirinkti, ką jam daryti su savo turtu. Kadangi pagal 2003-01-09 vedybų sutartį nuo 2003-01-09 jo ir sutuoktinės turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, jis nusprendė praturtinti savo žmoną I. S.. Dovanoti sodybą jam atrodė žymiai priimtiniau nei pinigus. Šiuo atveju jokios reikšmės neturi aplinkybė, kad sutuoktinė tuo metu turėjo ir kito asmeninio turto. Dovanojimo sutarties šalys turi pasirinkimo laisvę, kokią turto vertę nurodyti dovanojimo sutartyje. Nėra reikalavimo šią vertę pagrįsti turto vertintojų ataskaita ar pan. Atsižvelgdami į sparčiai kylančias nekilnojamojo turto kainas nurodė 350 000 Lt sumą. Šis veiksmas nepažeidžia jokių teisės aktų reikalavimų. MGK savo išvadą grindžia šalutinėmis aplinkybėmis ir remiasi nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) k., Plungės r., pirkėjo K. M. paaiškinimu. MAĮ 69 str. 1 d. neatleidžia mokesčių administratoriaus nuo pareigos visų pirma įrodyti, kad konkretus sandoris buvo sudaromas turint tikslą gauti mokestinę naudą, ir tik tada taikyti turinio viršenybės prieš formą principą. Mokesčių administratorius neįrodė, kad nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) k., Plungės r., dovanojimo sandoris buvo tik formalus sandoris, siekiant mokestinės naudos. MGK išvadą, kad VMI prie LR FM tinkamai taikė MAĮ 70 str. ir Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 (toliau - ir Taisyklės), 4 punktą, padarė remdamasi tuo, jog pareiškėjas esą netinkamai vykdė savo pareigą ir į pateiktas deklaracijas įrašė nepatikimus, prieštaringus duomenis. Tačiau tokios VMI prie LR FM nustatytos ir MGK pakartotos aplinkybės yra tik prielaidos, nepatvirtintos jokiais objektyviais įrodymais ir juo labiau net iš dalies neatitinkančios teisingumo kriterijų. MGK teigimu, tam, kad būtų paneigtas tokiu (MAĮ 70 str. ir Taisyklių taikymo) būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų. Tačiau toks MGK teiginys nepagrįstas jokio teisės akto nuostatomis. Nei MAĮ 70 str., nei Taisyklės neatleidžia mokesčių administratoriaus nuo pareigos aiškiai motyvuoti, kokiais faktais remiantis atsiranda sąlygos taikyti mokesčio apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, t. y. kuo konkrečiai ir objektyviai pasireiškia jo pareigų apskaičiuoti mokesčius nevykdymas arba netinkamas vykdymas. MGK 2006-09-14 sprendime Nr.S-332(7-312/2006) yra pažymėjusi, kad sandorio kaina nebūtinai turi atitikti turto vertintojų nustatytą rinkos vertę, o pardavimas mažesne nei vertintojų nustatyta rinkos vertė dar nereiškia, kad sandoris buvo nepelningas ir iš jo negauta ekonominės naudos. Sudarant sandorį kiekviena šalis įvertina sandorio sudarymo aplinkybes, atsižvelgia į savo interesus ir sulygsta dėl jai priimtinos kainos. Taigi MGK, priimdama išvadą, jog VMI prie LR FM tinkamai taikė MAĮ 70 str. ir Taisyklių 4 p., iš esmės remdamasi vien nuostata, kad turto adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palangoje, bei (duomenys neskelbtini), Palangoje, pirkimo - pardavimo sandoriai prieštarauja ekonominei logikai gauti pajamų, prieštarauja pačios savo formuojamai praktikai. MGK nepasisakė dėl 2008-07-09 skunde išdėstytų argumentų dėl sandorių vertės, kurios pagrindu Klaipėdos AVMI bei VMI prie LR FM taikė MAĮ 70 str. nuostatas. Skunduose dėl Klaipėdos AVMI bei VMI prie LR FM sprendimų pareiškėjas aiškiai išdėstęs nekilnojamojo turto, adresu Užkanavės g., Palangoje, pardavimo priežastis ir aplinkybes, taip pat paaiškinęs, kodėl buvo būtent tokia kaina. MGK neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes,o tik vadovavosi šalutiniais argumentais, jog jis įnešė į savo sąskaitą grynuosius pinigus ir, kad turto kaina neatitinka vidutinės rinkos vertės. Teisės aktai nenumato pareigos deklaruoti į savo paties sąskaitą įnešamų grynųjų pinigų. Įneštos pinigų sumos ženkliai skiriasi nuo MGK minimos nekilnojamojo turto, adresu Užkanavės g-vėje, Palangoje, rinkos vertės (viso MGK minimais laikotarpiais įnešta 435 576 Lt, o minima rinkos vertė 180 783 Lt). Imami gana ilgi laikotarpiai tariamoms papildomoms pajamoms už turto pardavimą nustatyti, pavyzdžiui apie 3 mėnesiai sklypui (duomenys neskelbtini), Palangoje, beveik 2 mėnesiai sklypams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palangoje. Galiausiai, už kokią kainą parduoti savo turtą ir kas yra ekonomiškai pagrįstas sprendimas yra absoliučiai subjektyvus kriterijus. MGK visiškai nepasisakė dėl nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, pardavimo aplinkybių bei kainos nustatymo aspektų. Kaina, už kurią pardavė turtą, pilnai atitiko pareiškėjo interesus greičiau perleisti nepasiteisinusią investiciją. Toks sprendimas atitiko jo „ekonominę logiką“, o VMI prie LR FM, nebūdama konkrečioje situacijoje, negali objektyviai spręsti, koks veiksmas galėjo atitikti šią logiką, o koks ne. Nesutinka su grynųjų pinigų įnešimo priskyrimu pajamoms už šio nekilnojamojo turto pardavimą, nes jis pagrįstas tik spėlionėmis ir prielaidomis bei argumentu, kad neįrodė to, ko net ir nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad nesutinka su Klaipėdos AVMI, VMI prie LR FM ir MGK išvadomis dėl individualios nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo veiklos vykdymo bei individualios nekilnojamojo turto nuomos veiklos vykdymo, nesutinka ir su VSD įmokų skaičiavimu. Ieškodamas dokumentų, pagrindžiančių jo poziciją šiame mokestiniame ginče, jau po MGK posėdžio surado 2002-05-03 paskolos sutartį, sudarytą su „Aras International (UK) Ltd“, pagal kurią ši bendrovė paskolino jam 50 000 USD. Kadangi kelis kartus keitė savo gyvenamąsias vietas, kraustantis dalį dokumentų paprasčiausiai išmetė (kaip pavyzdžiui atsiskaitymus už komunalines paslaugas ir pan.), o dalis dokumentų tiesiog pasimetė tarp kitų daiktų, todėl šios sutarties anksčiau ir nepateikė. Kaip matyti iš sutarties 2.1 ir 2.2 punktų, paskola buvo suteikta dalimis po 25 000 USD. Būtent šiuo pagrindu jam ir buvo pervesta bendra 50 000 USD (174 055 Lt). Kaip kad ir nurodyta sprendime bei jo 2007-06-22 paaiškinime, šie pinigai galėjo būti pasiskolintos lėšos. Tiesiog dėl didelio kilusių klausimų skaičiaus šiame ginče susipainiojo ir negalėjo tiksliai prisiminti konkrečių aplinkybių. 2002 m. Lt „Aras International (UK) Ltd“ jam pervesta 93 730 Lt (t. y. 25 000 USD) ir 2003 m. – 80 325 Lt (t. y. 25 000 USD) pinigų suma neturi būti apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu, kadangi tai ne pajamos, o jam paskolintos lėšos. Atitinkamai nuo šių sumų neturėtų būti skaičiuojami delspinigiai (9 725 Lt ir 22 709 Lt)ir bauda (174 055 x 10 proc. = 17 405,5 Lt). 2002-05-03 paskolos sutartis su „Aras International (UK) Ltd“ patvirtina, kad lėšos, gautos būtent iš šios bendrovės, buvo paskola, taigi lėšos, gautos iš „Nord-Schrott GMBH Co KG“, buvo už nuomą. Negali pasakyti, ar buvo sudaryta rašytinė nuomos sutartis, tačiau CK 6.478 str. nustatantis, kad nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė, nenumato, jog šios formos nesilaikymas darytų sandorį negaliojančiu. Pagal CK 1.93 str. 1 d. įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Taigi vien aplinkybė, kad neranda ir todėl nepateikė nuomos sutarties (atsižvelgiant į tai, kad sutartiniai santykiai buvo prieš beveik 5 metus), dar nepaneigia fakto, kad iš „Nord-Schrott GMBH Co KG“ 2002 m. 125 462,70 Lt ir 2003 m. – 135 739,90 Lt gavo nuomos pagrindu. FAPM ir GPM nesumokėjo galvodamas, kad mokesčius už šias pajamas turėtų apskaičiuoti ir sumokėti nuomotojas, kadangi jis yra juridinis asmuo (LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 34 str. 2 d. (redakcija galiojusi 2002-01-01 - 2003-01-01), GPM įstatymo 23 str. 1 d.). Tik vėliau sužinojo, kad užsienio juridiniams asmenims ši nuostata netaikytina. MGK pažymėjo, kad jo mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas nuo 2005-10-26 iki 2007-04-19 ir nuo 2007-06-01 iki 2007-10-30 dėl papildomos informacijos surinkimo. Patikrinimo akte nurodyti mokesčių administratoriaus atlikti veiksmai nepateisina 1,5 metų patikrinimo sustabdymo - duomenų iš užsienio institucijų gauti nereikėjo, praktiškai visos esminės Klaipėdos AVMI išvados paremtos VĮ Registrų centras duomenimis apie sudarytus sandorius bei turto vertes pardavimo metu, nebuvo tiek daug sandorių, kad taip ilgai užtruktų apklausti kitas jų šalis. Pareiškėjas pateikdavo prašomus dokumentus ir kaip galėjo bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Atsižvelgiant į protingumo kriterijus, 2 metus trukęs patikrinimas yra nepateisinamai ilgas. Dėl to jam priskaičiuoti nepagrįstai dideli delspinigiai. Jeigu būtų protingu terminu informuotas apie Klaipėdos AVMI išvadas dėl individualios veiklos, būtų sprendęs atitinkamus klausimus ir sumos nebūtų tokios didelės. Mokestinio patikrinimo sustabdymų neskundė, nes buvo tikras, kad nepažeidė jokių mokesčių teisės aktų ir net nenumanė, kad po to jam už visus 2 metus bus priskaičiuota tokia didelė netesybų suma. CK 6.259 str. 1 d. numato, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Šio straipsnio 1 dalies taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Pagal analogiją taikant šį straipsnį bei vadovaujantis sąžiningumo ir teisingumo principais, mano, kad šiuo atveju neturėtų būti skaičiuojami delspinigiai už laikotarpius, kuomet buvo sustabdytas patikrinimas, t. y. 2005-10-26 - 2007-04-19 ir 2007-06-01 - 2007-10-30. Šis mokestinis ginčas apima ir delspinigių sumos ginčijimą, todėl tikslinga šį klausimą išspręsti būtent šioje byloje. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, delspinigiai turėtų būti sumažinti atimant patikrinimo sustabdymo metu priskaičiuotas delspinigių sumas, t. y. mažinant 96 831 Lt suma. Nesutinka su mokesčių administratoriaus ir MGK patvirtintomis išvadomis dėl prekybos nekilnojamuoju turtu bei nekilnojamojo turto nuomos individualios veiklos vykdymo, taip pat kai kurių sandorių vertinimu. MAĮ 96 str. 1 d. 2 p. nustato, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Tačiau pareiškėjas nevengė mokėti mokesčius, taip pat nevėlavo jų mokėti, o papildomos mokesčių sumos apskaičiuotos ne dėl pajamų nuslėpimo ar kitų sunkinančių aplinkybių, o dėl neteisingai taikomo individualios veiklos apibrėžimo. Šiuo atveju nebuvo mokesčių įstatymų pažeidimų veikos, kadangi jis nepažeidė mokesčių teisės aktų, o mokesčiai priskaičiuoti dėl neteisingai taikomo individualios veiklos apibrėžimo ar kai kurių sandorių vertinimo. Delspinigių mokėjimas yra siejamas su netinkamu mokestinių prievolių vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-02-09 nutartis adm. byloje Nr. A-15-141-2005). Taigi delspinigiai yra ne tik mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, tačiau ir tam tikra sankcija už mokesčių įstatymo pažeidimą. Kadangi nėra būtinojo mokesčių įstatymo pažeidimo sudėties objektyviosios pusės elemento - mokesčių teisės normų pažeidimo, todėl negali būti taikomos mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai ir/ar mokestinės sankcijos, t. y. delspinigiai. MAĮ 139 str. 1 d. nustato baudų skyrimo pagrindus, t. y. jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Papildomos mokesčių sumos apskaičiuotos ne dėl MAĮ 139 str. 1 d. nurodytų aplinkybių, o dėl neteisingai taikomo individualios veiklos apibrėžimo bei nepagrįstai taikomų kai kurių MAĮ teisės normų (MAĮ 69 str., 70 str.). Šiuo atveju taip pat nėra būtinojo mokesčių įstatymo pažeidimo sudėties objektyviosios pusės elemento - mokesčių teisės normų pažeidimo, todėl negali būti taikomos mokestinės sankcijos – baudos (b. l. 3-23).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundą jame išdėstytais argumentais ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad šioje byloje svarbi aplinkybė yra turto įsigijimas. Lentelėje yra nurodytas pareiškėjo turto judėjimas, tame tarpe ir turto įsigijimas. GPMĮ įsigaliojo 2003-01-01, būtent jis nustatė individualios veiklos bei specifinio apmokestinimo apibrėžimą. Iš lentelės matyti, kad dalis turto buvo įsigyta dar iki GPMĮ įsigaliojimo. Jeigu pareiškėjo veikla būtų laikoma individualia veikla, būtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Turtas, įsigytas iki įstatymo įsigaliojimo, neturėjo būti vertinamas ir apmokestinamas GPM. Vykdantis individualią veiklą asmuo turi ir savo asmeninio turto, kuris į individualios veiklos apibrėžimą nepatenka, tuo tarpu mokesčių administratorius visą turimą turtą priskyrė kaip įsigytą vykdant individualią veiklą. Pateiktose pažymose aiškiai nurodytos pareiškėjo darbovietės. Pareiškėjas turėjo asmeninį turtą, gyvenamąją patalpą. VMI teigimas, kad pareiškėjas gavo neapskaitytų pajamų, nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Nėra pareigos įnešant į asmeninę sąskaitą deklaruoti pinigines lėšas. Lentelėje yra nurodyta, kiek lėšų pareiškėjas gavo, kiek jų išleido 2002-2004 metais, taip pat aiškiai matyti, kad pareiškėjas disponavo grynųjų pinigų sumomis.

Atsiliepimas

Pateiktu atsiliepimu atsakovas VMI prie LR FM su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti. Nurodo, kad Klaipėdos AVMI mokestinio patikrinimo metu patikrino pareiškėjo fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau - ir FAPM), gyventojų pajamų mokesčio (toliau - ir GPM), pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumą už laikotarpį nuo 2002-01-01 iki 2006-12-31 ir nustatė, kad pareiškėjas, neįregistravęs prekybos nekilnojamuoju turtu individualios veiklos, 2003-2004 metais sudarinėjo nekilnojamojo turto objektų pardavimo sandorius ir iš šių sandorių gavo ekonominės naudos, be to, 2003-2006 metais vertėsi nekilnojamojo turto nuoma. Nustačiusi tai bei pripažinusi, kad tokia veikla buvo vykdoma tęstinį laikotarpį, savarankiškai sprendžiant su veikla susijusius klausimus, siekiant ekonominės naudos, Klaipėdos AVMI konstatavo, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, o pareiškėjo iš nekilnojamojo turto pardavimo bei nuomos gautas pajamas priskyrė pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, ir apskaičiavo 43 839 Lt FAPM, 30 548 Lt FAPM delspinigius, 459 962 Lt GPM, 168 611 Lt GPM delspinigius, 66 759 Lt PVM, 26 936 Lt PVM delspinigius, 1872 Lt VSD įmokas bazinės ir papildomos pensijos daliai bei skyrė 10 proc. dydžio GPM, PVM ir FAPM bei 50 proc. dydžio VSD įmokų baudas. VMI prie LR FM 2008-06-16 sprendimu Nr. 68-151 patvirtino Klaipėdos AVMI 2008-03-06 sprendimą Nr. (6.5)-21, tačiau atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-26 byloje Nr. 29/04 priimtą nutarimą, pareiškėjui perskaičiavo FAPM delspinigius, t. y. vietoj 30 548 Lt FAPM delspinigių priskaičiavo 22 604 Lt FAPM delspinigius. MGK skundžiamu 2008-09-15 sprendimu Nr. S-193 (7-161/2008), VMI prie LR FM 2008-06-16 sprendimą Nr. 68-151 patvirtino. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2003-2004 metais vykdė prekybą nekilnojamuoju turtu, t. y. pardavė žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palangoje; butą esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje; kūrybines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje; dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, kiemo rūsį, esančius (duomenys neskelbtini), Palangoje; vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, dalį nekilnojamojo turto adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, t. y. 50/100 žemės sklypo dalį, 51/100 namo dalį, 40/100 ūkinio pastato dalį (257 kv. m) ir garažą; butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje (toliau – ir Ginčo turtas). Nustatyta, kad minėtai nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo veiklai yra būdingi visi individualios veiklos požymiai, todėl pajamos, gautos pardavus aukščiau minėtą nekilnojamąjį turtą, pagrįstai priskirtos individualios veiklos pajamoms ir apmokestintos GPM kaip pajamos iš individualios veiklos. Individualios veiklos sąvoka yra apibrėžta GPMĮ 2 str. 7 d. Tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Individualiai veiklai priskiriama bet kokio pobūdžio komercinė ar gamybinė veikla, savarankiška kūryba, profesinė ar kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla. Vadinasi, individuali veikla turi turėti keletą pagrindinių požymių - savarankiškumą, ekonominės naudos siekimą ir tęstinumą, kuris suprantamas kaip atsikartojamumas. Jeigu gyventojas įsigyja ir parduoda ar kitokiu būdu perleidžia nuosavybėn turtą (pastatus, butus, žemės sklypus, nepriklausomai kokia žemės paskirtis ir kt.), siekdamas gauti ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, laikoma, kad jis vykdo individualią veiklą. Jeigu gyventojas vykdo individualią veiklą iš šios veiklos gautos pajamos turi būti deklaruojamos pasibaigus kalendoriniams metams iki kitų metų gegužės 1 dienos. Sprendžiant klausimą ar gyventojas verčiasi individualia veikla, yra svarbios ir kitos aplinkybės, kaip naudos dydis ir tai, kokią gyventojo pajamų dalį sudaro ši nauda. Atsižvelgus į visas šias aplinkybes galima konstatuoti, jog individualiai veiklai yra priskiriama komercinė veikla (įskaitant ir nekilnojamojo turto pirkimą - pardavimą) arba gamybinė veikla, išskyrus tas komercinės arba gamybinės veiklos sritis, kuriomis verstis įstatymai įsakmiai numato reikalavimą įsteigti juridinius asmenis. Taigi vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą. Aukščiau paminėti pareiškėjo 2003-2004 metais sudaryti prekybos nekilnojamuoju turtu sandoriai buvo vertinami atsižvelgiant į minėtus kriterijus. Pareiškėjo vykdyta nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo veikla iš tiesų buvo savarankiška, nes buvo atliekama nepriklausomai nuo kokių nors kitų asmenų, parduotas nekilnojamas turtas nuosavybės teise priklausė pareiškėjui. Sudarytuose sandoriuose nenustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių (pareiškėjas nebuvo atskaitingas kitiems asmenims ir nebuvo niekieno samdomas ir pan.). Pareiškėjas 2003 - 2004 metais sudarydamas nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, savarankiškai sprendė su šia veikla susijusius klausimus, dengė patirtas išlaidas, t. y. veiklą vykdė savarankiškai. Pareiškėjas skunde pripažįsta, kad jis savarankiškai sprendė kurį turtą įsigyti, kurį parduoti, kainą už kurią gali sau leisti turtą pirkti bei priimtiną kainą už kurią atitinkamą turtą gali parduoti ir pan. Mokestinio patikrinimo metu atliktų nekilnojamojo turto pirkimų pardavimų sandorių analizė neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjo vykdyta nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo veikla buvo tęstinė. Pareiškėjas nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorius vykdė eilę metų. Patikrinimo metu nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2000-01-01 iki 2006-12-31 pareiškėjas turėjo įsigijęs 27 nekilnojamojo turto objektus, iš kurių 17 nekilnojamojo turto objektų pardavė (dovanojo) (tarp jų ir Ginčo turtą). Ginčo turtas buvo parduotas per tęstinį, beveik 1,5 metų laikotarpį, septyniais atskirais sandoriais. Taigi, nekilnojamojo turto perleidimo sandorių intensyvumas buvo pakankamai didelis. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pajamas, gautas iš nekilnojamojo turto pardavimo, toliau naudojo nekilnojamajam turtui įsigyti. Pagal pareiškėjo mokesčių administratoriui pateiktas pajamų deklaracijas už 2003 bei 2004 metus nekilnojamojo turto pardavimo pajamos 2003 m. sudarė 925 000 Lt arba 79 proc. gautų pajamų, o 2004 m. – 166 415 Lt arba 60 proc. gautų pajamų. Taigi bendra iš nekilnojamojo turto pardavimo gauta pajamų suma yra pakankamai didelė, net ir atsižvelgiant į tai, kiek kitos rūšies pajamų pareiškėjas gavo per vienerius metus. Pareiškėjas neneigia, jog iš parduoto nekilnojamojo turto gautos pajamos buvo naudojamos kitam nekilnojamajam turtui įsigyti. Taigi pareiškėjo 2003-2004 metais sudarytiems nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo sandoriams yra būdingas versliškumo požymis. Patikrinimo metu pagal sandorių sudarymo dokumentus nustatyta, kad žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palangoje, įsigyti atitinkamai už 10 000 Lt, 32 000 Lt, 30 249 Lt, o parduoti už 10 000 Lt, 31 500 Lt, 30 000 Lt; butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei automobilių stovėjimo aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigyti iš viso už 250 000 Lt ir parduoti iš viso už 895 000 Lt; kūrybinės dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, įsigytos už 270 000 Lt, o parduotos už 550 000 Lt; dviejų kambarių butas, ūkinis pastatas, kiemo rūsys, esantys (duomenys neskelbtini), Palangoje, įsigyti už 46 835 Lt, o parduoti už 20 000 Lt; dalis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, įsigyta už 20 000 Lt ir parduota už 179 000 Lt; butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, įsigytas už 362 585 Lt, o parduotas už 370 000 Lt. Byloje nėra tiesioginių ir pirminių įrodymų, kad pareiškėjas faktiškai būtų patyręs kitų, išskyrus įsigijimo, su Ginčo turtu susijusių išlaidų. Kaip matyti iš sandorių sudarymo dokumentų, kai kurie nekilnojamojo turto objektai buvo parduoti pigiau nei įsigyti, o kai kurių objektų pardavimo pajamos gerokai viršijo jų pirkimo išlaidas. Tačiau iš esmės tai, kad atskirų Ginčo turto objektų pardavimo pajamos buvo mažesnės, nei šio turto įsigijimo išlaidos, dar nėra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas nesiekė ekonominės naudos ir jo veikla negali būti pripažinta individualia veikla. Siekiant gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos gali būti ir nuostolingų sandorių. Individualiai veiklai konstatuoti įstatymas nekelia reikalavimo, kad tokia veikla būtų visada pelninga, kad ekonominė nauda būtų gaunama tik pelno pavidalu. Pagal įstatymą svarbu, kad tam tikra veikla būtų siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, kad tokia veikla iš esmės būtų savarankiškas, tęstinis asmens verslas, komercinė veikla. Pažymėtina, kad nagrinėjamo mokestinio ginčo atveju, Klaipėdos AVMI nepripažino atitinkamo turto pardavimo kainos ir taikydama MAĮ 70 str. nuostatas nustatė mokesčio bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, t. y. padidino turto pardavimo kainas ir apskaičiavo mokesčius pagal atitinkamus mokesčių įstatymus. Taigi pareiškėjo 2003-2004 metais vykusio Ginčo turto pardavimo negalima priskirti atsitiktiniams sandoriams, nes pareiškėjo pateikti nekilnojamojo turto įsigijimo motyvai - įsigyta asmeniniam gyvenimui, pasistatyti namą poilsiavietę ir pan., bei Ginčo turto pardavimo motyvai - vėluoja pastatyti butą, nėra infrastruktūros, problemos su asocialiais asmenimis ir pan., nėra patvirtinti įrodymais, kurie paneigtų individualią veiklą ir pagrįstų pareiškėjo siekį įsikurti naujai įsigytame nekilnojamojo turto objekte bei įrodytų, jog minėti pardavimo sandoriai buvo atsitiktiniai ir susiję su negalėjimu tuo turtu naudotis. Pareiškėjas 1998-08-20 įsigijo butą ir garažą esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriuos pardavė 2003-12-09. Nagrinėjant šį mokestinį ginčą pareiškėjas teigė, kad minėtas turtas buvo įsigytas ir naudojamas asmeninių poreikių tenkinimui, jame gyveno pats pareiškėjas. Pareiškėjas nei Klaipėdos AVMI, nei VMI prie LR FM, nei MGK nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad minėtame bute kada nors gyveno, priešingai, yra nustatyta, kad 2001-08-21 ir 2003-03-01 nuomos sutartimis minėtas turtas buvo išnuomotas Vokietijos ambasados darbuotojui bei už jo nuomą 2002 m. gauta 40 000 Lt pajamų, o 2003 m. gauta 32 000 Lt pajamų. AB „Informacinio verslo paslaugų įmonės“ 2008-09-01 pažyma, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, komunalinius mokesčius laikotarpiu nuo 1999-06-01 iki 2004-01-01 mokėjo pareiškėjas, vertintina kritiškai ir ji nepatvirtina fakto, kad butas buvo įsigytas pareiškėjo asmeniniams poreikiams. Be to, komunaliniai mokesčiai gali būti mokami pareiškėjo vardu, net jam ir negyvenant minėtame bute. Taip pat pareiškėjas aiškino, kad atsiradus galimybei, šį įsigytą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išnuomojo ir jam skubiai reikėjo būsto Vilniuje, todėl įsigijo kūrybines dirbtuves, (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tačiau šie teiginiai taip pat nepagrįsti jokiais įrodymais, be to, nėra logiški - žmogus išnuomoja savo būstą ir skubiai ieško kito, perka gyvenimui nepritaikytas patalpas, kurias po to priverstas parduoti. Dėl žemės sklypų, Užkanavės gatvėje, pareiškėjas aiškino, kad juose gyveno asocialūs asmenys, todėl buvo priverstas juos parduoti, tačiau šių teiginių pagrindimui pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų. Be to, nėra logiška, kad žmogus pirma nusiperka žemės sklypus, o tik vėliau domisi kas šalia (tuose) sklypuose gyvena. Dėl žemės sklypo, Klaipėdos gatvėje, ir buto, Liepų gatvėje, Klaipėdoje, pareiškėjas taip pat aiškino, kad juos įsigijo asmeninių poreikių tenkinimui, tačiau šių teiginių nepagrindė jokiais įrodymais, be to, toks paaiškinimas nelogiškas - taip pareiškėjas aiškino, kad patalpas Vilniuje 2002-04-17 įsigijo gyvenimui Vilniuje, nors dar 1999-09-10 Klaipėdoje buvo įsigijęs žemės sklypą, kuriame teigia planavęs pasistatyti gyvenamąjį namą, žemės sklypus, Užkanavės gatvėje, įsigijo 2002 - 2003 metais, nors tuo metu turėjo sklypą Klaipėdoje. Nelogiška buvo pirkti dar vieną butą Liepų gatvėje, Klaipėdoje, kai pareiškėjui nuosavybės teise priklausė butai, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas pats sau prieštarauja, viena vertus jis 2008-10-07 skunde teigia, kad nuo 2002 m. rugsėjo mėnesio persikėlė gyventi ir dirbti į Klaipėdą, kita vertus nagrinėjant šį mokestinį ginčą VMI prie LR FM ir MGK buvo teigiama, kad patalpas Vilniuje 2002-04-17 įsigijo gyvenimui Vilniuje. Taigi, atsižvelgus į tai, kad nei patikrinimo metu, nei skundą nagrinėjant Klaipėdos AVMI, nei VMI prie LR FM, nei MGK pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad visas aukščiau minėtas turtas buvo skirtas naudoti ir naudojamas asmeniniams pareiškėjo poreikiams, t. y., nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2003 - 2004 metais parduoti nekilnojamojo turto objektai buvo įsigyti turint kitokį tikslą, nei gauti pajamų iš jų vėlesnio pardavimo, todėl visi pareiškėjo teiginiai, jog minėtus nekilnojamojo turto objektus jis įsigijo asmeninių poreikių tenkinimui (perspektyvoje įrengti erdvią šeimai skirtą poilsiavietę ar gyvenamojo namo statyba) vertintini kritiškai ir darytina išvada, jog šie teiginiai yra subjektyvaus pobūdžio ir neįrodo, kad šis turtas iš tiesų buvo įsigytas ir skirtas asmeniniams šeimos poreikiams tenkinti. Be to, pareiškėjas nei viename iš šių aukščiau minėtų objektų nebuvo registruotas, o tai prieštarauja pareiškėjo teiginiams, jog jis gyveno bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei kūrybinėse dirbtuvėse, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Todėl pareiškėjo pajamos 2003-2004 m. iš Ginčo turto pardavimo priskirtos pajamoms iš individualios veiklos ir apmokestino GPM teisėtai ir pagrįstai. PVMĮ 32 str. 2 d. nustato, kad PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais, statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne. Patikrinimo metu nustatyta, kad dalis pareiškėjo gautų nekilnojamo turto pardavimo pajamų, remiantis PVMĮ 32 str. 2 dalies nuostatomis yra PVM objektas (žemės sklypų esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palangoje, paskirtis - individualiems namams statyti ir eksploatuoti). Remiantis PVMĮ 32 str. 1 d. PVM apmokestinamas naujų pastatų ir statinių, naujų pastatų ir statinių dalių pardavimas ar kitoks perdavimas. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2004 m. pardavė naują butą adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kuris pagal PVMĮ 32 str. 1 d. yra apmokestinamas PVM. Pagal PVMĮ prievolė skaičiuoti ir mokėti PVM yra nustatyta ir gyventojams, vykdantiems ekonominę veiklą ir gaunantiems atlyginimą už tiekiamas prekes ir/ar teikiamas paslaugas, vykdant savo ekonominę veiklą. PVMĮ 71 str. numatyta, kad Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo, jeigu bendra atlygio už vykdytą ekonominę veiklą, patiektas prekes ir suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100 000 Lt, pradedant tuo mėnesiu, kurį minėta suma buvo viršyta, privalo už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą. Apmokestinamasis asmuo privalo nustatyta tvarka registruotis PVM mokėtoju. PVMĮ 71 str. 4 d. numato, kad neįsiregistravus PVM mokėtoju, apmokestinamasis asmuo neatleidžiamas nuo prievolės skaičiuoti PVM ir, mokėti į biudžetą, jei tai privaloma daryti pagal šio straipsnio 1-3 dalių nuostatas. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2003 - 2004 metų laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorius siekdamas ekonominės naudos, t. y. vykdė ekonominę veiklą, kuri yra PVM objektas ir jo gautos pajamos iš PVM apmokestinamosios ekonominės veiklos 2004 m. liepos mėn. viršijo 100 000 Lt ribą, todėl VMI prie LR FM, vadovaudamasi PVMĮ 32 str., 71 str., 92 str. nuostatomis, pareiškėjo 2004 metais iš PVM apmokestinamos veiklos (nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas) gautas pajamas, viršijančias 100 000 Lt, teisingai apmokestino PVM ir pagrįstai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 66 759 Lt PVM. Pareiškėjas neneigia, kad nuomojo jam nuosavybes teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą (parduotuvės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ir 2 butus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje), tačiau teigia, kad šios veiklos nėra pagrindo laikyti individualia turto nuomos veikla. Pareiškėjas iš esmės neginčija, kad jis nekilnojamojo turto nuomos veiklą (kaip ir veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto pardavimu) objektyviai vykdė savarankiškai. Pareiškėjo veiklai niekas nedarė įtakos, jis pats sudarinėjo su įmonėmis jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto nuomos sutartis. Pareiškėjas neginčija, kad nekilnojamojo turto nuomos pajamas 2003 - 2006 metais gavo iš UAB „Servika“, užsienio įmonės „BKW Dredgingand contracting LTD“, UAB „Innovatin Computer Group“, UAB „Aldamis“, įmonės „Rodhe Nielsen“, UAB „Šilna“, UAB „Baltijos komanda“. Akivaizdu, kad pareiškėjas nekilnojamojo turto nuomos sandorius sudarė ne atsitiktinai, o siekdamas ekonominės naudos ir pajamas iš nekilnojamojo turto nuomos deklaravo metinėse pajamų mokesčio deklaracijose už 2003-2006 m., apmokestindamas jas 15 proc. tarifu. Minėtų nuomos sandorių intensyvumas buvo pakankamai didelis. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo turto nuomos pajamos sudarė: 2003 m. - 7 proc., 2004 m. - 32 proc., 2005 m. - 84 proc., 2006 m. - 80 proc. visų pajamų. Nors 2003 m. pajamos iš turto nuomos sudarė tik 7 proc., o 2004 m. - 32 proc. visų pareiškėjo gautų pajamų, tačiau atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo 2003 m. sudarė 79 proc., 2004 m. - 60 proc. visų pajamų, o darbo užmokestis 2003 m. sudarė tik 2 proc. ir 2004 m - tik 8 proc. visų gautų pareiškėjo pajamų, VMI prie LR FM ir MGK padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, vykdydamas nekilnojamojo turto nuomos veiklą siekė ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Pats pareiškėjas nurodė, jog jis tiesiog priėmė ekonomiškai pagrįstą sprendimą turtą išnuomoti ir tokiu būdu sumažinti savo išlaidas už komunalinius mokesčius. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai pareiškėjo pajamos, gautos iš turto nuomos, priskirtos individualios veiklos pajamoms (pareiškėjo vykdytoje nekilnojamojo turto nuomos veikloje nustatyti visi individualios veiklos požymiai: savarankiškumas, tęstinumas, esant motyvui ir galimybei sandorius sudaryti ir ateityje, ekonominės naudos siekimas) ir apmokestino GPM. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pagal 2004-09-22 sutartį įsigijo nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kiemo statiniais), esantį (duomenys neskelbtini) k., Plungės r. sav., už 70 000 Lt ir pagal 2006-06-16 sutartį minėtą nekilnojamąjį turtą dovanojo sutuoktinei I. S.. Šalys sutartyje turtą įvertinto 350 000 Lt suma, t. y. penkis kartus didesne suma, nei šį turtą įsigijo pareiškėjas. I. S. dovanotą nekilnojamąjį turtą pagal 2006-11-21 sutartį pardavė K. M. už 250 000 Lt. 2006-11-21 sutartyje nurodyta, kad pardavėjas gavo iš pirkėjo 250 000 Lt grynaisiais prieš sutarties sudarymą. Nekilnojamojo turto registre turtas užregistruotas 2006-11-29, vidutinė rinkos vertė nustatyta 67 312 Lt. I. S. 2007-06-29 paaiškino, kad jos vyras (pareiškėjas) pats nutarė padovanoti jai žemės sklypą bei jame esančius pastatus ir ji šią dovaną priėmė, o 2006-11-02, atsiradus realiam pirkėjui, žemę bei pastatus ji pardavė už 250 000 Lt. Aukščiau paminėtų sandorių sudarymas trumpo laiko tarpe, dokumentuose fiksuojant kintančią žemės sklypo vertę leidžia teigti, kad VMI prie LR FM pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, pasinaudodamas nesąžiningai sudarytais sandoriais, vadovaudamasis GPMĮ nuostatomis siekė mokestinės naudos su tikslu padidinti žemės sklypo vertę ir išvengti mokestinės prievolės. Minėtos išvados pagrįstumą ir teisingumą patvirtina ir tai, kad I. S. nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių žemės sklypo pardavimo būtinumą. Taip pat, minėtų aplinkybių buvimas yra pakankamas pagrindas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, t. y. MAĮ 69 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal atitinkamų mokesčių įstatymų nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-02-20 sprendime (adm. byla Nr. A556 - 250/2008) nurodė, kad MAĮ 69 str. įtvirtintoje teisės normoje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. <...> taikant nurodytą normą yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis - gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (2007-07-17 nutartis adm. byloje Nr. A-719/2007). VMI prie LR FM pagrįstai atkūrė dovanojimo sandorio išdavoje sukurtas aplinkybes ir įrodė, kad dovanojimo sandoris buvo sudarytas, kad būtų įteisinta didesnė nekilnojamojo turto kaina, ir vėliau parduodant minėtą nekilnojamąjį turtą jo įsigijimo kaina būtų laikoma dovanojimo sutartyje šalių nurodyta nekilnojamojo turto kaina. I. S. neatlygintinai iš sutuoktinio (pareiškėjo) gavo nekilnojamąjį turtą pagal 2006-06-16 dovanojimo sutartį, o pardavė K. M. dovanotą nekilnojamąjį turtą pagal 2006-11-21 sutartį už 250 000 Lt. K. M. 2007-11-15 paaiškinime nurodė, kad, 2006 m. vasarą, lankydamasis Plungės r., pasidomėjo, ar neparduodama sodyba. Šalia esančios sodybos šeimininkas davė pareiškėjo telefono numerį ir jis su nekilnojamojo turto agentūros darbuotoja (pagal J. S. nurodymą) apžiūrėjo sodybą. Taip pat K. M. nurodė, kad sudarant turto pardavimo sutartį dalyvavo J. S. ir L. S.. Taigi, galima teigti, kad dovanojimo sutartimi perleistas žemės sklypas tebuvo tarpinė grandis, turėjusi padėti nuslėpti tikruosiuos tarpusavyje giminystės ryšiais susijusių asmenų tikslus - įteisinti didesnę turto kainą, siekiant mokestinės naudos. Taip pat galima teigti, kad žemės sklypo likimas buvo aiškus dar iki dovanojimo sandorio sudarymo, nes kaip matyti iš K. M. paaiškinimo, derybos dėl minėto turto vyko 2006 m. vasarą ir būtent su pareiškėju. Jeigu pareiškėjas pats būtų pardavęs nekilnojamąjį turtą tuomet vadovaujantis GPM įstatymo 6 str. ir 19 str. nuostatomis šios pajamos turėtų būti apmokestintos GPM, taikant 15 % pajamų mokesčio tarifą, nes nebuvo praėjęs trejų metų laikotarpis nuo turto įsigijimo (pagal GPMĮ 17 str. 21 punktą neapmokestinamos pardavimo pajamos, jeigu turtas įsigytas anksčiau negu prieš trejus metus iki šio turto pardavimo). Pareiškėjo sutuoktinei nekilo pareiga sumokėti pajamų mokestį pardavus jai dovanotą turtą už 250 000 Lt, nes dovanojimo sutartyje nustatyta kaina yra laikoma to turto įsigijimo verte. Faktinės bylos aplinkybės leidžia teigti, kad VMI prie LR FM pagrįstai pritaikė MAĮ 69 str. 1 d., pagrįstai neatsižvelgė į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką bei atkūrė iškreiptas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą bei pagrįstai ir teisingai mokestinę naudą gavusiu pripažino pareiškėją, kuris iniciavo ir vykdė sandorius, siekdamas išvengti GPM mokėjimo nuo gautų pajamų. Todėl prievolė mokėti mokestį pagrįstai nustatyta pareiškėjui, pripažįstant nekilnojamojo turto pardavimo pajamomis 250 000 Lt sumą. Pagal MAĮ 70 str. 1 d. mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. Mokesčių administratoriaus įvertinimo, siekiant apskaičiuoti teisingą mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą atlikimo tvarką nustato Taisyklės, kurių 4.1 punktu, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas; apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento), įrašo neteisingus duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruojamas pajamas ir kitais atvejais. LVAT teisėjų kolegija 2007-06-05 nutartyje (adm. byla Nr. A-603-2007) yra pažymėjusi, kad MAĮ 70 str. įtvirtinta norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu (MAĮ 70 str. bei Taisyklių taikymo) būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palangoje, pardavė už kainą, mažesnę arba lygią turto įsigijimo kainai, bei keletą kartų mažesne kaina, nei nustatyta žemės sklypų vidutinė rinkos vertė pardavimo dieną (minėti trys žemės sklypai įsigyti atitinkamai už 10 000 Lt, 32 000 Lt, 30 249 Lt, o parduoti už 10000 Lt, 31 500 Lt, 30 000 Lt; vidutinė rinkos kaina atitinkamai – 58 196 Lt, 13 140 Lt, 109 447 Lt). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, įsigijo už 20 000 Lt, o pardavė už 179 000 Lt, tačiau visas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, kartu su pareiškėjo bendraturčiu parduotas už 537 000 Lt (pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis bendra viso nekilnojamojo turto rinkos vertė pardavimo dieną- 680 705 Lt, pareiškėjo turto dalies rinkos vertė – 346 491 Lt). Taigi, nors pareiškėjas su bendraturčiu šį turtą praktiškai buvo įsigijęs lygiomis dalimis, tačiau už jam priklausančią turto dalį, pardavus pastarąjį turtą gavo tik trečdalį pajamų (apie 33 proc.). Be to mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas minėto turto pardavimo metu įnešė grynuosius pinigus į asmenines banko sąskaitas, tačiau jų gavimo šaltinių nepagrindė dokumentais. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2003-07-25 iki 2003-10-29 į savo sąskaitą grynaisiais įnešė 150 846 Lt (sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, parduotas 2003-08-22 už 31 500 Lt). Laikotarpiu nuo 2004-07-23 iki 2004-08-03 pareiškėjas į savo sąskaitą grynaisiais pinigais įnešė 284 730 Lt (abu sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palangoje, atitinkamai parduoti - 2004-07-23 už 10 000 Lt ir 2004-07-28 už 30 000 Lt). Pareiškėjas į savo asmeninę sąskaitą 2004-12-24, t. y. kitą dieną po nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, pardavimo sutarties sudarymo (2004-12-23), grynaisiais pinigais įnešė 200 000 Lt (turtas parduotas už 179 000 Lt). Šiuo atveju pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų (dokumentų) apie minėtų grynųjų pinigų šaltinius, kilus įtarimams dėl žemės sklypų, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palanga, bei nekilnojamo turto, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, pardavimo kainų atitikimo rinkos kainai, bei įvertinus minėtų žemės sklypų vidutines rinkos vertes pardavimo datai, UAB korporacija „Matininkai“ atlikto pareiškėjui priklausančios turto dalies adresu, (duomenys neskelbtini), Palanga, įvertinimą pardavimo datai, kitas su šio nekilnojamojo turto įsigijimu ir pardavimu susijusias aplinkybes, Klaipėdos AVMI pagrįstai konstatavo, kad į pareiškėjo 2003 m. ir 2004 m. metines pajamų mokesčio deklaracijas buvo įrašyti nepatikimi, prieštaringi duomenys. Klaipėdos AVMI padarė pagrįstą išvadą kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigą ir į pateiktas deklaracijas įrašė nepatikimus, prieštaringus duomenis, kas atitinka MAĮ 70 str. ir Taisyklių 4 p. nurodytas sąlygas. Vadovaujantis Taisyklėmis mokesčių administratorius vertinimui atlikti turi pasirinkti informacijos šaltinius, kurie leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą. Klaipėdos AVMI pagal Taisyklių 29 p. turėjo teisę naudotis Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie nekilnojamojo turto vidutinę rinkos kainą bei UAB korporacija „Matininkai“ nustatyta nekilnojamojo turto verte. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Klaipėdos AVMI apskaičiuodama GPM rėmėsi nepriklausomų turto vertintojų ataskaita, kurios jam nepateikė, todėl pareiškėjas apskaičiuotų mokesčių teisingumui nustatyti neturi realių galimybių. Pareiškėjas turėjo teisę MGK susipažinti su mokestine byla, kartu ir su joje esančia UAB korporacijos „Matininkai“ pateikta nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita Nr. 06-11-III-498, tačiau tuo nepasinaudojo (MAĮ 155 str. 2 d.). Klaipėdos AVMI pagrįstai sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palangoje, pardavimo pajamomis pripažino sklypų vidutines rinkos vertes pardavimo dieną (sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, - 58 196 Lt; sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, - 139 140 Lt; sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, - 109 447 Lt), o pajamomis, gautomis iš nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, pardavimo, pagrįstai pripažino UAB korporacijos „Matininkai“ nustatytą turto vertę pardavimo dieną – 380 000 Lt. Šio nekilnojamojo turto pardavimo pajamos pripažintos pareiškėjo pajamomis, gautomis vykdant individualią veiklą. VMI prie LR FM pagrįstai nuo papildomai nustatytų minėto nekilnojamojo turto pardavimo pajamų apskaičiavo GPM.

VSDĮ 4 str. 6 d. nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami taip pat asmenys, kurie verčiasi individualia veikla pagal GPMĮ, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. Kadangi Klaipėdos AVMI pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas vykdo individualią veiklą, todėl, vadovaujantis VSDĮ 4 str. 1 d. 6 p., pareiškėjui už 2004 metus teisėtai apskaičiuota 1002 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai bei 870 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, o vadovaujantis VSDĮ 16 str. 2 d. pagrįstai paskirta 501 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai bauda bei 435 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai bauda. Patikrinimo metu nustatyta, kad į pareiškėjo sąskaitą 2003 m. „Nord-Schrott GmbH Co KG“ ir „Aras International (UK) Ltd“ pervedė 216 064,90 Lt. Klaipėdos AVMI 2007-06-22 davė nurodymą pareiškėjui pateikti pateisinančius dokumentus ir paaiškinimus apie juridinių asmenų pervestas į pareiškėjo banko sąskaitas pinigines lėšas, nurodant gavimo šaltinius. Pareiškėjas 2007-06-22 paaiškinime nurodė, kad juridinių asmenų pervesti (įnešti) pinigai galėjo būti gauti už nekilnojamojo turto nuomą arba pasiskolintos lėšos. Tačiau pareiškėjas dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie „Nord-Schrott GmbH Co KG“ ir „Aras International (UK) Ltd“ pareiškėjui pervestų 216 064,90 Lt piniginių lėšų pagrindą (pvz., už patalpų nuomą), nepateikė. Tokių dokumentų pareiškėjas taip pat nepateikė nei VMI prie LR FM, nei MGK. Atsižvelgiant į tai, Klaipėdos AVMI, vadovaudamasi GPMĮ 6 str. 3 d. (galiojo iki 2006-07-01 pagal 2005-06-07 įstatymą Nr. X-235), kuriame nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nenurodytoms pajamoms taikomas 33 proc. pajamų mokesčio tarifas, minėtų įmonių į pareiškėjo sąskaitą 2003 m. pervestą 216 064,90 Lt sumą pagrįstai apmokestino taikydama 33 proc. pajamų mokesčio tarifą. Atitinkamai į pareiškėjo banko sąskaitą 2002 m. pervestą 219 192 Lt pinigų suma Klaipėdos AVMI pagrįstai apmokestino FAPM ir pagrįstai apskaičiavo 43 839 Lt FAPM, 22 604 Lt FAPM delspinigius ir 4384 Lt FAPM baudą. Pareiškėjas pateikė teismui 2002-05-03 paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad Aras International paskolina pareiškėjui 50 000 JAV dolerių. Tiek minėta paskolos sutartis, tiek kiti teismui pateikti dokumentai, kurie nebuvo pateikti nei VMI prie LR FM, nei Klaipėdos AVMI, nei MGK vertintini kritiškai. Šiuo atveju svarbi LVAT 2007-09-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-573/2007, kurioje teismas pasisako dėl įrodymų teikimo mokestinio ginčo metu. Teismas pažymi, kad MAĮ 153 str. 3 d., 155 str. 6 d. analizė lemia išvadą, kad mokesčių mokėtojo teisė teikti papildomus įrodymus dėl mokestinio ginčo nėra absoliuti. Tokios teisės naikinamasis terminas siejamas su skundu centriniam mokesčių administratoriui dėl teritorinio mokesčio administratoriaus sprendimo. Mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimu, kartu su skundu dėl pastarojo subjekto sprendimo. Laiku nerealizavęs teisės pateikti visus dokumentus ir įrodymus praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje. Įstatymų leidėjas MAĮ įtvirtinęs aptariamą imperatyvą numatė ir išimtis, kurioms esant minėtos teisės bei pareigos įvykdymas, netaikoma. Viena iš tokių aplinkybių, kada taikoma išimtis, mokesčių mokėtojo pateikta informacija apie tam tikrų dokumentus pateikimo negalimumą, įvardijant svarbias to priežastis, arba kita išimties taikymo aplinkybė, kai mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo atsisako priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Konstatavus vieną iš dviejų aplinkybių mokesčių mokėtojui nėra paneigiama teisė pateikti mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais jis grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu, ir vėliau negu nurodyta MAĮ 153 str. 3 d., 155 str. 6 d. Taip pat teismas pažymėjo, kad svarbių aplinkybių sąrašas dėl kurių mokesčių mokėtojas negali pateikti įrodymų įstatymo nustatytu terminu, įstatymo leidėjo nėra pateiktas. Tai palikta teismo diskrecijai. O teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbiomis priežastimis, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu realizuoti savo teises, tai yra nepriklausė nuo jo valios. Nagrinėjamos bylos atveju, pareiškėjas 2008-10-07 skunde nurodė, kadangi jis kelis kartus keitė savo gyvenamąją vietą, kraustantis dalį dokumentų išmetė, o dalis pasimetė, todėl paskolos sutarties nepateikė nei Klaipėdos, nei VMI prie LR FM, nei MGK. Tačiau minėta aplinkybė aiškiai neatitinka formuojamos administracinių teismų praktikos „svarbių priežasčių“ sąvokos aspektu. Pats pareiškėjas nurodo, kad mokestinis patikrinimas truko gan ilgą laiko tarpą (2 metus), tačiau per šį laikotarpį pareiškėjas nenurodė priežasčių kodėl negali pateikti paskolos sutarties, apskritai pareiškėjas negalėjo net tiksliai įvardinti už ką jam buvo pervestos didelės pinigų sumos 2002-2003 metais. Pareiškėjas dar mokestinio patikrinimo metu galėjo kreiptis į Aras International, kad pateiktų paskolos sutartį, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Teismui pateikta paskolos sutartis galėjo būti sudaryta bet kuriuo metu, net ir po mokestinio patikrinimo atlikimo, nes anksčiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie minėtos paskolos sutarties egzistavimą. Aras International pervedant pinigus į pareiškėjo sąskaitą nėra nurodyta, kad tai yra paskola. Atsižvelgiant į tai, kad mokesčių administratorius neturėjo galimybės vertinti vėliau pateiktų dokumentų, nes jie nebuvo pateikti, todėl mokesčių administratorius visiškai pagrįstai priskaičiavo papildomai sumokėti į biudžetą 71 301 Lt GPM ir 43 839 Lt FAPM. Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu, ir mokestinio ginčo nagrinėjimo ikiteismine tvarka metu vengė teikti dokumentus patvirtinančius 2002-2003 metais pervestas pinigų sumas, pažeisdamas bendruosius proceso operatyvumo ir nepiktnaudžiavimo procesu principus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iki šiol nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių aplinkybę, kad 2002-2003 metais „Nord-Schrott GmbH Co KG“ pareiškėjui pervestos sumos buvo gautos nuomos pagrindu. MAĮ 1 str. 20 d. pateikiama mokestinio ginčo sąvoka, t. y. ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).Vadinasi ne kiekvienas ginčas, kuris kyla tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus laikytinas mokestiniu ginču. Klaipėdos AVMI neveikimas ar neteisėtas elgesys nelaikytinas mokestiniu ginču, todėl pareiškėjas manydamas, kad Klaipėdos AVMI savo neteisėtais veiksmais padarė jam žalą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. bei 18 str. 1 d. ir 2 d. 4 p. gali kreiptis į Klaipėdos apygardos administracinį teismą. Šioje byloje negali būti sprendžiamas klausimas dėl Klaipėdos AVMI veiksmų, kadangi tokio pobūdžio byla teisminga ne Vilniaus, o Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. MAĮ nėra įtvirtinta galimybė neskaičiuoti delspinigių už tą laikotarpį, kurį mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas. Klaipėdos AVMI pagrįstai už patikrinimo metu nustatytus FAPMLĮ, GPMĮ, PVMĮ, VSDĮ nuostatų pažeidimus pareiškėjui apskaičiavo mokėtinus mokesčius. Vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų yra delspinigiai, kurių skaičiavimo pagrindai, skaičiavimo pradžia, trukmė ir dydis nustatyti 2004-04-13 MAĮ Nr. DC-2112 IV skirsnyje (96, 97, 98, 99 straipsniuose) bei buvo nustatyti 1995-06-28 MAĮ (nuo 2001-09-01 pagal 2001-06-26 įst. Nr. IX-394 iki 2004-04-30) 39 str. Pagal MAĮ 40 str. nuostatas mokesčio mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokesčius ir laiku bei tiksliai įvykdyti mokestines prievoles. Už tinkamą prievolių vykdymą atsakingas tik mokesčių mokėtojas, o delspinigių skaičiavimas siejamas tik su mokesčių mokėtojo neteisėtu elgesiu mokant mokesčius. Delspinigių skaičiavimu nėra siekiama nubausti mokesčio mokėtoją taikant jam neigiamas turtines pasekmes, o iš jo yra išieškoma turtinė nauda, kurią jis gavo valstybės sąskaita. Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas turėjo prievolę mokėti FAPM, GPM ir PVM, tačiau laiku šios prievolės neįvykdė, todėl, vadovaujantis minėtais MAĮ straipsniais, Klaipėdos AVMI pagrįstai ir teisingai apskaičiavo pareiškėjui 22 604 Lt FAPM, 168 611 L GPM ir 26 936 Lt PVM delspinigius. MAĮ 138 str. nurodyta, kad mokesčių įstatymo pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Pagal MAĮ 139 str. 1 d. bauda gali būti skiriama už veikas, kuriomis buvo neteisėtai sumažintas mokėtinas mokestis, o baudos dydis gali siekti nuo 10 iki 50 procentų mokėtinos mokesčio sumos dydžio, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. PVMĮ 123 str. 3 d. taip pat nustatyta, kad už nesumokėtą PVM skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos PVM sumos dydžio bauda. Pareiškėjui baudos skirtos, nes patikrinimo metu nustatyta, kad jis vykdė individualią veiklą GPMĮ prasme bei ekonominę veiklą PVMĮ prasme, tačiau jos neįregistravo ir nemokėjo GPM ir PVM nuo pajamų, vykdant šią veiklą, bei VSD įmokų, taip pat nepagrindė į jo asmeninę sąskaitą 2002-2003 metais juridinių asmenų pervestų lėšų, jų nedeklaravo bei nesumokėjo FAPM. Taigi baudos pareiškėjui skirtos pagrįstai, o kadangi pareiškėjui skirtos minimalaus dydžio FAPM, GPM ir PVM baudos, nėra teisinio pagrindo mažinti šių baudų dydžio. Nuo 2008-01-01 įsigaliojo VSDĮ 16 str. 2 d. redakcija, kuri nustato, jog, jei patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda. Taip pat nėra teisinio pagrindo mažinti pareiškėjui paskirtų VSD įmokų baudų, nes VSDĮ imperatyviai nustato nesumokėtų VSD įmokų baudos dydį, kuris nepriklauso nuo jokių aplinkybių (b. l. 115-125).

Teismo posėdyje atsakovo atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad galiojant Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajam įstatymui, jo 33 str. buvo nurodyta, kaip yra apmokestinamos pajamos iš ūkinės, komercinės veiklos, egzistavo veiklos tęstinumo požymis, kuris persikėlė ir į GPMĮ. VMI, apmokestindama pareiškėjo pajamas kaip gautas iš individualios veiklos, galėjo vertinti ir tuos sandorius, kurie buvo sudaryti iki įstatymo įsigaliojimo. Nagrinėjant mokestinį ginčą nei vietos, nei centriniam mokesčių administratoriui, nei MGK nebuvo pateikta paskolos sutartis, nebuvo net užsiminta apie jos egzistavimą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepimų į pareiškėjo skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Ginčas byloje kilęs dėl pareiškėjo 2003 - 2004 metais vykdytos nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo bei 2003 – 2006 metais vykdytos nekilnojamojo turto nuomos veiklos pripažinimo individualia bei ekonomine veikla GPMĮ ir PVMĮ prasme ir jų apmokestinimo GPM, PVM bei VSD įmokomis teisėtumo ir pagrįstumo, 2002 metais gautų pajamų apmokestinimo FAPM. Aritmetinis mokesčių, delspinigių ir baudų paskaičiavimas nėra ginčijamas.

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos AVMI atlikusi J. S. FAPM, GPM, PVM ir VSD įmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumą už laikotarpį nuo 2002-01-01 iki 2006-12-31, nustatė, kad pareiškėjas, neįregistravęs nekilnojamojo turto individualios veiklos, 2003 - 2004 metais sudarinėjo nekilnojamojo turto objektų pardavimo sandorius ir iš jų gavo ekonominės naudos, be to 2003 – 2006 metais vertėsi nekilnojamojo turto nuoma. Nustačius ir pripažinus, kad tokia veikla buvo vykdoma tęstinį laikotarpį, savarankiškai sprendžiant su veikla susijusius klausimus, siekiant ekonominės naudos, Klaipėdos AVMI 2007-12-28 surašė Patikrinimo aktą Nr. 7.-05-10-23, kuriuo apskaičiavo 798 527 Lt, t. y. 66759 Lt PVM ir 26936 Lt PVM delspinigių, 459 962 Lt GPM ir 168 611 GPM delspinigių, 43839 Lt FAPM ir 30548 FAPM delspinigių, 1002 Lt VSD įmokos bazinės pensijos daliai ir 870 Lt VSD įmokos papildomai pensijos daliai (MGK byla I t., b. l. 132-161). Klaipėdos AVMI 2008-03-06 sprendimu Nr. (6.5)-21 nusprendė patvirtinti Patikrinimo akte apskaičiuotą 66759 Lt PVM ir 26936 Lt PVM delspinigių, 459 962 Lt GPM ir 168 611 GPM delspinigių, 43839 Lt FAPM ir 30548 FAPM delspinigių, 1002 Lt VSD įmokos bazinės pensijos daliai ir 870 Lt VSD įmokos papildomai pensijos daliai bei skirti 6676 Lt PVM, 45 996 Lt GPM, 4384 FAPM, 501 Lt VSD įmokų bazinei pensijai ir 435 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą (MGK byla, I t., b. l. 77-96). VMI prie LR FM, išnagrinėjusi pareiškėjo 2008-04-04 skundą dėl Klaipėdos AVMI 2008-03-06 sprendimo Nr. (6.5)-21, 2008-06-16 sprendimu patvirtinto Klaipėdos AVMI 2008-03-06 sprendimo Nr. (6.5)-21 dėl 43839 Lt FAPM, 4384 Lt FAPM baudos, 459 962 Lt GPM, 168 611 Lt GPM delspinigių, 45 996 Lt GPM baudą, 66 759 Lt PVM, 26 936 Lt PVM delspinigių, 6676 Lt PVM baudą, 1002 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai, 501 Lt VSD įmokų papildomos pensijos daliai, 870 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai, 870 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai baudą bei 435 Lt VSD įmokų papildomos pensijos daliai baudą. Pakeitė sprendimo nurodymą J. S. sumokėti 30 548 Lt FAPM delspinigių ir nurodė vietoj jų sumokėti 22 604 Lt FAPM delspinigių (MGK byla, I t., b. l. 38-55). MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo 2008-07-09 skundą dėl VMI prie LR FM sprendimo, nusprendė patvirtinti VMI prie LR FM 2008-06-16 sprendimą Nr. 68-151 (MGK byla, VI t., b. l. 113-140).

Kaip nustatė Klaipėdos AVMI bei kas nėra ginčijama, 2003-2004 metais pareiškėjas pardavė: žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palangoje; butą esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje bei automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje; kūrybines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje; dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, kiemo rūsį, esančius (duomenys neskelbtini), Palangoje; vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, t. y. 50/100 žemės sklypo dalį, 51/100 namo dalį, 40/100 ūkinio pastato dalį (257 kv. m) ir garažą; butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje (MGK byla I t. b. l. 77-96). Visi nekilnojamojo turto objektai nuosavybės teise priklausė pareiškėjui. Vietos mokesčių administratorius, taikydamas GPM įstatymą (2003-01-01 redakcija), minėtas nekilnojamojo turto pajamas įvertino kaip gautas iš individualios veiklos ir atitinkamai nuo jų priskaičiavo GPM.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d. numato, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ar kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (adm. byla Nr. A5-902/2006), 2006-06-16 priimtoje nutartyje, aiškindamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d. pateiktą individualios veiklos apibrėžimą, nurodė, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veikos rūšims. Vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas, kas savo ruožtu reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos.

Įvertinus byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, nėra pagrindo pripažinti, kad mokesčių administratorius pareiškėjo J. S. 2003 – 2004 metais vykdytą veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto pirkimu – pardavimu nepagrįstai vertino kaip individualią Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d. prasme, taip pat nurodė sumokėti nustatyto dydžio mokesčius, delspinigius bei baudas.

Kaip nustatė mokesčių administratorius bei kas pateiktu skundu nėra ginčijama, pareiškėjas 2003 - 2004 metais sudarė 7 nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo. Pareiškėjo per 2003 metus gautos nekilnojamojo turto pardavimo pajamos sudarė 79 procentus, 2004 metais – 60 procentų visų pajamų (MGK bylos I t., b. l. 38-55, 77-96). Vertinant visų pareiškėjo vykdytų nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorių apimtyje, laikytina, kad pareiškėjas minėtų sandorių pagrindu siekė gauti ekonominės naudos. Individualiai veiklai konstatuoti įstatymas nekelia reikalavimo, kad tokia veikla būtų visada pelninga, kad ekonominė nauda būtų gaunama tik pelno pavidalu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, 2007-09-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. Al-1068/2007 konstatavo, kad net jei turto pardavimo pajamos buvo mažesnės nei bendra su šiuo turtu susijusių išlaidų suma, tai dar nebūtų pagrindas konstatuoti, kad nebuvo siekiama ekonominės naudos ir veikla negali būti pripažinta individualia veikla. Siekiant gauti pajamų ar kitą ekonominę naudą gali būti ir nuostolingų sandorių. Patikrinimo akte nustatyta ir to neginčija pareiškėjas, kad nekilnojamojo turto pardavimo sandorius vykdė eilę metų, nuo 2000-01-01 iki 2006-12-31 turėjo įsigijęs 27 nekilnojamojo turto objektus, iš kurių 17 pardavė, dovanojo. Ginčo turtas buvo parduotas per tęstinį laikotarpį (1.5 metų) 7 atskirais sandoriais. Gautos pajamos buvo naudojamos nekilnojamajam turtui įsigyti. Pareiškėjo teismui pateikti argumentai, kad jis mokėjo už butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje komunalinius mokesčius, vėliau, kai dirbo Kaune, butą išnuomojo, ir kadangi daug laiko praleisdavo Vilniuje, todėl įsigijo dirbtuves (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dirbdamas Klaipėdoje įsigijo žemės sklypus ir pastatus Užkanavės g., Palangoje, ketindamas įsirengti vasarvietę, o žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje ruošėsi įsirengti nuolatinę gyvenamąją vietą, nepagrindžia, kad nekilnojamasis turtas buvo įsigytas asmeniniams poreikiams. Butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir dirbtuvės (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo parduoti ir nors pareiškėjas teigė, kad jie buvo įsigyti asmeninėms reikmėms, tai pagrindžiančių įrodymų nėra pateikta: pareiškėjas juose nebuvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą, nėra kitų duomenų, kurie objektyviai galėtų patvirtinti jo ketinimus ar gyvenimą šiose patalpose. Žemės sklypai, esantys Užkanavės g. ir (duomenys neskelbtini), Palangoje, taip pat buvo parduoti, argumentuojant neįrengtomis komunikacijomis, statyboms pajūrio zonoje keliamiems dideliems reikalavimams bei neišvystyta infrastruktūra, problemomis su asocialiais asmenimis, tačiau tai neįrodo, kad sandoriai buvo atsitiktiniai. Teritorijų planavimo dokumentų rengimo procedūra yra vieša, todėl pareiškėjas, prieš įsigydamas žemės sklypus bei pastatus Užkanavės g. Palangoje bei (duomenys neskelbtini), Palangoje, turėjo galimybę pasidomėti dėl komunikacijų, infrastruktūros sprendinių, tačiau to nepadarė, todėl pareiškėjo pateikti argumentai dėl žemės sklypų pardavimo, neįrodo kad žemės sklypai buvo parduoti dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

Taigi, įrodymų, kad parduotų nekilnojamojo turto objektų – gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų – pareiškėjo J. S. ar jo šeimos narių būtų naudojami kaip šeimos gyvenamoji patalpa arba juose būtų įregistruoti vienetai, vykdantys savarankišką komercinę veiklą, nėra. Pareiškėjas pripažįsta, kad jis veikė savarankiškai, sprendė kurį turtą įsigyti, kurį parduoti, kainą už kurią gali sau leisti turtą pirkti ir parduoti. Vykdomos veiklos savarankiškumas apibūdinamas kaip gyventojo santykis su kita sandorių, sudaromų vykdant veiklą, šalimi, kuris iš esmės skiriasi nuo darbdavio ir darbuotojo santykių. Gyventojo veikla yra savarankiška, kai jo santykiuose su kita sandorio puse nėra būdingų darbo santykiams požymių, gyventojas pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats dengia savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu ir kt. Savarankiškumas reiškia ribą tarp individualios veiklos ir darbo santykių. Bylos medžiaga tvirtina, kad pareiškėjas su nekilnojamojo turto pirkėjais nesusijęs jokiais santykiais, tai matyti iš jų pateiktų paaiškinimų, jis pats savarankiškai sprendė klausimus, susijusius su nekilnojamojo turto sandoriais bei savarankiškai sprendė su jais susijusių išlaidų klausimus. Pareiškėjas nebuvo samdomas kitų asmenų, nebuvo atskaitingas kitiems asmenims, savarankiškai sprendė kurį turtą įsigyti, kurį parduoti, kainą už kurią gali sau leisti turtą pirkti bei priimtiną kainą už kurią atitinkamą turtą gali parduoti ir pan., t. y. veikė savarankiškai.

Byloje pareiškėjo J. S. skunde nurodyti teiginiai, kad jo vykdytoje veikloje nėra versliškumo, tęstinumo požymių, taip pat tikslo gauti pajamų, neatitinka aplinkybių, kurios patvirtintos įrodymais, be to, ir protingumo kriterijui. Atsižvelgiant į paties surinktus ir pareiškėjo pateiktus įrodymus, mokesčių administratorius turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti pareiškėjo veikloje, susijusioje su nekilnojamojo turto pirkimu – pardavimu 2003 – 2004 m. esant visus individualios veiklos požymius, taip pat pareiškėjo J. S. 2003 – 2004 m. pajamas, gautas pardavus patikrinimo akte nurodytus nekilnojamojo turto objektus – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje; butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje; kūrybines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje; butą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), Palangoje bei žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje; žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje bei pastatus ir žemės sklypo dalį, esančius (duomenys neskelbtini), Palangoje bei butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, gautomis iš individualios veiklos. Byloje įrodymų, kad turtas būtų įsigytas kitais, o ne komerciniais tikslais, nėra. Visa tai patvirtina, kad byloje aptariamas nekilnojamasis turtas buvo įsigytas turint tikslą gauti pajamų ir ekonominės naudos, kas atitinka GPM įstatymo 2 str. 7 d. nurodytą vieną iš individualios veiklos požymių – versliškumą arba komerciškumą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigijo 1998 metais savo asmeninėms reikmėms – gyvenimui Vilniuje, kurį 2001-2003 metais nuomojo ir pateiktos AB „Informacinio verslo paslaugų įmonė“ pažyma, iš kurios matyti, kad buto komunalinius mokesčius visu laikotarpiu mokėjo pareiškėjas, nepatvirtina fakto, kad butas buvo naudojamas savo reikmėms. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2003 - 2004 metais parduoti nekilnojamojo turto objektai buvo įsigyti turint kitokį tikslą, nei gauti pajamų iš jų vėlesnio pardavimo. Todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio ir nepatvirtina aplinkybių, kad nekilnojamasis turtas buvo įsigytas asmeninėms reikmėms.

Teismo vertinimu, vietos mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai pakankami konstatuoti, kad pareiškėjo 2003 - 2004 metais gautos pajamos pardavus patikrinimo akte nurodytus nekilnojamojo turto objektus laikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos. GPM 35 str. 2 d. numato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčių administratorių centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka. Pareiškėjas apie vykdomą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo veiklą mokesčių administratoriaus neinformavo ir individualios veiklos neįregistravo.

Pareiškėjas nurodo, kad pajamos už nekilnojamąjį turtą, įsigytą iki 2003 metų, t. y. iki GPMĮ įsigaliojimo, neturėjo būti vertinamas ir apmokestinamas GPM, nes individualios veiklos sąvoka nebuvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme. Patikrinimo metu nustatyta ir pareiškėjas to neginčija, kad parduotas nekilnojamasis turtas buvo įsigytas 1998 – 2004 metais. Atsižvelgiant į pareiškėjo vykdomos veiklos aplinkybes (nuolatinis sandorių, susijusių su nekilnojamuoju turtu sudarymas, jų skaičius, tęstinis laikotarpis) buvo pagrindas konstatuoti veiklos tęstinumo požymį, o nekilnojamojo turto pardavimo veikla patenka į veiklos rūšis, kurios išvardintos GPMĮ 2 str. 7 d. 1 p. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas nustatė gyventojų pajamų iš komercinės – ūkinės veiklos taip pat pajamų, gautų pardavus gyventojų turtą, apmokestinimą (33 str.), pajamos, kurios apmokestintos GPM, gautos po 2003-01-01, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad mokesčių administratorius ginčijamu sprendimu atgal pritaikė mokestį nustatantį įstatymą, toks aiškinimas suformuotas teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 200610-20 ir 2008-01-18 nutartys administracinėse bylose Nr. A14-916/2006 ir A-756-76/2008).

Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad firma „Elitex Invest LLC“ į pareiškėjo sąskaitą 2003 – 2004 metais pervedė iš viso 92 594,90 Lt (banko išrašuose nurodyta už butą, esantį (duomenys neskelbtini)) ir V. L. 2003 metais pervedė 30 000 Lt, kaip avansą už butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Įmokėtas avansas V. L. buvo grąžintas ir preliminari buto pirkimo – pardavimo sutartis buvo nutraukta. Pareiškėjas butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal 2003-12-09 pirkimo – pardavimo sutartį pardavė UAB „Sartonic būsto statyba“ už 895 000 Lt. Gautų pajamų iš firmos „Elitex Invest LLC“ pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai gautas pajamas pripažino kaip individualios nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo veiklos pajamomis ir jas apmokestino GPM.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palangoje, pardavė už kainą, mažesnę arba lygią turto įsigijimo kainai, bei keletą kartų mažesne kaina, nei nustatyta žemės sklypų vidutinė rinkos vertė pardavimo dieną: sklypo (duomenys neskelbtini) rinkos vertė – 58 196 Lt, o parduotas už 10 000 Lt; (duomenys neskelbtini) rinkos vertė – 139 140 Lt, o parduotas už 31 500 Lt; (duomenys neskelbtini) rinkos vertė – 109 447 Lt, o parduotas už 30 000 Lt; pareiškėjas dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, įsigijo už 20 000 Lt, o pardavė už 179 000 Lt, tačiau visas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, kartu su pareiškėjo bendraturčiu parduotas už 537 000 Lt (bendra viso nekilnojamojo turto rinkos vertė pardavimo dieną - 680 705 Lt, pareiškėjo turto dalies rinkos vertė – 346 491 Lt). Pareiškėjas minėto turto pardavimo metu įnešė grynuosius pinigus į asmenines banko sąskaitas, tačiau jų gavimo šaltinių nepagrindė dokumentais. Pareiškėjo įforminti sandoriai prieštarauja ekonominei logikai gauti pajamų.

MAĮ 69 str. 1 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Vietos mokesčių administratorius teisingai vertino, kad minėtų sklypų pardavimo sandoriai vyko kitomis aplinkybėmis nei nustatyta sutartyse. Nurodydamas mažesnę sklypų pardavimo kainą, pareiškėjas siekė išvengti pajamų mokesčio mokėjimo, t. y. siekė mokestinės naudos tikslu išvengti pajamų mokesčio mokėjimo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 69 str. nuostatas ir J. S. pajamomis, gautomis iš žemės sklypų pardavimo, pagrįstai pripažino sklypų rinkos vertę jų pardavimo dienai. Šio nekilnojamojo turto pardavimo pajamos pripažintos pareiškėjo pajamomis, gautomis vykdant individualią veiklą, todėl VMI prie LR FM pagrįstai nuo papildomai nustatytų minėto nekilnojamojo turto pardavimo pajamų apskaičiavo GPM.

Mokesčių administratorius nustatė, kad žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palangoje paskirtis yra individualiems namams statyti ir eksploatuoti. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau ir - PVMĮ) 32 str. 2 d. nustato, kad PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne. Pareiškėjas 2004 metais pardavė naują butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Pagal PVMĮ 32 str. 1 d. pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamas naujų pastatų ir statinių, naujų pastatų ir statinių dalių pardavimas ar kitoks perdavimas. Pareiškėjo parduotas butas yra PVM objektas ir už jo pardavimą gautos pajamos apmokestinamos PVM. Pagal PVMĮ nuostatas, prievolė mokėti ir skaičiuoti PVM nustatyta gyventojams, vykdantiems ekonominę veiklą ir gaunantiems atlyginimą už tiekiamas prekes ir/ar teikiamas paslaugas, vykdant savo ekonominę veiklą. PVMĮ 71 str. numatyta, kad Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo, jeigu bendra atlygio už vykdytą ekonominę veiklą, patiektas prekes ir suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100 000 Lt, pradedant tuo mėnesiu, kurį minėta suma buvo viršyta, privalo už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą. Apmokestinamasis asmuo privalo nustatyta tvarka registruotis PVM mokėtoju. PVMĮ 71 str. 4 d. numato, kad neįsiregistravus PVM mokėtoju, apmokestinamasis asmuo neatleidžiamas nuo prievolės skaičiuoti PVM ir, mokėti į biudžetą, jei tai privaloma daryti pagal šio straipsnio 1-3 dalių nuostatas. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2003 - 2004 metų laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorius siekdamas ekonominės naudos, t. y. vykdė ekonominę veiklą, kuri yra PVM objektas ir jo gautos pajamos iš PVM apmokestinamosios ekonominės veiklos 2004 m. liepos mėn. viršijo 100 000 Lt ribą. Todėl 2004 metais iš PVM apmokestinamos veiklos (nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas) gautas pajamas, viršijančias 100 000 Lt, mokesčių administratorius teisingai apmokestino PVM.

Byloje taip pat nustatyta ir pareiškėjas neginčija, kad 2003 – 2006 metais vykdė jam nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto (parduotuvės patalpų), esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ir 2 butų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuomos veiklą ir deklaravo 340316,50 Lt nekilnojamojo turto nuomos pajamų. Pareiškėjas nesutinka, kad ši veikla yra individuali. Kaip nustatyta mokestinio patikrinimo metu bei kas iš esmės nėra ginčijama, pareiškėjas nekilnojamojo turto nuomos veiklą (kaip ir veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto pardavimu) vykdė savarankiškai: pats sudarinėjo nekilnojamojo turto nuomos sutartis, nustatinėjo nuomos kainą ir pan., jokios įtakos jo veiklai niekas nedarė. Klaipėdos AVMI nustatė ir pareiškėjas pripažįsta, kad nekilnojamojo turto nuomos pajamas 2003 - 2006 metais gavo iš UAB „Servika“, užsienio įmonės „BKW Dredgingand contracting LTD“, UAB „Innovatin Computer Group“, UAB „Aldamis“, įmonės „Rodhe Nielsen“, UAB „Šilna“, UAB „Baltijos komanda“. Taigi, pareiškėjas nekilnojamojo turto nuomos sandorius sudarė ne atsitiktinai, o siekdamas ekonominės naudos, pajamas iš nekilnojamojo turto nuomos deklaravo metinėse pajamų mokesčio deklaracijose už 2003 - 2006 m., apmokestindamas jas 15 proc. tarifu, kaip pajamas ne iš individualios veiklos. Nekilnojamojo turto nuoma vyko ilgą laiką, t. y. buvo tęstinė. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo turto nuomos pajamos sudarė: 2003 m. - 7 proc., 2004 m. - 32 proc., 2005 m. - 84 proc., 2006 m. - 80 proc. visų pajamų, o darbo užmokestis 2003 m. sudarė tik 2 proc. ir 2004 m - tik 8 proc. visų gautų pareiškėjo pajamų (MGK bylos I t., b. l. 38-55, 77-96), VMI prie LR FM ir MGK padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, vykdydamas nekilnojamojo turto nuomos veiklą siekė ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Pareiškėjas nurodė, jog jis tiesiog priėmė ekonomiškai pagrįstą sprendimą turtą išnuomoti ir tokiu būdu sumažinti savo išlaidas už komunalinius mokesčius. Kitų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, byloje nėra pateikta. Kadangi pareiškėjo veikloje nuomojant nekilnojamąjį turtą yra visi individualios veiklos požymiai (savarankiškumas, tęstinumas, ekonominės naudos siekimas), todėl gautos pajamos priskirtos individualios veiklos pajamoms, mokesčių administratorius pagrįstai gautas pajamas apmokestino GPM, priskaičiavo delspinigius ir paskyrė baudą.

Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2004-01-22 įsigijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Šio namo nuomai pareiškėjas buvo išsiėmęs du verslo liudijimus minėtų patalpų nuomai laikotarpiams nuo 2004-11-02 iki 2004-12-31 ir nuo 2005-06-02 iki 2005-12-31, tačiau pajamų mokesčio deklaracijose už 2004 ir 2005 metus pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą nedeklaravo. Į pareiškėjo banko sąskaitą 2003-12-18 buvo pervesta 53 850 EUR (185 932 Lt) ir sąskaitos išraše nurodyta: LANDAY LLC/ už namo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėda, nuomą pagal sutartį (MGK byla, V t., b. l. 60). Pareiškėjas nurodė, kad juridinių asmenų į sąskaitą pervesti pinigai galėjo būti gauti už nekilnojamojo turto nuomą. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2004-01-22 iki 2004-10-31 neturėjo įsigijęs verslo liudijimo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuomai, tačiau gavo 185 932 Lt pajamų. Kadangi gautų pajamų pareiškėjas nedeklaravo, verslo liudijimo minėtų patalpų nuomai neturėjo, gautos pajamos pagrįstai buvo priskirtos pajamoms iš individualios veiklos ir apmokestintos GPM.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2004-09-22 įsigijo žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Plungės r. už 70 000 Lt ir pagal 2006-06-16 sutartį jį padovanojo sutuoktinei I. S. (MGK byla, II t., b. l. 23-25). Minėtas nekilnojamasis turtas sutartyje šalių buvo įvertintas 350 000 Lt suma. I. S. 2006-11-21 dovanotą nekilnojamąjį turtą pardavė už 250 000 Lt K. M. (MGK byla, II t., b. l. 26-28). Turto pardavimo būtinumo I. S. nepagrindė jokiais įrodymais. Klaipėdos AVMI, remdamasi K. M. paaiškinimais, nustatė, kad dėl nekilnojamojo turto pardavimo pastarasis dar 2006 metų vasara bendravo su pareiškėju, sudarant pirkimo – pardavimo sutartį dalyvavo I. S. ir pareiškėjas. Nuo dovanojimo sandorio iki pardavimo praėjo pakankamai trumpas laiko tarpas – 5 mėnesiai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008-02-20 sprendime adm. byla Nr. A556 - 250/2008) nurodė, kad MAĮ 69 str. įtvirtintoje teisės normoje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. <...> taikant nurodytą normą yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis - gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (2007-07-17 nutartis adm. byloje Nr. A-719/2007). Todėl tiek mokesčių administratorius, tiek ir MGK teisingai įvertino susidariusias aplinkybes ir konstatavo, kad dovanojimo sandoris buvo sudarytas, kad būtų įteisinta didesnė nekilnojamojo turto kaina, ir vėliau parduodant minėtą nekilnojamąjį turtą jo įsigijimo kaina būtų laikoma dovanojimo sutartyje šalių nurodyta nekilnojamojo turto kaina. Jeigu pareiškėjas pats būtų pardavęs nekilnojamąjį turtą tuomet vadovaujantis GPM įstatymo 6 str. ir 19 str. nuostatomis šios pajamos turėtų būti apmokestintos GPM, taikant 15 % pajamų mokesčio tarifą, nes nebuvo praėjęs trejų metų laikotarpis nuo turto įsigijimo (pagal GPMĮ 17 str. 21 punktą neapmokestinamos pardavimo pajamos, jeigu turtas įsigytas anksčiau negu prieš trejus metus iki šio turto pardavimo). Pareiškėjo sutuoktinei nekilo pareiga sumokėti pajamų mokestį pardavus jai dovanotą turtą už 250 000 Lt, nes dovanojimo sutartyje nustatyta kaina yra laikoma to turto įsigijimo verte. VMI prie LR FM pagrįstai pritaikė MAĮ 69 str. 1 d., pagrįstai neatsižvelgė į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką bei atkūrė iškreiptas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą bei pagrįstai ir teisingai mokestinę naudą gavusiu pripažino pareiškėją, kuris iniciavo ir vykdė sandorius, siekdamas išvengti GPM mokėjimo nuo gautų pajamų. Todėl prievolė mokėti mokestį pagrįstai nustatyta pareiškėjui, pripažįstant nekilnojamojo turto pardavimo pajamomis 250 000 Lt sumą. Pagal MAĮ 70 str. 1 d. mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. Mokesčių administratoriaus įvertinimo, siekiant apskaičiuoti teisingą mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą atlikimo tvarką nustato Taisyklės, kurių 4.1 punktu, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas; apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento), įrašo neteisingus duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruojamas pajamas ir kitais atvejais. LVAT teisėjų kolegija 2007-06-05 nutartyje (adm. byla Nr. A-603-2007) yra pažymėjusi, kad MAĮ 70 str. įtvirtinta norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus.

Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad Klaipėdos AVMI apskaičiuodama GPM rėmėsi nepriklausomų turto vertintojų ataskaita, kurios jam nepateikė, todėl pareiškėjas apskaičiuotų mokesčių teisingumui nustatyti neturi realių galimybių, nepagrįsta. MAĮ 155 str. 2 d. nustato, kad Centrinis mokesčių administratorius per 3 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos parengia mokestinio ginčo bylą ir perduoda ją Mokestinių ginčų komisijai. Mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius turi teisę Mokestinių ginčų komisijoje susipažinti su byloje esančia medžiaga. Taigi, pareiškėjas turėjo teisę MGK susipažinti su mokestine byla, kartu ir su joje esančia UAB korporacijos „Matininkai“ pateikta nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita Nr. 06-11-III-498, tačiau įstatymo suteikta teise nepasinaudojo.

Klaipėdos AVMI patikrinimo metu nustatė, kad į pareiškėjo sąskaitą 2003 metais „Nord-Schrott GmbH Co KG“ ir „Aras International (UK) Ltd“ pervedė 216 064,90 Lt, 2002 metais – 219 192 Lt (MGK byla, V t., b. l. 58-59). Pareiškėjas, pagrįsdamas pinigų gavimo aplinkybes ir pagrindą, teismui pateikė 2002-05-03 paskolos sutartį, sudarytą tarp „Aras Internacional (UK) Ltd“ ir pareiškėjo (b. l. 98-99), iš kurios matyti, kad „Aras Internacional (UK) Ltd“ įsipareigojo J. S. paskolinti 50 000 USD, paskolą suteikiant ir pinigus pervedant: 25 000 USD per 30 dienų nuo sutarties pasirašymo ir 25 000 USD iki 2003-03-31. Nurodė, kad kitos gautos lėšos yra už nekilnojamojo turto nuomą.

Pareiškėjas dokumentų, patvirtinančių pinigų gavimo aplinkybes (kilmę) iš juridinių asmenų, nei vietos, nei centriniam mokesčių administratoriams, nei MGK nepateikė, paaiškinime nurodė, kad juridinių asmenų pervesti (įnešti) pinigai galėjo būti gauti už nekilnojamojo turto nuomą arba pasiskolintos lėšos. Nors paskolos sutartis, kuria paskolinta tikrai ženkli suma, buvo sudaryta 2002-05-03, pareiškėjas jos patikrinimo metu neatsiminė ir negalėjo pateikti per visą pakankamai ilgai trukusio patikrinimo laikotarpį. MAĮ 153 str. 3 d. nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų autentifikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. LVAT 2007-09-19 nutartyje (adm. byla Nr. A17-573/2007) pažymėjo, kad MAĮ 153 str. 3 d., 155 str. 6 d. analizė lemia išvadą, kad mokesčių mokėtojo teisė teikti papildomus įrodymus dėl mokestinio ginčo nėra absoliuti. Tokios teisės naikinamasis terminas siejamas su skundu centriniam mokesčių administratoriui dėl teritorinio mokesčio administratoriaus sprendimo. Mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimu, kartu su skundu dėl pastarojo subjekto sprendimo. Laiku nerealizavęs teisės pateikti visus dokumentus ir įrodymus praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje. Įstatymų leidėjas MAĮ įtvirtinęs aptariamą imperatyvą numatė ir išimtis, kurioms esant minėtos teisės bei pareigos įvykdymas, netaikoma. Viena iš tokių aplinkybių, kada taikoma išimtis, mokesčių mokėtojo pateikta informacija apie tam tikrų dokumentus pateikimo negalimumą, įvardijant svarbias to priežastis, arba kita išimties taikymo aplinkybė, kai mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo atsisako priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Konstatavus vieną iš dviejų aplinkybių mokesčių mokėtojui nėra paneigiama teisė pateikti mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais jis grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu, ir vėliau negu nurodyta MAĮ 153 str. 3 d., 155 str. 6 d. Taip pat teismas pažymėjo, kad svarbių aplinkybių sąrašas dėl kurių mokesčių mokėtojas negali pateikti įrodymų įstatymo nustatytu terminu, įstatymo leidėjo nėra pateiktas, tai palikta teismo diskrecijai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbiomis priežastimis, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu realizuoti savo teises, tai yra nepriklausė nuo jo valios. Pareiškėjo paaiškinimai dėl aplinkybių, kurios sutrukdė pateikti įrodymą - kelis kartus keitė gyvenamąsias vietas, kraustantis dalį dokumentų išmetė, kita dalis dokumentų tiesiog pasimetė tarp kitų daiktų, nėra įtikinami. Kaip nurodė pats pareiškėjas, patikrinimas truko ilgai, tačiau paskolos sutarties pareiškėjas negalėjo pateikti per visą patikrinimo laikotarpį. Jis negalėjo konkrečiai nurodyti, už ką jam buvo pervestos minėtos lėšos. Kitų įrodymų, kad pareiškėjui pervestos lėšos yra už turto nuomą, J. S. nepateikė. GPMĮ 6 str. 3 d. (2005-06-07 redakcija, galiojo iki 2006-07-01) nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nenurodytoms pajamoms taikomas 33 proc. pajamų mokesčio tarifas. Pinigai į pareiškėjo sąskaitą buvo pervesti 2003 m., todėl Klaipėdos AVMI pervestą 216 064,90 Lt sumą pagrįstai apmokestino 33 proc. pajamų mokesčio tarifu. Į pareiškėjo banko sąskaitą 2002 m. pervestą 219 192 Lt pinigų sumą Klaipėdos AVMI pagrįstai apmokestino FAPM.

VSDĮ 4 str. 1 d. 6 p. (2003-10-07 redakcija) nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami individualių (personalinių) įmonių savininkai, individualių (personalinių) įmonių nuomininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, taip pat asmenys, kurie verčiasi individualia veikla pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, todėl, vadovaujantis VSDĮ 4 str. 1 d. 6 p., pareiškėjui už 2004 metus teisėtai apskaičiuota 1002 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai bei 870 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai. Pagal VSDĮ (2008-01-01 redakcija) 16 str. 2 d., jei patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda. Todėl pareiškėjui pagrįstai paskirta 501 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai bauda bei 435 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai bauda.

Pareiškėjo skundo teiginys, kad jam priskaičiuoti nepagrįstai didelė delspinigių suma, kadangi dėl Klaipėdos AVMI pareigūnų veiksmų patikrinimas per ilgai, nepagrįstas: MAĮ yra įtvirtinti delspinigių skaičiavimo pagrindai, skaičiavimo pradžia, trukmė ir dydis, nėra įtvirtinta galimybė neskaičiuoti delspinigių už tą laikotarpį, kurį mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad teritorinis mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo pajamas, gautas 2003 – 2004 metais pardavus atitinkamą nekilnojamąjį turtą, 2003 – 2006 metais gautas nekilnojamojo turto nuomos pajamas priskyrė individualios veiklos pajamoms ir jas apmokestino GPM, PVM bei VSD įmokomis, taip pat 2002 – 2003 metais iš užsienio juridinių asmenų gautas pajamas apmokestino FAPM ir GPM, atitinkamai priskaičiavo delspinigius ir paskyrė baudas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n usprendžia:

pareiškėjo J. S. skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės 2008-09-15 sprendimo Nr. S-193(7-161/2008), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos 2008-06-16 sprendimo Nr. 68-151, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008-03-06 sprendimo Nr. (6.5)-21 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Arūnas DirvonasMefodija PovilaitienėDonatas Vansevičius