Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Romo Aikevičiaus, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam K. B., gynėjui advokatui Zenonui Jonui Januškai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso /toliau-LR BK /135 str. 1d. laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams.

Iš K. B. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 8243 Lt (aštuoni tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt trys litai) žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginti.

Iš K.B. R. J. priteista 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimui. Dėl turtinės žalos R. A. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. nuteistas pagal LR BK 135 str. 1d. už tai, kad 2006m. liepos 27d. apie 21 val. 30 min. Kauno raj. Ežerėlyje savo bute adresu (duomenys neskelbtini) išgertuvių metu, iš nugaros sudavė R. A. per sprandą, šiam praradus sąmonę, du kartus dūrė peiliu į įvairias kūno vietas, padarydamas kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą kairėje krūtinės pusėje, lydimą kraujo susikaupimo kairėje krūtinplėvės ertmėje, aklą durtinę-pjautinę žaizdą dešinėje šlaunyje, poodinę kraujosruvą dešinėje šlaunyje, odos randus dešinėje plaštakoje, kaktos kairėje, tuo sukėlė nukentėjusiajam R. A. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nuosprendį pakeisti, pripažįstant, kad jis R. A. sužalojo peržengiant būtinosios ginties ribas, vadovautis LR BK 62 straipsniu neskirti laisvės atėmimo bausmės, R. A. civilinį ieškinį atmesti. Mano, kad jei būtų tinkamai atliktas ikiteisminis tyrimas, jeigu jis būtų medikų pažiūrėtas po suėmimo, teismui nebūtų kilę abejonių, kad išgertuvių metu tarp jo ir R. A. kilusio konflikto metu jam teko gintis nuo nukentėjusiojo. Nurodo, kad R. A. parodymų negalima laikyti nuosekliais, nes pristatytas į Kauno medicinos universiteto klinikas sužalojimo aplinkybes atsisakė paaiškinti, vėliau protokole pareiškime nurodė, kad jam buvo kirsta į kairį šoną nuo ko jis parkrito, smūgio į galvą nukentėjusysis nenurodė, nuo ko gali būti prarandama sąmonė, akistatos metu R. A. nedrįso teigti, kad nuo smūgio prarado sąmonę, pripažino, kad jis galbūt trenkęs nuteistajam. Ikiteisminio tyrimo metu R. A. pripažino, kad buvo grumtynės, kad nuteistasis sudavęs jam į sprandą, vėliau aiškino, kad gavo iš užpakalio per galvą, galbūt beisbolo lazda. Tačiau nuteistasis nurodo, kad jokios beisbolo lazdos jis neturėjo ir lazda jo namuose nebuvo rasta, apie tai, kad R. A. galvoje nebuvo rasta sužalojimų išskyrus 1 cm. randą kaktoje, nurodyta specialisto išvadoje. Nuteistojo manymu šie prieštaravimai paneigia teismo teiginį, kad nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs ir neprieštaringi. Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad R. A. buvo sunkiai suluošintas ir prarado didelę dalį bendro darbingumo, nes jam buvo pateiktas kaltinimas dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, o ne dėl suluošinimo, byloje nėra duomenų, duodančių pagrindą teigti, kad R. A. buvo suluošintas, ar kad jis prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo. Nuteistasis skunde teigia, kad priteisdamas neturinę žalą teismas vadovavosi tik nukentėjusiojo teiginiais, kurie nepatvirtinti dokumentais. Nuteistasis nurodo, jog jam žinoma, kad nukentėjusiojo verslas nutrūko anksčiau nei jis buvo sužalotas. Teigia, kad tarp jo ir R. A. konfliktas kilo dėl paties nukentėjusiojo elgesio, jis, t.y. nuteistasis, susidariusią situaciją vertino kaip tiesioginį pasikėsinimą į jį , gynėsi. Pripažįsta, kad galbūt peržengė būtinąją gintį.

Kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones: nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą tenkinti dėl skunde išdėstytų motyvų, prokurorės, prašiusios nuteistojo skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė faktines bylos aplinkybes, išsamiai, nešališkai ir visapusiškai įvertino surinktus įrodymus.

K. B. neneigia, kad du kartus peiliu dūrė nukentėjusiajam, vieną kartą į koją, kitą kartą į krūtinę, tačiau teigia, kad tai darė gindamasis nuo jo. Šis skundo argumentas nepagrįstas ir turi būti atmestas.

LR BK 28 str. 1d. nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybė interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Būtinoji gintis apibrėžiama kaip situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinoji gintis galima ne prieš visus pavojingus veiksmus. Baudžiamasis įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais teisės aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus.

Pabrėžtina, kad būtinoji gintis, susijusi su žalos puolančiajam padarymu, bus aplinkybe, šalinančia baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei atitiks ginties teisėtumo sąlygas, kurios susijusios su dviems esminiais momentais – kėsinimui ir gynyba. Kėsinimais turi būti realus, akivaizdus ir pavojingas. Gynyba laikoma teisėta, jei ji atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“5. p. 4 dalyje pasakyta, kad nėra būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo tais atvejais, kai asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis.

Nors nuteistais skunde teigia, kad konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis, šis skundo argumentas nepagrįstas ir turi būti atmestas, nes byloje išsamiai ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad konflikto iniciatorius buvo nuteistasis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, nes jo parodymai dėl esminių aplinkybių nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, t.y. tiek protokole pareiškime, tiek apklausiamas liudytoju, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis nuosekliai teigė, kad nuteistasis supyko ant nukentėjusiojo dėl to, kad jis dirbo nepilnamečių kolonijoje, pasakė, kad „mentą reikia užversti“ ir pajuto smūgį iš už nugaros, dėl to neteko sąmonės. Protokole pareiškime nurodyta, kad pajuto smūgį į šoną, tačiau teisme sukonkretino, jog pajuto smūgį į galvą, dėl ko jis neteko sąmonės, atgavęs sąmonę suprato, kad jis sužeistas, jam padarytos durtinės žaizdos. Pirminiame protokole-pareiškime nukentėjusysis apibūdino įvykį bendrais bruožais, tai buvo padaryta netrukus po įvykio, po nukentėjusiojo patirtų gydymo procedūrų ligoninėje, todėl pagrįstai laikytina, kad jis galėjo nevisai tiksliai nurodyti kai kurias aplinkybes, tačiau vėliau nurodytos jo aplinkybės patikslintos ,neprieštaravo teismo nustatytai įvykių eigai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai parodymais vadovavosi. R. A. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kad jis praardo sąmonę po smūgio iš už nugaros neprieštarauja teisminio bylos nagrinėjimo metu duotiems jo parodymams. Nukentėjusysis niekada nebuvo nurodęs, kad jis buvo konflikto ar smurto iniciatorius. Akistatos metu nukentėjusysis tik paminėjo, kad jis galbūt gindamasis galėjo suduoti smūgį nukentėjusiajam, tačiau niekada nenurodė, kad jis pirmas dėl kokių nors priežasčių būtų sudavęs nuteistajam, įspyręs jam ar išvadinęs jį kokiais nors necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais. Specialisto išvadoje, kurioje konstatuoti nukentėjusiojo patirti sužalojimai, taip pat nurodytas ir kaktos sužalojimas kairėje pusėje, kas taip pat nepaneigia, jog nukentėjusiajam smūgiuota iš už nugaros. Tuo tarpu nuteistojo parodymai per visą baudžiamąjį procesą nebuvo nuoseklūs. Nuteistasis apklausiamas įtariamuoju nurodė, kad jis griebė peilį pagąsdinimui ir dūrė. Kad prieš jį būtų naudotas smurtas nuteistasis nenurodė, nenurodė, kad jam būtų kilęs koks nors akivaizdus, realus ir pavojingas kėsinimasis iš nukentėjusiojo pusės, dėl kurio jis turėtų durti nukentėjusiajam. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nuteistasis nurodė, kad pirmas nuo lovos atsikėlęs spyrė nukentėjusysis ir tada jis, nuteistasis, griebė peilį ir dūrė nukentėjusiajam į dešinę šlaunį, po to nukentėjusysis jam trenkė į krūtinę ir nuteistasis smogė peiliu į krūtinę nuketėjusiajam. Šie parodymai prieštarauja įtariamojo apklausos protokole užfiksuotiems parodymams, o taip pat įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje užfiksuotiems duomenims. Parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistasis neparodė jokių aplinkybių, kad nukentėjusysis būtų kaip nors pavojingai kėsinęsis į nuteistojo gyvybę, sveikatą. Parodymų patikrinimo metu nuteistais parodė vietą kur ir kaip jis dūrė nukentėjusiajam į koją ir į krūtinę, parodymų patikrinimo protokolo fotolentelės matyti, kad nukentėjusysis ir nuteistasis buvo kambaryje prie sofos smūgių metu. Nuteistasis peilį pasiėmė iš virtuvės . Tam nuteistajam reikėjo laiko. Be to, nuteistasis teigė, kad nukentėjusysis jį užsivijo, todėl gindamasis jis dūrė peiliu, tačiau šie nuteistojo parodymai prieštarauja parodymų patikrinimo vietoje užfiksuotiems duomenimis, iš kurių matyti, kad smūgiai buvo suduoti prie sofos, ant kurios nuteistojo teigimu gulėjo nukentėjusysis. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistojo parodymais. Aptartos aplinkybės paneigia nuteistojo versiją, kad jo atžvilgiu buvo akivaizdus, realus, pavojingas kėsinimasis. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis būtų inicijavęs konfliktą ar sukėlęs grėsmingą, akivaizdžiai pavojingą nuteistojo gyvybei ar sveikatai situaciją, dėl kurios nuteistasis būtų turėjęs suduoti smūgius. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nuteistasis tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Nuteistasis savo tyčiniais veiksmais padarė žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo būtinosios ginties situacija ar jos peržengimas.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį kaltu tyčia sunkiai sutrikdžius asmens sveikatą, nuteistojo veika pagal LR BK 135 tr. 1d. kvalifikuota teisingai.

Skiriant bausmę nuteistajam teismas atsižvelgė į LR BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes, įvertino tai, kad padarytas tyčinis nusikaltimas asmens sveikatai, Sveikata sutrikdyta sunkiai. Šis nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. Teismas įvertino tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę švelninančių aplinkybių, nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai laikė tai, jog nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis charakterizuojamas patenkinamai, anksčiau buvo teistas, tačiau šiuo metu laikomas neteistu, žalos neatlygino. Pirmosios instancijos teismas įvertino visų aukščiau aptartų aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, kiekvienos iš jų lyginamąjį svorį, vadovavosi teisingumo bei sąžiningumo kriterijais ir skyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę žymiai mažesnę nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmė vidurkis. Įvertinus padarytos veikos sunkumą ir pavojingumą, konkrečias veikos aplinkybes, kaltės formą, tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, ji susijusi su alkoholio vartojimu, kas ir turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, teismas pagrįstai nuteisė K. B. terminuota laisvės atėmimo bausme. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirtoji bausmė yra būtina ir pakankama pasiekti LR BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, ji nėra aiškia per griežta.

Apeliantas prašo taikyti LR BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti jam bausmę nesusijusią su laisvė atėmimu. Šio straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik esant būtinoms šioms sąlygoms: nuteistasis yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, ir veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Bylos duomenys nepatvirtina nei vienos iš šių sąlygų. Kaip įvertinta aukščiau, byloje nenustatyta, kad nuteistasis būtų sunkiai sutrikdęs sveikatą peržengiant būtinosios ginties ribas. Byloje nenustatyta būtinosios ginties situacija, nenustatytas ir jos ribų peržengimas. Be to, nėra nei vienos nuteistojo atsakomybę švelninančios aplinkybes, nepašalinta ir neatlyginta bent dalis padarytos žalos. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokio įstatyme numatyto pagrindo taikyti LR BK 62 straipsnio normas ir skirti nuteistajam švelnesnę nei numato įstatymas bausmę.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad dėl patirtų sužalojimų R. A. buvo sunkai suluošintas ir prarado didelę dalį bendro darbingumo, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes. Šis skundo argumentas pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tinkamai nustatė veikos padarymo aplinkybes, tačiau motyvuojamoje dalyje padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad dėl patirtų sužalojimų R. A. buvo sunkiai suluošintas ir prarado didelę dalį darbingumo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, duodančių pagrindą tokiai išvadai, be to, teismo nurodytos aplinkybės dėl suluošinimo ir netekto darbingumo lygio nebuvo nurodytos ir kaltinamajame akte. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padaryta išvada, jog dėl patirtų sužalojimų R. A. buvo sunkiai suluošintas ir prarado didelę dalį darbingumo, nepagrįsta faktiniais bylos duomenimis, prieštarauja nustatytoms byloje aplinkybėms, todėl šios aplinkybės šalintinos iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies.

Nuteistasis skunde teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė R. A. 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Šis skundo argumentas nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Kiekvienas žalą padaręs asmuo privalo ją atlyginti. LR BPK 109 str. nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. LR CK 6.250 str. 1d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl numatoma piniginė kompensacija, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Atlygintinos neturtinės žalos ribų įstatymas nenustato. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. (LR CK 6.250 str. 2d.).

Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis pareiškė civilinį ieškinį atlyginti 50 000 litų neturtinę žalą ir 3000 litų turtinę žalą. Teismas pagrįstai nustatė, kad K. B. padarė LR BK 135 str. 1d. numatytą nusikaltimą, nukentėjusysis buvo sunkiai sužalotas, turėjo papildomų išlaidų, susijusių su gydymu, be to patyrė ir neturtinę žalą. Kadangi nukentėjusysis nepateikė pirmosios instancijos teismo metu duomenų, pagrindžiančių reikalaujamą priteisti turtinę žalą, tam, kad išspręsti šį klausimą būtų reikėję daryti pertrauką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi LR BPK 115 str. 2d. ir pripažino nukentėjusiajam teisę į civilinį ieškinį dėl turtinės žalos, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Neturtinė žala ir jos dydis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta teisingai. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, stresą, fizinį skausmą, jam buvo atliktos kelios operacijos, gydymo eiga nebuvo visiškai gera, buvo susidariusi pavojinga gyvybei situacija. Šias aplinkybes patvirtina medicininiai duomenys, kurie taip pat aptarti teismo medicinos specialisto išvadoje. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad jis tapo labai nervingas, pablogėjo santykiai šeimoje, sutriko miegas, jaučia emocinę įtampą, patvirtinti ir kitais bylos duomenimis, liudytojų parodymais. Dėl patirtų neigiamų dvasinių išgyvenimų nukentėjusiajam sutriko miegas, nuolat vartoja raminamuosius vaistus, nebegali treniruotis sporto klube. Liudytojų K. G., L. G. parodymais taip pat nustatyta, kad iki įvykio nukentėjusysis turėjo verslą, parduotuvę, važinėjo į Vokietiją, tačiau po įvykio parduotuvė uždaryta, į Vokietiją nebevyksta. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgė į nusikaltimo pasekmes, kaltės formą, nukentėjusiojo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, stresą, emocinę įtampą, į nuteistojo K. B. turtinę padėtį, priteistos turtinės žalos dydį, į tai, kad pripažinta teisė į civilinio ieškinio dalyje dėl turtinės žalos patenkinimą, vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. A. priteistina 15 00 litų neturtinei žalai atlyginti. Šis priteistinas neturtinės žalos dydis atitinka nusikaltimo sunkumą, pavojingumą, patirtus nukentėjusiojo neigiamus dvasinius išgyvenimus, nuteistojo turtinę padėtį ir neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, pagrįstai ir teisingai kvalifikavo nuteistojo K. B. padarytą nusikalstamą veiką, už kurią paskyrė teisingą bausmę, pagrįstai ir tinkamai išsprendė neturtinės žalos dydžio klausimą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

-nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmesti;

-iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies pašalinti aplinkybę, kad dėl padarytų sužalojimų R. A. buvo sunkiai suluošintas ir prarado didelę dalį bendro darbingumo.