Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-04-16 · Civilinė byla Nr. 2A-1764-614/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-16
Bylos Nr.
2A-1764-614/2015
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-05716-2011-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Eglė Surgailienė, Alma Urbanavičienė
Atsakovas
Garantinio fondo tarybos, Garantinio fondo tarybai, atstovaujamai Įmonių bankroto valdymo departamento
Ieškovas
R. N., D. V.
Kategorijos
  • 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 18.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-1764-614/2015Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05716-2011-0Procesinio sprendimo kategorijos: 14.1; 18.2.2.(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Romualda Janovičienė, Alma Urbanavičienė ir Eglė Surgailienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Garantinio fondo tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovių R. N. ir D. V. ieškinį dėl Garantinio fondo tarybos nutarimo dalies panaikinimo, pareikštą atsakovui Garantinio fondo tarybai, atstovaujamai Įmonių bankroto valdymo departamento. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjos D. V. ir R. N. kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Garantinio fondo tarybos 2010-12-07 posėdžio protokolo Nr. G2-14 nutarimo 2 p. dalį, kuria nutarta neskirti pareiškėjoms lėšų iš garantinio fondo, įpareigoti atsakovą išmokėti išmokas: R. N. - 5 393,17 Lt ir D. V. - 4 803,44 Lt. Iki perduodant šią bylą nagrinėti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, gauti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai. Perdavus bylą nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, skundas laikomas ieškiniu, pareiškėjos - ieškovėmis, suinteresuotasis asmuo - atsakovu. Ieškovės nurodė, jog 2010-11-17 BUAB „Dalmeta“ Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijai pateikė paraišką išmokoms iš Garantinio fondo gauti. Garantinio fondo taryba 2010-12-07 posėdyje, apsvarsčiusi BUAB „Dalmeta“ paraišką išmokoms iš Garantinio fondo skirti, vadovaudamasi Garantinio fondo įstatymo 5 str. 12 d., protokolinio nutarimo Nr. G2-14 2 punktu, nutarė neskirti išmokų UAB „Dalmeta“ darbuotojams (tarp jų ir D. V. bei R. N.), kurie buvo priimti į įmonę dirbti po to, kai 2008-07-18 UAB „Širmulis“ pranešė įmonei „Dalmeta“ apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. 2008-07-18 UAB „Širmulis“ kreipėsi į UAB „Dalmeta“ informuodama apie skolą bendrovei UAB „Širmulis“ ir nurodė, kad nesulaukusi apmokėjimo iki 2008-08-18, kreipsis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. R. N. buvo priimta dirbti į UAB „Dalmeta“ 2008-09-03, o D. V. - 2008-09-01. Pareiškėjos tvirtino nežinojusios ir objektyviai negalėjusios žinoti, jog joms sudarant darbo sutartis su įmone, UAB „Širmulis“ buvo pranešęs apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisės aktai nenumato darbdavio ar kreditorių pareigos informuoti darbuotojus apie tokį ketinimą. Todėl pareiškėjos, sudarydamos darbo sutartis su UAB „Dalmeta“ pagrįstai tikėjosi, kad už atliekamą darbą gaus teisingą užmokestį, o tuo atveju, jei įmonė bankrutuosianti, joms būsią skirtos lėšos iš šio fondo. Įstatymai nedetalizuoja, per kiek laiko įmonės kreditorius, pareiškęs įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi šį ketinimą realizuoti. UAB „Širmulis“ apie savo ketinimus informavusi pareiškėjų darbdavį 2008-07-18, bet bankroto byla jam iškelta tik 2009-01-21. Garantinio fondo lėšas sudarančios visų juridinių asmenų, nurodytų Garantinio fondo įstatymo 1 str. 2 d., įmokos - 0,1 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio. Pareiškėjoms sudarius darbo sutartis su įmone, iš joms priskaičiuoto darbo užmokesčio buvo mokamos įmokos į Garantinį fondą. Todėl susidarė neteisinga situacija, nes pareiškėjos įmokas mokėjo, bet išmokų gauti negali dėl to, kad darbo sutartys su pareiškėjomis sudarytos po 2008-07-18. Pareiškėjos mano, jog yra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas, konstitucinė teisė gauti atlygį už darbą, todėl teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Garantinio fondo įstatymo 5 str. 12 d. ta apimtimi, kuria išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone, nuo kreditoriaus pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, neatsižvelgiant į tai, kad darbuotojas nebuvo informuotas apie tokius įmonės kreditoriaus ketinimus, neprieštarauja Konstitucijos 47 str. 1 d. ir 29 str. 1 d.

Atsiliepimas

Atsakovas Garantinio fondo taryba, atstovaujama Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad BUAB „Dalmeta“ administratoriaus paraiška skirti lėšas atsiskaityti su įmonės darbuotojais Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijoje įregistruota 2009-08-21, tikslinta 2010-11-11. Išnagrinėta paraiška Garantinio fondo tarybai pateikta svarstyti 2010-12-07 posėdyje, kurio metu nutarta neskirti išmokų 19 įmonės darbuotojų, vadovaujantis Garantinio fondo įstatymo 5 str. 12 d. Pareiškėjos į įmonę priimtos po to, kai 2008-07-18 įmonės kreditorė - UAB „Širmulis“ kreipėsi į įmonę įspėdama dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis įspėjimas vertintinas kaip pirmas procesinis veiksmas, privalomas atlikti kreditoriui, kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Išmokų neskyrimo faktas nereiškia, kad su pareiškėjomis nebus atsiskaitoma Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, kaip su pirmos eilės kreditorėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu bylą dalyje, dėl ieškovės D. V. reikalavimų nutraukė, ieškovei sudarius taikos sutartį su atsakovu Garantinio fondo taryba, o ieškovės R. N. ieškinį tenkino visiškai.

Teismas nustatė, kad ieškovė R. N. buvo priimta dirbti į UAB „Dalmeta“ po to, kai kreditorius UAB „Širmulis“ pranešė apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl UAB „Dalmeta“ bankroto bylos iškėlimo ir po pareiškimo dėl šios įmonės bankroto bylos iškėlimo gavimo teisme, tačiau iki bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 79-3100) tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, šios teisės normos nuostatos nėra kliūtis ieškovei R. N. pretenduoti į išmoką iš Garantinio fondo. Darbuotojai neturi galimybės sužinoti apie bylą, gauti informacijos apie jos medžiagą, kol jie ĮBĮ 10 str. nustatyta tvarka negavo informacijos apie iškeltą bankroto bylą. Tad realiai sužinoti apie įmonės UAB „Dalmeta“ nemokumą ieškovė galėjo tik po 2008-10-05 Kauno apygardos teismo nutarties priėmimo, įvykdžius ĮBĮ 10 str. reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad tai, jog darbo sutartis su R. N. buvo sudaryta po to, kai Kauno apygardos teisme buvo gautas UAB „Širmulis“ pareiškimas dėl UAB „Dalmeta“ bankroto bylos iškėlimo, nepanaikina ieškovės R. N. teisės į išmoką iš Garantinio fondo. Teismas panaikino atsakovo - Garantinio fondo tarybos, atstovaujamos įmonių bankroto valdymo departamento prie ūkio ministerijos 2010-12-07 nutarimo Nr. G2-14 dalį, kuria nutarta neskirti ieškovei R. N. išmokos iš garantinio fondo, ieškovei R. N. priteisė išmoką iš atsakovo administruojamo Garantinio fondo - 5 393,17 Lt. Teismas konstatavo, kad išmokos iš garantinio fondo yra susijusios su darbo santykiais, todėl nagrinėjant šią bylą taikomos CPK IV dalies XX skyriaus (Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai) nuostatos. CPK 414 str. 3 d. numatyta galimybė teismui viršyti pareikštus reikalavimus. Kadangi ieškovė turi teisę į palūkanas, ieškovei iš atsakovo priteisė 5% dydžio metines palūkanas už priteistą išmoką - 5 393,17 Lt nuo bylos iškėlimo teisme (2011 02 25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Be reikalo sumokėtą žyminį mokestį - 100 Lt grąžino jį sumokėjusiai ieškovei R. N. (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Priteisė iškovės R. N. išlaidas teisinei pagalbai apmokėti (CPK 98 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės R. N. reikalavimas, ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Nurodo, jog ieškovė į įmonę priimta 2008-09-03, t. y. po to, kai 2008-08-28 buvo užregistruotas pareiškimas Kauno apygardos teisme dėl bankroto bylos iškėlimo ir 2008-08-29 paskirtas nagrinėjimui. Apeliantas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. KT13-N5/2014 pripažino, kad Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2008, Nr.79-3100) tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pirmos instancijos teismas atsižvelgdamas į minėto nutarimo argumentus bei bylos faktines aplinkybes, kurios pasak teismo yra analogiškos Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarime konstatuotoms aplinkybėms, sprendė, kad ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai GFĮ 5 str. 12 d. tiek, kiek joje nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos. Tuo tarpu ieškovė buvo įdarbinta ne tik po kreditoriaus pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, bet ir po kreditoriaus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimui teismui dienos. Šios faktinės aplinkybės nėra analogiškos toms, kuria nagrinėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Pažymėtina, kad minėta įstatymo nuostata nėra niekaip susieta su žinojimo ar nežinojimo apie kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo faktu.

Atsiliepimas

Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovė į darbą priimta 2008-09-03, nutartis iškelti UAB „Dalmeta“ bankroto bylą priimta 2008-10-15, tačiau įsiteisėjo tik 2009-01-31. Taigi, nuo laiko, kada ieškovė įsidarbino ir kada įsiteisėjo teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo praėjo 5 mėnesiai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai GFĮ 5 str. 12 d. tiek, kiek joje nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos. Šia savo pozicija grindė tuo, jog kreditoriaus pranešimas yra neviešas ir gali būti nežinomas įmonėje dirbantiems darbuotojams, kreipimasis į teismą neįpareigoja teismo iškelti bankroto bylą, t. y. įmonės nemokumas atsiradimo momentas yra nustatomas teismui priimant procesinį sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, GFĮ ir ĮBĮ nebuvo ir nėra nustatytas draudimas nemokiai įmonei iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą arba kreditorių susirinkimo nutarimo vykdyti bankroto procedūras ne teismo tvarka sudaryti darbo sutartis. Tokiais ribojimais sąžiningai įsidarbinančio asmens teisė gauti atlyginimą ir kitas išmokas iš Garantinio fondo, yra ribojama labiau, nei būtina užkirsti kelią piktnaudžiavimui. Pažymėtina, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovė sudarydama darbo sutartį žinojo ar galėjo žinoti, apie įmonės finansinę būklę. Ieškovė nežinojo nei apie 2008-07-18 kreditoriaus pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą, nei apie 2008-08-28 pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Manytina, kad sudarant darbo sutartį su ieškove 2008-09-03 UAB „Dalmeta“ dar nebuvo gavusi pranešimo iš teismo apie jai keliamą bankroto bylą. UAB „Dalmeta“ neturėjo pareigos sudarant naują darbo sutartį informuoti būsimą darbuotoją apie kreditoriaus pranešimą dėl bankroto bylos iškėlimo ar teisme gautą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kreditorius taip pat neturėjo pareigos apie savo ketinimus viešai informuoti visuomenę. Ieškovė apie įmonės nemokumą pirmą kartą galėjo sužinoti, kai įsiteisėjo nutartis iškelti bankroto bylą, t.y. po 2009-01-31, kada informuojami visi kreditoriai. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovė turi teisę gauti išmoką iš Garantinio fondo, todėl ieškinys tenkintas pagrįstai. Po Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo išaiškinimų nebetaikant GFĮ 5 str. 12 d. nuostatų, ieškovei turi būti taikomos GFĮ 3 str. 1 d. nuostatos, todėl jai yra suteikiama teisė į išmoką.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006,Nr. 102-3957).

Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoti pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, papildyti pirmosios instancijos teismo motyvus dėl teisės aiškinimo.

Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad apeliantas iš esmės nesutinka tik su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutarimą Nr. KT13-N5/2014 Dėl Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai laikė pakankamu pagrindu ieškovės R. N. ieškiniui patenkinti. Apeliantas nurodė, jog bylos situacija nėra analogiška.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių tarp šalių nėra: šioje proceso stadijoje tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovė R. N. nebuvo indormuota apie darbdavio mokumo problemas ir apie įmonės kreditorių teikiamas pretenzijas jos darbdaviui UAB “Dalmeta”, o taip pat apie kreditoriaus UAB “Širmulis” 2008-08-28 kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos UAB “Dalmeta” iškėlimo. Ieškovė į darbą UAB “Dalmeta” buvo priimta 2008-09-03, o bankroto byla bendrovei iškelta 2009-01-21. BUAB „Dalmeta“ administratoriaus paraiška skirti lėšas atsiskaityti su įmonės darbuotojais Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijoje įregistruota 2009-08-21, tikslinta 2010-11-11. Išnagrinėta paraiška Garantinio fondo tarybai pateikta svarstyti 2010-12-07 posėdyje, kurio metu nutarta ieškovei išmokos neskirti vadovaujantis Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalimi, kadangi ji į įmonę priimta po to, kai įmonės kreditorius UAB „Širmulis“ kreipėsi į įmonę įspėdamas dėl bankroto bylos iškėlimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Garantinio fondo tarybos, atstovaujamos įmonių bankroto valdymo departamento prie ūkio ministerijos 2010-12-07 nutarimo Nr. G2-14 dalis, kuria nutarta neskirti ieškovei R. N. išmokos iš garantinio fondo, nepagrįstai riboja ieškovės teises. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Garantinio fondo įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo normas, tinkamai atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 14 d. priimtą nutarimą Nr. KT13-N5/2014 Dėl Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pagal Garantinio fondo įstatymo 4 straipsnį, 6 straipsnį, Garantinio fondo lėšos naudojamos bankroto administratoriaus prašymu išmokoms, kai darbdavys neturi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaityti su darbuotojais, kurių reikalavimai yra patvirtinti teismo nutartimi ar kreditorių susirinkimo nutarimu ir kurios iki paraiškos skirti lėšas iš Garantinio fondo pateikimo Garantinio fondo administratoriui pateikimo dienos darbuotojams neišmokėtos. Garantinio fondo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis nustato, kad išmokos iš Garantinio fondo skiriamos darbuotojams, dirbusiems iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą arba kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos, neatsižvelgiant į tai, ar jų darbo santykiai tęsiasi, ar darbo sutartis baigėsi darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat neatsižvelgiant į darbo sutarties rūšį. Ginčijama Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008-06-26 d. redakcija) buvo išimtis šios normos atžvilgiu. Minima Įstatymo norma turi būti aiškinama sistemiškai su Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. Prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įmonės kreditorius kreipiasi į įsiskolinusią įmonę ir suteikia jai ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį įsipareigojimams įvykdyti nuo pranešimo įteikimo dienos. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonių bankroto įstatymas nenustato įmonės kreditoriaus pareigos informuoti apie tai kitus kreditorius, o taip pat ir darbuotojus. Pačiai įmonei tokia pareiga Įstatymu taip pat nėra nustatyta. Vadinasi, ši informacija nevieša. Teisėjų kolegija pažymi, jog pats įmonės kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei savaime nereiškia, kad bankroto byla bus iškelta. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi byloje, taigi, pareiškėjas turi pareigą teikti įrodymus apie įmonės nemokumą, o įmonė turi galimybę atsikirsti, įrodinėti, kad ji yra moki. Tik įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas sprendžia dėl įmonės nemokumo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog įmonės nemokumo atsiradimo momentas yra nustatomas teismui priimant procesinį sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir jam įsiteisėjus. Įmonės nemokumo momentas negali būti nustatomas remiantis kokiais nors pranešimais ar skelbimais. Kiekvienas asmuo turi lygią teisę į socialinę apsaugą. Tuo tarpu vadovaujantis apelianto skunde išdėstyta pozicija būtų paneigiama sąžiningai įsidarbinusių asmenų teisė gauti su darbo santykiais susijusias išmokas, o lygybės įstatymui principas būtų be pagrindo pažeistas. Kaip nutarime nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjo valia galiojusios Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies redakcijos tikslas buvo užkirsti kelią naujų darbuotojų sąmoningam priėmimui įmonėje ir įmonės piktnaudžiavimui teise, tai yra neleisti be jokio pagrindo didinti darbuotojų skaičių. Buvo preziumuojama, kad tokiu atveju nepagrįstai didinant darbuotojų skaičių dirbtiniai sukuriami darbo santykiai. Tačiau, kaip nurodė Teismas, tokia prezumpcija nėra pagrįsta. Nes galima ir tokia situacija, kai įmonė samdo darbuotojus, siekdama išvengti bankroto, įvykdyti kreditorių reikalavimus ar siekdama restruktūrizavimo. Net ir po to, kai įmonės kreditorius ar kreditoriai kreipėsi į teismą ir tokia įmonės padėtis galimai išviešinama, nėra pagrindo spręsti apie įmonės nemokumo faktą, kadangi, kaip jau buvo minėta, nemokia įmonė šiame kontekste gali būti laikoma tik nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą teisme prėmimo ir jos įsiteisėjimo proceso normų nustatyta tvarka, o darbuotojas reikalavimus nemokiai įmonei gali pareikšti tik po nutarties įsiteisėjimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė kaip darbuotoja būtų atsidūrusi prastesnėje padėtyje nei darbuotojai, kurie priimti į darbą iki tokio kredittoriaus pranešimo, todėl ieškovės teisės turėjo būti apgintos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, surinko pakankamą kiekį bylai išspręsti reikalingų įrodymų, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto ieškovės naudai priteistinos 202,73 Eur atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto Garantinio fondo tarybos, atstovaujamos Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 202,73 Eur (su šimtai su eurai 73 centai) bylinėjimosi išlaidų ieškovės R. N. naudai.

TeisėjaiRomualda JanovičienėAlma UrbanavičienėEglė Surgailienė