- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-27
- Bylos Nr.
- 1A-3-366-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius (pirm.), Tomas Zdanavičius, Pranas Šimkus
- Kaltinamasis
- A. P., V. L.
- Nukentėjusysis
- A. L., Panevėžio teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas, Dainius Tamošiūnas
Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-3-366/2012
Teisėjas Donatas Jatužis Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. sausio 27 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Prano Šimkaus ir Tomo Zdanavičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo A. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-14 nuosprendžio, kuriuo A. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., V. L. išteisintas pagal BK 135 str. 1 d., neįrodžius jų dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme. Šiuo teismo nuosprendžiu nukentėjusiojo A. L. ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
V. L. ir A. P. išteisinti dėl kaltinimų, kad jie 2007 m. lapkričio 12 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 14 iki 16 val., UAB „D“ priklausančiame mikroautobuse „Opel Vivaro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje, prie namo Nr. 81A esančioje autobusų stotelėje, veikdami kartu, dėl pykčio A. L., bendrais veiksmais suduodami kojomis ir rankomis ne mažiau kaip septynis smūgius A. L. į nugaros, galvos, kaklo, krūtinės sritį, padarė kaktos kairės pusės, pakaušio ir krūtinės ląstos minkštųjų audinių sumušimą, t. y., nežymų sveikatos sutrikdymą, bei važiuojančiame mikroautobuse sėdinčiam A. L. V. L. stipriai lenkdamas galvą į priekį prie krūtinės, taip padarydamas VI-to kaklo slankstelio lanko lūžį ir panirimą, VII-to kaklo slankstelio kūno krašto nuskilimą, nugaros smegenų kaklinės dalies sumušimą ir paspaudimą, trauminį mielitą, ir nukentėjusiajam A. L. dėl šio sužalojimo netekus 100 procentų darbingumo, tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. L. sveikatą.
Šalies argumentai
Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-14 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. L. pripažinti kaltu pagal BK 135 str. 1 d. ir nuteisti jį 5 metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose; A. P. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir skirti jam 1 metų laisvės apribojimo bausmę, skiriant įpareigojimą nuo 22 val. vakaro iki 7 val. ryto būti namuose; byloje pareikštus civilinius ieškinius tenkinti. Mano, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, todėl V. L. ir A. P. nepagrįstai išteisino. Teigia, kad teismas turėjo remtis ne tik išteisintųjų, bet ir nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais. Nukentėjusysis A. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2007-11-12 „D“ mikroautobuse prieš jį du šios bendrovės darbuotojai vartojo smurtą ir jį sužalojo, todėl jis, nuvežtas į policijos komisariatą, nebevaldydamas kojų negalėjo paeiti ir buvo nuneštas apsaugos darbuotojų. Nukentėjusysis teigė įvykio dieną griuvęs eidamas į autobusų stotelę, tačiau nesusižalojęs, nes griūdamas rankomis atsirėmęs į žemę, be to, įvykio dieną buvo gėręs alaus. Aplinkybę, kad nukentėjusysis, atvežtas į komisariatą pats nebegalėjo apeiti, patvirtino policijos pareigūnai S. Š., L. R., L. J., todėl teismo išvada, kad policijos pareigūnai, būdami savo vietose komisariate, negalėjo aiškiai matyti, ar A. L. vedamas į policijos komisariatą valdė kojas, yra nepagrįsta jokiais įrodymais. Tai iš dalies patvirtino ir išteisintasis A. P., kuris teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis su V. L. iškėlė A. L. iš mikroautobuso, po to jie persimetė A. L. rankas per pečius ir jį vedė. V. L. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad jį į komisariatą vedė abu išteisintieji. Kontrolierė R. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. L. pats nėjo iš kontrolierių mikroautobuso, jį A. P. su V. L. vedė. Prokuroras teigia, kad šie įrodymai patvirtina, jog A. L., atvežtas prie policijos komisariato, pats eiti dėl patirtos stuburo traumos nebegalėjo. Tai patvirtina ir Kauno ekspertinio skyriaus teismo medicinos ekspertų atliktos ekspertizės išvados, kuriose nurodoma, kad kojų paralyžius nukentėjusiajam galėjo atsirasti iš karto po patirtos traumos, šią aplinkybę jie patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Šie ekspertai parodė, kad, esant stuburo sužalojimams, paralyžius gali atsirasti ir po kelių dienų, tačiau tai būna labai retai ir mažai tikėtina. Teisiamojo posėdžio metu ekspertas K. V. A. paaiškino, kad mažai tikėtina, kad A. L. prieš tai patyrė tokį sužalojimą, nes jis negalėjo atlikti aktyvių veiksmų. Ekspertas A. G. savo konsultacinėje išvadoje taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo A. L. kojų nejautra, paralyžius išsivystė iškart po patirtos traumos. Šioje išvadoje ekspertas A. G. taip pat nurodė, kad A. L. stuburo kaklinės dalies nugaros smegenų traumos iki grumtynių mikroautobuse patyręs nebuvo, nes po griuvimo gatvėje jis vaikščiojo, po to grūmėsi su kontrolieriais ir pan. A. L. savarankiško fizinio veiksnumo apribojimas turėjo pasiekti tokią būseną, kad tai turėjo būti gana gerai pastebima netoliese esantiems asmenims. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta nė viena aplinkybė, kuri patvirtintų, kad A. L. sužalojimai galėjo būti padaryti policijos komisariate, kai A. L. buvo atvežtas „D“ darbuotojų. Policijos darbuotojai ir kiti liudytojai tokių aplinkybių nepatvirtino, to nepatvirtino ir pats nukentėjusysis, nors parodė tai, kad policijos komisariate policijos darbuotojai su juo elgėsi nepagarbiai, tyčiojosi, ilgai neiškvietė greitosios pagalbos. Teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodė, kad nukentėjusysis ligoninės gydytojams ir į ligoninę atvykusiai žmonai nurodė buvęs sumuštas policijoje. Teismas nurodė, kad šių duomenų patikrinti negalima, nes policijos komisariato budėtojų dalies vaizdo įrašas nebuvo pateiktas. Tačiau nukentėjusiojo žmona A. L. proceso metu nurodė iš medicinos darbuotojų sužinojusi, kad jis atvežtas sužalotas iš policijos komisariato, todėl, manydama, kad sutuoktinį sumušė policininkai, su pareiškimu kreipėsi į prokuratūrą. Po 3 dienų sutuoktinis pasakė, kad jį sumušė „D“ darbuotojai. Byloje atlikusi ikiteisminį tyrimą tyrėja R. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusysis teigė buvęs sumuštas jį išlaipinusių iš mikroautobuso „mentų“, nes važiavo be bilieto. Prokuroras daro išvadą, kad A. L. neteisingai suprato sužalojimo aplinkybes, todėl pareiškime nurodė, kad sutuoktinis buvo sumuštas policijos darbuotojų.
Prokuroras nesutinka su teismo išvada, jog nukentėjusysis galėjo patirti stuburo traumą prieš patekdamas į mikroautobusą. Apie tai, kad A. L. kūne būtų buvę matomi kokie nors kūno sužalojimai jį sulaikius mikroautobuse, nepatvirtino nei A. P., nei V. L., nei kontrolierė R. P.. Šie asmenys nepaneigė ir to, kad A. L. iš maršrutinio autobuso į kontrolierių mikroautobusą atėjo pats, niekieno nepadedamas. Nukentėjusysis proceso metu teigė buvęs pargriuvęs, tačiau atsirėmęs į žemę rankomis ir neužsigavęs. Prokuroras teigia, kad visos skunde išdėstytos aplinkybės įrodo, kad „D“ mikroautobuse prieš A. L. buvo vartojamas fizinis smurtas, jam dėl stuburo sužalojimo buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat buvo padaryti sužalojimai, kurie priskiriami prie nežymių sveikatos sutrikdymų. Išteisintasis A. P. teisiamojo posėdžio metu ne kartą patvirtino matęs, kaip V. L. mikroautobuse, tuomet kai A. L. bandė pulti kontrolierę R. P., suėmė A. L. už sprando ir jį spaudė žemyn. Teisiamojo posėdžio metu A. P. parodė, kad V. L. buvo paėmęs už sprando ir lenkė žemyn su plaštaka, jis lenkė žemyn užsiguldamas. Šią aplinkybę A. P. patvirtino ir akistatos su V. L. metu, nurodydamas, kad V. L. ranka sugriebė „zuikiui“ už sprando ir paspaudė jį žemyn, kad „zuikio“ rankos nusileido. A. P. taip pat patvirtino, kad V. L. tuo metu girdėjo trakštelėjimą, jis jam apie tai pasakė einant iš policijos komisariato, t. y. tada, kai A. L. buvo pristatytas į policijos komisariatą. Apie tai, kad A. L. buvo lenkiamas už sprando, patvirtino ir liudytojas E. K., kuris apie tai sužinojo iš paties V. L.. Kauno teismo medicinos ekspertų išvadose nurodyta, kad vykstant stuburo slankstelio lūžiui, galėjo pasijusti trakštelėjimas. Šią aplinkybę Kauno teismo medicinos ekspertai patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Ekspertas A. Č. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad jei žmogus stipresnis ir vartoja jėgą prieš silpnesnį, tai sužalojimą galėjo padaryti. Būtent tai, kad A. L. stuburo sužalojimas padarytas galvos į priekį lenkimo metu (fleksinis lūžis), kategoriškai patvirtino Kauno ekspertinio skyriaus ekspertų atlikta ekspertizė, to teisiamojo posėdžio metu apklausiamas nepaneigė ir Vilniaus ekspertinio skyriaus ekspertas V. K.. Prokuroras teigia, kad šie įrodymai patirtina, kad sunkų sveikatos sutrikdymą A. L., stipriai lenkdamas gyvybiškai pavojingą vietą – galvą prie krūtinės, t. y. veikdamas netiesiogine tyčia, dėl ko buvo pažeisti stuburo slanksteliai, padarė išteisintasis V. L..
Teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodė, kad nukentėjusysis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nenurodė, kad kaklas būtų buvęs kaip nors lenkiamas ar sukamas. Toks teismo teiginys nepagrįstas, nes nukentėjusysis apie šią aplinkybę ir nebuvo klausiamas, nes toks sužalojimo mechanizmas kategoriškai buvo patvirtintas tik teisiamojo posėdžio metu, gavus Kauno teismo medicinos specialistų išvadas, išklausius ekspertų paaiškinimus, o nukentėjusiojo, netekusio 100 proc. darbingumo, į teismo posėdį pristatyti ir jį papildomai apklausti nebuvo galimybės. Nukentėjusysis patvirtino, kad jis ne visą laiką gulėjo autobusiuke ant grindų, kai prieš jį buvo vartojamas smurtas, tačiau kurį laiką dar sėdėjo. Iš nukentėjusiojo nurodomų aplinkybių apie jam suduotus išteisintųjų smūgius tiek rankomis, tiek kojomis matyti, kad tokie sužalojimai priskiriami prie nežymių sveikatos sutrikdymų, ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino ekspertas G. S., todėl A. P. veika buvo pagrįstai perkvalifikuota iš BK 135 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. Nors tiek Vilniaus, tiek Kauno ekspertinio skyriaus teismo medicinos ekspertai, atlikdami ekspertizes, nevertino kitų A. L. padarytų sužalojimų – sumušimo žymių, motyvuodami tuo, kad jie neaprašyti medicininiuose dokumentuose, tačiau byloje nustatyta, kad objektyviai tokie sužalojimai egzistavo, buvo užfiksuoti A. L. ligos istorijoje. 2007-11-13 neurologės apžiūros įraše nurodyta „Vakar buvo sumuštas, suspardytas į galvą, krūtinę. Po to ėmė nebejudinti kojų. Kaktos kairėje pusėje, pakaušio srityje, krūtinės ląstoje daugybinės sumušimo žymės“ (t. 3, b. l. 178). Gydytoja D. M. V. teisme parodė, kad ligoninėje ji matė A. L. išorinius kūno sužalojimus, ant jo kūno buvo matomos batų padų žymės, tai buvo didelių batų atspaudai krūtinės srityje. Prokuroras daro išvadą, kad byloje nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, kad A. L. būtų buvęs sužalotas kitų asmenų ar kitoje vietoje bei kitomis aplinkybėmis, todėl išteisintieji turi būti pripažinti kaltais dėl nukentėjusiojo sužalojimo. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, baudžiamąją bylą grąžino prokuratūrai, iš esmės nemotyvuodamas tokio sprendimo. Teismas nustatė, kad prieš A. L. buvo padaryta nusikalstama veika, tačiau nuosprendyje padarė ir prieštaringą išvadą, kad A. L. sveikata buvo sutrikdyta nelaimingo atsitikimo metu, taigi padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-14 nuosprendį ir V. L. ir A. P. pripažinti kaltais pagal jiems pareikštus kaltinimus bei tenkinti jo civilinį ieškinį. Nukentėjusysis skunde teigia, kad teismas jo parodymus nepagrįstai laikė nepatikimais dėl jo girtumo įvykio metu. Tačiau jis nebuvo tiek girtas, kad neprisimintų įvykio aplinkybių. Jo parodymai apie A. P. ir V. L. veiksmus buvo nuoseklūs. Jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai galėjo būti nevisiškai nuoseklūs, tačiau tai lėmė jo sunki sveikatos būklė po patirtų sužalojimų. Tyrėja R. V., apklausta teisiamajame posėdyje, patvirtino, kad jis jai nurodė buvęs sumuštas kontrolierių, kuriuos jis įvardijo kaip pareigūnus. Tačiau jis niekuomet nėra teigęs, kad jį sužalojo policijos pareigūnai. Jis negalėjo susižaloti pats griūdamas, nes griuvo veidu į priekį ir atsirėmė į žemę rankomis. Apeliantas daro išvadą, kad byloje surinkta pakankamai išteisintųjų kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl jie išteisinti nepagrįstai.
Teismo posėdžio metu prokuroras prašo jo ir nukentėjusiojo skundus tenkinti. Be to prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą V. L. ir jį išdėstyti taip:
V. L. 2007 m. lapkričio 12 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 14 iki 16 val., UAB „D“ priklausančiame mikroautobuse „Opel Vivaro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje, prie namo Nr. 81A esančioje autobusų stotelėje, veikdami kartu su A. P., dėl pykčio A. L., bendrais veiksmais suduodami kojomis ir rankomis ne mažiau kaip septynis smūgius A. L. į nugaros, galvos, kaklo, krūtinės sritį, padarė kaktos kairės pusės, pakaušio ir krūtinės ląstos minkštųjų audinių sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei važiuojančiame mikroautobuse gulinčiam ant grindų ir bandančiam atsikelti, bei po to sėdinčiam A. L. stipriai lenkdamas galvą į priekį prie krūtinės, taip padarydamas VI-to kaklo slankstelio lanko lūžį ir panirimą, VII-to kaklo slankstelio kūno krašto nuskilimą, nugaros smegenų kaklinės dalies sumušimą ir paspaudimą, trauminį mielitą, ir nukentėjusiajam A. L. dėl šio sužalojimo netekus 100 procentų darbingumo, tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. L. sveikatą. Dėl to V. L. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 1 d.
Išteisintieji V. L., A. P., jų gynėjai bei civilinio atsakovo atstovas prašo skundus atmesti.
Apeliaciniai skundai netenkinami.
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, pagrįstai kaltinamuosius išteisino, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Pirmos instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė teismo eksperto G. S. išvadas, kad sunkus sveikatos sutrikdymas A. L. galėjo įvykti dėl stiprių tiesioginių smūgių į kaktos, pakaušio, kaklo ir krūtinės ląstos sritis. Tokia eksperto G. S. išvada argumentuotai paneigta tiek M. Riomerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertų, tiek Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Kauno skyriaus ekspertų išvadomis, tiek A. L. operavusio neurochirurgo V. J. paaiškinimais. Tiek minėti ekspertai, tiek operaciją atlikęs neurochirurgas sutaria, kad trauma – šeštojo slankstelio panirimas ir septintojo slankstelio kūno priekinio krašto nuskilimas – A. L. galėjo įvykti stipriai lenkiant galvą prie krūtinės ir kartu ją sukant. Vien tik lenkiant galvą viena kryptimi tokia trauma negali įvykti. Kita galimybė tokiai traumai atsirasti yra tada, kai nukentėjęs atsitrenkia viršugalviu į kietą buką paviršių (panašiai kaip neriant į vandenį atsitrenkiama į dugną). Šiomis išvadomis nėra pagrindo netikėti. Kartu tai paneigia galimybę, kad A. L. buvo sužalotas taip, kaip jis nurodė pirminėse apklausose, t. y. suduodant jam smūgius.
Pagrįstai pirmos instancijos teismas kritiškai vertino nukentėjusiojo A. L. parodymus. Jo parodymai nebuvo nuoseklūs, kito priklausomai nuo paaiškėjančių aplinkybių. Iš A. L. parodymų akivaizdu, kad jis nelabai prisiminė, kur buvo ir ką veikė įvykio dieną nuo pietų. Pirminėje apklausoje (t. 1, b. l. 79–81) jis teigė, kad darbe buvo iki darbo pabaigos, t. y. iki 18 val. Tai rodo ne nekaltą suklydimą dėl laiko, kada išėjo iš darbo, o tai, kad jis neprisiminė, nei kada važiavo autobusu, nei kada buvo sulaikytas, ką veikė iki to bei kitų aplinkybių. Tik kai paaiškėjo, kad yra pažyma, jog darbe jis nebebuvo nuo 11 val., A. L. pakeitė parodymus. Dėl įvykių kontrolierių autobusiuke A. L. parodymai taip pat keitėsi. Iš pradžių jis teigė, jog įlipus į autobusiuką jis iš karto buvo mušamas ir jo teigimu visą laiką jis gulėjo ant nugaros, o smūgiai buvo suduodami į krūtinę bei veidą. Vėliau (kai ekspertas G. S. davė išvadą, jog sužalojimas buvo padarytas suduodant smūgius) jis pakeitė parodymus ir teigė, jog iš pradžių jis gulėjo ant nugaros, tačiau kai autobusiukas pradėjo važiuoti, persivertė ant pilvo tam, kad apsaugotų veidą nuo smūgių ir iki atvykimo į policiją gulėjo taip rankomis užsidengęs galvą, o tuo metu buvo mušamas į nugaros ir sprando sritį. Šiais parodymais A. L. tvirtino, kad visą kelią gulėjo, dengėsi galvą ir net nebandė atsikelti.
Dar kartą A. L. buvo apklaustas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, t. y. tuomet, kai vėlesnėmis ekspertizėmis nustatyta, jog sužalojimas A. L. galėjo būti padarytas tik lenkiant jo galvą į priekį. Duodamas šiuo parodymus A. L. dar kartą pakeitė savo parodymus ir teigė, jog važiuojant į policijos komisariatą jis gulėjo ant pilvo ir bandė remdamasis rankomis į grindis atsikelti, o V. L. spaudė jo galvą žemyn. Toks parodymų keitimas akivaizdžiai parodo, jog jie derinami prie ekspertų išvadų. Kartu toks nukentėjusiojo aiškinimas prieštarauja ekspertų nurodytam traumos mechanizmui. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti ekspertai K. V. A., A. C., V. K. (t. 4, b. l. 76–83) paaiškino, kad tam, jog lūžtų stuburas reikalinga didelė, stipri fizinė jėga. Vien žmogaus plaštakos jėgos tokiam sužalojimui neužtenka. Kaip jau yra minėta, ekspertų nuomone, tokiam sužalojimui reikia ne tik lenkti galvą, tačiau ir sukti ją, ir tai atlikti apglėbus kaip per imtynes. Tokių veiksmų A. L. nenurodė net ir paskutinėje apklausoje. Ekspertai pažymėjo, kad tokią traumą galima padaryti ir veikiant mažesne jėga, jei nukentėjęs yra visiškai atsipalaidavęs, neįtempęs raumenų ir galva jam palenkiama netikėtai. Tačiau akivaizdu, kad tokia traumos priežastis negalima esant situacijai, kurią nukentėjusysis nurodė tiek pirminėse apklausose, tiek paskutinėje apklausoje. Pagal paskutinę A. L. versiją, stuburas jam buvo sužalotas, kai jis bandė pasikelti nuo grindų, o jo galva buvo spaudžiama žemyn. Jei jo galva buvo prispausta prie grindų ir laikoma, tai jis neturėjo galimybės pasikelti nuo jų, o galvą laikiusiajam nebuvo galimybės ją prilenkti prie krūtinės. Jei A. L. galva buvo lenkiama tuo metu, kai jis jau buvo pasikėlęs ant rankų, jis nebuvo visiško atsipalaidavimo būsenos, jo raumenys akivaizdžiai buvo įtemti, o tokiu atveju, ekspertų nuomone, reikalinga didelė fizinė jėga ir dar galvos sukamasis veiksmas. Taigi tokiu atveju (netgi atmetus aplinkybę, jog A. L. nenurodo, kad galva jam būtų sukama) nukentėjusysis turėjo būti spaudžiamas žemyn didele fizine jėga, ir jis turėjo atlaikyti tokį spaudimą vien savo rankų jėga remdamasis į automobilio grindis. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas Ž. M. paaiškino, kad pačiam nukentėjusiajam keliantis ant rankų, o kažkam kitam prilaikant jo galvą tokia trauma negali įvykti. Paties nukentėjusiojo fizinių jėgų bandant atsikelti neužtenka tokiai traumai įvykti. Nukentėjusiojo kūnas turi būti tvirtai atremtas, o jo galva veikiama išorinės jėgos. Šie eksperto paaiškinimai papildo pirmiau minėtus ekspertų paaiškinimus dėl galimo traumos mechanizmo. Visa tai dar kartą parodo, kad nukentėjusiojo A. L. parodymai prieštarauja faktinėms aplinkybėms.
Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo netikėti išteisintųjų V. L., A. P. ir liudytojos R. P. parodymais, kad atvestas į kontrolierių autobusiuką A. L. buvo pasodintas ant sėdynės, esančios dešinėje autobusiuko pusėje. Šie parodymai buvo nuoseklūs nuo tyrimo pradžios, neprieštarauja ekspertų išvadoms. Tai kartu paneigia nukentėjusiojo versiją, kad jis buvo mušamas gulintis ant autobusiuko grindų.
Iš visumos byloje surinktų įrodymų matyti, kad iš maršrutinio autobuso ir kontrolierių autobusiuką A. L. nuėjo pats, tačiau nuvežus jį į policijos komisariatą jis jau nebepaėjo, o buvo tempiamas. Nėra duomenų, kad jis būtų sąmoningai atsisakęs lipti iš autobusiuko, kad būtų pasipriešinęs vedamas į komisariatą, nors prieš tai buvo pakankamai aktyvus ir netgi agresyvus – puolė kontrolierę R. P.. Tiek iš išteisintųjų, tiek iš liudytojų parodymų matyti, kad policijos komisariate jis irgi nerodė jokio aktyvumo, negalėjo nusėdėti ant kėdės, slydo žemyn, ant grindų sėdėjo tik atremtas į sieną ir nekeitė savo kūno padėties. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad kojų paralyžius A. L. ištiko autobusiuke laikotarpiu nuo jo sulaikymo iki pristatymo į I-ą policijos komisariatą. Tačiau tai nereiškia, kad stuburo smegenų suspaudimas ir paralyžius įvyko dėl V. L. kaltės. Kaip paaiškino teismo posėdyje apklausiami ekspertai, A. L. stuburo traumą galėjo patirti anksčiau (prieš kelias valandas ar net prieš kelias dienas), tačiau kol nebuvo užspaustos stuburo smegenys, jis galėjo judėti, vaikščioti. Kaip jau yra minėta, tą dieną A. L. buvo gana girtas ir dėl to neįmanoma visiškai atkurti visų įvykių, kurie įvyko jam išėjus iš darbo iki jo sulaikymo autobuse. Neatmestina galimybė, kad jis galėjo patirti traumą tiek vartodamas alkoholį bare, tiek vėliau, kai skubėdamas į autobusą parkrito. Šiuo atveju svarbūs jo parodymai duoti pirminėje apklausoje 2007-11-16 (t. 1, b. l. 79–81), kur jis nurodo, kad iš autobuso iki kontrolierių autobusiuko ėjo pats, kiek sugebėjo. Tai rodo, kad jam buvo pakankamai sunku eiti. Tai galėjo būti dėl girtumo, tačiau galėjo būti ir dėl jau patirtos traumos. Kaip yra nurodęs ekspertas K. V. A. (t. 4, b. l. 79), pašaliniai galėjo nepastebėti, kad A. L. yra patyręs traumą arba traumos simptomus sumaišyti su girtumu. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. L. kaltė grindžiama tik prielaidomis, jog būtent jis sužalojo A. L., yra visiškai pagrįsta.
Iš nuoseklių išteisintųjų bei liudytojos R. P. parodymų matyti, kad vežant A. L. į policijos komisariatą jis elgėsi agresyviai, buvo pašokęs iš savo vietos ir mojavo kumščiais prieš kontrolierę R. P.. V. L. tuo metu sugriebė A. L. už drabužių ir patraukęs pasodino atgal ant sėdynės. Po to su ranka suėmęs A. L. už sprando palenkė jį žemyn ir kurį laiką taip jį laikė. Pats V. L. nurodo (t. 2, b. l. 39–41), kad kai A. L. patraukė už rūbų, siekdamas apsaugoti R. P. nuo galimo smurto, A. L. visu savo svoriu krito ant sėdynės, nuo kurios buvo pašokęs, o jo galva atsilošė patekusi tarp dviejų galvos atramų. Po to A. L. tapo ramus, neberodė agresyvumo, autobusiukui darant posūkį pavirto ant šono. Šie parodymai duoti anksčiau nei ekspertų buvo nustatyta, kad A. L. trauma padaryta lenkiant jo galvą prie krūtinės. Jie iš esmės neprieštarauja ekspertų nurodytam sužalojimo mechanizmui, todėl, kaip jau yra minėta ir anksčiau, netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Be to, vertinant šiuos parodymus, galima daryti išvadą, kad A. L. kojas paralyžiavo būtent po to, kai jis V. L. buvo atitrauktas nuo R. P., o jo galva palenkta žemyn. Tačiau netgi nustačius tokias aplinkybes, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apklausiami pirmosios instancijos teisme ekspertai nurodė, jog yra teorinė galimybė, kad A. L. trauma (kaklo slankstelio lūžis ir panirimas) galėjo įvykti jam atlenkus galvą atgal, o paskui staigiai ją palenkus į priekį. Šiuo atveju tokia situacija atitiktų įvykių seką, kai A. L. galva atsilošė atgal tarp dviejų sėdynės atramų (kai V. L. patraukė jį nuo R. P.), ir paskui buvo palenkta į priekį. Tačiau, ekspertų nuomone, tam, jog įvyktų tokia trauma, reikia, kad nukentėjusysis būtų visai atsipalaidavęs. Šiuo atveju negalima būtų taip teigti, kad taip buvo, kadangi A. L. tuo metu (kai buvo patrauktas už rūbų) atliko aktyvius fizinius veiksmus (pašoko nuo sėdynės, mojavo kumščiais, buvo agresyviai nusiteikęs). Ekspertų nuomone, esant normalioms sąlygoms, nesant anksčiau patirtos traumos, dėl V. L. veiksmų, kai jis lenkė A. L. galvą žemyn, tokia trauma negalėjo įvykti, kadangi vien plaštakos jėgos tam neužtenka. Apie tai jau yra pasisakyta pirmiau. Todėl labiausiai tikėtina, kad A. L. stuburo traumą jau buvo patyręs anksčiau, o autobusiuke dėl atliktų judesių (kritimo į sėdynę, galvos palenkimo žemyn) pažeisti kaklo slanksteliai pasislinko, buvo užspaustos stuburo smegenys ir dėl to įvyko paralyžius. Dėl tokių kilusių pasekmių traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 135 str. 1 d. V. L. nėra pagrindo. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Tiesioginės tyčios atveju kaltininkas nori sunkiai sutrikdyti sveikatą, o netiesioginės tyčios atveju, nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Nėra jokių duomenų, kad V. L. turėjo tikslą sunkiai sutrikdyti A. L. sveikatą. Nėra veikoje ir netiesioginės tyčios, kadangi V. L. nežinojo, kad A. L. yra patyręs stuburo traumą ir, kaip nurodo ekspertai, negalėjo to žinoti ar suprasti. Todėl negalėjo numatyti, kad bet koks A. L. staigesnis judesys gali sukelti tokias pasekmes. Net jei įvertinsime ekspertų nurodytą teorinę galimybę, kad A. L. kaklo slankstelių lūžis įvyko, kai jis atitrauktas nuo R. P. į autobusiuko sėdynę krito visiškai atsipalaidavęs ir dėl to jo galva atsilenkė atgal, o po to iš karto V. L. palenkus galvą į priekį, tai vis tiek nėra pagrindo atsakomybėn traukti V. L.. Visų pirma, tokia įvykių eiga būtų tik prielaida, o prielaidomis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Be to, kaip jau yra minėta, byloje nėra duomenų, jog V. L. turėjo tikslą sunkiai sutrikdyti A. L. sveikatą. Patys V. L. veiksmai – R. P. agresyviai puolančio A. L. patraukimas už rūbų, jo galvos palenkimas, siekiant sulaikyti jį nuo agresyvių veiksmų, nelaikytini neadekvačiais A. L. elgesiui. Nėra duomenų, kad V. L. būtų atlikęs daugiau veiksmų (agresyvių smurtinių), nei buvo reikalinga apginti R. P., bei sulaikyti A. L. nuo tolimesnių agresyvių veiksmų ir kad tie veiksmai buvo akivaizdžiai neproporcingi A. L. veiksmams. Būtent tai teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje.
Pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir dėl A. P. išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. A. P. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigia, kad išlipęs iš autobuso jis iš karto sėdo prie savo automobilio vairo ir jokių smūgių A. L. nesudavė. Šiuos jo parodymus patvirtina tiek V. L., tiek liudytoja R. P.. Pirmiau jau yra pasisakyta, kad netikėti jų parodymais nėra pagrindo. Priešingai, nukentėjusiojo A. L. parodymai nėra nuoseklūs, prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Kaip jau yra pasisakyta analizuojant kaltinimą V. L., A. L. parodymai viso tyrimo metu kito priklausomai nuo to, kaip kito ekspertų išvados dėl sužalojimo mechanizmo, tačiau ir paskutiniai nukentėjusiojo parodymai nepašalina visų prieštaravimų. Todėl jo parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai. A. L. tvirtina, kad jis mušamas buvo autobusiuke, jam gulint ant grindų. Kadangi įvertinus ekspertų išvadas bei paaiškinimus atmetama galimybė, jog stuburo traumą A. L. galėjo patirti gulėdamas ant automobilio grindų, ir vadovaujamasi išteisintųjų bei liudytojos R. P. parodymais, jog atvestas į autobusiuką A. L. iš karto buvo pasodintas ant sėdynės, todėl tokie jo parodymai (tai, kad buvo parverstas ant automobilio grindų ir mušamas automobiliui važiuojant į komisariatą) vertinami kritiškai. Be to netgi pats A. L. netvirtina, jog smūgius jam sudavė A. P.. Jo teigimu jis nematė, kas sudavė smūgius.
Objektyvių įrodymų, kad A. L. buvo sumuštas byloje nėra. Kaltinimas grindžiamas nukentėjusiojo aiškinimu, kad jis buvo mušamas stipriai ir skaudžiai bei liudytojos D. M. V. parodymais. Ji nurodė, kad ligoninėje apžiūrėdama A. L. ant jo kūno pastebėjo sumušimo žymes (paraudimus, kraujosruvas ir t. t.). Tačiau jos matyti sužalojimai nebuvo tinkamai apžiūrėti, įvertinti bei aprašyti. Todėl negalima nustatyti, kada šie sužalojimai buvo padaryti. D. M. V. A. L. apžiūrėjo iš karto po jo pristatymo į ligoninę, t. y. nakties metu. Tos pačios dienos ryte V. J., ruošdamas A. L. operacijai, pats asmeniškai tepė jo krūtinę, veidą, sprandą antiseptikais ir nurodo, kad jokių sumušimo ar sužalojimo žymių nepastebėjo. Jis paaiškino, kad kraujosruvos laikosi ilgai, o jei buvo tik paraudimas, tai tokios žymės išnyksta per kelias valandas. Jei A. L. būtų buvę suduoti tokie stiprūs smūgiai kaip jis teigia, tai turėjo būti kraujosruvos ir jos greitai negalėjo išnykti. Kadangi, kai jau minėta, operacija daręs chirurgas jokių kraujosruvų nematė, tai yra dar viena priežastis abejoti A. L. parodymais. Teismas neabejoja liudytojos D. M. V. parodymais, kad ji matė ant A. L. kūno kažkokių sužalojimų žymes, tačiau tai neįrodo, kad tuos sužalojimus padarė A. P.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pristatytas į I-ą Policijos komisariatą A. L. jau nebevaldė savo kojų ir kūno. Jis nuslydo nuo pakylos ant žemės. Policijos komisariate išbuvo ilgai. Visą tą laiką jis praleido sėdėdamas arba gulėdamas ant grindų, nekeisdamas pozos, kadangi dėl patirtos traumos negalėjo valdyti kūno. Neatmestina, kad tuos nežymius sužalojimus, kuriuos pastebėjo gydytoja D. M. V., jis galėjo patirti, kai pasodintas nuslydo nuo pakylos, kai negalėdamas valdyti kūno iš sėdimos padėties nuvirsdavo ant šono, kai policijos pareigūnai tempė ji prie lauko durų ir atgal, ar tiesiog tai buvo įspaudimo (nugulėjimo) žymės, kadangi jis ilgą laiką buvo vienoje padėtyje negalėdamas jos pakeisti. Visa tai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad A. P. sudavė A. L. kokius nors smūgius. Teismas atkreipia dėmesį, kad A. P. pareikštame kaltinime (t. 4, b. l. 89) teigiama, jog smūgius A. L. jis sudavė kartu su V. L., tačiau V. L. nėra pareikštas kaltinamas pagal BK 140 str. 1 d. Tai rodo, jog ir kaltinimą palaikančiam prokurorui kyla abejonių dėl tokios veikos buvimo.
Neįrodžius, kad nukentėjusįjį A. L. sužalojo UAB „D“ darbuotojai, nėra pagrindo tenkinti ir ieškinį pareikštą šiai bendrovei.
Visuma aptartų įrodymų leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad skunduose išdėstytais motyvais keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
NUTARIA:
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo A. L. apeliacinius skundus atmesti.