- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-24
- Bylos Nr.
- 2A-2839-258/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-06484-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūtos Veniulytė-Jankūnienė, Vidas Stankevičius, Rita Kisielienė (pran.)
- Ieškovas
- If P
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylių skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ritos Kisielienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo If P&C Insurance AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo If P&C Insurance AS ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 10 286,45 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-05-16 draudimo sutarties su UAB „Vėtrūna“ pagrindu apdraudė transporto priemonę AUDI A 6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių draudimu casco plius. 2008-02-24 apie 19 val. kelyje Šiauliai – Palanga ties 80 km dėl staigiai į kelią išbėgusio šerno įvyko eismo įvykis, kuriame buvo sugadinta transporto priemonė. 2008-02-25 Plungės rajono policijos komisariato nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nebuvo pradėta nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. 2008-02-24 eismo įvykį draudikas pripažino draudiminiu ir išmokėjo 10 286,45 Lt draudimo išmoką. Išmokėjęs draudimo išmoką, ieškovas įgijo regresinio reikalavimo teisę į atsakingą dėl žalos padarymo asmenį – atsakovę. LR CK 6.267 str. 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Nesant įstatymo, kuriame būtų nustatyta žalos atlyginimo tvarka, žalos atlyginimo tvarką teismas nustato pats, remdamasi tesės analogija, sisteminiu, lingvistiniu ar kitais teisės aiškinimo metodais bei bendraisiais teisės principais. Kadangi pagal LR Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str., laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, atsakingas už padarytą žalą asmuo yra valstybė. Laukinių gyvūnų padaryta žala atlyginama remiantis įstatymo analogija, kuri reglamentuoja naminių gyvūnų padarytą žalą, kuomet gyvūno savininkas atsako už kitiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą. Šiuo atveju nurodyti asmenys atsako be kaltės ir atleidžiami nuo atsakomybės tik įrodžius, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Laukinio gyvūno išbėgimas į kelią negali būti laikoma nenugalima jėga. Byloje nenustatyta jokių tyčinių ar didelio neatsargumo transporto priemonės vairuotojo veiksmų, todėl nėra aplinkybių, kurios šiuo atveju atleistų atsakovą nuo atsakomybės. Net ir nustačius atsakovo griežtąją atsakomybę, yra akivaizdžios visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Valstybės neteisėti veiksmai ir tuo pačiu kaltė pasireiškia nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, kad būtų išvengta panašių laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo pasireiškia tuo, kad dėl aptarto valstybės neveikimo ieškovas patyrė nuostolių. Byloje esant rašytiniams įrodymams, kad vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių KET pažeidimų, kurie galėtų sąlygoti susidūrimą su laukiniu žvėrimi, taip pat jokių duomenų apie vairuotojo didelį neatsargumą, pagrindo teigti esant vairuotojo kaltę, nėra. Remiantis Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos informacija, kelyje Šiauliai – Palanga 20 km spinduliu nuo eismo įvykio vietos, 2004-2007 įvyko 12 eismo įvykiai, kuriuos sąlygojo susidūrimai su laukiniais gyvūnais, staiga išbėgusiais ant kelio. Nepaisant to, eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų kelio ženklų, kurie galiotų kelio ruože ir įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu.
Atsiliepimas
Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad aplinkybė, jog įstatymų leidėjas specialiosiomis teisės normomis nenustatė atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą jiems susidūrus su transporto priemone, reiškia ne tai, kad tokie civiliniai teisiniai santykiai nesureguliuoti, o tai, kad atsižvelgiant į laukinės gyvūnijos specifiką ir galimybes ją kontroliuoti ir valdyti, numatyta, jog nurodytais atvejais padaryta žala valstybės nėra atlyginama. Kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, 80 km neatitinka kriterijų, numatytų Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikos, todėl atitinkami kelio ženklai ir nebuvo įrengti. Valstybė kaip laukinės gyvūnijos savininkė tinkamai vykdė ir vykdo savo pareigą užtikrinant laukinių gyvūnų apsaugą, saugų eismą keliuose. Tai matyti iš priimtų teisės aktų ir programų, reglamentuojančių laukinės gyvūnijos apsaugą, saugaus eismo užtikrinimą, nustatančių pareigas tam tikroms institucijoms vykdant joms pavestus uždavinius ir funkcijas bei įgyvendinant laukinės gyvūnijos apsaugos ir saugaus eismo politiką. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad valstybė netinkamai reguliavo arba nereguliavo šernų populiacijos, o kelio ruožą, kuriame įvyko eismo įvykis, kerta laukinių gyvūnų migracijos takai. Nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, nereiškia, kad vairuotojas automobilį vairavo imdamasis visų atsargumo priemonių, kad reikalui esant galėtų tinkamai suvaldyti automobilį. Remiantis CK 6.270 str., transporto priemonė priskiriama prie didesnio pavojaus šaltinio, todėl vairuodamas automobilį, asmuo turi prisiimti žalos atsiradimo riziką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pripažino įrodyta, kad žala padaryta dėl laukinio gyvūno staigaus išbėgimo į kelią ir susidūrimo su automobiliu. Nurodė, kad dėl eismo įvykio vairuotojas nėra kaltas. Žala ir jos dydis yra įrodyti, todėl, remiantis LR Konstitucija, turi būti atlyginti. Nepaisant šių nustatytų aplinkybių, teismas ieškinio netenkino, nurodęs kad nagrinėjama byla ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-509/2009 yra panašios, bet netapačios savo faktinėmis aplinkybėmis, todėl minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje suformuotos teisės taikymo taisyklės šioje byloje neturi būti taikomos. Byloje nėra duomenų, kad valstybė pažeidė kelių ženklinimą, netinkamai taikė Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką ar kitus teisės aktų reikalavimus. Pirmos instancijos teismas laikė, kad atsakovė nepažeidė pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai, kad kitiems asmenims nebūtų padaryta žalos. Teismas taip pat pažymėjo, kad laukinis gyvūnas, esantis natūralioje gamtinėje aplinkoje, deliktinės atsakomybės prasme nuosavybės teise niekam nepriklauso. Taigi ir valstybė nėra laisvėje esančio laukinio gyvūno savininkė klasikinės nuosavybės teisės prasme, todėl besąlygiškai toks reikalavimas valstybei negali būti keliamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą -ieškovo ieškinį tenkinti pilnai; priteisti ieškovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netaikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 11 d. civilinėje byloje Nr. 3K3-509/2011 suformuotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių nagrinėjamoje byloje yra paremtas prielaidomis tik dėl skirtingo eismo įvykių skaičiaus, todėl yra formalus, nepagrįstas, prieštaraujantis precedento doktrinai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai bei bendriesiems teisės principams. CK 6.267 str. 1 d. yra singuliarinė teisės norma, todėl ją galima taikyti kaip įstatymo analogiją, visa apimtimi. Atsižvelgiant į tai, atsakovui civilinė atsakomybė kyla be kaltės. Atkreipė dėmesį, kad CK 6.267 str. 1 d įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos ne keturios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, o trys: 1) įstatyme nurodyto objekto, t.y. laukinio žvėries galimumo valdyti faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) padarytos žalos priežastinis ryšys su įvykiu, kuriame dalyvavo laukinis žvėris. Kaltė šiuo atveju formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Pirmos instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad neturėtų būti vadovaujamasi Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika, nes tai yra teisės aktas, kuris turi būti skelbiamas valstybės žiniose, o to nepadarius, laikytina, kad jis negalioja. Pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad valstybė nepažeidė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsakovas galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią bei turėjo pakankamai priemonių tai kontroliuoti, tačiau nereagavo į eismo įvykių skaičių, neatkreipė dėmesio į magistralinio kelio intensyvumą, nesiėmė jokių būtinų priemonių, kad būtų išvengta susidūrimų su laukiniais gyvūnais bei tokiu būdu pažeidė CK 6.246 str. 1 d. įtvirtintą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad laukinis gyvūnas niekam, taigi ir valstybei, nuosavybės teise nepriklauso. Tokia teismo išvada prieštarauja Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d., LR Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotam teisės taikymui ir aiškinimui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimą. Nurodė, kad ieškovas pateikia jokiais tyrimais nepagrįstus savo samprotavimus apie kelio ruožo pavojingumą eismo saugumo prasme, todėl šie ieškovo argumentai negali būti vertinami kaip tinkami ir pagrįsti. If P&C Insurance AS nepateikė jokių duomenų apie tai, kad atsakovas būtų pažeidęs kelių ženklinimo tvarką, kitų teisės aktų reikalavimus, todėl visi atsakovės veiksmai, kuriais buvo įgyvendinami teisės aktų reikalavimai, numatantys kelių ženklinimą, laikytini pozityviais veiksmais, kuriais paneigiama neteisėto neveikimo prezumpcija. Ieškovas taip pat nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovė netinkamai reguliavo arba nereguliavo šernų populiacijos, kad kelio ruožą, kuriame įvyko eismo įvykis, kerta laukinių gyvūnų migracijos takai, o valstybė dėl to nesiėmė jokių priemonių, siekiant išvengti galimo jų pateikimo į kelią ir pan. Iš priimtų teisės aktų ir programų, reglamentuojančių laukinės gyvūnijos apsaugą, saugaus eismo užtikrinimą, nustatančių pareigas tam tikroms institucijoms vykdant joms pavestus uždavinius ir įgyvendinant laukinės gyvūnijos apsaugos ir saugaus eismo politiką, matyti, kad atsakovė, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, tinkamai vykdė ir vykdo savo pareigą užtikrinant tiek laukinių gyvūnų apsaugą, tiek ir saugų eismą keliuose.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino If P&C Insurance AS ieškinio reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo.
Byloje nustatyta, kad 2007-05-19 draudimo sutarties pagrindu ieškovas transporto priemonių draudimu Casco Plius apdraudė UAB „Vėtrūna“ priklausančią transporto priemonę „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 95). 2008-02-24 apie 19 val. Plungės rajono savivaldybėje, kelyje Šiauliai – Palanga, ties 80 km įvyko eismo įvykis, kuriame buvo sugadinta apdrausta transporto priemonė. Eismo įvykis įvyko dėl staiga į važiuojamąją kelio dalį išbėgusio šerno (b.l.184 - 185). Šį įvykį ieškovas pripažino draudiminiu ir transporto priemonės draudėjui UAB „Vėtrūna“ išmokėjo 10 286,45 Lt draudimo išmoką (b.l. 96-100). Plungės rajono policijos komisariatas 2008-02-25 priėmė nutarimą nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, konstatavęs, kad vairuotojas J. V. savo veiksmais Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė ir jo veikoje administracinio teisės pažeidimo nėra (b.l. 78).
Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad dėl laukinio gyvūno staigaus išbėgimo į kelią ir susidūrimo su automobiliu padaryta žala turi būti atlyginta, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-23 nutartis civilinėje byloje netaikytina dėl aplinkybių netapatumo, atsakovė nepažeidė pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai, kad kitiems asmenims nebūtų padaryta žalos, laukinis gyvūnas, esantis natūralioje gamtinėje aplinkoje, deliktinės atsakomybės prasme nuosavybės teise niekam nepriklauso.
Sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už laukinio gyvūno padarytą žalą pirmiausiai reikia nustatyti, ar toks gyvūnas nuosavybės teise priklauso valstybei, ar pirmos instancijos teismo išvada, kad laukinis gyvūnas nuosavybės teise nepriklauso niekam, yra teisinga, nes tik nuo to priklauso, ar ieškinys pagrįstai pareikštas Lietuvos valstybei.
LR Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d. nedviprasmiškai nustato, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Laukinės gyvūnijos priskyrimą savo nuosavybei valstybė nustatė bei įtvirtino įstatyme pati, todėl nėra pagrindo kitaip, nei nustatyta įstatyme, aiškinti šios priklausomybės. Kadangi šernas yra laukinis gyvūnas, jo savininkas yra valstybė. Aplinkybė, kad laukiniai gyvūnai negali būti visiškai valdomi, yra pagrindas spręsti dėl ribotos valstybės atsakomybės, kai eismo įvykį sukelia laukinis gyvūnas, tačiau negali jos visiškai paneigti.
Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 str. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009-11-23 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009, kurią nurodė apeliantas, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 str. 1 d. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje kasacinis teismas detalizavo įstatymo analogijos taikymo laukinių žvėrių žalos atlyginimo civiliniams teisiniams santykiams galimybę bei sąlygas, ir nurodė, kad CK 6.267 str. 1 d. įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. CK 6.267 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-07-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Kasacinis teismas analogišką bylą išnagrinėjo 2011-10-04 ir nurodė, kad kaip precedentu vadovautinasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011, ir konstatavo, kad valstybės civilinei atsakomybei už laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytą žalą taikyti nustatytinos visos CK 6.246–6.249 str. įtvirtintos būtinosios civilinei atsakomybei kilti sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011). Atsižvelgiant į tai, vadovautinasi vėliausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, pagal kurią už šerno, kaip laukinio gyvūno (laukinio žvėries), eismo įvykio metu padarytą žalą valstybė, būdama šio laukinio gyvūno savininke, privalėtų atsakyti, tačiau tik nustačius visas būtinas jos civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad teismas turėtų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-23 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009, bei kad valstybei nagrinėjamu atveju taikytina griežtoji civilinė atsakomybė (be kaltės).
Atsakovės atstovas A. Budrevičius pripažino, kad įvykio vietoje negaliojo kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“ (b.l. 141). Apeliantas mano, kad ši aplinkybė rodo, jog atsakovė nesiėmė visų būtinų priemonių žalai išvengti, o atsakovės į bylą pateikta Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika nėra tinkamas įrodymas atsakovės neveikimui paneigti, nes ji nėra paskelbta valstybės žiniose, kaip to reikalauja įstatymai. Teisėjų kolegija sutinka su pastaruoju argumentu, nes pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 d., ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Pažymėtina ir tai, kad pagal nurodytą metodiką eismo įvykis suprantamas kaip įvykis kelyje, kurio metu dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ir (ar) buvo sužeista žmonių (Metodikos 2.2.p.). Kadangi nagrinėjamo įvykio atveju nežuvo ir nebuvo sužeista žmonių, jis nepatenka į Metodikos reguliavimo sferą, todėl šia metodika remtis negalima. Tačiau negalėjimas remtis metodika nesudaro pagrindo pripažinti, kad valstybė nesiėmė veiksmų laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimams išvengti. If P&C Insurance AS nepateikė jokių duomenų apie tai, kad atsakovas būtų pažeidęs kelių ženklinimo tvarką, kitų teisės aktų reikalavimus, kad atsakovė netinkamai reguliavo arba nereguliavo šernų populiacijos, kad kelio ruožą, kuriame įvyko eismo įvykis, kerta laukinių gyvūnų migracijos takai, o valstybė dėl to nesiėmė jokių priemonių, siekiant išvengti galimo jų patekimo į kelią ir pan. Priešingai, LR Laukinės gyvūnijos įstatymas, LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, LR Kelių įstatymas, Kelių priežiūros tvarkos aprašas, patvirtintas LR Vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155, 2000-06-27 LR aplinkos ministro įsakymu patvirtintos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės, nustatančias medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų medžioklės terminus, medžioklės būdus ir jų taikymo terminus, draudžiamus ir leidžiamus naudoti įrankius, medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžiojimas yra ribojamas, sąrašą ir kt. rodo, kad valstybė ėmėsi pozityvių veiksmų, reglamentuojant laukinę gyvūniją bei nustatant reikalavimus eismo dalyviams. Teisėjų kolegija laiko, kad ir pats vairuotojas, valdydamas automobilį, kaip padidinto pavojaus šaltinį, privalo elgtis atidžiai ir rūpestingai, pasirinkti saugų greitį, atsižvelgti į eismo sąlygas, vietovę ir pan.
Įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su valstybės veiksmais buvo būtent ieškovo pareiga (CPK 178 str.). Išdėstytų aplinkybių kontekste konstatuotina, jog šios savo pareigos ieškovas neįvykdė, vadinasi, nėra pagrindo išvadai, jog tarp atsakovės veiksmų ir ieškovo patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Remdamasi tuo, kolegija, nors ir nesutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl laukinio gyvūno nepriklausymo nuosavybės teise valstybei, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nusprendė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.