- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-04
- Bylos Nr.
- 1A-167-315-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Kisielius (pirm.), Teresėlė Kazlauskienė, Jūratė Damanskienė
- Nuteistasis
- T. K., A. R.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. (T. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 178 str. 1 d. ir nuteistas 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 3 d. – 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. ir 5 d. 1 p. bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę paskirti – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. R. (A. R.), tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. K. ir A. R. nuteisti už tai, kad jie 2008 m. spalio 12 d. nuo 09 val. iki 19 val., veikdami grupe Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), nupjovė ir pasikėsino pagrobti Valstybei priklausanti turtą - 11 eglių- 23,82 kubinių metrų medienos, 5193,30 Lt vertės, tačiau savo veiksmų nebaigė, dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios – sutrukdė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos valstybinio miško pareigūnas, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d. 178 str. 1 d.
T. K. ir A. R. taip pat nuteisti už tai, kad jie 2008 m. spalio 12 d. nuo 09 val. iki 19 val., veikdami grupe Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), neturėdami leidimo išpjovė 11 eglių, t.y. 23,82 kubinių metrų medienos, tuo pažeisdami 2001-07-01 Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. 1-671 9 straipsnio 6 dalį, kurioje numatyta, kad draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas; Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001-10-31 nutarimu Nr. 1286 patvirtintų taisyklių dėl nenukirsto valstybinio miško skyrimo ir pardavimo 10 punktą, numatantį, kad miško valdytojai ir medienos ruošėjai privalo gauti leidimus kirsti mišką iki miško kirtimo darbų pradžios bei 2002-05-13 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 733 patvirtintos savavališkai iškirstų medžių ir krūmų, augusių miško žemėje, ir pagamintos apvaliosios medienos ištraukimo arba išvežimo tvarkos 6 punktą, kuriame numatyta, kad savavališkai iškirstus medžius ir krūmus, augusius miško žemėje, ir pagamintą apvalią medieną draudžiama be Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos teritorinio miškų kontrolės padalinio valstybinio miškų pareigūno raštiško leidimo ištraukti arba išvežti iš kirtavietės iki pakrovos punkto arba kelio medienai išvežti ir toliau ją gabenti, ir taip padarė miškui ir aplinkai 3620,64 Lt materialinę žalą, t. y. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 270 str. 3 d.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Nurodo, kad jis savo kaltės dėl tariamai padaryto nusikaltimo nepripažino, nes tarp jo, Č. Š. bei A. R. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Teismas rėmėsi T. K. parodymais, kuriuose jis pripažįsta savo kaltę, tačiau nesuvoktos kaltės pripažinimas dar nereiškia, kad asmenį galima pripažinti kaltu. Asmens kaltė turi būti įrodyta. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo neginčytinai nustatyta, kad liudytoja Č. Š. aiškino, kad ji turinti miško ir jį parduotų, tačiau niekas iš liudytojų nepatvirtino Č. Š. versijos, kad ji būtų sakiusi, jog neturi nuosavybės teisių į mišką. Be to, Č. Š. paaiškino, kad jokių dokumentų ji neturinti, nes tik paduotas prašymas dėl nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teisės dokumentai tvarkomi ne jos, o jos tėvo vardu, nes ji neturinti teisės susigrąžinti žemės savo vardu. Taigi Č. Š. sąmoningai klaidino visus liudytojus, aiškindama, kad miškas jai priklauso, dalyvavo vykdant kirtimus. T. K., kaip A. R., buvo sąžiningas ir pasitikėjo Č. Š., susitarė dėl patarnavimo darbų civiliniuose (darbo) teisiniuose santykiuose. Tokie žodiniai susitarimai tarp fizinių asmenų neprieštarauja civilinių teisinių santykių prigimčiai. Nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino Č. Š. versijos, kad T. K. ir A. R. žinojo, kad nukirtimui parduodama mediena iš viso nepriklauso Č. Š., kad ji nurodė kirsti ne tuos medžius, kurie buvo faktiškai nukirsti. Liudytojas T. M. nurodė, kad moteris pasakė, kad tai jos miškas, minėjo, kad tai jos miškas ir ji turi dokumentus. Liudytojas V. F. nurodė, kad Č. Š. yra jo patėvio brolio sugyventinė. Ji rodė mišką, kartu važiavo į mišką bei pasakė, kad „pjaunant mišką neišeitų už raudonųjų linijų“. Liudytoja Z. parodė, kad jos sugyventinis A. R. jai sakė, kad Č. Š. jam parduos mišką ir prašė jį nupjauti. Liudytojas V. B. teismo posėdyje parodė, kad Č. Š. pasakė, kad ji turi mišką ir jis kartu su V. F. ir T. K. nuvažiavo į mišką.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas
Apylinkės teismas padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės, įrodymus vertino nepažeisdamas BPK reikalavimų, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nuosprendžio.
Nors T. K. tvirtina, jog neįrodyta, kad jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 22 str. 1 d. 178 str. 1 d. ir BK 270 str. 3 d., tačiau šis jo aiškinimas prieštarauja byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visumai.
BK 270 str. 3 dalyje nurodyta, kad tas, kas pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisykles, jeigu dėl to buvo padaryta nedidelės žalos gyvūnijai, augmenijai ar atsirado kitų nesunkių padarinių aplinkai, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
Visų pirma, pats apeliantas, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad su pateiktu jam įtarimu susipažino ir visiškai sutinka. Nurodė, kad niekur nedirba, užsiima atsitiktiniais darbais, taip pat ieško medienos, jeigu reikia, ją supjauna, paruošia ir parduoda. Žinojo, jog (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. gyvena V. B. su sugyventine Č. Š., kurie turi savo mišką, t.y. pretenduoja gauti mišką, bet jis nėra įsitikinęs, ar turi jau sutvarkytus dokumentus miškui nuosavybės teise. 2008 m. spalio mėnesį jis susitiko su V. B. ir Č. Š. bei susitarė nupirkti iš jos medieną, kurią jis pats galėtų susipjauti ir išvežti. Buvo susitarta, kad Č. Š. parodys, kokius medžius jos miške galima pjauti. 2008-10-09 atvažiavo pas Č. Š. ir kartu su V. B. nuvažiavo į vietą, kur Č. Š. turi miško, t.y. (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. T. K. parodė, kad Č. Š. jam parodė keletą eglių, tačiau tokie medžiai jam netiko, nes buvo per ploni. Tuomet jis nuėjo toliau nuo tos vietos ir susirado sau tinkamų eglių. Č. Š. pasakė, kad tai ne jos miškas, tačiau jam reikėjo pinigų ir jis rado sau tinkamų medžių. 2008-10-12 kartu su A. R. atvažiavo į minėtą mišką su seserim O. K., taip pat pasiėmė Č. Š. ir V. F. , nes bijojo, kad gali ateiti kokie nors miško savininkai ir kiltų problemos. A. R. pasakė, kad miškas bus kertamas teisėtas, priklauso Č. Š.. Atvažiavus į mišką nupjovė tris didelius medžius – egles. Žinojo, jog tai valstybinis miškas. Nupjovus tris medžius, jam reikėjo išvažiuoti, todėl paprašė A. U. ir V. U. jam padėti. Išvažiuojant parodė vyrams vietą, kur galima kirsti. Grįžo į mišką tik sutemus, apie 19 val. Č. Š. šaukė, kad nukirto ne jos medžius. Mediena jau buvo paruošta, buvo nupjauta apie 13-15 eglių. Tuomet jis susidėjo įrankius, visi susėdo į automobilį ir išvažiavo. 2008-10-14 ryte susirado miškovežio vairuotojo telefono numerį, kurį gavo lentpjūvėje. Susitarė susitikti apie 16 val. (duomenys neskelbtini). Paprašė A. R., kad jis nuvežtų iki sutartos vietos, kartu važiavo ir A. R. mergina. Atvažiavus į sutartą vietą jau laukė miškovežis. Susikrovus pusę medienos, nuvežė ant kelio ir iškrovė. Susikrovus likusią pusę, miškovežio vairuotojas paklausė, ar turima dokumentus. Atsakius neigiamai, vairuotojas nurodė, kad be dokumentų niekur neveš. Kai vairuotojas sužinojo, jog nėra dokumentų, iškrovė visą medieną ir niekur jos nevežė. T. K. nurodė supratęs, kad gali atvažiuoti policijos pareigūnai dėl to, kad nupjovė svetimus medžius ir norėjo juos parduoti, todėl greitai sėdo į automobilį ir išvažiavo (t.1, b. l. 52-53, 71, 75). Duotus parodymus T. K. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t.1, b. l. 62-67). Bylą nagrinėjant teisme T. K. parodė, kad savo kaltę pripažįsta iš dalies, nes nukirto tik 3 medžius, o ne 11 medžių, nes Č. Š. sakė, jog tai jos miškas. Pripažino, kad mišką kirto neturėdamas tam leidimo. Nurodė, kad kirsdamas tris egles nežinojo, jog tai valstybinis miškas, buvo įsitikinęs, kad miškas priklauso Č. Š. Kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirminiai nuteistojo parodymai buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu nedalyvaujant gynėjui, tačiau vėliau ir dalyvaujant paskirtai gynėjai adv. S. Proninai, T. K. parodė, kad su pateiktu įtarimu sutinka visiškai, palaiko savo ankstesnius parodymus ir neparodė apie jokį jo atžvilgiu naudotą smurtą ar spaudimą duoti parodymus. Atsižvelgiant į išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pirminiais T. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.
T. K. kaltę jam inkriminuotos veikos padarymus patvirtina ir kiti byloje surinkti ir ištirti duomenys. A. R. parodė, kad tuo metu, kai kirto medžius, nežinojo, jog miškas valstybinis, manė, kad tai Č. Š. miškas. Iš viso iškirto 11 eglių, o jis pats asmeniškai iškirto 7 egles. Pasisavinti medienos nenorėjo, medžius kirto paprašytas T. K.. Duotus parodymus A. R. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 36-41).
Liudytoju apklaustas T. M. parodė, kad dirba vilkiko vairuotoju. Jam į mobilųjį telefoną paskambino nepažįstamas vyras, kuris paprašė išvežti medieną. Jie susitiko (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. Su miškovežiu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaime esantį mišką. Ten vyras parodė vietą miške, kurioje buvo sudėti egliniai rąstai. Sukrovė dalį rąstų, išvežė iš miško ir iškrovė prie miško. Grįžus susikrovė likusią medieną ir išvažiavo iš miško, kur susikrovė visą medieną į miškovežį bei paprašė T. K. dokumentų – leidimo miškui kirsti bei medienos gabenimo lapo. T. K. jam minėtų dokumentų nepateikė, todėl jis atsisakė išvežti medieną ir apie tai pranešė valstybiniam miškų pareigūnui F. J.. F. J. parodė, kad jam paskambino miškovežio vairuotojas T. M. ir pranešė, kad iš miško, esančio Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), nepažįstami vyrai paprašė išvežti nupjautą medieną. Jis nuvyko į vietą ir pastebėjo, jog nupjautos eglės ir mediena sudėta į vieną vietą. Liudytojas atpažino T. K. kaip asmenį, kuris 2008-10-14 paprašė išvežti rąstus iš miško, esančio Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), rodė, kur sudėti rąstai bei pats dalyvavo rąstų išvežime.
Be to, liudytoja apklausta Č. Š. patvirtino, kad palaiko savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kai nurodė, kad pas ją buvo atvažiavęs T. K. ir domėjo, ar ji turi miško. Ji paaiškino, kad dar tvarkosi dokumentus miško nuosavybei įteisinti. T. K. nurodęs, kad nupirks, jeigu jam tiks. Važiuodami į mišką pakeliui paėmė butelį degtinės. Kartu važiavo ir A. R.. Jos miškas netiko, nes ten buvo maži medžiai, o valstybiniame miške buvo dideli medžiai. Pati ji žinojo, kur yra valstybinis miškas, nes medžiai pažymėti. Ji pasakė T. K. ir A. R., kad jie pjauna valstybinį mišką. Tą dieną taip pat vyko rinkimai, pro šalį ėjo A. U. ir V. U., kurie ėjo balsuoti. T. K. paprašė minėtų asmenų padėti genėti šakas, žadėjo atlygį. Šie padėjo ir išėjo balsuoti. Liudytojos parodymus patvirtino V. B. ir V. U. duoti parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolai su fotonuotraukomis, kelmų matavimo aktas Nr. 40 ir žalos skaičiavimo dokumentai bei daiktų, dokumentų pateikimo, jų apžiūros protokolai.
Nors apeliantas nurodo, kad niekas iš liudytojų nepatvirtino Č. Š. versijos, kad ji būtų sakiusi, jog neturi nuosavybės teisių į mišką, kolegija pažymi, kad jis pats pripažino, jog žinojo, kad kerta valstybinį mišką, be to, byloje neginčytinai nustatyta, kad atskirti, kur valstybinis miškas nebuvo sudėtinga, nes medžiai buvo pažymėti. Be to, byloje nėra duomenų, kad Č. Š. turėtų kokį nors suinteresuotumą apkalbėti apeliantą, jos parodymus vienu ar kitu aspektu patvirtina kita byloje surinkta medžiaga. Tai, kad apeliantas bylos eigoje keitė savo parodymus, vertintina kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Taigi, tiek teismo nuosprendyje, tiek kolegijos nutartyje aptarti faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis neabejotinai patvirtina, jog T. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, naikinti ar keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl T. K. apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti.