Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs P. J. (toliau – P. J.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutarimo P. J. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. J. Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50 str. už tai, kad jis 2015 m. rugpjūčio 12 d., apie 10.00 val., atvykęs automobiliu Ford Galaxy, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) į degalinę Statoil Fuel & Retail Lietuva, UAB, (duomenys neskelbtini), užsipylė 62,28 l kuro D Miles, už 69,38 eurų ir nesumokėjęs nuvažiavo. Šiais veiksmais įvykdė slaptą svetimo turto pagrobimą.

P. J. apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Akivaizdu, jog pripažįstant asmenį kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo privalu konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos/nenustatytos ir kokiais įrodymais grindžiamos atitinkamos teismo išvados. Sutinkamai su ATPK 256 str. nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui darytina pagrįsta išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas bei įrodymų šaltinių patikimumas. Tuo tarpu įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų juos vertinant. Tokiu būdu, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Aukščiau aptartų duomenų visumoje patikrinus administracinio teisės pažeidimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuotina, kad, priešingai nei teigiama P. J. apeliaciniame skunde, apylinkės teismas byloje surinktus ir teismo posėdžio metu patikrintus įrodymus, vertino tinkamai, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, vertindamas tiek kiekvieną jų atskirai, tiek jų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Sutinkamai su ATPK 50 str. nuostatomis, smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių, užtraukia baudą nuo aštuoniasdešimt šešių iki dviejų šimtų šešiasdešimties eurų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų. Remiantis aptariamo straipsnio išaiškinimu, turto pagrobimas laikomas smulkiuoju, jeigu pagrobtojo turto vertė neviršija 3 minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumos. Analizuojant komentuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, atkreiptinas dėmesys (kas akcentuojama ir skunde) į tai, kad ATPK 50 str. įtvirtintas teisės pažeidimas gali būti padarytas tik tyčia, todėl kiekvienu atveju būtina nustatyti, jog pažeidimą padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti (ATPK 10 str.).

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime nustatytų faktinių analizuojamo įvykio aplinkybių, t. y. dėl to, kad P. J. 2015 m. rugpjūčio 12 d., apie 10.00 val., atvykęs į degalinę Statoil Fuel & Retail Lietuva, UAB, adresu Kaunas, Savanorių pr. 404B, prisipylė kuro už 69,38 eurų ir iš degalinės nesusimokėjęs pasišalino, nėra. Šias aplinkybes patvirtina ne tik skundžiamame apylinkės teismo nutarime išdėstyta byloje surinkta rašytinė medžiaga, bet apeliaciniu skundu jų neneigia ir pats P. J., nurodydamas, kad labai gailisi dėl to, jog įtakotas savo išsiblaškymo (pokalbis telefonu ir paieškos kuo nusivalyti išteptas rankas), pamiršo susimokėti už kurą. Tačiau, kaip minėta, ATPK 50 str. inkriminavimui būtina nustatyti ne tik objektyviuosius komentuojamo teisės pažeidimo požymius, bet ir tai, jog pažeidimas buvo padarytas tyčia. Būtent šią aplinkybę nagrinėjamu atveju ir ginčija apeliantas.

Šiuo aspektu analizuojant nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą matyti, kad 2015 m. rugpjūčio 12 d. P. J. savo paaiškinime apie tiriamą įvykį nurodė, jog į „Statoil“ degalinę jis atvyko užsipilti kuro. Jam bepilant kurą, suskambėjo telefonas, kuriuo apeliantas pradėjo kalbėti, be to, jis buvo išsitepęs rankas, todėl ieškojo, kuo jas nuvalyti. Šie veiksmai jį išblaškė, todėl, baigus pilti kurą, jis tiesiog sėdo į savo automobilį ir iš degalinės teritorijos, nesusimokėjęs už kurą, pasišalino (b. l. 3). Šiai apelianto išdėstytai įvykių sekai neprieštarauja ir jo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės, jos atitinka ir P. J. apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, todėl vertinant ATPK 50 str. įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo subjektyviuosius požymius jo veiksmuose, būtina peržvelgti kitus nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus ir teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, galinčius vienokiu ar kitokiu aspektu patvirtinti/paneigti P. J. išdėstytas aplinkybes. Šiame kontekste būtina pažymėti ir tai, jog teismų praktikoje vertinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymų patikimumą, objektyvumą ir pagrįstumą, laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius tokio asmens veiksmuose, remtis vien tik jo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog teisės pažeidėjas, gindamasis nuo jam pareikštų kaltinimų, neatskleis tikrųjų analizuojamo įvykio aplinkybių, todėl jo pateiktos versijos turi būti detaliai patikrinamos kitų nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje.

Šiame kontekste ypatingą reikšmę įgauna aukštesniajam teismui pateiktas vaizdo įrašas, darytas įvykio vietoje įvykio metu, kuriame užfiksuota P. J. atliktų veiksmų seka pilant kurą „Statoil“ degalinėje. Remiantis minėtame vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, matyti, kad kuro užpylimo metu jis vaikštinėja aplink kuro užpylimo kolonėlę, dairosi, nors kaip matyti vėliau, rankšluosčius rankoms valyti jis traukia ir rankas valosi būdamas visai greta savo automobilio, kuro užpylimo metu. Tuo metu, kai P. J. iš savo automobilio ištraukia degalų užpylimo pistoletą (paimdamas į rankoje laikomą popierinį rankšluostį) ir jį padeda į jam skirtą vietą, telefonu jis nebekalba ir jokių kitų veiksmų (nebeieško ir kuo nusivalyti išteptas rankas) neatlikinėja, o įsėdęs į automobilį, iš vaizdo kameros matymo zonos pasišalina, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, rodo tam tikrą apelianto skubą pasišalinti iš degalinės teritorijos. Nors apeliantas teigia, kad po degalinės teritoriją jis vaikščiojo ieškodamas kuo nusivalyti rankas, tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad vienkartinį rankšluostį, kuriuo jis nusišluostė rankas, jis rado toje degalinės kuro užpylimo kolonėlėje, iš kurios ir pylėsi kurą, tokia P. J. versija abejotina ir neleidžianti teigti, kad būtent dėl to ar dėl prieš baigiant užpylimą vykusio pokalbio, jis pamiršo susimokėti (lygiai taip galima teigti, kad jis galbūt apžiūrinėjo degalinės teritoriją norėdamas įsitikinti ar jo neteisėtus veiksmus kas nors pastebės).

Esant šioms aplinkybėms ir nesant jokių P. J. neatsargumą patvirtinančių duomenų (išskyrus jo paties pateiktą įvykių versiją), abejoti jo kalte padarius jam inkriminuojamą teisės pažeidimą, aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo. Priešingos išvados neleidžia daryti ir P. J. apeliacinio skundo argumentai, jog jis yra nuolatinis Statoil Fuel & Retail Lietuva, UAB, būtent šio tinklo degalinėse jis nuolat pilasi kurą ir pakankamai didelėmis sumomis. Nors šią aplinkybę ir patvirtina apelianto pateikti duomenys, tačiau jų visuma nepaneigia jo kaltės jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padaryme. Juo labiau įvertinus ir tai, kad aplinkybės, jog jis, įsipylęs kuro degalinėje už jį nesusimokėjo, neneigia ir jis pats. Analogiškai vertintini ir jo argumentai, jog dėl pažeidimo jis gailėjosi ir atlygino padarytą žalą, kadangi šie apelianto veiksmai buvo atlikti jau po to, kai jis iš policijos pareigūnų sužinojo, jog yra įtariamas smulkiuoju svetimo turto pagrobimu.

Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutarimą palikti nepakeistą ir P. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.