Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. (S. J.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 5 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: S. J. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda; dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 229 straipsnyje, išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikintu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu S. J. buvo nuteistas pagal BK 229 straipsnį teisės dirbti darbą teisėsaugos institucijose atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį S. J. išteisintas, nesant nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu S. J. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2004 m. birželio 11 d., 8.00 – 17.00 val. laikotarpiu, būdamas Klaipėdos m. (duomenys neskelbtini) skyriaus (toliau – Klaipėdos m. (duomenys neskelbtini)) tyrėjas, tarnybiniame kabinete Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m. (duomenys neskelbtini) firminiame blanke surašė pažymą, adresuotą VšĮ (duomenys neskelbtini)centrui (toliau – VšĮ (duomenys neskelbtini)), kurioje nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog dėl VšĮ (duomenys neskelbtini) priklausančio automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystės atliekamas ikiteisminis tyrimas, įtariamieji nenustatyti; šią informaciją patvirtino savo parašu bei Klaipėdos m. (duomenys neskelbtini) antspaudu, taip pagamino netikrą dokumentą ir tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje šį suklastotą dokumentą panaudojo, t. y. atidavė VšĮ (duomenys neskelbtini) automechanikui E. M.

Pirmosios instancijos teismas S. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisinęs, nesant nusikaltimo požymių, motyvuodamas tuo, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, paneigiančių kaltinamojo versiją apie tai, kad jis neturėjo tyčios suklastoti pažymos.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs išteisinimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nustatė, kad S. J., surašydamas suklastotą dokumentą, veikė tiesiogine tyčia. Šią išvadą apygardos teismas pagrindė tuo, kad, pagal S. J. parodymus, E. M. dėl pažymos apie ikiteisminio tyrimo dėl automobilio vagystės eigą kreipėsi ne tik 2004 m. birželio 11 d., bet ir tų pačių metų gegužės mėnesį, kai S. J. atostogavo. Kadangi E. M. dėl pažymos kreipėsi pakartotinai, S. J. negalėjo kilti abejonių, jog bendradarbiai jo atostogų metu iš E. M. tinkamo pareiškimo dėl automobilio pagrobimo neišreikalavo, todėl pažymos neišdavė. Tuo tarpu pats S. J., praėjus neilgam laiko tarpui, 2004 m. birželio 11 d. teigia jau nebereikalavęs iš E. M. pareiškimo dėl vagystės ir išdavė pažymą pasitikėdamas pastarojo žodžiais, kad toks pareiškimas išsiųstas paštu prieš dvi savaites. Apygardos teismas taip pat pažymėjo, kad tyčią patvirtina ir tai, jog pažymoje nurodyta, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal E. M. 2004 m. kovo 29 d. pareiškimą, nors nuteistasis kategoriškai tvirtino, kad tą dieną E. M. tinkamo pareiškimo, kurio pagrindu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, nepateikė. Nuteistojo tyčia patvirtinta ir liudytojos V. R. – Klaipėdos m. (duomenys neskelbtini) raštvedės – parodymais apie tai, kad pažyma nustatyta tvarka nebuvo užregistruota siunčiamų raštų registracijos žurnale, kuriame buvo registruojami ir (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūnų siunčiami dokumentai.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. J. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. lapkričio 8 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Kasatorius nurodo, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsta ir neteisinga, nes nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis ir baudžiamojo proceso įstatymai. Nusikaltimas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, yra padaromas tik tiesiogine tyčia. Kasatoriaus nuomone, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų apie tai, jog jis turėjo tiesioginę tyčią suklastoti pažymą. Jis tvirtino, kad skubėdamas vykti į įvykio vietą ir pasitikėdamas jam pateikta informacija, jog pareiškimas dėl automobilio vagystės yra pateiktas, išdavė pažymą. Įrodymais pagrįsta, kad jis nepatikrino informacijos apie automobilio vagystę, ar pradėtas dėl jos tyrimas, jo eigos, tačiau pažymoje nurodė tikrovę neatitinkančius rekvizitus ir faktus, nes automobilis iš tikrųjų buvo pavogtas. Kasatorius mano, kad toks jo elgesys reiškėsi tik neatsargia kaltės forma.

Nuteistojo S. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad S. J. suklastojo dokumentą – pažymą, adresuotą VšĮ (duomenys neskelbtini), apie tai, kad dėl automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystės atliekamas ikiteisminis tyrimas ir šį suklastotą dokumentą panaudojo – atidavė VšĮ (duomenys neskelbtini) automechanikui E. M.

Iš apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad išvadą, jog S. J. surašydamas pažymą, kurioje buvo konstatuotas tikrovės neatitinkantis faktas, kad dėl automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystės yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, veikė tiesiogine tyčia, apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs S. J. duotus parodymus, surašytos suklastotos pažymos turinį, liudytojos V. R. parodymus. Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl nuteistojo kaltės formos iš esmės yra teisingi.

Kasatorius, pripažindamas jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį, neigia subjektyvųjį, teigdamas, kad jis prieš išduodamas pažymą, adresuotą VšĮ (duomenys neskelbtini), dėl neatsargumo nepatikrino informacijos apie automobilio „VW Golf“ vagystę, t. y. kasatorius aiškina, kad jis išdavė pažymą, nes skubėjo į įvykio vietą bei pasitikėjo jam pateikta informacija (konkrečiai nenurodydamas, iš kur jis sužinojo tokią informaciją), jog pareiškimas dėl automobilio vagystės yra pateiktas.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis netvirtino, jog jis neturėjo laiko patikrinti informacijos, ar yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl automobilio „VW Golf“ vagystės, nes turėjo vykti į įvykio vietą. Taip pat jis skirtingai aiškino ir tą aplinkybę, kas jam pateikė informaciją apie tai, jog rašytinis pareiškimas dėl automobilio vagystės yra išsiųstas į policijos komisariatą.

Savo pirminiame 2006 m. balandžio 13 d. pasiaiškinime S. J. nurodė, kad po 2004 m. kovo 29 d. susisiekus su E. M. telefonu šis jam paaiškino, kad pareiškimo dėl automobilio vagystės nebuvo gauta ir kad vagystės fakto nebuvo; 2004 m. birželio 11 d. E. M. paprašė pažymos apie tai, kad jis dėl įvykio kreipėsi į policiją ir jis, kasatorius, išdavė panašaus turinio pažymą neatkreipęs dėmesio į tai, jog kompiuteryje buvo standartinis pažymos tekstas (T. 1, b. l. 62). Apklaustas kaip įtariamasis 2006 m. rugpjūčio 2 d. S. J. tvirtino, kad E. M. atėjus pažymos ir pasakius, jog pareiškimas dėl vagystės išsiųstas registruotu laišku į policijos skyrių, jis parašė pažymą, nes patikėjo E. M., kaip valstybės įstaigos atstovu, ir manė, kad pareiškimą šis atsiųs; kadangi kompiuteryje buvo įvestas standartinis pažymos tekstas, jis tik pakeitė adresatą ir neperskaitęs teksto jį atspausdino (T. 1, b. l. 67–70). Tokius parodymus jis patvirtino ir 2006 m. spalio 24 d. papildomos įtariamojo apklausos metu, papildydamas, kad po pažymos išdavimo jis ieškojo E. M., tačiau su juo nepavyko susisiekti (T. 1, b. l. 25–26). Teisiamajame posėdyje S. J. jau tvirtino, kad jam atostogaujant (t. y. 2004 m. gegužės 10 d.–birželio 8 d.) paskambino bendradarbis R. V. ir pranešė, kad į jį kreipėsi E. M. prašydamas išduoti pažymą, nurodydamas, kad jis jau išsiuntė pareiškimą dėl automobilio vagystės į policiją. 2004 m. birželio 11 d. E. M. atėjus pas jį dėl pažymos ir pasakius, kad pareiškimas dėl vagystės išsiųstas jau prieš dvi savaites, taip pat dėl to, kad reikėjo skubėti pagal viršininko nurodymą į įvykio vietą, pamanęs, kad pareiškimas yra tikrai gautas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, jis parašė pažymą, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės (T. 1, b. l. 172). Taigi aplinkybę, kad reikėjo vykti į įvykio vietą tuo metu, kai 2004 m. birželio 11 d pas jį atėjo E. M., S. J. nurodė tik nagrinėjant bylą teisme. Be to, nei liudytojas E. M., nei liudytojas R. V., kuris pagal kaltinamojo prašymą buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, nepatvirtino aplinkybės apie pareiškimo dėl automobilio vagystės išsiuntimą paštu į Klaipėdos m. (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad apie S. J. tyčią galima spręsti ir vertinant suklastotos pažymos turinį, kurioje nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal 2004 m. kovo 29 d. pareiškimą, bei aplinkybę, kad pažyma nebuvo užregistruota policijos įstaigos siunčiamų raštų registracijos žurnale.

Kasatorius neteisingai teigia, kad pažymoje jis nurodė tikrovę atitinkančius faktus, nes automobilis buvo pagrobtas. Nuteistajam inkriminuota, kad jis surašė pažymą, jog dėl automobilio vagystės pagal 2004 m. kovo 29 d. pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas, t. y. pažymoje buvo konstatuotas tikrovės neatitinkantis faktas, kad dėl automobilio vagystės yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Apeliacinės instancijos teismas apie nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį pagrįstai sprendė įvertindamas nuteistojo duotus parodymus, kitus aptartus įrodymus, ir teisingai konstatavo, kad S. J. suprato, jog jis surašė pažymą, nurodydamas joje tikrovės neatitinkančius duomenis bei šį suklastotą dokumentą panaudojo, pateikdamas jį VšĮ (duomenys neskelbtini), perduodamas jį per VšĮ (duomenys neskelbtini) automechaniką E. M., ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. S. J. surašyta pažyma laikytina dokumentu, nes juo buvo patvirtintas faktas, kuris turi teisinę reikšmę. Kokiu tikslu buvo surašytas šis dokumentas, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes tikslas nėra būtinas nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis.

Taigi apeliacinės instancijos teismas byloje tinkamai pritaikė BK 300 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. J. kasacinį skundą atmesti.