Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-77/2006

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2006-01-12
Bylos Nr.: 1A-77/2006
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aloyzas Kruopys (pirm.), Rūta Mickevičienė, Svajūnas Knizleris
Nuteistasis: R. Z., R. A., ir A
Nukentėjusysis: L. B.

Kategorijos

1.1.8.7.9Veika padaryta asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.)
2.1.6.2Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d.)
2.1.12.2.3.2Civilinio ieškinio tenkinimas (BPK 115 str. ir kt. str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-77/2006Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.7.9; 2.1.6.2; 2.1.12.2.3.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. sausio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Rūtos Mickevičienės ir Svajūno Knizlerio,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,gynėjams Jolantai Teresei Litvinskienei, Eugenijai Liutvinskienei,nuteistajam R. Z.,nukentėjusiajai L. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Z. ir R. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir jam paskirtas laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų; pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių; pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalimi, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė R. Z. paskirtas laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš R. Z. 20000 litų (dvidešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo ir 500 litų (penki šimtai litų) proceso išlaidų L. B. naudai.

Priteista iš R. Z. 10000 litų (dešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo, 5419,32 litų (penki tūkstančiai keturi šimtai devyniolika litų ir 32 centai) turtinės žalos atlyginimo ir 500 litų (penki šimtai litų) proceso išlaidų G. V. naudai.

Priteista iš R. Z. 15000 litų (penkiolika tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo, 343 litai (trys šimtai keturiasdešimt trys litai) turtinės žalos atlyginimo ir 1000 litų (vienas tūkstantis litų) proceso išlaidų A. V. naudai.

R. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalimi, šios bausmė subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė R. A. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. J., bet dėl jo nuosprendis neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Z., R. A. ir A. J. nuteisti už tai, kad 2004 m. spalio 30 d., apie 2.30 val., kieme prie D. K. individualios įmonės, kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), būdami girti, dėl chuliganiškų paskatų, tai yra viešojoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, R. A. tyčia sudavus J. V. vieną smūgį kumščiu į krūtinę, ir A. J. sudavus J. V. vieną smūgį kumščiu į veidą, padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį paviršiniu odos nubrozdinimu kaktoje ir poodine kraujosruva krūtinėje, J. V. nugriuvus, R. Z. tyčia sudavė ne mažiau trijų smūgių metaliniu strypu gulinčiam nukentėjusiajam į galvą ir šoną, tuo padarydamas kraujo išsiliejimą: po kietuoju galvos smegenų dangalu kairio galvos smegenų pusrutulio pakaušinės bei dalies momeninės skilčių projekcijoje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, apimant abiejų galvos smegenų pusrutulių pakaušines bei dalį momeninių skilčių, nusileidžiantį į abiejų galvos smegenų pusrutulių pamatines skiltis, į galvos smegenų skilvelius, pavienes kraujosruvas galvos smegenų kamiene, pailgose smegenyse, kraujosruvą galvos minkštuose audiniuose pakaušyje, muštinę žaizdą pakaušyje, poodines kraujosruvas dešinės speninės ataugos projekcijoje, krūtinėje, juosmenyje, sėdmenyse, paviršinius odos nubrozdinimus kaktoje, dešinėje šlaunyje, dėl ko nuo galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dėl galvos sumušimo J. V. mirė, R. Z. tyčia dėl chuliganiškų paskatų jį nužudė.

Be to, R. Z. ir A. J. nuteisti už tai, kad 2004 m. spalio 30 d., apie 2.30 val., kieme prie D. K. individualios įmonės, kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), būdami girti, po to, kai buvo sumuštas J. V., dėl chuliganiškų paskatų, tai yra viešojoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, įėjus į minėtą kavinę, R. Z. tyčia sudavė vieną smūgį metaliniu strypu į nugarą E. Š., po ko A. J. buteliu sudavė vieną smūgį pastarajam į kaktą, tuo padarydami nukentėjusiajam E. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda kaktoje.

Be to, R. Z., R. A. ir A. J. nuteisti už tai, kad tuo pačiu metu, tai yra 2004 m. spalio 30 d., apie 2.30 val., kieme prie D. K. individualios įmonės, kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), būdami girti, R. A. pagrasinus G. M. revolveriu REVOLVER KORA BRNO Nr. XXXXXXX ir pareikalavus išeiti iš kavinės į kiemą, R. A. kartu su A. J. suėmė už rankų ir jėga išvedė G. M. į lauką, liepė lipti į automobilį RENAULT ESPACE, v/n XXXXXXXX G. M. nesutikus ir mėginant pasipriešinti, R. Z. sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį metaliniu strypu gulinčiam G. M. į nugarą, po ko A. J. pastarajam sudavė ne mažiau dviejų smūgių kojomis į įvairias kūno vietas juosmens srityje, jėga įkėlė nukentėjusįjį į minėtą automobilį ir nuvežė į sodybą (duomenys neskelbtini), kur A. J. vėl sudavė du smūgius koja G. M. į veidą, taip neteisėtai atėmė G. M. laisvę bei padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu juosmenyje, poodine kraujosruva dešiniajame skruoste, nosies kaulų lūžimu. G. M. kaltinamieji neteisėtai atėmė laisvę iki 2004 m. spalio 30 d., 7.00 val., kol į sodybą atvyko policijos pareigūnai.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. Z. apeliaciniu skundu prašo jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnio 1 dalį, panaikinti iš jo priteistus civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti, teismui nustačius, jog jis nuteistas teisingai, sušvelninti jam paskirtą bausmę. Apeliantas su nuosprendžiu sutinka iš dalies, mano, kad teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes, nevisapusiškai išnagrinėjo bylą. Apeliantas neneigia, kad tarp jo ir nukentėjusio vyko konfliktas ir kad apeliantas sudavė J. V. smūgius, tačiau nesutinka su teismo konstatavimu, kad smūgius jis sudavė dėl chuliganiškų paskatų, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams. Apeliantas nurodo, jog metalinį strypą pasiėmė tam, kad kilus konfliktui galėtų apsiginti ir apginti savo draugus, žinodamas apie Merkinės miestelyje dažnai kylančius konfliktus ir neramumus. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiajam J. V. sudavė smarkiai susijaudinęs dėl R. A. pasakymo, jog Merkinės miestelyje vyksta konfliktas tarp apelianto draugų ir nukentėjusiųjų bei dėl nukentėjusiojo J. V. įžeidžiančių ir žeminančių žodžių, pasakytų apeliantui bandant įeiti į kavinę. Anot apelianto, J. V. bandė neleisti įeiti jam į kavinę, kur buvo nuėję apelianto draugai, ir toks nukentėjusiojo elgesys apeliantą išprovokavo suduoti jam. Apeliantas nesutinka su teismo teiginiu, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Teigia, jog nusikaltimo padarymo dieną girtas nebuvo, byloje nėra duomenų, patvirtinančių šį faktą. Apeliantas mano, kad jo padaryta veika kvalifikuota neteisingai, nes nebuvo atlikta teismo psichologijos ekspertizė, nustatanti jo emocinę, psichologinę būklę nusikalstamos veikos padarymo dieną, taip pat nenustatyta, kokį poveikį galėjo padaryti nukentėjusiojo J. V. elgesys, kadangi nukentėjusiojo kraujyje rasta 1,48 promilės alkoholio. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis G. M. ir liudytoja O. D. parodė, kad G. M. švaistėsi su biliardo lazda ir grasino ja suduoti, o tai, apelianto nuomone, patvirtina faktą, kad smūgius nukentėjusiajam jis sudavė ne dėl chuliganiškų paskatų, o paskatintas pačių nukentėjusiųjų provokuojančio elgesio. Apeliantas prašo, kad bylos nagrinėjimo metu posėdyje dalyvautų specialistai: psichologas ir psichiatras ir, reikalui esant, būtų paskirta jam teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės. Apeliantas teigia, kad jis pirmą smūgį J. V. sudavė besigindamas nuo J. V. galimų smūgių jam. Apeliantas teigia, jog nebuvo nustatytas ir nagrinėtas konflikto motyvas. Apeliantas pažymi, kad liudytojas A. M. parodė, jog apeliantas su J. V. susistumdė, ginčijosi. Po to apeliantas sudavė J. V. smūgius. Apeliantas mano, kad tikslinga, atsižvelgiant į jo emocinę psichologinę būklę, nustatyti jo ir J. V. ginčo ir susistumdymo priežastį, kas nulėmė tokią įvykių baigtį. Apeliantas teigia, jog jis nesiekė suduoti smūgių J. V. ar kitaip jį įskaudinti, nesiekė pasekmių, kurios atsirado dėl jo suduotų smūgių. Apeliantas gailisi dėl savo padarytos veikos. Apeliantas mano, jog jam paskirta per griežta bausmė, iš jo priteistos neturtinės žalos dydis yra pernelyg didelis ir neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, atsižvelgiant į jo socialinę padėtį, paskirtos bausmės griežtumą, tokios piniginės sumos jam būtų našta visam gyvenimui, taip pat užkirstų kelią jam užsitikrinti socialinį stabilumą.

Nuteistasis R. A. apeliaciniu skundu prašo išteisinti jį dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nes nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę; paskirtą bausmę sušvelninti, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliantas pažymi, jog kaltinamajame akte jam pareikštas kaltinimas, kad jis girtas dėl chuliganiškų paskatų viešoje vietoje tyčia sudavė J. V. vieną smūgį kumščiu į krūtinę ir tuo padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, nebuvo patvirtintas teisminio nagrinėjimo metu nei vieno iš teisiamųjų ar liudytojų. Pasak apelianto, teismas jo kaltę grindė vien kaltinamojo R. Z. 2004-11-01 atviru prisipažinimu, kuriame teigiama, jog apeliantas tik įėjęs pastūmė J. V., kuris nukrito ant žemės; bei analogiškais R. Z. parodymais įtariamojo apklausos metu ir apklausus jį pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tačiau, anot apelianto, teismo posėdžio metu R. Z. paneigė šiuos parodymus ir paaiškino, kad apeliantas visą laiką buvo su G. M. ir jis nematęs jokių apelianto veiksmų su J. V. Apelianto nuomone, šių prieštaravimų teismas nepašalino. Anot apelianto, jo nuoseklūs parodymai, kaltinamojo A. J. ir liudytojų parodymai paneigia R. Z. nurodytą aplinkybę, kad apeliantas J. V. pastūmė ir sudavė kumščiu į krūtinę. Apeliantas teigia, kad jis su J. V. kontakto neturėjo, jo nematė ir nepažįsta, jokio poveikio jam nedarė.

Apeliantas teigia, jog jis G. M. nesudavė nė vieno smūgio, nepadarė jam jokių sužalojimų. Anot apelianto, nors A. J. 2004-11-10 apklausoje tvirtino, kad apeliantas sodyboje sudavė G. M. du smūgius, tačiau akistatos metu šį faktą paneigė. Taip pat teismo posėdžio metu A. J. teigė nematęs, kad apeliantas būtų mušęs G. M. Pats nukentėjusysis taip pat teigė, kad apeliantas jo nemušė, tik liepė važiuoti kartu ir vedė jį į automobilį. Nei vienas apklaustas liudytojas, nei nukentėjusysis nepatvirtino A. J. parodymų.

Apelianto nuomone, skiriant bausmę, teismas nepagrįstai nepripažino lengvinančia aplinkybės, jog apeliantas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios davė teisingus parodymus, siekė padėti išaiškinti nusikaltimą, dėl veiksmų, kuriuos prisipažino padaręs, nuoširdžiai gailisi. Apeliantas nesutinka su tuo, kad teismas pripažino sunkinančia aplinkybe nusikaltimo padarymą būnant apsvaigusiu nuo alkoholio, kadangi šis faktas nebuvo nustatytas. Apeliantas teigia, kad kavinėje alkoholio nevartojo, nes buvo atvykęs automobiliu, kurį pats vairavo. Nevartojo alkoholio ir sodyboje. Apeliantas pažymi, jog byloje yra charakteristika, jį charakterizuojanti teigiamai. Augina mažametį sūnų, gyvena šeimoje. Nors praeityje buvo teistas, teistumas yra išnykęs. Administracine tvarka baustas tik už kelių eismo taisyklių nežymius pažeidimus. Apeliantas mano, kad teismas be pagrindo konstatavo, jog jo indėlis darant šiuos nusikaltimus buvo didesnis nei kitų ir dėl to jam paskyrė bausmes, viršijančias bausmių vidukį. Apeliantas teigia, jog jis neįtakojo nei vieno iš kitų teisiamųjų valios, nei veiksmų, A. J. ir R. Z. veikė individualiai, todėl, apelianto nuomone, jam neteisingai paskirta griežtesnė bausmė, tai neatitinka Lietuvos Respublikos BK 54 ir 55 straipsniuose nustatytų bausmių skyrimo principų.

Teismo posėdyje nuteistasis R. Z. ir jo gynėja prašė šio nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo R. A. gynėja prašė šio nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras ir nukentėjusioji prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. A. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistojo R. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnis, į kurį R. Z. prašo perkvalifikuoti jo veiką dėl nužudymo, numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas nužudė žmogų labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punktas nustato: “Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Neteisėtas poelgis gali pasireikšti ir veikimu, ir neveikimu. Neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena daugeliu atvejų jam jau buvo praėjusi“.

Iš pirmosios instancijos teisme duotų R. Z. parodymų matyti, kad būdamas namie iš R. A. sužinojo, jog „Merkinės kavinėje įvyko susistumdymas ir konfliktas ir kad reikia išsiaiškinti. Aš pasiėmiau gynybai metalinį strypą“ (b. l. 85, t. 4). Iš R. A. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad pirmasis konfliktas kavinėje pasibaigė jo paties ir jo draugų išvarymu iš kavinės. Tolesnių veiksmų motyvai apibūdinti kaip siekis „išsiaiškinti kilusį konfliktą“ (b. l. 82, t. 4). Iš liudytojo A. M. parodymų matyti, kad jam būnant namuose pas R. Z. atvažiavęs R. A. sakė, kad „vyks muštynės Merkinėje ir kad reikės viską išsiaiškinti. Mes važiavome kartu. Važiuojant mačiau pas Z. strypą“ (b. l. 98, t. 4). Liudytojas L. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad parodymai, esantys b. l. 159-162, t. 1, yra teisingi. Šiuose parodymuose užfiksuotos tokios liudytojo, bei kitų, tarp jų ir R. Z., vykimo iš pastarojo namų į Merkinę aplinkybės: „2004-10-30 apie 2 val. 30 min. atvažiavo R., jo pavardė A. ir jaunuolis, kurį vadina „olandu“, jo pavardės nežinau. Jis atvažiavo R. automobiliu „Reno“. Atvažiavęs R. pasakė, kad Merkinės miestelyje kažkas prie jų lenda ir pakvietė važiuoti ten muštis. Taip aš, Z., A. M. olandas ir pats R. iš V. išvažiavom muštis į Merkinės miestelį“. Pastarieji parodymai aiškiai patvirtina, kad paminėti asmenys į Merkinę važiavo turėdami tikslą muštis. Nors čia minėtuose apeliantų parodymuose žodis „muštis“ ir neminimas, iš kitų su išvykimu iš R. Z. namų į Merkinę susijusių aplinkybių (išvykimo laiko, R. Z. pasiėmimo metalinio strypo) galima daryti aiškią išvadą, kad apeliantų minimas tikslas „išsiaiškinti“ taip pat reiškė numatytas muštynes. Atkreiptinas dėmesys, kad paminėtų asmenų parodymuose nieko neminima apie kokius nors Merkinės kavinėje įkaitais likusius, sumuštus ar kitokios skubios pagalbos reikalingus šių asmenų draugus ar pažįstamus. Taigi, jokio reikalo pusę trijų nakties apeliantams važiuoti į Merkinę nebuvo ir jų tikslas ten važiuojant buvo muštynės.

R. Z. apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiajam J. V. sudavė smarkiai susijaudinęs dėl R. A. pasakymo, jog Merkinės miestelyje vyksta konfliktas tarp apelianto draugų ir nukentėjusiųjų bei dėl nukentėjusiojo J. V. įžeidžiančių ir žeminančių žodžių, pasakytų apeliantui bandant įeiti į kavinę.

Toks aiškinimas nėra pagrįstas. R. A. pasakymas R. Z. namuose apie Merkinėje buvusį konfliktą, kviečiant važiuoti išsiaiškinti ar muštis, negali būti smarkų R. Z. susijaudinimą galėjusiu sukelti faktoriumi. Tarp to pasakymo ir R. Z. suduotų J. V. smūgių praėjo kažkiek laiko, per kurį R. Z. pasiėmė strypą ir kol visi nuvažiavo iš jo namų į Merkinę. Todėl jo reakcija (smūgiai metaliniu strypu J. V. ) į R. A. pasakymą negali būti laikoma staigia. Be to, Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnis taikomas tada, kai kaltininko veiksmus sukelia nukentėjusiojo, o ne kito asmens veiksmai (šiuo atveju R. A. suteikta informacija). Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad J. V. būtų neleidęs R. Z. į kavinę, kad būtų jį įžeidęs ar žeminęs. Liudytojas A. M., priešingai R. Z. tvirtinimui apeliaciniame skunde, neparodė, kad apeliantas su J. V. ginčijosi. Apie tai, kad J. V. įžeidė apeliantą ir jo neįleido į kavinę, pats apeliantas nurodė tik apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teisme apie patekimą į kavinę jis parodė: „nuvykus prie kavinės jau laukė J. su D. Užėjom į vidų, paskui R. A. su M., jie susibarė. Išėjus į lauką, susistumdžiau su kažkokiu vaikinu, sudaviau kelis smūgius jam lazda...“ (b. l. 85-86, t. 4). Matyti, kad apie jokius neteisėtus J. V. veiksmus čia nekalbama. Apie tai neparodė ir tie asmenys, kuriuos buvus šalia įeinant į kavinę nurodė R. Z. – t.y. nei liudytoja O. D., nei nuteistasis A. J. (b. l. 97-98, 88-89, t. 4). Kiti apklausti asmenys aptariamos aplinkybės buvimo taip pat nepatvirtino. Todėl R. Z. teiginį apie J. V. neteisėtus veiksmus prieš jį, galėjusius sukelti staigų susijaudinimą, kolegija laiko nepagrįstu ir vertina tai kaip bandymą sušvelninti savo atsakomybę.

Iš A. J. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti ir tai, kad R. Z. J. V. strypu mušė jau po to, kai jis pats (A. J.) buvo sudavęs nukentėjusiajam smūgį kumščiu į veidą. Parodymų patikrinimo vietoje metu R. Z. yra parodęs, kad smūgius strypu sudavė gulinčiam J. V. (b. l. 50-54, t. 2). Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad J. V. nukrito po jo paties suduoto pirmojo smūgio strypu į šoną, o jam nukritus, sudavė dar du smūgius į peties ir kaklo sritį.

Šie duomenys patvirtina, kad jokios grėsmės J. R. Z. nekėlė. R. Z. parodė, kad J. V. net nepažinojo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nukentėjusiojo buvimas šalia kavinės, kurioje prieš tai buvo kilęs konfliktas tarp R. T. ir G. M., bei tai, kad J. V. buvo vienoje kompanijoje su G. M., buvo menkavertė dingstis, išprovokavusi nukentėjusiojo užpuolimą ir nužudymą.

Todėl pirmosios instancijos teismas J. V. nužudymą teisingai įvertino kaip nužudymą padarytą dėl chuliganiškų paskatų. Toks R. Z. veikos kvalifikavimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 19 punkto išaiškinimą, nustatantį, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. R. Z. veikos kvalifikavimui visiškai neturi J. V. girtumas, kadangi, kaip jau minėta, jokių veiksmų prieš šį apeliantą nukentėjusysis neatliko. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija nemato pagrindo skirti teismo psichologinę ekspertizę, kuri nustatinėtų R. Z. būseną veikos padarymo metu, tuo labiau, kad byloje nėra jokių duomenų apie šio apelianto psichinius susirgimus.Iš pažymos matyti, kad psichiatrijos – narkologinio kabineto įskaitoje jis neįrašytas (b. l. 73, t. 3).

R. Z. be pagrindo teigia ir tai, kad smūgius nukentėjusiajam G. M. jis sudavė paskatintas pačių nukentėjusiųjų provokuojančio elgesio. Taip teigdamas jis nurodo, kad nukentėjusysis G. M. ir liudytoja O. D. parodė, kad G. M. švaistėsi su biliardo lazda ir grasino ja suduoti.

Nei nukentėjusysis liudytoja O. D., nei G. M. neparodė, kad pastarasis atliko R. Z. apeliaciniame skunde nurodytus veiksmus. G. M. parodė, kad su lazda mojavo tik gindamasis kai R. A. grasino revolveriu (b. l. 97-98, 89-91, t. 4). Apie jokius šio nukentėjusiojo veiksmus prieš R. Z. parodymuose išvis nekalbama, todėl toks R. Z. aiškinimas nepagrįstas.

Tuo pačiu nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes, nevisapusiškai išnagrinėjo bylą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį R. A. nuteistas už tai, kad 2004 m. spalio 30 d., apie 2.30 val., kieme prie D. K. individualios įmonės, kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė J. V. vieną smūgį kumščiu į krūtinę, ir A. J. sudavus J. V. vieną smūgį kumščiu į veidą, padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį paviršiniu odos nubrozdinimu kaktoje ir poodine kraujosruva krūtinėje.

Iš teisės medicinos specialisto išvados matyti, kad toks sužalojimas J. V. galėjo būti padarytas suduodant smūgius kietais bukais daiktais arba atsitrenkiant į tokius daiktus (b. l. 35, t. 1). Kad tokie sužalojimai gautųsi nuo pastūmimo, specialisto išvadoje nenurodyta.

Ikiteisminio tyrimo metu R. Z. parodė, kad J. V. R. A. pastūmė arba šiam sudavė (b. l. 38-40, 50-54, t. 2). Pirmosios instancijos teisme jis to nepatvirtino. Pats R. A. nepripažino sudavęs smūgį J. V. Kiti apklausti teisme asmenys to taip pat nepatvirtino. Todėl kolegija konstatuoja, R. Z. parodymuose esančią alternatyvą dėl R. A. veiksmo prieš nukentėjusįjį išaiškina nuteistojo R. A. naudai, konstatuodama, kad šis nukentėjusiajam atliko mažiau pavojingą veiksmą – pastūmimą, kuris nesukėlė kūno sužalojimo ar fizinio skausmo. Todėl nuosprendžio dalis dėl R. A. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį panaikintina ir dėl šio kaltinimo jis išteisintinas (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punktas). Tuo R. A. apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas. Tačiau dėl viešosios tvarkos pažeidimo, susijusio ne su smūgio sudavimu J. V., bet jo pastūmimu, R. A. nuteistas pagrįstai. R. Z. parodymų patikrinimo vietoje protokolas įrodo, kad tokį veiksmą R. A. atliko. Vėlesni jo parodymai, kuriuose išvis neigiamas bet koks R. A. ir J. V. kontaktas vertintini tik kaip noras padėti draugui (R. T.), juo labiau, kad R. Z. nepateikė įtikinamų parodymų pakeitimo argumentų, o parodymų patikrinimo vietoje metu dalyvavo gynėja, kuri patvirtino protokole esančių įrašų tikrumą. Iš įrodymų, kurie buvo aptarti analizuojant R. Z. kvietimo iš jo namų į Merkinę, aplinkybes ir nuteistųjų tikslus tuo metu, matyti, kad R. A. dėl menkavertės dingsties (ginčo dėl eilės žaisti bilijardą) pasikvietė kitus asmenis dalyvauti muštynėse ir pats atliko smurtinį veiksmą prieš J. V., kuris buvo išvis niekuo dėtas. Tokius nuteistojo viešoje vietoje atliktus veiksmus pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai įvertino kaip viešosios tvarkos pažeidimą ir teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį. Todėl išteisinti R. T. pagal šį kaltinimą nėra pagrindo. R. A. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad jis nesudavė smūgių G. M., nėra tiriami, kadangi už tokius veiksmus skundžiamu nuosprendžiu jis nėra nuteistas.

Skirdamas apeliantams bausmes, pirmosios instancijos teismas tai reglamentuojančių įstatymo nuostatų nepažeidė. Teismas pagrįstai nustatė jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę –apsvaigimą nuo alkoholio, turėjusį įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Liudytojas L. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad parodymai, esantys b. l. 159-162, t. 1, yra teisingi. Šiuose parodymuose jis, be kita ko, parodė, prieš važiuojant į Merkinę kur įvyko muštynės, jis su A. M. ir R. Z. pastarojo namuose girtavo. Tą patį patvirtino ir liudytojas A. M. (b. l. 98-99, t. 4; 4-5, t. 2). Šiais parodymais netikėti kolegija neturi pagrindo, todėl jais remiasi ir atmeta kaip nepagrįstus R. Z. parodymus, kad jis įvykio metu buvo blaivas. Pats R. A. duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme parodė, kad kavinėje dar prieš muštynes buvo gėręs alaus. Nors teisme R. A. aiškino, kad alaus buvo išgėręs nedaug, jo ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose užfiksuota, kad keturiese (iš jų 1 buvo mergina) buvo išgėrę 10 bokalų alaus, t.y. gana nemažą kiekį (b. l. 96-98, t. 2). Iš liudytojo V. A. parodymų matyti, kad neblaivus prieš muštynes buvo ne tik R. Z., bet ir R. A. (b. l. 96-98, t. 196-97, t. 4). Remiantis šiais duomenimis galima konstatuoti, kad abu apeliantai nusikalstamų veikų darymo metu buvo neblaivūs, nors girtumo laipsnis mediciniškai ir nenustatytas. Tokia jų būsena turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, nes tokia neadekvati jų reakcija į menkavertį incidentą paaiškintina tik alkoholio poveikiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino R. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe sąžiningo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi, nes jis nepripažino savo veiksmų prieš G. M., neigė teismo teisingai nustatytus savo veiksmų motyvus, o jo gailestis, kaip matyti iš protokolų, labai formalus. Iš jau aptartų liudytojų parodymų matyti, kad R. A. vaidmuo dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir neteisėto laisvės atėmimo buvo didžiausias, jis iš tikro iniciavo tuos nusikaltimus. Esant šioms aplinkybėms jam paskirtos nežymiai sankcijose už padarytus nusikaltimus nustatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkius viršijančios bausmės nėra aiškiai per griežtos ir nešvelnintinos. Jo teigiama charakteristika ir šeimos turėjimas tų bausmių nedaro neteisingomis.

R. Z. už sunkiausią iš nusikaltimų paskirta bausmė, nulėmusi ir galutinę bausmę yra kiek švelnesnė kaip sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Atsižvelgiant į atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, ši bausmė nėra per griežta ir nešvelnintina. Tas pats pasakytina ir apie kitas šiam nuteistajam paskirtas bausmes.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Paminėto straipsnio antroje dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą į minėtas aplinkybes atsižvelgė ir civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, priteisdamas civiliniams ieškovams tik po dešimtąją dalį to, ko jie prašė. Atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį, pasekmes, kaltės formą, į Lietuvos Respublikos teismų praktiką tuo klausimu, priteistas neturtinės žalos, padarytos tyčiniu nužudymu sunkinančiomis aplinkybėmis, atlyginimas, kuris iš viso sudaro 45000 Lt, nelaikytinas per dideliu ir nemažintinas, nes tuo būtų pažeisti nukentėjusiųjų asmenų interesai.

Dėl nurodytų motyvų tenkinti R. Z. skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 12 d. nuosprendžio dalį dėl R. A. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: R. A. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Nuosprendžio dalį dėl bausmių R. A. subendrinimo pakeisti: Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalimi, R. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir nustatyti jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkasTeisėjai:Aloyzas KruopysRūta MickevičienėSvajūnas Knizleris