Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teiseju kolegija, susidedanti iš teiseju Gintaro Kryževiciaus, Aruno Sutkeviciaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaites (pranešeja),

viešame teismo posedyje apeliacine tvarka išnagrinejo administracine byla pagal pareiškeju Birutes Simonaitienes, Petro Povilaicio, Klavdijos Kruminienes, Agotos Reginos Gutauskienes, Petro Rimanto Brazio, Liudvikos Tupienes, Egidijaus Mockeviciaus, Jolantos Badaugienes, Vidmanto Myles, Broniaus Zalagos, Virginijos Žindulienes, Nijoles Matuzevicienes, Irenos Ivanovienes, Raimundo Jurgaicio atstovo advokato Kestucio Cilinsko apeliacini skunda del Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. vasario 20 d. sprendimo administracineje byloje pagal pareiškeju Birutes Simonaitienes, Petro Povilaicio, Petro Simeno, Klavdijos Kruminienes, Agotos Reginos Gutauskienes, Petro Rimanto Brazio, Liudvikos Tupienes, Egidijaus Mockeviciaus, Jolantos Badaugienes, Vidmanto Myles, Broniaus Zalagos, Virginijos Žindulienes, Nijoles Matuzevicienes, Irenos Ivanovienes, Valentino Janonio, Raimundo Jurgaicio, Vaclovo Birbilo skunda atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Šiauliu apygardos teismui, treciajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansu ministerijai del atlyginimu sumažinimo, atlyginimu skirtumo išmokejimo, lešu paskyrimo ir kt.

Aprašomoji dalis

Teiseju kolegija nustate:

I.

II.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. ir 2001 m. liepos 12 d. nutarimais bei 2000 m. sausio 12 d. sprendimu, nustate draudima vykdomajai valdžiai kištis i teisingumo vykdyma bei teiseju atlyginimu mažinimo negalimumo principus. Taciau iki Seimui 2000 m. rugpjucio 29 d. priemus Valstybes politiku, teiseju ir valstybes pareigunu darbo apmokejimo istatyma, teiseju darbo apmokejimo santykius reguliavo Lietuvos Respublikos Vyriausybes nutarimai. Minetais Konstitucinio Teismo nutarimais šie poistatyminiai teises aktai nebuvo pripažinti prieštaraujanciais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybes nutarimais nustatomi teiseju atlyginimo dydžiai buvo siejami su kiekvienais metais priimamais Valstybes biudžeto ir savivaldybiu biudžetu finansiniu rodikliu patvirtinimo istatymais, nustatanciais teiseju darbo užmokesciui skirtu lešu dydi. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimo 7 punktu nutrauke pradeta teisena del Lietuvos Respublikos 2000 metu valstybes biudžeto ir savivaldybiu biudžetu finansiniu rodikliu patvirtinimo istatymo 1 straipsnio 1 dalies 6 priedelio ir Lietuvos Respublikos 2000 metu valstybes biudžeto ir savivaldybiu biudžetu finansiniu rodikliu patvirtinimo istatymo pakeitimo istatymo 9 straipsnio atitikties Konstitucijai. Todel pirmosios instancijos teismas padare išvada, kad skiriamu lešu, kiekvieno teismo teiseju darbo užmokesciui, dydi nustato istatymas ir pakeisti darbo užmokescio fondo dydi galima tik istatymu. Finansu ministerijos, kaip valstybes institucijos, teises ir pareigas valstybes biudžeto sudarymo ir vykdymo procese reglamentuoja Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros istatymas, Lietuvos Respublikos valstybes biudžeto ir savivaldybiu biudžetu sudarymo ir vykdymo tvarka, patvirtinta Vyriausybes 2001 m. gegužes 14 d. nutarimu Nr. 543, atitinkamu metu Lietuvos Respublikos valstybes biudžeto ir savivaldybiu biudžetu finansiniu rodikliu patvirtinimo istatymai.

Remdamasis Teismu istatymo 126 straipsniu, teismas konstatavo, kad teismai finansuojami iš valstybes biudžeto ir kiekvienas teismas turi savo atskira išlaidu samata. Asignavimus teiseju darbo užmokesciui kiekvienais metais tvirtina Seimas, priimdamas atitinkamu metu valstybes ir savivaldybiu biudžetu finansiniu rodikliu patvirtinimo istatyma. Pakeisti istatymu patvirtintus asignavimus, skirtus teiseju darbo užmokesciui, pagal Biudžeto sandaros istatymo 20 straipsni gali tik Seimas. Finansu ministerija yra juridinis asmuo, biudžetine istaiga, finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybes biudžeto. Finansu ministerija negali atsakyti už valstybes ar valstybes biudžeto prievoles jai Seimo patvirtintu valstybes biudžeto asignavimu lešomis. Teismas pažymejo, kad atsakovai šioje byloje minetu igalinimu neturi, todel ju ipareigojimas skirti lešas pareiškeju atlyginimams išmoketi pažeistu Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros istatymo nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybes 2001 m. gegužes 14 d. nutarimo Nr. 543 17 punkta.

Taip pat teismas pažymejo, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nekonstatavo, kad Vyriausybes 1997 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Del Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciuju pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“ dalinio pakeitimo“ prieštarauja Konstitucijai. Taigi, šie nutarimai galiojo iki 2000 m. rugpjucio 29 d. istatymo isigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimai neturi grižtamosios galios. Remdamasis Administraciniu bylu teisenos istatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teismas pažymejo, kad administraciniams teismams nepriskirta tirti Vyriausybes veiklos, patenkinti pareiškeju pareiškimus galima tik nustacius Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 nekonstitucinguma.

IV.

Pareiškeju nuomone, tai, kad visi kiti, išvestiniai, teiseju darbo užmokescio mažinimo nesukeliantys, teises aktai nepripažistami prieštaraujanciais Konstitucijai, nera pagrindas teigti, kad nuo neteiseto sumažinimo nukentejusiu asmenu teises neturi buti ginamos. Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad patenkinti pareiškeju reikalavimus galima tik nustacius Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 nekonstitucinguma, yra neteisinga. Apeliantai nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimo konstatuojamos dalies II.1 punkte nurode, kad Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas neteko galios priemus 2000 m. rugpjucio 29 d. Valstybes politiku, teiseju ir valstybes pareigunu darbo apmokejimo istatyma, i kuri buvo perkeltos mineto Vyriausybes nutarimo nuostatos ir formuluotes, sumažinusios teiseju darbo užmokesti. Šiu nuostatu prieštaravima Konstitucijai Konstitucinis Teismas patvirtino minetame savo nutarime. Be to, pareiškeju reikalavimai liecia žymiai didesni laika, nei galiojo minetas Vyriausybes nutarimas.

Taip pat apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisake kreiptis i Konstitucini Teisma. Teismas sprendime ivertino tik ta prašymo dali, kuri susijusi su Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494. Kitu aktu konstitucingumo tikrinimui atmesti teismas nerado argumentu, todel ju atžvilgiu pareiškeju prašymas turejo buti patenkintas. Be to, nepagristas teismo motyvas ir šio nutarimo atžvilgiu, kadangi Konstitucinio Teismo istatymo 62 straipsnio 1 punkto nuostata numato Konstitucinio Teismo nutarimo peržiurejimo galimybe.

Be to, apeliantu nuomone, teismas nepagrinde, kodel spresdamas pareiškeju reikalavimus, jis remesi ne tomis Konstitucijos nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime nurodytos, kaip taikytinos sprendžiant teiseju atlyginimo mažinimo neteisetumo klausimus, o remesi beveik vien tik nepagrista Konstitucijos interpretacija.

Motyvuojamoji dalis

Teiseju kolegija konstatuoja:

V.

Apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisetas ir nepagristas, priimtas neištyrus visu bylos aplinkybiu, neatsakius i visus pareiškeju pareikštus pagrindinius reikalavimus, del to naikintinas, o byla perduotina nagrineti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Administraciniu bylu teisenos istatymo 57, 81, 86 str., 141 str. 1 dalies 1 punktas, 142 str. 1 dalis).

Pareiškejai pareiškime teismui kele du pagrindinius reikalavimus: 1) ipareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybe skirti lešas moketi tarnybinius atlyginimus pareiškejams – Šiauliu apygardos teismo teisejams; 2) priteisti pareiškejams iš Lietuvos Respublikos Vyriausybes atlyginimu skirtuma už laikotarpi nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. lapkricio 1 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje sprende tik del Lietuvos Respublikos Vyriausybes ir Finansu ministerijos ipareigojimo skirti lešas moketi pareiškejams atlyginimus prieštaravimo istatymams, tuo tarpu sprendimo rezoliucineje dalyje pasisake tik del prašymo priteisti pareiškejams atlyginimu skirtuma. Tokiu budu, teiseju kolegija konstatuoja, kad sprendimas priimtas pažeidžiant ABTI 81 straipsnio ir 86 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2002 m. gruodžio 10 d. žodine nutartimi pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškeju atstovo prašyma, atsakovu šioje byloje itrauke ir Šiauliu apygardos teisma (b. l. 97). Taciau iš byloje esanciu dokumentu visiškai neaišku, kokie reikalavimai keliami šiam atsakovui. ABTI 10 straipsnyje yra itvirtinta administracinio teismo pareiga aktyviai dalyvauti padedant proceso dalyviams realizuoti ju procesines teises: ,,teismas turi išaiškinti proceso dalyviams ju procesines teises ir pareigas, ispeti del procesiniu veiksmu atlikimo arba neatlikimo pasekmiu ir padeti šiems asmenims igyvendinti ju procesines teises“. Kaip matyti iš bylos procesiniu dokumentu, pirmosios instancijos teismas nesiule pareiškejams patikslinti pareiškimo reikalavimu ir nurodyti kokius konkreciai reikalavimus jie kelia atsakovui Šiauliu apygardos teismui.

Nurodyti procesines teises pažeidimai galejo lemti neteisinga bylos išnagrinejima iš esmes, todel yra pagrindu skundžiamam sprendimui panaikinti ir byla gražinti nagrineti iš naujo (ABTI 142 str. 1 dalis).

VI.

Pareiškejai reiške materialinius teisinius reikalavimus, susijusius su ju negauto atlyginimo, pareiškeju manymu, neteisetai sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Del Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciu pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 21 d. nutarimu nutrauke pradeta teisena del Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taciau tuo paciu nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybes politiku, teiseju ir valstybes pareigunu darbo apmokejimo istatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjucio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjucio 29 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, itvirtinanti pereinamaji laikotarpi, ir šio istatymo priedelio II skirsnis ,,Teiseju pareigines algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teiseju, kuriu darbo užmokestis yra didesnis už šio istatymo nustatyta darbo užmokesti, darbo užmokescio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje itvirtintam teisines valstybes principui. Taip pat Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybes politiku, teiseju ir valstybes pareigunu darbo apmokejimo istatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu i teisejo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaiciuojamas pagal tas šio istatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teiseju atlyginimu mažinima, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje itvirtintam teisines valstybes principui. Konstitucinis Teismas savo priimtuose dokumentuose (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai) taip pat ne karta yra konstataves, kad bet kokie meginimai mažinti teisejo atlyginima ar kitas socialines garantijas arba teismu finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kesinimasis i Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje itvirtinto teisejo ir teismu nepriklausomumo principo garantijas. Konstitucinio Teismo suformuota oficiali konstitucine doktrina saisto ne tik istatymu leideja, bet ir byla nagrinejanti teisma.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjucio 8 d. sprendime nurode, kad kol istatymu leidejas nera ivykdes savo konstitucines pareigos pakoreguoti teiseju atlyginimu santykiu istatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog ju teises ar laisves Valstybes politiku, teiseju ir valstybes pareigunu darbo apmokejimo istatyme nustatytu teiseju atlyginimo santykiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos butent del to, kad istatymu leidejas nera ivykdes minetos pareigos, turi teise ir del tokiu pažeidimu kreiptis i teisma, o atitinkami teismai, pagal savo kompetencija nagrinejantys tokias bylas, pagal Konstitucija privalo, jei nustato, kad asmens teises ar laisves šiuo istatymu iš tikruju yra pažeistos del nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistu teisiu ar laisviu teismine gynyba, taikydami ne tik istatyma, bet ir inter alia bendruosius teises principus, taip pat aukštesnes galios teises aktus, pirmiausia aukšciausiaja teise – Konstitucija.

Šia oficialiaja konstitucine doktrina reiketu vadovautis ir nagrinejamoje byloje.

VII.

Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarima nutraukti pradeta teisena del Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 motyvavo tuo, kad šiame nutarime nustatytas teisinis reguliavimas yra pasibaiges, o Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjucio 8 d. sprendimu teisena del mineto Vyriausybes nutarimo nutraukta konstatavus, jog šio nutarimo atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja šiuo klausimu priimtas nutarimas. Šiuose dokumentuose Konstitucinis Teismas nekonstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 ,,Del Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciuju pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“ dalinio pakeitimo“ yra teisetas ir neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucines teisenos del šio Vyriausybes nutarimo nutraukimas nepanaikina byla nagrinejancio teismo pareigos ivykdyti teisinguma konkrecioje byloje. Priešingai, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjucio 8 d. sprendime nurode teismu pareiga užtikrinti pažeistu teisiu bei laisviu teismine gynyba, taikant bendruosius teises principus ir Konstitucija.

2006 m. kovo 28 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra nurodes, jog tais atvejais, kai i Konstitucini Teisma kreipiasi byla nagrinejantis teismas, kuriam kilo abejoniu del toje byloje taikytino istatymo ar kito teises akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnes galios teises aktui), Konstitucinis Teismas turi pareiga išnagrineti teismo prašyma nepriklausomai nuo to, ar gincijamas istatymas arba kitas teises aktas galioja, ar ne. Konstitucines teisenos del byloje taikytino teises akto atitikties Konstitucijai nutraukimas nereiškia, kad individualia byla nagrinejantis administracinis teismas neturi pareigos ivykdyti teisinguma, ginti pažeistas teises. Jeigu Konstitucijoje itvirtintas teismu kreipimosi i Konstitucini Teisma mechanizmas pasirode neefektyvus, nesudare salygu byla nagrinejanciam teismui igyvendinti teisinguma ir išspresti klausima del byloje taikytino teises akto konstitucingumo, tai turi buti padaryta tiesiogiai taikant kitas Konstitucijos nuostatas. To reikalauja efektyvios teismines gynybos (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, 109 straipsnio 1 dalis), Konstitucijos tiesioginio taikymo (Konstitucijos 6 straipsnis) ir draudimo taikyti Konstitucijai prieštaraujanti teises akta (Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalis) principai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išplestines teiseju kolegijos 2007 m. sausio 18 d. nutartyje (administracine byla Nr. A10-01/2007, A. Bauža ir kt. vs Lietuvos Respublikos vyriausybe, Klaipedos apygardos teismas ir kt.) konstatavo, kad asmenu teisiu gynimas remiantis tiesiogiai Konstitucija inter alia yra galimas ir tais atvejais, kai asmuo istatymu nustatyta tvarka del savo teisiu pažeidimo kreipesi i teisma, o teismas, suabejojes teises akto, reguliuojancio ginco teisini santyki, konstitucingumu, kreipiasi i Konstitucini Teisma, taciau Konstitucinis Teismas nutraukia pradeta teisena del to, kad byloje taikytino teises akto galiojimas yra pasibaiges.

VIII.

Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 1 punktas, jo pirmojoje pastraipoje vietoje žodžiu ,,2,5 karto“ irašant žodžius ,,1,75 karto“, taip pat nustatyta, kad tarnybiniai atlyginimai nuo 2000 m. sausio 1 d. apskaiciuojami taikant šio nutarimo 1 punkte nurodyta koeficienta. Šiuo nutarimu atliktas teiseju (tame tarpe ir pareiškeju) atlyginimo mažinimas buvo motyvuotas sudetinga valstybes ekonomine bei finansine bukle.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurode, kad Teismu istatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. Istatymo Nr. IX-732 redakcija) nuostata ,,kai iš esmes pablogeja valstybes ekonomine ir finansine bukle, Seimas gali peržiureti teismu finansines ir materialines veiklos salygas“ ir 96 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. Istatymo Nr. IX-732 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kartu nutarime konstatuota, kad mineta Teismu istatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostata aiškintina kaip reiškianti esmini valstybes ekonomines ir finansines bukles pakitima, kai del ypatingu aplinkybiu (ekonomines krizes, gaivalines nelaimes ir kt.) valstybeje susiklosto itin sunki ekonomine, finansine padetis. Esant tokioms aplinkybems istatymu leidejas gali pakeisti teisini reguliavima ir itvirtinti tiems asmenims mažiau palanku atlyginimu teisini reguliavima, jei tai butina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenes ir valstybes interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Taciau ir tokiais atvejais istatymu leidejas turi išlaikyti pusiausvyra tarp asmenu, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisiu bei teisetu interesu ir visuomenes bei valstybes interesu, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimu. Šiame nutarime taip pat nurodyta, jog bloginti istatymu numatytas finansines ir materialines technines teismu veiklos salygas, mažinti teiseju atlyginima galima tik istatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybes ekonomine ir finansine bukle yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi buti sudaroma prielaidu kitoms valstybes valdžios institucijoms, ju pareigunams pažeisti teismu nepriklausomumo.

Todel, nustatant, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 atliktas teiseju atlyginimu mažinimas buvo teisetas, reikia išsiaiškinti, kiek šis mažinimas atitiko anksciau nurodytas salygas. Tuo tikslu butina išsiaiškinti valstybes ekonomine ir finansine bukle mineto Vyriausybes nutarimo priemimo metu, taip pat atskirais laikotarpiais iki tol, kol šis nutarimas sukelia teisines pasekmes ir yra taikomas. Be to, vertinant, ar pareiškeju atlyginimo sumažinimas buvo teisetas, reikia ivertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant i galima valstybes ekonomines bukles pablogejima, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobudžio, t. y. atliktas tik vienos iš valstybes sektoriuje dirbanciu asmenu grupes atžvilgiu. Taip pat svarbu nustatyti sunkios valstybes ekonomines ir finansines bukles trukme ir galima jos itaka valstybes sugebejimui moketi pareiškejams priklausanti atlyginima. Pažymetina, kad sunkios valstybes ekonomines ir finansines bukles irodinejimo našta priklauso atsakovams. Taciau imtis priemoniu valstybes ekonominei ir finansinei buklei teisiškai reikšmingais laikotarpiais išsiaiškinti, rinkdamas irodymus savo iniciatyva, turetu ir byla nagrinejantis pirmosios instancijos teismas. Pagal Administraciniu bylu teisenos istatymo 57 straipsnio 4 dali irodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, taciau teismas šaliu pateiktais irodymais nera ribojamas, ir turi galimybe bylai reikšmingus irodymus išsireikalauti savo iniciatyva.

Pirmosios instancijos teismas nesiaiškindamas minetu aplinkybiu, neišnagrinejo bylos iš esmes. Išsiaiškinti šioms aplinkybems butina surinkti ir ištirti daug nauju irodymu. Tai taip pat sudaro pagrinda gražinti byla pirmosios instancijos teismui nagrineti iš naujo (Administraciniu bylu teisenos istatymo 141 str. 1 d. 2 p.).

Kaip jau buvo mineta, nagrinedamas byla iš naujo pirmosios instancijos teismas taip pat turetu patikslinti pareiškeju materialinio teisinio pobudžio reikalavimus. Nagrinedamas byla, administracinis teismas privalo buti aktyvus, padeti igyvendinti proceso dalyviams ju procesines teises, aktyviai dalyvauti tiriant irodymus ir nustatant visas bylai svarbias aplinkybes (Administraciniu bylu teisenos istatymo 10, 81 str.).

Teiseju kolegija atkreipia demesi, kad administraciniu teismu praktika, susijusi su terminais, per kuriuos valstybes tarnyboje dirbantys asmenys gali reikalauti jiems nesumoketo darbo užmokescio priteisimo, bei galimybe asmenims ginti ju teises, pažeistas antikonstituciniu teises aktu yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplestines teiseju kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje (administracine byla Nr. A1-638/2005, L. Šarkys vs Kauno rajono policijos komisariata). Nors minetoje nutartyje nagrineti klausimai, susije su valstybes tarnautoju pažeistu teisiu gynimu, taciau pirmosios instancijos teismas turetu svarstyti, ar tokia pati praktika netaikytina ir nagrinejamoje byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administraciniu bylu teisenos istatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teiseju kolegija

nutaria:

Pareiškeju Birutes Simonaitienes, Petro Povilaicio, Petro Simeno, Klaudijos Kruminienes, Agotos Reginos Gutauskienes, Petro Rimanto Brazio, Liudvikos Tupines, Egidijaus Mockeviciaus, Jolantos Badaugienes, Vidmanto Myles, Broniaus Zalagos, Virginijos Žindulienes, Nijoles Matuzevicienes, Irenos Ivanovienes, Valentino Janonio, Raimundo Jurgaicio atstovo advokato Kestucio Cilinsko apeliacini skunda patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. vasario 20 d. sprendima panaikinti ir perduoti byla pirmosios instancijos teismui nagrineti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.