Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. P. ir J. G. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu dešimčiai metų, J. G. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 12 d. nutartis, kuria V. P. ir J. G. apeliaciniai skundai atmesti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti A. K. ir V. B., tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios V. P. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. ir J. G. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe kartu su A. K. ir V. B., nužudė V. P. tėvą H. P., o būtent: 2005 m. birželio 27 d. apie 00.00 – 01.00 val., V. P., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, pasiūlė su ja kartu buvusiems J. G., A. K. ir V. B. išvežti į mišką jos tėvą H. P. ir jį sumušti, po to, bendrininkų grupe kartu su A. K., V. B. ir J. G., jai ir J. G. prilaikant, o A. K. ir V. B. prievarta išvedant jos tėvą iš jam priklausančio gyvenamojo namo, esančio Vilniaus r., įsodinus jį į J. G. priklausantį bei jo vairuojamą automobilį, važiuojant keliu automobilyje ir miške, bendrais veiksmais sudavė rankomis, o A. K. ir kojomis, nukentėjusiajam H. P. ne mažiau kaip 69 smūgius į įvairias kūno vietas, iš jų ne mažiau kaip 21 smūgį į galvą, nuo to H. P. mirė.

Kasaciniais skundais prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą dėl V. P. ir J. G. nutraukti.

Kasatorė V. P. nurodo, kad buvo netinkamai pritaikytas BK 2 straipsnis, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl jos kaltės pagrįstas tik dviejų nuteistųjų parodymais, kurie, kasatorės nuomone, yra prieštaringi ir subjektyvūs. Toliau nuteistoji detaliai pateikia savo versiją dėl atitinkamų bylos aplinkybių vertinimo (dėl susitarimo vykdyti nusikaltimą, jos dalyvavimo išvedant H. P. iš namo, jį mušant ir kt.) ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo jos veiką. Taip pat nuteistoji V. P. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo jos kasacinį skundą, įrodymus vertino neišsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Galiausiai kasaciniame skunde teigiama, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai įrodymus vertino neobjektyviai, neatsižvelgdami į ją teisinančius įrodymus.

Kasatorius J. G. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, ir jis nepagrįstai nuteistas už nužudymą, o ne už kūno sužalojimą, be to, nenurodyta, kokiais įrodymais grindžiamas J. G. dalyvavimas padarant nusikaltimą. Nuteistojo J. G. nuomone, apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, o apsiribojo tik teismo medicinos eksperto apklausa, nors turėjo būti apklausti liudytojai bei kaltinamieji. Toliau kasaciniame skunde nurodomas BPK 6 straipsnio 2, 3 dalių, 7 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies pažeidimai, bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimas, tačiau, kuo pasireiškė šie pažeidimai, nepaaiškinama.

Nuteistųjų V. P. ir J. G. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų (BPK 369 straipsnis)

Bylų procesas kasacinės instancijos teisme yra baudžiamojo proceso stadija, kurioje pagal įstatyme numatytų proceso dalyvių arba prokuroro kasacinius skundus tikrinamas įsiteisėjusių teismo nuosprendžių ar nutarčių teisėtumas. Kasacinės instancijos teismas įsitesėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, t.y. tikrina tik teismo sprendimo teisėtumą. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, taip pat bausmės paskyrimo teisingumas, jeigu jis nesusijęs su baudžiamojo įstatymo taikymu, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinami. Nuteistosios V. P. kasacinio skundo motyvus ištisai, o nuteistojo J. G. – iš dalies sudaro bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo aprašymas, taip kaip juos interpretuoja kasatoriai. Tai iš esmės apeliacinių skundų pagrindų ir motyvų pakartojimas. Nuteistųjų V. P. ir J. G. apeliaciniai skundai dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nuosprendžio išnagrinėti apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 12 d. nutartimi atmesti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas patikrintas apeliacine tvarka. Kasatoriai nenurodo konkrečių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jų nenustatė ir kasacinės instancijos teisėjų kolegija. Kasatorių prašymai panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą dėl jų nuteisimo nutraukti neatitinka įstatymo normos, nes kasacinės instancijos teismas, kaip jau buvo pažymėta, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo netikrina.

BPK 20 straipsnio 1– 4 dalyse nurodyti požymiai, pagal kuriuos yra sprendžiama, ar tam tikra informacija gali būti laikoma įrodymais. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nuosprendis yra pagrįstas kaltinamųjų parodymų analize, nukentėjusiosios M. P., liudytojų, ekspertų išvadomis, daiktų apžiūros protokolais ir kitais įrodymais, kurių liečiamumas ir leistinumas nekelia abejonių. Kasatorė V. P. nepagrįstai nurodo kasaciniame skunde, kad nuosprendis dėl jos pagrįstas tik dviejų kitų nuteistųjų šioje byloje parodymais. Ji taip pat nenurodo motyvų, kodėl negalima buvo pripažinti V. B. ir A. K. parodymų įrodymais. Kasatorius J. G. nekonkretizuoja savo skunde, kokios pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Be to, tai nėra kasacinio nagrinėjimo pagrindas. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jis atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus ir baudžiamosios bylos įrodymai įvertinti pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį. Tai, kad kasatoriai nesutinka su tokiu įrodymų įvertinimu, nėra pagrindas pripažinti baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu, jeigu nenurodoma konkreti Baudžiamojo proceso kodekso norma, kuri buvo pažeista. Teisėjų kolegija tokių pažeidimų vertinant įrodymus nenustatė.

Dėl BK 2 straipsnio taikymo

Kasatorė V. P. deklaratyviai teigia, kad teismai, pripažindami ją kalta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio nuostatas. Šiame BK straipsnyje yra nustatytos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Straipsnyje yra 6 dalys, kuriose jos išdėstytos. Nuteistosios V. P. kasaciniame skunde neįvardyta kuri konkrečiai BK 2 straipsnio nuostata pritaikyta netinkamai. Iš skundo turinio tik galima spėti, kad kasatorė turėjo omenyje BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai yra bendro pobūdžio nuostata, kuri realizuojama taikant kitas Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso normas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. P. pripažinta kalta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad V. P. nuteista pagrįstai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas. Nuteistoji yra kitos nuomonės, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, kad netinkamai pritaikytas BK 2 straipsnis, kurio esmė yra teisinės pasekmės – baudžiamosios teisės normų taikymo rezultatas. Teismai realizuoja baudžiamąją atsakomybę prievartos tvarka, neatsižvelgdami į asmens, padariusio nusikaltimą, norą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad V. P. veika atitinka BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo požymius ir nuosprendyje yra išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos šios teismo išvados.

Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies ir BK 25 straipsnio 2 dalies taikymo

Baudžiamajame įstatyme (BK 24 straipsnis) bendrininkavimu laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto nusikaltimo amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip nusikaltimo padarymo formą, apibūdina, bei jo esmę atskleidžia daugelis objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.

Nužudymas, už kurio padarymą nuteisti V. P. ir J. G., yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Be V. P. ir J. G., nužudyme dalyvavo ir nuteisti A. K. bei V. B.

Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Iš Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nuosprendžio matyti, kad H. P. buvo nužudytas bendrininkų grupe, kurių susitarimas išreikštas konkliudentiniais veiksmais.

Kiekvieno bendrininko veiklos pobūdis ir laipsnis, o kartu ir vaidmuo bendroje nusikalstamoje veikoje yra labai įvairūs, todėl įstatyme (BK 24 straipsnis) greta vykdytojų įvardyti organizatoriai, kurstytojai ir padėjėjai. Nužudymo vykdytojas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį yra tas, kuris žmogų nužudė pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl nužudymo nėra kalti.

Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę žmogui, tai visi ji yra nužudymo vykdytojai. V. P. ir J. G. tiesiogiai dalyvavo atimant gyvybę H. P., todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažinta, kad jie nužudymą padarė bendrininkų grupe, nes, pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatą nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kai kaltininkas nužudo savo motiną, tėvą ar vaiką, kurie tokie jam yra pagal kilmę. Šio nusikaltimo vykdytoju gali būti tik nužudytojo tėvas, motina ar vaikas. V. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes nužudytasis H. P. buvo jos tėvas. J. G. veika kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, todėl kad kitų asmenų, kurie atliko vykdytojo veiksmus nužudant bendrininko tėvą, motiną ar vaiką tai suvokdami, veika kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl J. G. kasacinio skundo deklaratyvių teiginių

Reikalavimai kasaciniam skundui suformuluoti BPK 368 straipsnio 2 dalyje. Vienas svarbiausių kasacinio skundo elementų yra nuosprendžio ar nutarties apskundimo pagrindai ir motyvai. Nuteistojo J. G. kasaciniame skunde išvardytos BPK 6 straipsnio 2, 3 dalys, BPK 7 straipsnis, BPK 44 straipsnio 5 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, kurių reikalavimus, kasatoriaus nuomone, pažeidė Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, tačiau nenurodoma jokių motyvų, kurie pagrįstų išvardytų normų reikalavimų pažeidimų esmę, todėl minėti nuteistojo J. G. skundo argumentai paliekami nenagrinėtini, nes nėra galimybės argumentuotai atsakyti į neargumentuotus skundo teiginius.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų V. P. ir J. G. kasacinius skundus atmesti.