- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-17
- Bylos Nr.
- eI-3677-402/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00733-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Čekanauskas, Algis Markevičius, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- G. F. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko, Algio Markevičiaus, Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjų G. F. K. de L. ir S. S. K. C. atstovui advokatui A. P., suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei G. G.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. F. K. de L. ir S. S. K. C. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjos G. F. K. de L. ir S. S. K. C. kreipėsi į teismą, prašydamos atnaujinti praleistą terminą prašymui, atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui ir atnaujinti praleistą terminą, kartu su prašymu, pateikti pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus į turėtą 0,1070 ha ploto žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise iki 1940 metų nacionalizacijos, priklausiusį A. Č..
Pareiškėjos prašyme nurodė ir jų atstovas advokatas A. P. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2017 m. gruodžio 27 d. pareiškėjos kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau tekste -NŽT) Kauno miesto skyrių dėl nuosavybės teisių, į turėtą 10,70 arų žemės sklypą Kauno mieste, atkūrimo. Prašyme nurodė, kad jų senelis A. Č. iki nacionalizacijos turėjo, jam nuosavybės teise priklausiusį, žemės sklypą ir namą Kauno mieste adresu (duomenys neskelbtini)5. Senelis su šeima emigravo į Kolumbiją. Kolumbijoje jis mirė 1965 metais ir nieko nepapasakojo apie savo gyvenimą Lietuvoje. Senelis turėjo dukrą, pareiškėjų mamą, N. Č.. Ji, jau gyvendama Kolumbijoje, ištekėjo už lietuvio E. K.. Šioje santuokoje gimė S. K. Č. ir G. K. Č.. Pareiškėjų mama labai stipriai sirgo, sunku buvo su ja bendrauti ir susikalbėti. Ji mirė Čilėje (duomenys neskelbtini), taipogi ji nieko nepapasakojo apie Lietuvoje turėtąjį nekilnojamąjį turtą. Apie turėtą A. Č. nekilnojamąjį turtą Lietuvoje pareiškėjos sužinojo tik 2016 m. iš senelio dienoraščio, kurį 2016 m. birželio mėnesį perdavė senelio artimo draugo Kolumbijoje anūkas L. S., Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 8P-672, nuspręsta pripažinti G. F. K. de L., Lietuvos Respublikos piliete kaip asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaiką. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 8P-1812, nuspręsta pripažinti S. S. K. C. Lietuvos Respublikos piliete kaip asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaiką. A. Č. dukra, pareiškėjų G. F. K. de L. ir S. S. K. C. mama N. Č. de K. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų mama N. Č. de K. (A. Č. dukra) niekada nebuvo praradusi Lietuvos Respublikos pilietybės, visada buvo Lietuvos Respublikos pilietė ir visada turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą, bet dėl objektyvių priežasčių negalėjo šia teise pasinaudoti, nes po vyro mirties - 1986 metais, dėl vidinių išgyvenimų, jos sveikata ėmė prastėti. Dėl proto negalios ji negalėjo savarankiškai priimti sprendimų, išreikšti tikrosios savo valios, suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti bei apginti savo teisių. Iki 2016 metų pareiškėjos apie senelio A. Č. turėtą nekilnojamąjį turtą Kauno mieste nieko nežinojo. Pažymėjo, jog G. F. K. de L. dar 2000 m. liepos 13 d. pateikė prašymą Lietuvos konsulei K. L. G. de D. dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo. Pareiškėjų prašymai ir dokumentai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės Migracijos departamente prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos buvo užregistruoti 2003 m. rugsėjo – spalio mėn. Pareiškėjų mama gimė ir gyveno Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir niekada nebuvo praradusi Lietuvos Respublikos pilietybės, bet dėl objektyvių priežasčių nepasinaudojo teise į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Pareiškėjų senelio A. Č. rankraščiai atrasti tik 2016 m. birželio mėnesį. Duomenis apie nekilnojamąjį turtą Kaune pareiškėjos gavo tik 2017 m. rugpjūčio 2 d. iš Kauno regioninio valstybės archyvo ir anksčiau apie senelio turėtą nekilnojamąjį turtą nieko nežinojo. Pareiškėjos gyvena ne Lietuvoje ir prastai supranta lietuvių kalbą. Reikėjo daug laiko surinkti reikiamiems dokumentams ir jų vertimui į lietuvių kalbą. Prašo šias priežastis pripažinti svarbiomis ir atnaujinti praleistus terminus prašymui ir reikalingiems dokumentams pateikti.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir jo atstovė su pareiškėjo prašymu nesutiko. Suinteresuotas asmuo atsiliepime ir jo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001-12-31 (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003-12-31 (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Nuo 2004-10-26 galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004-10-12 įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatose numatyta, kad piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, argumentas, kad apie senelio valdytą žemę niekas iš artimųjų nežinojo nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais ar faktais, taip pat nepateikti dokumentai, kad pareiškėjų mamai buvo diagnozuota - smegenų dimensija. Nežinojimas apie senelio iki nacionalizacijos valdytą žemę, taip pat nežinojimas apie būtinumą pateikti prašymą bei nuosavybės ir giminystės dokumentus nėra pripažįstamas svarbia priežastimi terminui atnaujinti. Pareiškėjos pareiškime tvirtino aplinkybę, jog apie būtinybę pateikti prašymą bei kitus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio žemę sužinojo tik 2016 m. birželio mėnesį, kai netikėtai buvo rasti senelio rašyti dienoraščiai. Teismų praktikoje tokia aplinkybė, vertinama, kaip subjektyvaus pobūdžio priežastis, nes tokios informacijos gavimas yra siejamas su atsitiktinumo faktoriumi, kurio atsiradimas nėra lemiamas paties asmens aktyvių veiksmų bei liudija apie asmens pasyvumą, kadangi tokią informaciją asmuo galėjo sužinoti, bet galėjo ir nesužinoti. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 1991 m. iki 2001 m. t. y. 10 metų niekas nepasinaudojo teise kreiptis į nuosavybės teises atkuriančią instituciją ir pateikti prašymą ir dokumentus, atkurti nuosavybės teises į A. Č. žemę, o pasibaigus terminui nesikreipė dar beveik 17 metų. Daugiau nei du dešimtmečius trukęs neveikimas negali būti tapatinamas su nežinojimu. Pareiškėjos visą tą laiką iki kreipimosi į NŽT Kauno miesto skyrių, nebuvo pakankamai atidžios, savo teises įgyvendino aplaidžiai, kaip pačios pripažįsta pareiškime, nesidomėjo, senelio gyvenimo istorija, tik po atsitiktinai atrastų dienoraščiu pradėjo domėtis apie senelio A. Č. gyvenimą Lietuvoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, jog tais atvejais, kai asmuo nurodo nemokąs lietuvių kalbos, tačiau iš jo veiksmų yra akivaizdu, jog esant tokiai situacijai, jis geba efektyviai pasirūpinti tinkamu savo teisių įgyvendinimu, lietuvių kalbos nemokėjimas nėra laikomas svarbia priežastimi, pagrindžiančią būtinumą atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėjų mama N. Č. de K. mirė (duomenys neskelbtini). Taigi, iki Įstatymo 10 str. nustatytų terminų, t. y. iki prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą iki 2001-12-31, o nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus iki 2003-12-31, dokumentus galėjo pateikti tik pareiškėjų motina N. Č. de K., o pareiškėjoms tokia teisė per Įstatymo nustatytus terminus nepriklausė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-06-12 nutartyje Nr. A-39-956/2008 yra konstatavęs, kad jei pareiškėjui tokia teisė per įstatymo nustatytus terminus nepriklausė, negali būti atnaujintas terminas tokiai teisei įgyvendinti, kurios pareiškėjas iki įstatymų nustatytų terminų neturėjo.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas netenkintinas.
Byloje sprendžiamas termino atnaujinimo klausimas paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.
Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijos.
Bylos duomenys patvirtina, kad Įstatymo nustatytu terminu ir tvarka, pareiškėjų motina N. Č. de K., nepadavė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo A. Č. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą, taip pat iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjų mama N. Č. de K. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. jau . jau po įstatyme nustatytų terminų prašymui ir kitiems dokumentams pateikti pabaigos.
Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti.
Istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489 nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
Taigi, faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teisėjų kolegija vertina, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.
Priimdamas 2004 m. spalio 12 d. įstatymą Nr. IX-2490 įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, tikėjimasis yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjų mama N. Č. de K. nepadavė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo A. Č. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą (ginčo dėl to byloje nėra). Pareiškėjų mama N. Č. de K. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. po Įstatymu nustatyto 2001 m. gruodžio 31 d. termino, iki kurio ji turėjo teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjos siekia, kad joms būtų atkurtos nuosavybės teisės į jų senelio, motinos N. Č. de K., mirusios (duomenys neskelbtini), tėvo, A. Č. iki nacionalizacijos valdytą 0,1070 ha ploto žemės sklypą.
Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad sprendžiant prašymą dėl Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų atnaujinimo kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šių terminų atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-5 punktai). Tiek iki Įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.), tiek šiuo metu galiojančio Įstatymo 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr.IX-1759 redakcija) 1 dalies 1 punkte įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 2-4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.
Pagal minėtą teisinį reguliavimą šiuo atveju pareiškėjos gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo į senelio iki nacionalizacijos valdytą nuosavybės teise žemę tik kaip savo mirusios motinos N. Č. de K. įpėdinės, ir tik ta apimtimi, kuria ji iki savo mirties buvo pareiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo išlikusį nekilnojamąjį turtą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.).
Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardytų asmenų teisė atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti pareikšta individualiai ir dėl kiekvieno konkretaus išlikusio nekilnojamojo turto. Nei Įstatymo 11 straipsnis, nei Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimas Nr.331 „Dėl piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“, nei vėliau priimti norminiai teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, nenustatė, kad į prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo pateikusio asmens prašymą įrašyti kiti jam žinomi pretendentai, taip pat galėtų būti laikomi pareiškusiais valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Į kito asmens prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo įrašyti kiti jam žinomi pretendentai, kurie patys nepadavė prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo, negali būti pripažinti pareiškusiais valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tinkamas valios išreiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra tuo atveju, kai pats pretendentas ar jo įgaliotas atstovas padavė prašymą iki įstatymu nustatyto termino, taip pat tuo atveju, jeigu į prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo pateikusio asmens prašymą įrašyti kiti jam žinomi pretendentai kartu su prašymą pateikusiu pretendentu sudaro rašytinį susitarimą dėl savininko išlikusio nekilnojamojo turto jiems tenkančių dalių ir tokį susitarimą iki įstatymu nustatyto termino pateikia prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjančiai institucijai.
Pareiškėjos yra žemės savininko A. Č. vaikaitės. Pagal Atkūrimo įstatymą nekilnojamojo turto savininko vaikaičiai subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą iki įstatymu nustatyto prašymų padavimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo tik tais atvejais, jei buvo mirę pirmesnio eiliškumo pretendentai. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 2-4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus.
Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėjos pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytą galimų pretendentų atkurti nuosavybės teises eiliškumą iki 2001 m. gruodžio 31 d. neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises, nes tokią teisę turėjo pirmesnio eiliškumo pretendentė – savininko dukra (pareiškėjų motina N. Č. de K.), kuri nepateikusi tokio prašymo ((duomenys neskelbtini)) mirė. Pareiškėjos, kaip A. Č. vaikaitės, subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises būtų įgijusios, jei savininko dukra (pareiškėjų motina N. Č. de K.) būtų mirusi iki 2001 m. gruodžio 31 d. Kaip jau minėta, pareiškėjų motina N. Č. de K. iki įstatymu nustatyto termino – 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo padavusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo A. Č. valdytą 0,1070 ha ploto žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Pačios pareiškėjos gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo tik savo motinos iki įstatymu nustatyto termino pareikštos valios apimtyje.
Kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėjos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijusios subjektinės teisės į A. Č. nuosavybės teisių atkūrimą, neturėdamas tokios teisės jos negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymu nustatytų prašymo bei dokumentų pateikimo terminų. Asmeniui negali būti atnaujintas terminas įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs. Nustačius tokias aplinkybes nagrinėti terminų atnaujinimo klausimą iš esmės nėra pagrindo.
Taigi, pareiškėjoms iki Įstatyme nustatyto termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pabaigos neįgijus teisės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, o pareiškėjų motinai teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišreiškus savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjos šios teisės neįgijo ir nepaveldėjo, todėl prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji pareiškėjų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų G. F. K. de L. ir S. S. K. C. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.