Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-836-135/2013

Teisėja Astra Karpytė Teisminis proceso Nr. 1-40-2-00093-2012-4

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 7 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. pagal BK 284 straipsnio l dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2011-07-31, apie 20.30 val., viešoje vietoje – netoli (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, Š. mieste, įžūliu elgesiu, kitų žmonių akivaizdoje, rėkaudamas, vartodamas įvairius necenzūrinius žodžius bei bandydamas kumščiu suduoti P. A. į veidą, spirdamas į koją, tokiu savo elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Prokurorės tvirtinimu aplinkybę, kad viešoji rimtis bei tvarka buvo sutrikdyta, patvirtina tai, kad pašaliniai asmenys buvo atitraukti nuo savo veiklos - D. G. ir L. I. tuo metu darbavosi prie savo namų ir dėl kilusio konflikto buvo nuo jų atitraukti, D. G. patvirtino, kad dėl tokio elgesio jautėsi nemaloniai. Nurodo, jog teismo išvados, kad įvykis truko trumpai, P. A. nesikreipė į policiją, niekas nepatvirtino, jog R. L. vartojo necenzūrinius žodžius, įvykį matę liudytojai nesikreipė į policiją, prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir teismų praktikai. Pažymi, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi nenuosekliais ir nelogiškais, prieštaraujančiais nustatytoms aplinkybėms suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymais. Pabrėžia, jog tai, kad R. L. veikoje yra nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1 d., požymių, patvirtina ne tik nukentėjusiojo P. A., bet ir liudytojų A. K., K. S., M. K., D. G., A. R., L. I. parodymai.

Nurodo, kad R. L. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ta, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, kaltinamasis R. L. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteistas, vedęs, dirbantis, nėra Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės pacientų registre, baustas administracine tvarka, todėl bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam baudą.

Teigia, kad dėl to, jog nukentėjusysis nurodė, kad dėl nusikalstamos veikos patyrė 20 000 Lt neturtinę žalą, jo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos turi būti tenkinamas ir jam priteista 20 000 Lt žala.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl R. L. išteisinimo. Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

Prokurorė, apeliaciniu skundu nesutikdama su R. L. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl R. L. nekaltumo padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o prokurorė skunde argumentuodama savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo faktams dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje. Pastebėtina, kad apeliantas nei skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nenurodė, kokios aplinkybės, jos nuomone, lėmusios neteisingo sprendimo priėmimą, nebuvo ištirtos teisme.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad išteisintasis nepadarė veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, yra teisingos.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarka. Viešosios tvarkos pažeidimas pasireiškia bent vienu iš šių būdu – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Pagal teismų praktiką viešoji vieta suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys, o įžūlus elgesys, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyvus požymis, reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Viešosios tvarkos pažeidimo baigtumo momentas sietinas su neigiamų padarinių visuomenėje atsiradimu dėl kaltininko įžūlių veiksmų, grasinimų, patyčių ar vandalizmo akto. Viešosios tvarkos sutrikdymas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir šių padarinių nori.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad išteisintojo kaltę padarius viešosios tvarkos pažeidimą – viešoje vietoje smūgių sudavimą nukentėjusiajam – įrodo nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, kuriuos patvirtina liudytojų A. K., K. S. bei M. K., A. R. ir D. G., L. I. parodymai, o teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis arba kuris nors iš kartu su juo buvusių asmenų apgadino automobilį, kuriuo važiavo R. L..

Išteisintasis R. L. parodė, kad įvykio dieną jie sustojo prie parduotuvės „C.“, sesuo įėjo į parduotuvę, prie parduotuvės atėjo keturių ar penkių jaunuolių grupė, iš parduotuvės išėjo sesuo, sėdo į automobilį ir P. A. pradėjo jiems pirštais rodyti necenzūrinius gestus, jie nuvažiavo į Merkinės gatvę, pasiėmė daržovių ir grįžo atgal, įvažiavus į V. gatvę ir sukant į P. gatvę jie vėl pamatė tuos pačius jaunuolius, jie sklaidėsi rankomis, šaukė, trukdė pravažiuoti, sesuo pristabdė automobilį ir jie išgirdo smūgį į automobilio galą, iš ko buvo trenkta į automobilį jie nematė, tada jis liepė sesei sustoti, išlipo iš mašinos, nes norėjo tuos jaunuolius sulaikyti, lipdamas liepė sesei kviesi policiją, jis nuėjo prie tų jaunuolių, jaunuoliai pasitraukė prie tvoros, o P. A. išėjo į gatvę, jis taip pat išėjo į gatvę, išgirdo, kaip kažkuris iš vaikinų pasakė „kažkas bus“, jis atsisuko į tuos vaikinus ir tuo metu iš P. A. gavo smūgį į galvą, nuo to smūgio suklupo, tada jam dar spyrė iš kojos ir jis prarado sąmonę. R. L. teisme tvirtino, kad P. A. smogti nebandė, necenzūrinių žodžių nevartojo, o tik bandė jį sulaikyti manydamas, kad jis arba jo draugai jiems pravažiuojant trenkė į automobilį, automobilio iš kart neapžiūrėjo (2 t., 90 b. l.).

Nukentėjusysis P. A., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad įvykio dieną jis su draugais atėjo prie ,,C“ parduotuvės, jis liko laukti lauke, o draugai nuėjo į parduotuvę, prie parduotuvės buvo automobilis ,,Nissan“, į automobilį įsėdo moteris ir tada pro pravirą vairuotojo pusės automobilio langą išlindo vyriška ranka ir parodė nepadorų gestą, jam paklausus, ką čia rodai, lange pasirodė vyriška galva, vyriškį jis pažino, jie apsižodžiavo, vienas kitą įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, po to džipas nuvažiavo, draugai išėjo iš parduotuvės ir jie visi nuėjo į tą pusę, kur nuvažiavo džipas, jiems einant gatve jie pamatė atvažiuojant tą patį džipą, džipas apsisuko ir sustojo, iš jo išlipo R. L. ir pribėgo prie jo, pradėjo ant jo šaukti, jį įžeidinėti, elgėsi agresyviai, jie aiškinosi, netrukus R. L. jam smūgiavo, jis apsigynė, tada smūgiavo R. L. ir pataikė į veidą, R. L. nukrito ant žemės, tada dar jam spyrė į galvą, kur pataikė nežino, po šių smūgių nuėjo į šoną (1 t., 135-136 b. l.). Nukentėjusysis pripažino, kad R. L. sudavė į veidą, o po to jam nukritus ant žemės ir suspyrė į galvą, tačiau šiuos savo veiksmus motyvavo tuo, kad taip gynėsi nuo R. L. smurto. Iš nukentėjusiojo draugų A. K., K. S. parodymų teisme matyti, jog pradinio žodinio konflikto prie ,,C.“ parduotuvės tarp R. L. ir P. A. jie nematė, o matė tik tą momentą, kai jiems jau einant iš ,,C.“ parduotuvės prie P. A. priėjo R. L. ir tarp jų kilo konfliktas. Jų teigimu apie konfliktą prie parduotuvės jie sužinojo iš P. A., jie taip pat nurodė, jog pravažiuojančiam automobiliui, kuriame buvo ir R. L., jie nieko nedarė. Tačiau iš jų parodymų matyti, kad prie jų priėjus R. L., o paskui jį ir vienai iš moteriškių, kuri taip pat buvo automobilyje, moteriškė pasakė kažką panašaus į tai, kad jie prisidirbo ir jiems bus blogai. Apie šiuo moteriškės žodžius teismui nurodė ir A. K., ir K. S. (2 t., 91, 92 b. l.). Ir nors prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog įvykio metu buvo apgadintas automobilis remdamasis kaltinamojo bei kartu su juo vykusių liudytojų I. L., O. L. ir V. L. parodymais ir nepagrįstai atmetė ne tik P. A. draugų, bet ir pašalinių asmenų parodymus, pažymėtina, kad liudytojai A. R. ir D. G. įvykį matė tik nuo to momento, kai R. L. buvo išlipęs iš automobilio ir jau ėjo link jaunuolių kompanijos, o L. I. nurodė, jog iš vis nežiūrėjo, kas vyko, tik matė kaip kaltinamasis išlipo iš automobilio, o vėliau grįžo su kruvina nosimi (2 t. 92, 93 b. l.), todėl jų parodymai nepaneigia kaltinamojo ir liudytojų I. L., O. L. ir V. L. parodymų, kad jiems važiuojant automobiliu pro jaunuolių kompaniją jie išgirdo trinktelėjimą į automobilio kėbulą, todėl sustojo išsiaiškinti, kas nutiko. Šiuo kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog liudytojų A. K., K. S. parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs, nes jie yra nukentėjusiojo draugai. Taip pat kolegija atkreipia dėmesį, kad nei nukentėjusysis, nei kartu su juo buvę jo draugai negalėjo nurodyti aiškių R. L. ir P. A. konflikto V. ir P. gatvių sankryžoje priežasčių. Tačiau, kaip minėta anksčiau, A. K. ir K. S. teismui parodė, jog prie jų paskui R. L. priėjusi moteris jiems pasakė, kad jie prisidirbo, kas leidžia daryti išvadą, kad R. L. ėjo prie jaunuolių ne šiaip sau, o turėdamas priežastį ir ne dėl konflikto prie ,,C“ parduotuvės, kadangi ankstesnis žodinis konfliktas tarp R. L. ir P. A. buvo nutrukęs ir tame konflikte dalyvavo tik vienas P. A.. Apklausiamas liudytoju iš kart po įvykio R. L. nurodė, kad prie einančių jaunuolių jis sustojo dėl to, kad jie trukdė pravažiuoti ir rodė nepadorius gestus (1 t., 32 b. l.), o apklausimas 2011-08-09 jis nurodė, kad važiuojant automobiliu pro jaunuolių kompaniją pajuto trinktelėjimą į automobilį, tai nurodė ir teisiamajame posėdyje (1 t., 35 b. l.). Apie išgirstą trinktelėjimą į automobilio kėbulą nuosekliai ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nurodė ir liudytojos I. L., O. L. ir V. L. (1 t., 72-73, 98-99, 100-101 b. l., 2 t., 95, 96, 97 b. l.), papildydamos, kad ėjusi jaunuolių kompanija jiems pravažiuojant automobiliu rodė nepadorius gestus ir trukdė pravažiuoti. Apklausiamas teisme pareigūnas, vykęs į įvykio vietą pagal iškvietimą, nurodė, kad matė įlenktą automobilio sparną (2 t., 98 b. l.). 2012-03-06 automobilio ,,Nissan X-Trail“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūros metu automobilio kairėje pusėje virš galinio rato užfiksuotas įlenkimas (1 t., 78-82 b. l.).

Taigi, įvertinus tai, kad byloje tyrimo metu nebuvo paneigta kaltinamojo versija, jog konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo P. A. kilo dėl P. A. ir jo draugų netinkamo elgesio – trukdymo pravažiuoti ir galimai apgadinto automobilio - kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad R. L. veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą. Taip pat, atsižvelgdama į tai, jog tyrimo metu nustatyta, kad nagrinėjamas įvykis truko tik keletą minučių, byloje nėra neginčijamų duomenų, jog R. L. naudojo smurtą P. A. atžvilgiu, kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadą, kad R. L. veiksmai nebuvo tokie pavojingi, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes ir į tai, kad išteisintojo parodymų nepaneigia apeliaciniame skunde nurodyti duomenys, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų ir, dėl R. L. kaltės padaręs teisingas išvadas, pagrįstai jį išteisino, nesant BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis dėl R. L. išteisinimo yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. nuosprendžio.