Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-66-881/2016 pagal ieškovo Latvijos įmonės SIA ,,Larimets“, kurio teises perėmė SIA ,,Danekspo LTD“, ieškinį atsakovams UAB ,,Genadijus“, UAB DK ,,Ergo Lietuva“ ir ADB ,,Gjensidige“ dėl žalos, kylančios iš pervežimo sandorio, atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2003 m. balandžio 11 d. ieškovas Latvijos įmonė SIA ,,Larimets“ pateikė užsakymą krovinio pervežimui kitai Latvijos įmonei ,,Kuehne & Nagel“. Ši įmonė priėmė užsakymą, tačiau neapsiėmė vežti krovinio savo transportu, o suteikė ieškovui ekspedicijos paslaugas ir surado vežėją ieškovo kroviniui pervežti. Krovinį – metalo liejinius, apsiėmė pervežti Lietuvos įmonė UAB ,,Genadijus“.

UAB ,,Genadijus“ priėmė užsakymą pervežimui ir įsipareigojo krovinį pristatyti į iškrovimo vietą. Vadovaujantis CMR konvencijos 4 straipsniu buvo surašytas CMR važtaraštis. Važtaraštyje nurodytos pagrindinės pervežimo sąlygos, dėl kurių šalys susitarė. Siuntėju važtaraštyje nurodytas ieškovas SIA ,,Larimets“, gavėju – Kartex Finance LTD. CO, krovinio iškrovimo vieta – Vokietija, vežėjas – UAB ,,Genadijus“. Iš įrašo ant važtaraščio matyti, kad atsakovas UAB ,,Genadijus“ krovinį priėmė vežti 2003 m. balandžio 16 d. Tai patvirtina muitinės antspaudas. Krovinys buvo vežamas UAB ,,Genadijus“ priklausančiu automobiliu v/n (duomenys neskelbtini) su puspriekabe v/n (duomenys neskelbtini) ir turėjo būti pristatytas į Vokietiją 2003 m. balandžio 22 d., tačiau paskirties vietos nepasiekė.

Ieškovas 2003 m. balandžio 29 d. pateikė pretenziją įmonei ,,Kuhne & Nagel“ dėl nesavalaikio krovinio pristatymo gavėjui. 2003 m. gegužės 5 d. gautas atsakymas į pretenziją, kuriame patvirtinta, kad ši įmonė kaip ekspeditorius ieškovo krovinį pavedė pervežti atsakovui UAB ,,Genadijus“, tačiau su vežėjo atstovais nepavyksta susisiekti. Ekspedicinė firma nurodė, kad už krovinio pervežimą yra atsakingas UAB ,,Genadijus“.

Ieškovui buvo pateikta atsakovo UAB ,,Genadijus“ draudimo sutartis su DK ,,Lindra“ (dabar ADB ,,Gjensidige“), kuri dalyvaujant UAB DK ,,ERGO Lietuva“, apdraudė UAB ,,Genadijus“ vežėjų automobiliais atsakomybę. Paaiškėjo, kad 2003 m. sausio 1 d. buvo sudaryta draudimo sutartis (poliso Nr. 101351) su UAB ,,Spedvila“ (likviduota 2010 m. spalio 4 d.), kuria remiantis buvo apdrausta šios sutarties priede Nr. 1 išvardintų draudėjų atsakomybė dėl krovinio pervežimo pagal 1956 m. CMR konvenciją. Draudimo sutartyje numatyta, kad vedantysis draudikas yra UAB DK ,,Lindra“ (dabar ADB ,,Gjensidige“), dalyvaujantis draudikas – UAB DK ,,ERGO Lietuva“. Žalos atveju, vedančiajam draudikui tenka 60 procentų atsakomybės dalis, dalyvaujančiajam – 40 procentų.

2003 m. rugsėjo 15 d. ieškovas pateikė pretenziją UAB DK ,,Lindra“ (dabar ADB ,,Gjensidige“) ir UAB DK ,,ERGO Lietuva“. 2003 m. spalio 10 d. gavo atsakymą, kad dėl draudimo išmokos bus apsispręsta po to, kai bus surastas UAB ,,Genadijus“ direktorius.

Dėl atsakovo UAB ,,Genadijus“ veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis įvykis, kuris baigėsi surašius kaltinamąjį aktą ir patraukus UAB ,,Genadijus“ vadovus baudžiamojon atsakomybėn. Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžiu, K. J. buvo nuteistas už baudžiamąsias veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje už tai, kad parengė sunkų nusikaltimą ir jam vadovavo, jo vykdymui kito asmens vardu įsigijo įmonę UAB ,,Genadijus“, kuri užsiėmė krovinių pervežimu, ir laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 28 d. iki 2003 m. balandžio 18 d. apgaule savo ir kitų asmenų naudai daugkartiniais veiksmais įgijo svetimą didelės vertės turtą, tame tarpe grobdamas krovinius, tuo padarydamas įvairiems ūkio subjektams turtinę žalą. Taigi baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad K. J. buvo faktinis UAB ,,Genadijus“ savininkas ir vadovas, įsigijęs bendrovę nusikalstamais tikslais ir įtraukęs į nusikalstamų veikų darymą F. L., kurio vardu ir suformino įmonės pirkimą.

Pagal 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR) vežimo sutartis yra susitarimas, kurio viena šalis (vežėjas) įsipareigoja pervežti krovinį (pristatyti jį į paskirties vietą gavėjui), o kita šalis – sumokėti vežimo užmokestį. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė. Ši Konvencija taikoma nepriklausomai nuo sutartį pasirašančių šalių gyvenamosios vietos ir tautybės. Krovinio gabenimas yra pagrindinė paslauga pagal sutartį, o krovinio priėmimas vežti – pagrindinis sutarties turinys.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartis, sudaryta pagal CMR konvencijos nuostatas, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 str.), todėl šios sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Faktinis krovinio siuntėjas, nurodomas CMR važtaraštyje, ir siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada gali sutapti. Tai priklauso nuo to, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (CK 6.808 str. 1 d.). CMR konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir kvalifikuoti teisinį sutartinį santykį, nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR konvencijos nuostatomis (pvz., CMR konvencijos 4, 9 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013).

Kasacinio teismo praktikoje vienos vežimo sutarties šalimis (dalyviais) pripažįstami siuntėjas ir asmenys, jam tiesiogiai įsipareigoję savo vardu ir rizika krovinį pervežti; nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė, ar tik įsipareigojo teisiškai, visi šie asmenys laikomi vežėjais CMR konvencijos prasme. Ši sutartinių santykių kvalifikavimo nuostata yra aktuali faktinėse situacijose, kai krovinį veža keli vežėjai paeiliui, taip pat tada, kai krovinio vežimo sutartį su siuntėju sudaręs vežėjas (susitariantis vežėjas) pats krovinio neveža, bet savo ruožtu dėl to paties vežimo sudaro sutartį su kitu (kitais) vežėju, kuris krovinį veža (faktinis vežėjas) savo vardu, ir kurį, kaip vežėją, suvokia krovinio siuntėjas. Siuntėjo ir vežėjų susitarimas gali būti išreikštas įvairia forma, pvz., tiesiogiai sudarius sutartį dėl krovinio vežimo, faktiniam vežėjui pateikus važtaraštį, kuriame jis nurodytas vežėju, o siuntėjui šio važtaraščio pagrindu išdavus krovinį, ir kt. Ekspeditorius taip pat laikomas vežėju, jeigu sutartimi su siuntėju akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2004; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008). Kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys, kuris asmuo laikytinas vežėju, nustatytina ir pagal tai, kuris asmuo kaip vežėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1333/2002). Vežėjo nurodymas važtaraštyje yra tik vienas kriterijų, kuriais reikia vadovautis nustatant, kas iš vežimo teisinių santykių dalyvių laikytinas vežėju pagal CMR konvenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-104/2006). Būtent siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir garantuoja siuntėjui (gavėjui), kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui (gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010; kt.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2003 m. balandžio 11 d. ieškovas Latvijos įmonė SIA ,,Larimets“ pateikė užsakymą krovinio pervežimui kitai Latvijos įmonei ,,Kuehne & Nagel“. Ši įmonė priėmė užsakymą, tačiau neapsiėmė vežti krovinio savo transportu, o suteikė ieškovui ekspedicijos paslaugas ir surado vežėją ieškovo kroviniui pervežti. Kroviniui vežti ekspeditorius ,,Kuehne & Nagel“ pasitelkė Lietuvos įmonę UAB ,,Genadijus“. UAB ,,Genadijus“ priėmė užsakymą pervežimui ir įsipareigojo krovinį pristatyti į iškrovimo vietą, važtaraštyje siuntėju nurodytas ieškovas SIA ,,Larimets“, gavėju – Kartex Finance LTD. CO, krovinio iškrovimo vieta – Vokietija, vežėjas – UAB ,,Genadijus“. Iš įrašo ant važtaraščio matyti, kad atsakovas UAB ,,Genadijus“ krovinį priėmė vežti 2003 m. balandžio 16 d. Krovinys buvo vežamas UAB ,,Genadijus“ priklausančiu automobiliu v/n (duomenys neskelbtini) su puspriekabe v/n (duomenys neskelbtini) ir turėjo būti pristatytas į Vokietiją 2003 m. balandžio 22 d., tačiau, kaip jau minėta, dėl iš anksto suplanuotos nusikalstamos veikos, krovinys paskirties vietos nepasiekė.

Kadangi remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais bylose, kylančiose iš tarptautinių pervežimų, nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė, ar tik įsipareigojo teisiškai jį pervežti, visi šie asmenys laikomi vežėjais CMR konvencijos prasme (ekspeditorius taip pat laikomas vežėju, jeigu sutartimi su siuntėju akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį), būtina išsiaiškinti faktines aplinkybes, susijusias su Latvijos įmonės ,,Kuehne & Nagel“ veiksmais dalyvaujant krovinio pervežime, teismas padaręs išvadą, kad būsimas teismo sprendimas gali turėti įtakos ekspeditoriaus teisėms ir pareigoms, nutarė Latvijos įmonę ,,Kuehne & Nagel“, todėl įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje. Teismas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, taip pat įtraukė draudimo bendrovę Aon Jauch & Hubener GmBh, kuri buvo apdraudusi Latvijos įmonės ,,Kuehne & Nagel“ civilinę atsakomybę ginčo laikotarpiu. Tačiau šie subjektai atsiliepimų į ieškinį teismui nepateikė.

Nors ieškovui buvo pasiūlyta tiksinti ieškinį, tačiau jis šia teise nesinaudojo, taigi, teismas sprendžia, jog dėl žalos, dingus kroviniui, yra atsakingi ne tik faktinis krovinio vežėjas, atsakovas UAB ,,Genadijus“, atlikęs neteisėtus veiksmus ir pasisavinęs jam perduotą vežti krovinį, bet ir ekspedijavimo paslaugą siuntėjui suteikusi Latvijos įmonė ,,Kuehne & Nagel“. Tačiau dėl to, kad šiam subjektui ieškovas nereiškia reikalavimų, teismas nepasisako dėl jo atsakomybės pobūdžio bei apimties ir vertina tik ieškovo reikalavimus, atsižvelgdamas į pareikšto ieškinio ribas.

Kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog dėl krovinio praradimo yra kaltas UAB ,,Genadijus“, kuris tyčiniais neteisėtais veiksmais pasisavino jam patikėtą vežti krovinį, teismas sprendžia, jog ieškovas įrodė visas būtinąsias sąlygas deliktinei atsakomybei atsakovo UAB ,,Genadijus“ atžvilgiu kilti, todėl ieškinį dėl 2 589,60 Lt kompensacijos už prarastą krovinį, t. y. 750 Eur frančizės pagal Draudimo sutarties 6.1.7 punktą, bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 ir 2 d., CK 6.37 str. 2 d.), tenkina.

Tačiau kitoje dalyje teismas ieškovo reikalavimų atsakovams ADB ,,Gjensidige“ ir UAB DK ,,ERGO Lietuva“, kurie buvo apdraudę vežėjo UAB ,,Genadijus“ civilinę atsakomybę, netenkina, kadangi sprendžia, jog nagrinėjamas vežto krovinio praradimo atvejis pagal Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisykles (ERGO, VDT 1997) Nr. 019 nėra draudžiamasis įvykis. Draudimo sutartyje nurodyta, kad draudžiama pagal vežėjų atsakomybės draudimo taisykles (ERGO, VDT 1997) Nr. 19, kurių 6 punkte yra įtvirtinti nedraudžiamieji įvykiai, t. y. įvykiai, kuriems atsitikus draudimo bendrovei nekyla atsakomybė mokėti draudimo išmokos. Kaip jau buvo minėta, pervežimą vykdžiusios įmonės UAB ,,Genadijus“ automobilis su vertingu kroviniu – aliuminio lydiniais – dingo, kirtęs Latvijos-Lietuvos sieną. Po įvykio nebuvo įmanoma surasti UAB ,,Genadijus“ atsakingų darbuotojų bei vežusio krovinį vairuotojo. Kaip vėliau paaiškėjo, UAB ,,Genadijus“ paimtą krovinį tiesiog pasisavino, atlikdamas nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas jo faktinis vadovas. Taisyklių 17.2 punkte nurodyta, kad draudikas nemoka draudimo išmokos, jeigu dėl draudiminio įvykio prieš draudėją ar jo atstovus yra iškelta baudžiamoji byla. Taigi, teismas daro išvadą, kad šis atvejis gali būti vertinamas kai nedraudiminis įvykis, nes krovinys buvo prarastas dėl UAB ,,Genadijus“ tyčinių veiksmų. CMR konvencija įtvirtina griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 str.). Taigi remiantis Draudimo taisyklių 17.2 punktu ir 18 punktu, draudikas yra neįpareigotas mokėti draudimo išmokos, nes įvykis atsitiko dėl draudėjo ar jo vadovaujančių darbuotojų tyčios (Taisyklių 18.1 p.). Toks draudimo sutarties aiškinimas atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, kadangi draudimo bendrovė, drausdama vežėjo UAB ,,Genadijus“ civilinę atsakomybę, negalėjo žinoti, kad bendrovė buvo įsigyta būtent nusikalstamai veiklai vykdyti. Nors ieškovas įrodinėja, kad nuteistas asmuo nebuvo UAB ,,Genadijus“ darbuotojas, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad jis buvo faktinis UAB ,,Genadijus“ vadovas, įsigijęs įmonę nusikalstamai veiklai vykdyti, taigi teismas sprendžia, jog nagrinėjamas atvejis patenka į Draudimo taisyklių 17.2 punkto reguliavimo sferą.

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad buvo tenkinta ~ 1,26 procento ieškinio reikalavimų, ieškovui iš atsakovo UAB ,,Genadijus“ priteisiama 18 Eur žyminio mokesčio.

Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2004 m. kovo 4 d. nutartimi ieškovui buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimas, valstybei iš ieškovo SIA ,,Danekspo LTD“ priteisiama 712,75 Eur (2 461 Lt) žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 80 straipsniu, straipsniu, 93 straipsniu, 96 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

ieškovo SIA ,,Danekspo LTD“, kuris perėmė Latvijos įmonės SIA ,,Larimets“ teises, ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui SIA ,,Danekspo LTD“ (juridinio asmens kodas 40103261560) iš atsakovo UAB ,,Genadijus“ (juridinio asmens kodas 2325105) 750 Eur (2 589,60 Lt) kompensaciją už prarastą krovinį bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 750 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2004 m. kovo 4 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 18 Eur žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš ieškovo SIA ,,Danekspo LTD“ 712,75 Eur (2 461 Lt) žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2004 m. kovo 4 d. nutartimi.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.