Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės ir Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. B.-P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B.-P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius) 2016 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 6-24-2569, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (11.1) I-2312 bei priteisti iš VSDFV ir paskirti 9 835,35 Eur motinystės pašalpą, paskaičiuotą taikant 113,05 Eur pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį. Be to, pareiškėja prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad 2016 m. vasario 8 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama skirti motinystės pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2016 m. birželio 12 d. Skundžiamame atsakovo sprendime nurodyta, kad pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis teisės į pašalpą atsiradimo metu yra 113,05 Eur, tačiau sprendime yra pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, kuris sudaro 67,81 Eur ir paskaičiuota pašalpa tesudaro 5 899,47 Eur, vietoj 9 835,35 Eur. Pareiškėjos nuomone, nepagrįstai taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pašalpos gavėjo dienos kompensuojamąjį uždarbį, pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 str. 2 d. nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms.

Pareiškėja pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2016 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo apskaičiuota pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa, prieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėja nesutinka su VSDFV teiginiu, kad tik nuo minėto Konstitucinio Tesimo nutarimo paskelbimo datos negalės būti taikomi VSDFV teritorinių skyrių sprendimai dėl motinystės pašalpų skyrimo taikant Konstitucijai prieštaraujančias teisės aktų nuostatas, o sprendimai priimti ir įvykdyti iki 2017 m. sausio 2 d. laikytini teisėtais. Pareiškėjos nuomone, nėra pagrindo laikyti, jog jos atžvilgiu priimtas sprendimas yra įvykdytas, kadangi ji, praėjusi neteisminio ginčo nagrinėjimo stadiją, kreipėsi į teismą, taigi motinystės pašalpos paskyrimo klausimas dar nėra galutinai išspręstas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 21 str. 4 d. ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 84 str. 2 d. nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimai įsigalioja jų oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dieną. Konstitucijos 107 str. 1 d. nustato, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjai motinystės pašalpa apskaičiuota vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, kurios, iki oficialiai Teisės aktų registre bus paskelbtas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas Nr. KT8-N5/2016, ir toliau taikytinos, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus ir naikinti skundžiamus sprendimus bei priteisti pareiškėjai motinystės pašalpą, apskaičiuotą taikant vidutinį dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagristą.

Pažymėjo, kad VSDFV yra viešojo administravimo institucija, kuri privalo vadovautis galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais ir juos vykdyti. Nei VSDFV, nei jos teritoriniams skyriams įstatymų nėra suteikta teisė taikyti teisės aktų nuostatų savo nuožiūra, jų netaikyti, vadovautis tiesiogiai Konstitucija ar dar negaliojančiais Konstitucinio Teismo nutarimais. Konstitucinio Teismo nutarimas turi įstatymo galią nuo jo įsigaliojimo dienos. Teisės aktų nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalės būti taikomos skiriant motinystės pašalpas nuo 2017 m. sausio 2 d., o VSDFV teritorinių skyrių sprendimai dėl motinystės pašalpų skyrimo priimti iki 2017 m. sausio 2 d., yra laikomi teisėtais. Tai, kad viešojo administravimo subjektas sprendimo priėmimo momentu žino, kad jo taikomos teisės aktų nuostatos yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir nuo 2017 m. sausio 2 d. nebegalios (nes bus pakeistos), nereiškia, kad jis turi teisę netaikyti galiojančių teisės aktų nuostatų.

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas prašė skundą tenkinti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais.

Atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio, datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas tenkintinas visiškai.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos motinystės pašalpos mažinimo, taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reglamentavimą, ir dėl to susidariusios motinystės pašalpos nepriemokos priteisimo.

Nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. vasario 8 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl motinystės pašalpos skyrimo nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2016 m. birželio 12 d.

VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 6-24-2569 pareiškėjai paskyrė 5 899,47 Eur motinystės pašalpą.

Pareiškėja, nesutikdama su tokiu motinystės pašalpos apskaičiavimu, su skundu kreipėsi į VSDFV, tačiau VSDFV 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2312 pareiškėjos skundo netenkino.

Pažymėtina, kad pašalpos skyrimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 str. 2 d. buvo nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės pašalpos dydis, apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį. Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, 9 p. nustatė, kad vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė). Įstatymo 6 str. 5 d. ir Nuostatų 7 p. buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį) galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Pagal Nuostatų 10 p. maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė). Metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius kiekvienais metais tvirtinamas Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu.

Vadovaujantis minėtomis Įstatymo ir Nuostatų nuostatomis, pareiškėjos kompensuojamasis uždarbis sudarė 113,05 Eur ir buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl pareiškėjai motinystės pašalpa apskaičiuota taikant maksimalų – 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime, oficialiai paskelbtame 2017 m. sausio 2 d., konstatavo, kad Įstatymo 6 str. 5 d. tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, bei Nuostatų 7 ir 10 p. prieštarauja Konstitucijos 39 str. 2 d.

Taigi darytina išvada, kad pareiškėjai buvo išmokėta sumažinta motinystės pašalpa, kuri buvo apskaičiuota, vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu teisiniu reglamentavimu.

Konstitucijos 107 str. 1 d. įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų (bendrąja prasme) galia yra nukreipiama į ateitį. Tačiau Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. yra įtvirtinta šios taisyklės išimtis, įtvirtinanti, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas yra neįvykdytas, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki to momento, kuomet teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad kompetentingo viešojo administravimo subjekto atliktas pareiškėjos motinystės pašalpos apskaičiavimas yra laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme.

Šiuo atveju pareiškėja nustatytais terminais apskundė VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 6-24-2569 privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka VSDFV, vėliau nustatytais terminais apskundė teismui VSDFV 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2312 bei minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, taigi darytina išvada, kad, vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, atliktas pareiškėjos motinystės pašalpos apskaičiavimas negali būti laikomas įvykdytu sprendimu, todėl pareiškėja turi teisę į šios pašalpos perskaičiavimą.

Teismo vertinimu, 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo 2 str. 3 d. nuostata, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką, šiuo atveju neaktuali, kadangi pastaroji taikytina tik sprendimams, kurie gali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme.

Taigi, nors VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV, priimdami ginčijamus sprendimus, vadovavosi tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis ir iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Taigi pareiškėjos ginčijami, vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu reglamentavimu priimti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. vasario 15 d. sprendimas Nr. 6-24-2569 ir VSDFV 2016 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. (11.1)I-2312 naikintini ir atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotinas perskaičiuoti pareiškėjos motinystės pašalpą, taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį (113,05 Eur) bei išmokėti susidariusią motinystės pašalpos nepriemoką.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas tenkinamas visiškai.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, tačiau į bylą nepateikė jokių bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliekamas nenagrinėtu. Išaiškintina, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos G. B.-P. skundą tenkinti visiškai.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 6-24-2569 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2312.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjos motinystės pašalpą, taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį (113,05 Eur) bei išmokėti susidariusią motinystės pašalpos nepriemoką.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.