Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. B. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 nutarties, kuria administracinėn atsakomybėn patrauktos M. B. skundas tenkintas iš dalies, pakeistas Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos 2013 m. rugsėjo 3 d. nutarimas, M. B. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 41 str. 1 d., paskirta 500 (penkių šimtų) litų bauda;

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos vyriausioji darbo inspektorė A. S. - Bendorienė surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą M. B. dėl to, kad ši, būdama darbdavio VšĮ „K. P.“ atstove - direktoriaus pavaduotoja klinikiniam darbui, neužtikrino, kad A. K. būtų suteiktos kasmetinės atostogos už pasibaigusius darbo metus (2012 m. - 2013 m.). Tokiais savo veiksmais ji pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 169 str.1 d. ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41 str. 1 d.

Išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą M. B. atžvilgiu, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos vyriausioji darbo inspektorė 2013 m. rugsėjo 3 d. priėmė nutarimą, kuriuo M. B. pripažinta kalta pagal ATPK 41 str. 1 d. dėl to, kad ji, būdama darbdavio VšĮ „K. P.“ atstove - direktoriaus pavaduotoja klinikiniam darbui, neužtikrino, kad A. K. būtų suteiktos kasmetinės atostogos už pasibaigusius darbo metus (2012 m. - 2013 m.), t.y., ji būdama darbdavio įgaliotu asmeniu nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d., žinodama, kad A. K. kasmetinės atostogos tais pačiais metais nebuvo suteiktos, nesivadovavo DK 35 str. 1 d. įtvirtintais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir nesiėmė aktyvių veiksmų pažeidimams pašalinti, t.y., gavusi darbuotojo prašymą, nesuteikė jai kasmetinių atostogų už 2012 m. - 2013 m. darbo metus. Už tokius veiksmus, M. B. buvo paskirta 2750 (dviejų tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimties) litų bauda.

Nesutikdama su minėtu nutarimu, M. B. jį apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2013 m. spalio 29 d. nutartimi M. B. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos 2013 m. rugsėjo 3 d. nutarimą – M. B. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41 str. 1 d., padarymą skyrė 500 (penkių šimtų) litų baudą.

Apeliaciniu skundu M. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukti, arba neskirti administracinės nuobaudos jos atžvilgiu, arba skirti švelnesnę administracinę nuobaudą, nei numatyta įstatyme.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. K. VšĮ „K. P.“ darbą pradėjo 1986 m. rugpjūčio 6 d., todėl jos darbo metai skaičiuojami nuo atitinkamų metų rugpjūčio 6 d. iki kitų metų rugpjūčio 5 d. Darbdavio funkcijas A. K. atžvilgiu nesant direktoriaus pavaduotojos valdymui – V. K., M. B. pradėjo vykdyti tik nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d., t.y. jau pasibaigus A. K. 2012 – 2013 darbo metams. Tuo tarpu DK 169 str. 1 d. nuostatos nereglamentuoja kasmetinių atostogų už pasibaigusius darbo metus suteikimo tvarkos, kas suponuoja išvadą, kad administracinė atsakomybė pagal ATPK 41 str. 1 d. už veikas, nereglamentuotas darbo įstatymuose, negalima.

Pažymima, kad A. K. kasmetinių atostogų suteikimo klausimu paskutiniai Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos patikrinimai buvo atlikti 2013 m. rugpjūčio 9 d. ir 2013 m. rugpjūčio 20 d., tačiau šių patikrinimų metu nebuvo surašyti dokumentai, kurie leistų darbdaviui manyti, kad yra pažeidžiami darbo teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai. Be to, patikrinimų metu nebuvo surašytas reikalavimas su terminu iki kada A. K. turi būti išleista kasmetinių atostogų už 2012-2013 darbo metus, nebuvo nurodyti kiti reikalavimai dėl A. K. atostogų.

Apeliantės teigimu, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos atstovės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išsakytų teiginių, kad pasibaigus darbo metams nebegalima surašyti darbdaviui reikalavimo pašalinti pažeidimą – suteikti darbuotojui kasmetines atostogas tais pačiais darbo metais. Toks reikalavimas galėjo būti surašytas tik iki 2013 m. rugpjūčio 5 d. (imtinai), nes kasmetinių atostogų suteikimas iki šios dienos atitiktų teisės aktų reikalavimus. Pasibaigus darbuotojo darbo metams galima tik užfiksuoti faktą, kad buvo pažeistos DK 169 str. 1 d. nuostatos. Kadangi M. B. darbdavio funkcijų A. K. atžvilgiu laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d. nevykdė, atsakomybė už DK 169 str. 1 d. nuostatų pažeidimą jai negali būti taikoma.

Apeliaciniame skunde, be viso ko, pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės dydžio, neatsižvelgė į tai, kad apeliantė bendradarbiavo aiškinantis susidariusią situaciją, administracinį teisės pažeidimą padarė suklaidinta Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos specialistų konsultacija dėl situacijos vertinimo bei darbdaviui rekomenduotinų veiksmų bei elgesio (nebuvo pateiktas reikalavimas). Nebuvo įvertintas ir nukentėjusiosios elgesys bei tokio elgesio įtaka administracinio teisės pažeidimo padarymui. A. K., pažeisdama įstaigoje nustatytą tvarką dėl kasmetinių atostogų laiko suderinimo bei piktnaudžiaudama jai suteiktomis teisėmis, savo kasmetinių atostogų nesuderino su padalinio vadovu. Apeliantės teigimu, jos atžvilgiu turėjo būti taikytos ATPK 30¹ str. nuostatos, kurių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ir net nesvarstė jų taikymo galimybės.

A. K. pateikė atsiliepimą į M. B. apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą administracinio teisės pažeidimo byloje – M. B. skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos vyriausiosios darbo inspektorės 2013 m. rugsėjo 3 d. nutarimą nepakeistą.

Atsiliepime nurodoma, kad VšĮ „K. P.“ teikia tikrovės neatitinkančią informaciją, kad atostogų A. K. negalėjo išleisti dėl pacientų, tačiau pacientai 2013 m. birželio 10 d. buvo pradėti registruoti tik 2013 m. gegužės 28 d., t.y., kai V. K. nemotyvuotai atsisakė suteikti A. K. kasmetines atostogas.

Pažymima, kad net ir VšĮ „K. P.“ rezoliucija išleisti A. K. atostogų nuo 2013 m. rugpjūčio 3 d. nebuvo įgyvendinta. Tai, kad VšĮ „K. P.“ nurodė atostogas pradėti nuo šeštadienio, t.y. poilsio dienos, tik dar kartą parodo, kad Poliklinika elgiasi nesąžiningai ir akivaizdžiai piktnaudžiauja savo teise.

Pasak A. K., nepagrįsti ir M. B. teiginiai, kad jos veiksmuose nėra kaltės. Pabrėžiama, kad šioje situacijoje būtent M. B. buvo darbdavio atstovas, ji priėmė galutinį vienasmenį sprendimą. Vertinant M. B. argumentus, kad ji buvo suklaidinta Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos atstovų, pažymima, kad pati M. B. savo apeliaciniame skunde pripažino, kad numanė, jog jos veiksmai galimai prieštarauja ABTĮ 41 str.

Atsiliepime pabrėžiama ir tai, kad taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas, šioje byloje nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius pateikė atsiliepimą į M. B. apeliacinį skundą, kuriuo prašo palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį.

Atsiliepime nurodoma, kad su Valstybinės darbo inspekcijos specialistu V. S. buvo konsultuotasi gavus 2013 m. birželio 28 d. A. K. prašymą, tačiau jokių duomenų apie tai, kad M. B., ar jos nurodymu kitas VšĮ „K. P.“ darbuotojas, būtų kreipęsis dėl konsultacijų į kurį nors Valstybinės darbo inspekcijos specialistą gavus 2013 m. rugpjūčio 13 d. A. K. prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo, byloje nėra.

Pažymima ir tai, kad aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos darbo kodeksas neišskiria kasmetinių atostogų suteikimo darbuotojams už pasibaigusius darbo metus suteikimo tvarkos, neeliminuoja darbdavio ar darbdavio įgalioto asmens pareigos suteikti darbuotojui kasmetines atostogas už pasibaigusį laikotarpį, o priešingai – tokios tvarkos nereglamentavimas reiškia, kad praktika darbuotojui nesuteikti kasmetinių atostogų tais pačiais metais yra ydinga.

Pabrėžiama, kad nors M. B. nurodo, kad Valstybinė darbo inspekcija neįteikė jai reikalavimo pašalinti pažeidimus bei neįpareigojo darbdavio suteikti darbuotojui kasmetines atostogas, tačiau įstatymų laikymasis privalomas neatsižvelgiant į tai, ar konsultuojanti institucija įteikia darbdaviui ar darbdavio įgaliotam asmeniui raštišką reikalavimą vykdyti įstatymo nuostatas. Be to, Valstybinė darbo inspekcija gali teikti tik objektyviai galimus įvykdyti reikalavimus, tuo tarpu nagrinėjamu atveju reikalavimas negalėjo būti įvykdytas, nes darbuotojas neturi galimybės atbuline data pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis.

A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują nutarimą – M. B. skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2013 m. rugsėjo 3 d. nutarimą nepakeistą.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be jokio procesinio pagrindo jos procesinę padėtį iš nukentėjusiosios pakeitė į liudytoją. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos vyriausiosios darbo inspektorės 2013 m. rugsėjo 3 d. nutarimu ji buvo pripažinta nukentėjusiąja ir turėjo ATPK 273 str. numatytas teises, tačiau šiomis teisėmis ji pasinaudoti negalėjo, nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, apie tai buvo užsiminusi.

A. K. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino M. B. skirtą baudą, kadangi byloje nebuvo nustatyta jokių jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde pažymima, kad neteisėtais M. B. veiksmais buvo suvaržyta nukentėjusiosios konstitucinė teisė – teisė į savalaikes mokamas atostogas. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad A. K. viena augina mažametį vaiką iki 14 metų, todėl savalaikis pasinaudojimas jos konstitucine teise į atostogas turi ypatingą reikšmę ne tik pačiai nukentėjusiajai, bet ir jos mažamečiui vaikui. Atsižvelgiant į tai, kad buvo pažeista asmens konstitucinė teisė, o Konstitucinių teisių pažeidimas yra visuomenės saugomas viešas interesas ir jam taikomas aukštesnis apsaugos lygmuo, darytina išvada, kad tai turėtų būti traktuojama kaip asmens atsakomybę sunkinanti aplinkybė ATPK 32 str. 1 d. 4 p. prasme. Be to, M. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta ir tai, kad A. K. konstitucinės teisės į atostogas pažeidimo padarymą lėmė ne vien M. B., o ir kitų administracijos darbuotojų veiksmai .

Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad byloje nėra duomenų, jog M. B. jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą padarė dėl neatsargumo, vien tai, kad ji konsultavosi su VšĮ „K. P.“ teisininke, neparodo, jog veika padaryta neatsargiai. Asmens subjektyvus manymas, kad jis elgiasi teisingai, negali būti priežastis pripažinti jo veiką neatsargia. Pažymima, kad M. B. vykdė darbdavio funkcijas, todėl prisiimdama teises, ji turi prisiimti ir pareigas – tinkamai organizuoti darbą. Juo labiau, kad darbo teisės nuostatų, tame tarpe ir DK, išmanymas bei jų tikslus taikymas yra viena iš pagrindinių darbdavio funkcijų.

M. B. atsiliepimu į A. K. apeliacinį skundą prašo A. K. apeliacinio skundo, kaip asmens neturinčio teisės jo paduoti, nenagrinėti, o teismui nusprendus jį nagrinėti – atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog A. K. procesinė padėtis - liudytoja. Byloje nėra duomenų, kad A. K. būtų padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala, kaip to reikalauja įstatymas, tuo tarpu ATPK nenumatyta galimybė liudytojui pateikti apeliacinį skundą.

Nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu nurodant, kad A. K. savo apeliacinį skundą, iš esmės ir didžiąja dalimi grindžia tuo, kad ji viena augina mažametį vaiką, tačiau ši aplinkybė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta. Duomenų, kad ji augina mažametį vaiką iki 14 metų neturi ir darbdavys.

M. B. ir A. K. apeliaciniai skundai atmestini.

Tiek M. B., tiek A. K. apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl netinkamo įrodymų vertinimo bei paskirtos nuobaudos dydžio, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir taikymo aspektu (ATPK 257 str.), įvertinęs teismo paskirtą administracinės nuobaudos dydį bei jos skyrimo motyvus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. B. padarė jai inkriminuojamą teisės pažeidimą, jai skirta bausmė individualizuota tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino byloje pateiktus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kuriomis abejoti apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

Analizuojant bylos medžiagą matyti, kad M. B. nesuteikdama kasmetinių atostogų A. K. pagal jos 2013 m. rugpjūčio 13 d. prašymą už pasibaigusius darbo metus, pažeidė DK 169 str. 1 d. nuostatas, tokiais savo veiksmais padarydama administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41 str. 1 d. Už šio pažeidimo padarymą M. B. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2013 m. rugsėjo 3 d. nutarimu buvo nubausta 2750 (dviejų tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimties) litų bauda (b. l. 8-9).

Pagal DK 169 str. nuostatas, už kiekvienus darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos tais pačiais darbo metais. Jeigu darbuotojas dėl kokių nors priežasčių nepasinaudojo tokiomis atostogomis, jos gali būti jam suteiktos vėlesniu laiku, neribojant jokiais terminais. Darbo metai, už kuriuos suteikiamos atostogos, prasideda nuo darbuotojo priėmimo į darbą dienos ir jie apima dvylika mėnesių.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. VšĮ „K. P.“ pradėjo dirbti 1986 m. rugpjūčio 6 d. 2010 m. kovo 22 d. VšĮ „K. P.“ direktoriaus įsakymu Nr. 228-P A. K. buvo atleista iš darbo, tačiau 2011 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje minėtas įsakymas buvo pripažintas neteisėtu ir A. K. buvo grąžinta į darbą kineziterapeutės pareigose Vilniaus miesto savivaldybės VšĮ „K. P.“ Fizinės ir medicininės reabilitacijos skyriuje. Šis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimas dalyje dėl A. K. grąžinimo į darbą buvo pakeistas 2011 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo sprendimą dalyje dėl A. K. grąžinimo į darbą ir paliko galioti 2011 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą. 2012 m. gegužės 11 d. VšĮ „K. P.“ direktoriaus pavaduotojo klinikiniam darbui įsakymu Nr. P-7-1.2-247, A. K. buvo grąžinta į savo pareigas nuo 2012 m. gegužės 14 d. Atsižvelgiant į tai, kad VšĮ „K. P.“ direktoriaus įsakymas, kuriuo A. K. buvo atleista iš darbo, buvo pripažintas neteisėtu, laikytina, kad jos darbo santykiai su darbdaviu nebuvo nutrūkę, o laikotarpis nuo jos atleidimo iki teismo sprendimo, kuriuo ji buvo grąžinta į darbą, įsiteisėjimo yra priverstinės pravaikštos laikotarpis, kuris DK 170 str. 1 d. 9 p. pagrindu įskaitomas į darbo metų skaičiavimą. Įvertinus šias aplinkybes ir vadovaujantis DK 169 str. 1 d. nuostatomis, kasmetinės atostogos A. K. už 2012-2013 metus turėjo būti suteiktos laikotarpyje nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 5 d.

Analogiška nuostata dėl kasmetinių atostogų suteikimo tvarkos darbuotojams įtvirtinta ir VšĮ K. P. direktorės J. K. 2010 m. vasario 9 d. įsakymo Nr. 115-P „Dėl poliklinikos darbuotojų kasmetinių atostogų suteikimo tvarkos tvirtinimo“ 1 p. Minėtame įsakyme be šios nuostatos, įtvirtintos ir kitos kasmetinių atostogų suteikimo darbuotojams taisyklės, kuriomis vadovaujantis VšĮ „K. P.“ darbuotojams apskaičiuojamos ir suteikiamos atostogos. Įsakymo 4 p. nustatyta, kad kasmetinės atostogos darbuotojams suteikiamos pagal įstaigos direktoriaus įsakymu patvirtintus skyrių kasmetinių atostogų grafikus. Atostogų grafikai tvirtinami kasmet iki einamųjų metų vasario 15 d. 6 p. įtvirtinta, kad padalinių vadovai ir atsakingi už skyrių darbuotojai sudarytą atstovaujamojo skyriaus darbuotojų atostogų grafiką personalo kabinetui pateikia elektroniniu paštu iki einamųjų metų sausio 7 dienos. Per 14 kalendorinių dienų personalo kabineto darbuotojai suderina sudarytus grafikus ir pateikia juos padalinių vadovams ar atsakingiems už skyrių darbuotojams. Suderinti darbuotojų atostogų grafikai su visų darbuotojų parašais grąžinami į personalo kabinetą iki einamųjų metų sausio 30 d.

Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, A. K. 2013 m. sausio 7 d. VšĮ „K. P.“ pateikė duomenis apie savo kasmetinių atostogų grafiko suderinimą, prašydama eilines ir nepanaudotas apmokamas atostogas jai suteikti šiuo grafiku: nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. vasario 17 d., nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2013 m. balandžio 7 d. ir nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2013 m. rugpjūčio 3 d. T. S. – VšĮ „K. P.“ Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėjas, su kuriuo A. K. pagal VšĮ „K. P.“ direktoriaus įsakymą „Dėl poliklinikos darbuotojų kasmetinių atostogų suteikimo tvarkos tvirtinimo“ turėjo suderinti savo kasmetinių atostogų grafiką, atsisakė tvirtinti A. K. nurodytą kasmetinių atostogų grafiką motyvuodamas tuo, kad jai priklauso ne 85,75 kalendorinės dienos atostogų, kaip savo prašyme nurodė A. K., bet 36 kalendorinės dienos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, T. S., nesutikdamas su A. K. priklausančių kasmetinių atostogų trukme, nurodyta pačios darbuotojos, turėjo sudaryti sąlygas A. K. pasinaudoti ir į darbuotojų atostogų grafiką įtraukti bent jau 36 kalendorines dienas atostogoms, kurios priklausė darbuotojai darbdavio vertinimu. Tačiau, sprendžiant iš bylos medžiagos, A. K. kasmetinės atostogos už 2012-2013 metus, t.y. 36 kalendorinės dienos, visai nebuvo įtrauktos į įstaigos darbuotojų atostogų grafiką.

Remiantis aptarto VšĮ „K. P.“ direktorės J. K. 2010 m. vasario 9 d. įsakymo Nr. 115-P „Dėl poliklinikos darbuotojų kasmetinių atostogų suteikimo tvarkos tvirtinimo“ 7 p., darbuotojai, norintys pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis kitu, ne atostogų grafike nustatytu laiku, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų apie tai raštu informuoja įstaigos personalo kabinetą. Kasmetinės atostogos ne atostogų grafiko nustatytu laiku gali būti suteikiamos susitarus su įstaigos direktoriumi, prieš tai atostogų laiką darbuotojui suderinus su skyriaus vedėju. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2013 m. gegužės 21 d. A. K. pateikė prašymą suteikti jai 36 kalendorines dienas kasmetinių atostogų už 2012-2013 metus. Prašymas buvo pateiktas dar nepasibaigus 2012-2013 darbo metų laikotarpiui, likus 19 dienų iki numatomų atostogų pradžios, iš ko sprendžiama, kad A. K. pateiktas prašymas atitiko tiek VšĮ „K. P.“ vidaus taisykles dėl kasmetinių atostogų suteikimo tvarkos, tiek DK nuostatas. Skyriaus vedėjas T. S. su minėtu prašymu buvo supažindintas 2013 m. gegužės 21 d., tačiau prašymas nebuvo patenkintas.

A. K. 2013 m. birželio 28 d. pateikė pakartotinį prašymą suteikti jai 36 kalendorines dienas kasmetinių atostogų už 2012-2013 metus, primindama, kad jos darbo metai baigiasi 2013 m. rugpjūčio 5 d. ir prašydama leisti jai pasinaudoti DK nuostatomis ir išnaudoti savo kasmetines atostogas einamaisiais darbo metais. Šis prašymas buvo pateiktas dar nepasibaigus darbuotojos einamiesiems darbo metams. Analizuojant bylos medžiagą matyti, kad administracinėn atsakomybėn traukiama M. B. šį prašymą vizavo, nurodydama, kad, atsižvelgdama į skyriaus darbo organizavimą, ji sutinka išleisti A. K. kasmetinių atostogų – 36 kalendorines dienas, nuo 2013 m. rugpjūčio 3 d. Taigi darbuotojos kasmetinių atostogų laikas buvo suderintas jau po A. K. 2012-2013 darbo metų laikotarpio. Remiantis DK 174 str. nuostatomis, kasmetinės atostogos gali būti perkeliamos į kitus metus tik esant darbuotojo prašymui arba sutikimui ir tik šiame straipsnyje numatytais atvejais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. K. kasmetinių atostogų perkėlimas buvo suderintas su darbuotoja, jos sutikimo šiuo klausimu byloje taip pat nėra. Pastebėtina ir tai, kad A. K. 2013 m. birželio 28 d. prašymas suteikti jai kasmetines atostogas nors ir buvo užvizuotas VšĮ „K. P.“ direktorės pavaduotojos M. B., tačiau jis nebuvo patvirtintas direktoriaus įsakymu, todėl A. K. kasmetinių atostogų nuo 2013 m. rugpjūčio 3 d. nebuvo išleista. Nors M. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad darbuotoja nebuvo išleista kasmetinių atostogų, nes jų nesuderino su skyriaus vadovu, t.y. T. S., tačiau pati M. B. 2013 m. birželio 20 d. VšĮ „K. P.“ direktoriaus įsakymu Nr. P-7-1.2-344-1, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. birželio 28 d. buvo paskirta eiti Fizinės medicinos ir ambulatorinės reabilitacijos skyriaus vedėjo T. S. pareigas, ir kaip matyti iš T. S. elektroninio laiško A. K., būtent jo atostogų metu M. B. suderino A. K. kasmetinių atostogų pradžios laiką nuo 2013 m. rugpjūčio 3 d.

2013 m. rugpjūčio 13 d. A. K. pateikė prašymą suteikti jai kasmetines atostogas už 2012-2013 metus nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d., kadangi jos 2013 m. birželio 28 d. prašymas suteikti kasmetines atostogas nors ir buvo užvizuotas direktorės pavaduotojos M. B., tačiau nebuvo patvirtintas VšĮ „K. P.“ direktoriaus įsakymu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, VšĮ „K. P.“ Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėjas T. S., su kuriuo A. K. turėjo suderinti savo kasmetines atostogas, 2013 m. rugpjūčio 14 d. elektroniniu laišku patvirtino, gavęs A. K. 2013 m. rugpjūčio 13 d. prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo, tačiau, atsižvelgdamas į skyriaus darbo organizavimą, pasiūlė A. K. savo kasmetines atostogas (36 kalendorines dienas) suplanuoti nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina tai, kad 2013 m. rugpjūčio 13 d. A. K. pateikus prašymą dėl kasmetinių atostogų jai suteikimo, jau buvo pasibaigę jos darbo metai, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atostogas jai turėjo būti suteiktos kuo skubiau, siekiant kaip galima greičiau pašalinti daromą darbo įstatymų pažeidimą.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad M. B., nesuteikdama A. K. atostogų pažeidė DK nuostatas, reglamentuojančias kasmetinių atostogų suteikimo tvarką, kas užtraukia administracinę atsakomybę pagal ATPK 41 str. 1 d., kuriame numatyta, kad darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimas, užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo penkių šimtų iki penkių tūkstančių litų.

Vertinant administracinėn atsakomybėn traukiamos M. B. apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo administracinės atsakomybės subjekto, pažymėtina, kad pagal ATPK 41 str. 1 d. administracinėn atsakomybėn traukiami darbdaviai ar jų įgalioti asmenys. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. B. 2013 m. rugpjūčio 9 d. VšĮ „K. P.“ direktoriaus įsakymu Nr. V1-1.1-65, nesant direktoriaus pavaduotojos valdymui V. K., buvo paskirta atsakinga už darbdavio funkcijų vykdymą A. K. atžvilgiu. Nors M. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju ji darbdavio funkcijas A. K. atžvilgiu pradėjo vykdyti jau pasibaigus jos kalendoriniams darbo metams, todėl ji, nevykdydama darbo funkcijų, negalėjo suteikti A. K. kasmetinių atostogų nepasibaigus jos darbo metams, pažymėtina, kad 2013 m. rugpjūčio 13 d. A. K. pateikus prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo, M. B. žinojo, kad darbuotojos darbo metai jau yra pasibaigę, todėl, siekdama kuo greičiau pašalinti pažeidimą, daromą darbuotojos A. K. atžvilgiu, kasmetines atostogas jai turėjo suteikti kaip galima greičiau. Tai, kad DK nereglamentuoja kasmetinių atostogų suteikimo darbuotojams už pasibaigusius darbo metus tvarkos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neeliminuoja darbdavio ar darbdavio įgalioto asmens – nagrinėjamu atveju M. B., pareigos suteikti darbuotojui kasmetines atostogas už pasibaigusį laikotarpį, priešingai – tokios tvarkos nereglamentavimas reiškia, kad tokia praktika yra iš esmės ydinga. Todėl, sutiktina su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos nuomone, kad tokiu atveju, M. B., vadovaudamasi DK 35 str. 1 d. įtvirtintais principais, būdama darbdavio įgaliotu asmeniu, matydama, kad darbuotojai A. K. kasmetinės atostogos už 2012-2013 darbo metus nebuvo suteiktos tais pačiais metais, gavusi 2013 m. rugpjūčio 13 d. A. K. prašymą, veikdama sąžiningai ir atsakingai, pastebėjusi darbuotojos teisių pažeidimą, turėjo imtis priemonių pašalinti pažeidimus ir kuo skubiau suteikti kasmetines atostogas darbuotojai.

Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. B., 2013 m. rugpjūčio 13 d. gavusis A. K. prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo, žinojo aplinkybę, jog darbuotojos darbo metai yra pasibaigę, kadangi M. B., nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. birželio 28 d. VšĮ „K. P.“ 2013 m. birželio 20 d. direktoriaus įsakymu buvo paskirta atsakinga už Fizinės medicinos ir ambulatorinės reabilitacijos skyriaus darbo organizavimą T. S. kasmetinių atostogų metu. Būtent su T. S. A. K. turėjo suderinti savo atostogų laiką, o jam nesant ir A. K. 2013 m. birželio 28 d. pateikus prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo, su administracinėn atsakomybėn traukiama M. B., kuri atsakydama į A. K. prašymą sutiko išleisti ją kasmetinių atostogų nuo 2013 m. rugpjūčio 3 d. Tačiau, nepaisant šios aplinkybės, 2013 m. rugpjūčio 13 d. A. K. prašymas dėl kasmetinių atostogų suteikimo, nebuvo patenkintas, į jį buvo atsakyta, pasiūlant jai pasirinkti kitą atostogų laiką ne nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d., kaip to pageidavo A. K., bet laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Atsakant į apeliantės M. B. argumentą, kad dėl A. K. kasmetinių atostogų suteikimo buvo konsultuotasi su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos specialistu V. S., kuris rekomendavo M. B. 2013 m. birželio 28 d. A. K. prašymo dėl kasmetinių atostogų suteikimo netenkinti, pažymėtina, kad ši aplinkybė nėra susijusi su nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla, kadangi šioje byloje keliamas klausimas dėl M. B. veiksmų, susijusių ne su 2013 m. birželio 28 d., bet su 2013 m. rugpjūčio 13 d. A. K. prašymu išleisti ją kasmetinių atostogų. Duomenų apie tai, kad M. B. su Lietuvos Respublikos valstybine darbo inspekcija būtų konsultavusis dėl 2013 m. rugpjūčio 13 d. A. K. prašymo, byloje nėra.

Kritiškai vertinamas ir M. B. argumentas, kad po paskutinių Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos patikrinimų A. K. kasmetinių atostogų suteikimo klausimu, atliktų 2013 m. rugpjūčio 9 d. ir 2013 m. rugpjūčio 20 d., M. B. nebuvo pateikti jokie reikalavimai pašalinti pažeidimus bei ji nebuvo įpareigota suteikti darbuotojai kasmetines atostogas. Šioje dalyje sutiktina su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos atsiliepime išdėstytais argumentais, kad įstatymų laikymasis privalomas neatsižvelgiant į tai, ar kontroliuojanti institucija įteikia darbdaviui ar darbdavio įgaliotam asmeniui raštišką reikalavimą vykdyti įstatymų nuostatas, ar ne. Be to, Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija turi teisę teikti pagrįstus, objektyviai galimus įvykdyti reikalavimus. Tuo tarpu darbdaviui nesuteikus darbuotojui kasmetinių atostogų nustatytais terminais, Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija negali teikti reikalavimo pašalinti tokį pažeidimą, kadangi objektyviai reikalavimas negalės būti įvykdytas – darbuotojas atbuline data neturės galimybės pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis.

Visos šios aplinkybės patvirtina M. B. kaltę padarius jai inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, abejonių dėl jos kaltės apeliacinės instancijos teismui nekyla.

Dėl M. B. skirtos administracinės nuobaudos.

Tiek M. B., tiek A. K. apeliaciniuose skunduose keliamas ne tik M. B. kaltės, bet ir jai paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2013 m. rugsėjo 3 d. nutarimu M. B. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41 str. 1 d., buvo paskirta 2750 (dviejų tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimties) litų bauda, tačiau šis nutarimas skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi buvo pakeistas, M. B. už ATPK 41 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą skirta 2750 (dviejų tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimties) litų bauda sumažinta, skiriant pastarajai 500 (penkių šimtų) litų baudą.

M. B. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydama, kad jai paskirta bausmė yra per griežta, neatsižvelgta į, jos manymu, esančias jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes – ankščiau apeliantė nebuvo bausta administracine tvarka, nebuvo gavusi Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos reikalavimo pašalinti pažeidimus, darbdavio funkcijas A. K. atžvilgiu vykdė trumpą laiką, kurių pagrindu prašo taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir skirti jai mažesnę nei įstatyme numatytą bausmę, arba bausmės visai neskirti.

Pagal ATPK 30 str. nuostatas, nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašą nustato šio kodekso 31 ir 32 straipsniai. ATPK 41 str. 1 d., už kurio pažeidimą administracinėn atsakomybėn traukiama M. B., numato baudą nuo penkių šimtų iki penkių tūkstančių litų.

Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2013 m. rugsėjo 3 d. nutarimo, M. B. buvo skirta administracinė nuobauda, atitinkanti ATPK 41 str. 1 d. sankcijoje numatytos baudos vidurkį, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo M. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad M. B. jai inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą padarė pirmą kartą, dėl neatsargumo, pažeidimo padarymą lėmė ne jos vienos, bet ir kitų darbdavio administracijos atstovų veiksmai, sumažino jai skirtą nuobaudą iki ATPK 41 str. 1 d. sankcijoje nustatyto minimumo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, tuo tarpu M. B. apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai dėl nuobaudos skyrimo jau buvo įvertinti apylinkės teisme, todėl dar kartą mažinti jai skirtą administracinę nuobaudą tais pačiais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Atmetant apeliantės argumentą dėl ATPK 30¹ str. nuostatų taikymo, pažymėtina, kad pagal ATPK 30¹ str. nuostatas, organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Vadovaujantis vieningai formuojama teismų praktika, administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai, tuo tarpu jokių išskirtinių aplinkybių, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai, konkrečiu atveju nenustatyta.

Vertinant apeliantės A. K. apeliacinio skundo argumentus dėl M. B. skirtos administracinės nuobaudos dydžio, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas mažesnę baudą nei ATPK 41 str. 1 d. sankcijoje numatytas baudos vidurkis, pažeidė ATPK 30² str. nuostatas, pažymėtina, kad ATPK 30² str. įtvirtinta, jog skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas pateiktas ATPK 31 str., tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, teismui, nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą paliekama diskrecijos teisė spręsti, kokias aplinkybes pripažinti asmens atsakomybę lengvinančiomis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis protingumo, teisingumo bei proporcingumo principais, pagrįstai sprendė dėl pernelyg didelės ir neproporcingos administracinės nuobaudos skyrimo M. B..

Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad M. B. skirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą M. B. bei A. K. apeliaciniuose skunduose nurodytais pagrindais, nėra teisinio pagrindo.

Dėl A. K. procesinės padėties.

A. K. apeliaciniame skunde, be visų aptartų klausimų taip pat keliamas jos procesinės padėties klausimas, nurodant, kad apylinkės teisme ji negalėjo pasinaudoti nukentėjusiosios teisėmis, kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausta kaip liudytoja.

Atsakant į šiuos argumentus pažymėtina, kad kaip numatyta LR ATPK 273 str. 1 d., nukentėjusiuoju administracinio teisės pažeidimo byloje pripažįstamas asmuo, kuriam administraciniu teisės pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala. Šio straipsnio antroje dalyje įtvirtintos procesinės nukentėjusiojo teisės: susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo pagalba; apskųsti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. K. dalyvavo nagrinėjant bylą teisme, davė parodymus, surašė byloje apeliacinį skundą, kuris buvo priimtas nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantė nurodo, jog M. B. veiksmais jai buvo padaryta moralinė žala, nes buvo pažeisti jos mažamečio vaiko interesai. Pažymėtina, kad pagal vieningai formuojamą teismų praktiką, fizinė žala – tai sveikatos sutrikdymas, fizinio skausmo sukėlimas ir pan., turtinė – pinigų, materialinių vertybių, kitokio turto netekimas, moralinė –asmens orumo, jo garbės pažeminimas, dvasinių kančių suteikimas. Nagrinėjamu atveju, administracinio teisės pažeidimo byla M. B. atžvilgiu buvo pradėta dėl galimo darbo įstatymų pažeidimo, kuris buvo įvykdytas A. K. atžvilgiu. Nors A. K. nurodo, jog M. B. veiksmais jai buvo padaryta moralinė žala, nes buvo pažeisti jos mažamečio vaiko interesai, prašymas atlyginti jai padarytą žalą teismui pateiktas nebuvo.

Nors A. K. nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos nutarimu ji buvo pripažinta nukentėjusiąja, tačiau iš minėto Valstybinės darbo inspekcijos nutarimo matyti, kad vietoje, kur turi būti nurodomas žinios apie byloje dalyvaujančius asmenis, M. B. nurodoma kaip administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, tuo tarpu prie kitų asmenų priskiriant A. K., nurodant, kokiai asmenų grupei šis asmuo atstovauja, apibrauktas būtent liudytojo statusas (b. l. 8-9). Pabrėžtina ir tai, kad jokio atskiro sprendimo pripažinti A. K. nukentėjusiąja nei Valstybinė darbo inspekcija, nei Vilniaus miesto apylinkės teismas nebuvo priėmęs, pačios A. K. prašymo pripažinti ją nukentėjusiąja taip pat nebuvo.

Tačiau, kaip jau minėta, nors A. K. nebuvo pripažinta nukentėjusiąja tiriant ar nagrinėjant bylą teisme, jai buvo suteikta teisė pasisakyti, t. y. ji buvo apklausta teismo posėdyje, ji pateikė byloje apeliacinį skundą, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. K. teisės nagrinėjamu atveju pažeistos nebuvo.

Vertinant M. B. argumentus, kad A. K. neturėjo teisės pateikti apeliacinio skundo, kadangi įstatymai nenumato tokios galimybės liudytojams, pabrėžtina, kad nagrinėjama byla, kurioje M. B. traukiama administracinėn atsakomybėn už darbo įstatymų pažeidimą, yra susijusi su A. K. interesais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. K. turi teisę savo interesus šioje byloje ginti, pasinaudodama teisinėmis priemonės, taip pat ir pateikti apeliacinį skundą. Išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. K. apeliacinį skundą priėmė ir persiuntė nagrinėjimui apeliacinės instancijos teismui. Vien tai, kad A. K. nepateikė pirmosios instancijos teismui prašymo pripažinti ją nukentėjusiąją, negali būti laikoma pagrindu pastarosios apeliacinį skundą palikti nenagrinėtu.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta ir pakankamai motyvuota. M. B. kaltė padarius jai inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą visiškai įrodyta byloje surinktais ir teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuobauda paskirta nepažeidžiant ATPK nuostatų, reglamentuojančių administracinių nuobaudų skyrimą. Naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą pateiktų apeliacinių skundų motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

M. B. ir A. K. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.