- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-04-11
- Bylos Nr.
- 2K-236/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Viktoras Aidukas, Ona Aldona Budienė (pran.)
- Nuteistasis
- K. Ž.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Onos Aldonos Budienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Ž. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo K. Ž. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis, kuria nuteistojo K. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. Ž. nuteistas už tai, kad 2005 m. sausio 23 d., apie 23.30 val., Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia iš asmeninių paskatų kumščiu smogė K. J. ne mažiau kaip penkis kartus į veidą ir kitas kūno vietas, tokiais veiksmais padarė K. J. nosies kaulų ir apatinio žandikaulio lūžius, smegenų sukrėtimą, kurie sukėlė K. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis K. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kaip patvirtino liudytojai J. P. ir V. B., nukentėjusysis K. J. įvykio vakarą (duomenys neskelbtini) bare pažeidinėjo viešąją tvarką, jį sumušė bei privertė V. B. nuvesti į jo, kasatoriaus, namus ir įžūliai į juos įsibrovė. Pamatęs, kad į jo namus neleistinai veržiasi K. J., jis suprato tai kaip kylantį pavojų jam ir jo šeimai. Ta aplinkybė, kad jo motina P. B. Ž. teigė, jog K. J. jos neįžeidinėjo, nemušė ir negrasino, o tik nustūmė, ir jis, K. Ž., to negalėjo matyti, nes jo kieme nebuvo, nereiškia, kad jis neturėjo teisės ginti savo namų. Kasatorius mano, kad teismai nepagrįstai nepritaikė BK 28 straipsnio.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 28 straipsnio taikymo
Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes nukentėjusysis neleistinai brovėsi į jo namus, todėl jis turėjo teisę į būtinąją gintį. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo K. Ž. nusikalstamai veikai.
Būtinosios ginties būklė galima tik nuo realaus ir akivaizdaus pavojingo kėsinimosi, t. y. tokio, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę, būstą ir kitas teises. Pavojingas kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o akivaizdžiu – kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms.
Šiuo atveju buvo būtina nustatyti, ar nukentėjusysis K. J. pavojingai kėsinosi į nuteistojo K. Ž. ar jo motinos sveikatą, gyvybę ar būsto neliečiamybę. Kaip nustatyta bylos duomenimis (liudytojų J. P., V. B. parodymai), prieš įvykį nukentėjusiajam ir nuteistajam būnant bare tarp jų kilo konfliktas, nukentėjusysis K. J. sudavė kumščiais K. Ž., bandė suduoti suolu. Pasibaigus konfliktui K. Ž. ir K. J. iš baro išėjo. Kaip teigia liudytojas V. B., prie jo priėjęs nukentėjusysis liepė jį vesti į K. Ž. namus. Liudytojos, nuteistojo motinos P. B. Ž., parodymais nustatyta, kad atėjęs K. J. pastūmė ją, įėjo į virtuvę ir pamatęs, kad ten nieko nėra, išėjo. Taip pat ji parodė, kad K. J. išėjus, po kurio tai laiko parėjo jos sūnus, kuris pasakė, kad kieme sutiko vyrą, kuris jį sumušė bare, ir kieme jie vėl susimušė. Tokius parodymus ji davė ir teisiamojo posėdžio metu, paaiškindama, kad pastūmęs ją K. J. įėjo į vidų, bet pamatęs, kad viduje nėra jos sūnaus, išėjo ir tik vėliau ji išgirdo, kaip mušasi sūnus su K. J. Taigi pagrįsta teismo išvada, kad K. Ž. negalėjo matyti, kaip K. J. stūmė P. B. Ž., nes jo kieme nebuvo. Be to, kaip teigė savo pirminiuose parodymuose K. Ž., pamatęs tarpduryje stovėjusią motiną ir šalia jos K. J., kuris buvo nutvėręs jai už drabužių ties kaklu, supykęs, kad taip jis elgiasi su motina, priėjo, nutvėrė jam už striukės, prisitraukė ir stipriai trenkė kumščiu. Nuo šio smūgio K. J. nukritus, K. Ž. jį pakėlė ir dar du – tris kartus kumščiais sudavė į įvairias kūno vietas (b. l. 52-54). Taigi ir iš šių parodymų akivaizdu, kad K. Ž. sudavė nukentėjusiajam ne dėl to, kad nukentėjusysis pavojingai kėsinosi į jo motinos sveikatą ar gyvybę, o būdamas supykęs ant jo. Kasatorius niekada netvirtino, kad nukentėjusysis būdamas jo gyvenamojo namo kieme kokiais nors veiksmais kėsinosi būtent į jo paties sveikatą ar gyvybę. Nors K. J. be leidimo įsiveržė į svetimą būstą turėdamas tikslą, kaip matyti iš liudytojos P. B. Ž. parodymų, surasti K. Ž., tačiau šis kėsinimasis smūgių sudavimo nukentėjusiajam metu jau buvo pasibaigęs, nes, neradęs namuose K. Ž., jis išėjo. K. Ž. nukentėjusiajam smūgius sudavė ne savo gyvenamojo namo viduje, o kieme. Todėl teismai teisingai įvertino faktines veikos padarymo aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad K. Ž. sudavė smūgius nukentėjusiajam nesant būtinosios ginties situacijos, nes įvykio metu K. Ž. kieme kasatoriui teisė į būtinąją gintį nebuvo atsiradusi, o bare kilęs pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal K. Ž. apeliacinį skundą, kurio argumentai iš esmės analogiški išdėstytoms jo kasaciniame skunde, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, apeliacinį skundą atmetė pagrįstai ir argumentuotai.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo K. Ž. kasacinį skundą atmesti.