Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž., nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų I. M. ir D. S. bei civilinio atsakovo akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ atstovės L. Z. apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant įpareigojimus bausmės vykdymo atidėjimo laikui tęsti darbą arba registruotis darbo biržos įskaitoje ir neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 68 straipsniu taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus.

A. Ž. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Iš civilinio atsakovo – akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (įm. k. (duomenys neskelbtini), es. Konstitucijos pr. 7,Vilnius) nukentėjusiajai – civilinei ieškovei I. M. priteista 1 839,82 Eur (vienas tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt devyni eurai 82 centai) turtinės žalos atlyginimo ir nukentėjusiajam – civiliniam ieškovui D. S. 347 Eur (trys šimtai keturiasdešimt septyni eurai) turtinės žalos atlyginimo.

Iš civilinio atsakovo – akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (įm. k. (duomenys neskelbtini), es. Konstitucijos pr. 7, Vilnius) nukentėjusiajai – civilinei ieškovei I. M. priteista 1 700 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš civilinio atsakovo – akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (įm. k. (duomenys neskelbtini), es. Konstitucijos pr. 7, Vilnius) nukentėjusiajam – civiliniam ieškovui D. S. priteista 300 Eur (trys šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš A. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai I. M. priteista 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) turėtų bylos nagrinėjimo (advokato atstovavimo pagalbos) išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 2 dalyje, subjekto.

Už BK 281 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą traukiamas baudžiamojon atsakomybėn kaltas asmuo už tai, kad jis vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelės turtinės žalos. Nuteistasis A. Ž. nekvestionuoja Varėnos rajono apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kurios patvirtina neatsargaus nusikaltimo padarymo laiko, vietos, kilusių padarinių, t. y. tai, kad buvo padarytas eismo įvykis, pažeidžiant KET reikalavimus, jo metu sužalota I. M., taip pat neginčija jam nustatyto neblaivumo laipsnio, tačiau nesutinka su teismo išvada, jog šiuos veiksmus padarė būtent jis.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai A. Ž. pripažino kaltu pagal BK 281 straipsnio 2 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekse numatytus procesinius veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nenustatyta.Įrodymų vertinimas tai itin sudėtingas ir preciziškas procesas objektyvios tiesos nustatyme. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teisėjai įrodymus vertina savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Nagrinėjamu atveju tiesioginių įrodymų, kuriais būtų galima konstatuoti šio nusikaltimo subjektą (vairuotoją), byloje nėra. Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad A. Ž. savo kaltės ir dalyvavimo eismo įvykyje nepripažino. Visa tai neigia ir apeliaciniame skunde. Nukentėjusieji vairuotojo, kuris į juos trenkėsi, nematė, jo atpažinti negali. A. Ž. bylos nagrinėjimo metu buvo identifikuotas pasitelkiant netiesioginius įrodymus. Kaltės grindimas būtent jais nėra esminis pažeidimas, kuris gali nulemti skundžiamojo nuosprendžio panaikinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Netiesioginiais įrodymais įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Visais atvejais būtina nustatyti, kad tarpinis faktas tikrai yra susijęs su įrodinėtinomis aplinkybėmis. Netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Analizuojant ir vertinant teisme apklaustų liudytojų parodymus, nustatyta, kad liudytojai D. L., I. K. bei J. P. patvirtino, jog įvykio vakarą prie jų buvo sustojęs automobilis apgadintu priekiu, žalios spalvos, o vyras apibūdintas kaip aukštas, plikas ir stambaus sudėjimo, kalbantis nerišliai (taip kaip kalba neblaivus asmuo), svirduliuojantis. Liudytojams buvo susiformavęs stipriai neblaivaus asmens įvaizdis, kuris privažiavo būtent apgadintu žalios spalvos automobiliu Audi ir klausinėjo kur galėtų paslėpti automobilį. Nors apeliaciniame skunde A. Ž. nurodo kritiką šių liudytojų parodymų patikimumo prasme, tačiau teisėjų kolegija su ja nesutinka, kadangi teismas jais remdamasis konstatavo A. Ž. kaltę nepažeisdamas proceso įstatymo reikalavimų ir juos pagarsinęs bylos nagrinėjimo metu tinkamai įgyvendino procesą nepažeisdamas jo. Taip pat sutinkama su apylinkės teismo motyvais, jog minėtas asmuo buvo atpažintas ir panaudojus procesinius veiksmus, t. y. asmens parodymai atpažinti iš nuotraukos. Tai, kad liudytojas J. P., atliekant šį veiksmą neatpažino A. Ž., nepaneigia liudytojų I. K. ir D. L. parodymų patikimumo, nes pastarieji kaltinamąjį atpažino. Tai, kad teisminio nagrinėjimo stadijoje liudytoja I. K. parodymai nebuvo duoti žodis žodin kaip ikiteisminio tyrimo metu neformuoja teisėjų kolegijai abejonių šios liudytojos parodymų teisingumo prasme. Teisme ji apklausta praėjus nuo įvykio ir ikiteisminio tyrimo apklausos daugiau nei 11 mėnesių, todėl natūralu, kad parodymų turinys neanalogiškas ikiteisminio tyrimo metu duotų paaiškinimų (apklausos) turiniui. Taip pat bylos medžiagos nagrinėjimo metu asmens, vairavusio automobilį, kuriuo buvo sukeltas eismo įvykis ir kilę sužalojimo ir nuostolių padariniai, visiškai teisingai apylinkės teismo nustatyta, jog tokią išvadą pagrindžia ir tai, kad atvykę pareigūnai į įvykio vietą bei pamatę išbėgusio skysčio iš automobilio pėdsaką ėmėsi galimo kaltininko paieškos, kurios metu jis ir buvo surastas, tik imituojantis savą versiją. Analizuotų surinktų, ištirtų įrodymų visuma teismui teisingai leido vertinti, kad būtent tai, jog pas A. Ž. buvo rasti automobilio Audi 80 Avant, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) signalizacijos pultelis ir rakteliai, apžiūrėjus automobilį, jame buvo nepaimti jo paties dokumentai, piniginė ir kiti nuteistojo daiktai, kas paneigia neįtikinamus skundo argumentus, kad automobilis buvo paimtas kažkieno kito iš jo kiemo be A. Ž. žinios, kaip ir bylos aplinkybė, jog dėl šio galimai neteisėto paėmimo (kaip kad nurodo nuteistasis) jis į policiją nesikreipė. Nustatinėjant tikrąjį kaltininką nebuvo nukrypta nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, kuomet kaltę grindžiant tik netiesioginiais įrodymais, kuriais nustatyti tarpiniai faktai, juos įvertinus formuojamos išvados susijungia į tarpusavyje nuoseklią ir logišką grandinę, patvirtinančią būtent A. Ž. veiksmus, nulėmusius neatsargaus nusikaltimo padarymą ir šio nusikaltimo subjektą. Ši išvada neabejotina ir pagrįsta nuosprendyje nurodytų motyvų pagrindu bei dar kartą subjekto kontekste analizuotais ir nuosprendžio 13.1. punkte nurodytais įrodymais. Nors tokia teismo išvada netenkina apelianto A. Ž., tačiau ne tik liudytojų D. L., I. K., J. P. parodymai, atpažinimas asmens pagal nuotrauką, bet ir tyrimo metu surinkti duomenys apie tai, kad būtent tuo metu A. Ž. mobilaus ryšio prisijungimas užfiksuotas prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bokštų patvirtina pagrįstą išvadą dėl šio asmens kaltumo. Be šių paminėtų duomenų, skunde kritikuotini pareigūnų (M. K., L. I., A. Č., E. B., D. S.) parodymai, tačiau tokia apelianto pozicija jo kaltės atžvilgiu yra prieštaraujanti bylos medžiagai, kadangi kiekvienas nustatytas faktas, kuris nėra paneigtas yra sudėtinė įrodymų vertinimo proceso dalis ir kaip žinia įrodymų visumos dalis. A. Ž. vertinimu nurodytų liudytojų parodymai, ypač M. K. ir L. I. yra prieštaringi esminėse aplinkybėse, tačiau tokia subjektyvi apelianto pozicija nėra teisinga. Surinktų įrodymų (liudytojų parodymų) vertinimas yra teismo prerogatyva. Analizuojant nurodytos kritikos aspektu apylinkės teismo vertinimą ir savo išvadų grindimą, teisėjų kolegija nenustatė jokių įrodymų vertinimo reikalavimų pažeidimų, neturi pagrindo sutikti su tuo, kad pareigūnai kardinaliai nurodė kitokias įvykio aplinkybes ir taip iškraipė faktinius bylos duomenis. Tai, kad pareigūnai teisme apklausos metu ne analogiškai liudijo apie tai ką jie žino ir pamena įvykio metu, dar neformuoja teismo įrodymų vertinimo neteisingumo ir bylos aplinkybių esmingumo iškraipymo. Šių liudytojų ir liudytojų (I. K., D. L., J. P.) suinteresuotumas bylos baigtimi, nenustatytas, požymiai, jog būta apkalbėjimo ar kažkokio kitokio pobūdžio asmeniškumo apraiškų nagrinėjant apeliacinius skundus bei nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nenustatyta, todėl liudytojų parodymų patikimumu neabejotina. Dėl skundo argumento, jog D. Č. suinteresuotas, kad A. Ž. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir tokiu būdu galimai atleistas iš darbo, siekiant jo darbo vietos užėmimo, yra deklaratyvūs teiginiai, tokių aplinkybių iš baudžiamosios bylos duomenų nenustatyta, tai patvirtinančių dokumentų nepateikta nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegijai, todėl šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja nepagrįstus ir prieštaraujančius bylos medžiagai skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas A. Ž. parodymus, nenurodė motyvų, nes iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies akivaizdu kuo teismas grindė kaltinimą, kodėl kritiškai vertino nuteistojo nurodytą versiją nusikaltimo padarymo kontekste, šie motyvai yra išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl tokia skundo argumentacija nepagrįsta. Taigi, apibendrinus visa kas išdėstyta, šio nusikaltimo subjektas yra tinkamais ir objektyviais įrodymais įrodytas. Kaltės įrodymai, nors ir nėra tiesioginiai, tačiau pagrįstai pripažinti teisingais ir objektyviais kas teismui suformavo teisingą galutinę išvadą dėl kaltojo asmens, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu pakankamai išsamiu tyrimu objektyvios tiesos nustatymo procese ir kaltės inkriminavimo būtent A. Ž.. Veikos kvalifikavimo kontekste padarytų teismo išvadų teisingumu neabejoja ir apeliacinės instancijos teismas. Esant šioms aplinkybėms, išteisinti apeliantą A. Ž. ir tenkinti šią jo apeliacinio skundo dalį nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmės.

Bausmės individualizavimo klausimo pagrįstumu abejoja ne tik nuteistasis A. Ž., bet ir nukentėjusieji I. M. bei D. S.. A. Ž. nesuprantama kodėl paskirta pati griežčiausia bausmės rūšis, o ne bauda. Nukentėjusiųjų nuomone, teismo paskirta bausmė yra per švelni tiek bausmės dydžio, tiek baudžiamojo poveikio priemonių atžvilgiu.Už nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 2 dalyje, baudžiamasis įstatymas numato tris alternatyvias bausmės rūšis: baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde teismas laikėsi BK 54 straipsnio reikalavimų, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį, padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę ir jo veiksmus po įvykio.Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį atsižvelgė į tai, kad A. Ž. padarė neatsargų nusikaltimą, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, atsižvelgė ir į padaryto nusikaltimo pobūdį bei jo padarymo aplinkybes, kilusias pasekmes nukentėjusiesiems, kaltinamojo veiksmus kuomet jis turėjo suprasti, jog nukentėjusiesiems galimai yra reikalinga pagalba ir sprendė, jog teisinga bausmė yra griežtesnio pobūdžio, o dydis mažesnis nei sankcijos vidurkis.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu apylinkės teismas pažeidimų šiuo aspektu nepadarė, tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, kurios būtinos siekiant užtikrinti bausmės paskirtį ir tuo pačiu įgyvendinti teisingumo principą. Bausmės individualizavimo procese teismas laikėsi trijų taisyklių, kurių visuma ir sudaro bausmės skyrimo pagrindus pagal BK 54 straipsnį, t. y. 1) bausmė skiriama pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, 2) teismas vadovaujasi Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatomis, 3) teismas, skirdamas bausmę, įvertina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvą ir tikslą; nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, o paskirta bausmė ir jos dydis būtų pakankamai teisingas siekiamiems bausmės tikslams pasiekti ir teisingo poveikio kaltininko veiksmams bei tolimesnei prevencijai laikantis įstatymų.A. Ž. skunde įžvelgtinas nesutikimas su teismo išvada dėl bausmės teisingumo, tačiau bylos aplinkybės ir pats nuteistojo elgesys, jo modelis, kritikos nebuvimas, asmenų, nukentėjusiųjų nuo jo neteisėtų veiksmų, palikimas be būtinosios pagalbos suteikimo, abejingumo ir atsiprašymo bei nuoširdaus gailėjimosi nebūties teismui lėmė būtent griežtesnės bausmės rūšies parinkimą. Šią išvadą patvirtina ir aplinkybės, jog Kelių eismo taisyklės buvo pažeistos sąmoningai, esant nepakankamam rūpestingumui transporto eksploatavimo ir saugumo srityje, sukėlus sveikatos sutrikdymo padarinius bei didelės žalos (nuostolių) atsiradimą nukentėjusiesiems. Tokie nuteistojo veiksmai tik patvirtina, jog vis tik dominuoja didesnis A. Ž. pavojingumas visuomenei nei tuo metu jei jis būtų iš eismo įvykio vietos nepasišalinęs ir nepalikęs nukentėjusiųjų be pagalbos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagal BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus išsamiai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir paskyrė bausmę, mažesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Be to pažymima, jog kaltininko nubaudimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją; teismas laikė, kad A. Ž. nebūtina izoliuoti nuo visuomenės, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant bausmės vykdymą. Esant tokioms teismo išvadoms, kurios pakankamai motyvuotos, nėra pagrindo bausmę švelninti kaip to prašoma A. Ž. apeliaciniame skunde ir skirti jam švelniausią BK sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą.Civiliniai ieškovai – nukentėjusieji I. M. ir D. S. taip pat apeliaciniame skunde kelia bausmės teisingumo klausimą nurodydami, kad paskirta eismo bausmė yra per švelni ir turi būti ji griežtinama. Teisėjų kolegija nurodo, kad nuosprendžio 17.1 – 17.4 punktuose nurodytų motyvų pagrindu sutikti su šių apeliantų skunde nurodyta argumentacija nėra pagrindo. Paskirta bausmė yra teisinga ir tikėtina, jog ja bus įgyvendinta bausmės paskirtis. Argumentas, kad teismas bausmės dydį parinko mažesnį nei BK 281 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo vidurkis, nesuponuoja išvados, jog baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai. Skunde nurodyti duomenys dėl ko turėtų būti skirtina griežta bausmė ir nenukrypta nuo BK 61 straipsnio nuostatų, teisėjų kolegijos vertinimu nėra tinkami, nes teismas į juos itin atsižvelgė ir skyrė ne švelnesnio pobūdžio bausmės rūšį (baudą), o parinkdamas griežčiausią. Teismas tinkamai taikė įstatymus, kad būtų paskirta bausmė teisinga ne tik kaltininkui, bet ir atsižvelgta ir į nukentėjusiųjų interesus, dar labiau griežtinti bausmę asmeniui, kuris pirmą kartą yra teisiamas, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, nors ir jo veiksmai šio neatsargaus nusikaltimo padaryme ir nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo abejingi, nėra absoliutus pagrindas keisti skundžiamą nuosprendį ir griežtinti nuteistojo padėtį dar labiau.

Dėl BK 66 straipsnio taikymo.

A. Ž. apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas nepagrįstai netaikė BK 66 straipsnio nuostatų, nors jis buvo sulaikytas laikinai 2016 m. balandžio 16 d. ir tą pačią dieną paleistas. Iš bylos duomenų matyti, kad A. Ž. buvo faktiškai sulaikytas 2016 m. balandžio 16 d. 00.10 val. (t. 2, b. l. 143) ir paleistas 2016 m. balandžio 16 d. 16.07 val. (t. 2, b. l. 152). Šios aplinkybės patvirtina A. Ž. skundo argumentus šiuo aspektu ir todėl vadovaujantis BK 66 straipsniu, skiriant bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas, šis laikas turi būti įskaitytas į paskirtą bausmę, vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai (BK 66 straipsnio 2 dalis). Esant nustatytoms aplinkybėms, skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl BK 68 straipsnio taikymo.

Varėnos rajono apylinkės teismas be bausmės paskyrimo, nuteistojo atžvilgiu parinko ir baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudė asmeniui naudotis specialia teise (nagrinėtinu atveju teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones), nes naudodamasis ja asmuo padarė nusikalstamą veiką.Apeliantas A. Ž. skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo kodėl skyrė specialios teisės atėmimą 2 metams, o nukentėjusieji nurodo, jog šios specialios teisės atėmimas 2, o ne 3 metams pažeidžia teisingumo ir protingumo principus. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Viena iš BK 67 straipsnyje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių yra uždraudimas naudotis specialia teise. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešiotis ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi uždraudimo naudotis specialia teise taikymas yra teismo teisė, t. y. teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti ar nuspręsti netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės. Kelių eismo saugumo bylose šio klausimo sprendimas didele dalimi priklauso nuo teismo išvados dėl KET pažeidimo pobūdžio, ar asmuo sąmoningai šiurkščiai pažeidė eismo taisykles, lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių, ar eismo įvykis kilo dėl nusikalstamo nerūpestingumo, dėl kažkokių aplinkybių kaltininkui nesuvokiant rizikingo elgesio pobūdžio ir nenumatant galimų padarinių. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs KET. Šiurkštus KET pažeidimas nagrinėjamu atveju akivaizdus, nes A. Ž., būdamas neblaivus (nustatytas 2,20 promilės neblaivumo laipsnis kraujyje), taip veikdamas sąmoningai ir tikėdamasis išvengti numatytų padarinių, nepripažįstant savo kaltės dėl vairavimo neblaiviam, atsakomybės neprisiėmimo dėl padaryto eismo įvykio pažeidus šiukščiai KET ir sukėlus padarinius (sveikatos sutrikdymas ir didelės žalos padarymas), ši baudžiamojo poveikio priemonė yra teisingai parinkta nuteistojo atžvilgiu. Teismų praktikoje laikoma, kad eismo įvykio padarymas apsvaigus nuo alkoholio yra šiurkštus Kelių eismo taisyklių pažeidimas. Sutiktina su A. Ž. apeliacinio skundo argumentais ir teismo posėdyje išsakyta proceso dalyvių pozicija, kad teismas šios priemonės parinkimo nemotyvavo, nors teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas šį trūkumą taiso ir konstatuota jog žemesnės instancijos teismas teisingai sprendė, kad yra pagrindas kaltininkui skirti ir specialios teisės atėmimą, nes padarytas šiurkštus KET pažeidimas vairuojant neblaiviam, sąmoningai ir lengvabūdiškai tikintis išvengti atsakomybės bei sukeltų padarinių. Motyvų nebuvimas nors ir yra teismo sprendimo trūkumas, tačiau neturi reikšmės baudžiamojo įstatymo taikymui, nes nepriklausomai nuo neatsargumo rūšies veika kvalifikuojama pagal vieną ir tą patį baudžiamąjį įstatymą.Atsižvelgus į nukentėjusiųjų skunde nurodytus argumentus dėl minėtos baudžiamojo poveikio priemonės termino, teisėjų kolegija mano, kad teismas šios priemonės terminą parinko nenukrypdamas nuo dydžio skaičiavimo ir parinko vidurkį, t. y. 2 metus. Toks sprendimas yra teisingas ir nepažeidžiantis teisingumo ir protingumo principų. Argumentai bei apeliantų nurodyta analizė, siejant administracinių nusižengimų kodekse reglamentuotą normą dėl teisų atėmimo su šia išnagrinėta baudžiamąją byla konkrečiu atveju, nėra tie, nes baudžiamoji byla nagrinėjama pagal galiojančius baudžiamąjį procesą ir baudžiamąją teisę reglamentuojančius įstatymus, o baudžiamojo poveikio priemonės taikytinos vadovaujantis tik jas reglamentuojančiomis specialiomis normomis. Taigi, šiuo atveju tai, kad administracinių nusižengimų kodekse specialios teisės atėmimas yra galimai didesnės trukmės nei tai numatyta BK normose, konkrečiu atveju reikšmės neturi, nes šioje byloje aktualu BK normos ir formuojama teisminė praktika. A. Ž. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad taikius baudžiamojo poveikio priemonę – specialios teisės atėmimą, nuteistasis neteks darbo, nukentės jo šeima, bus apsunkinta kuo greičiau atlyginti turimus ir kilusius finansinius įsipareigojimus, tačiau tokie argumentai nėra tie absoliutūs pagrindai, kuriais būtų teisinga nukrypti nuo bausmės paskirties ir ja skiriamų suvaržymų bausmę koreguoti paliekant ją be baudžiamojo poveikio priemonės. Šiuo nagrinėtinu atveju kitos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas neužtikrins BK 41 straipsnio paskirties, todėl sutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti kartu su bausme ir BK 68 straipsnio nuostatas, A. Ž. skunde nurodyti argumentai šiuo aspektu atmestini.

Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo tinkamumo.

Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas nukentėjusiajai I. M. priteistos neturtinės žalos dydis. Skundas grindžiamas kasacinės instancijos teismo precedentais (Nr. 2K-503-511/2015, 2K-252-677/2015, 2K-181-507/2016). Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje sukurtas precedentas. Skunde nurodytais atvejais bylų (Nr. 2K-252-677/2015, 2K-181-507/2016) faktinės aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje esančių aplinkybių ir visų pirma tuo, jog žalos nurodytais atvejais neturtinės žalos atlyginimas daugiausia priteistas dėl veikų, numatytų BK 281 straipsnio 1 dalyje. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės – nuteistasis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, o tai aplinkybė, lemianti veikos kvalifikavimą pagal BK 281 straipsnio 2 dalį, kaip ir kasacinė nutartis Nr. 2K-503-511/2015, tačiau vis tik faktinės aplinkybės nėra tos pačios arba labai panašios į šios bylos aplinkybes ir sužalojimus, kurių aspektu ir kyla ginčų dėl neturtinės žalos teisingo atlyginimo priteisimo. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką, netgi ir esant iš esmės tokiems patiems padariniams, atsižvelgiant į kitas reikšmingas byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatomos ir priteisiamos atlyginti neturtinės žalos dydis būna skirtingas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į veikos padarinius (tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio – I. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio ji dėl patirto dešinio žastikaulio lūžimo bei dešinės akies srityje patirtų kiauryminės ir pjautinės žaizdų apimtyje, patyrė skausmingų periodų tiek gydymosi metu, tiek reabilitacijos metu, buvo daryta akies operacija, po operacinis laikotarpis, iki dabar jaučiami patirtų sužalojimų reiškiniai, taip negalint visapusiškai dirbti, patiriami nepatogumai bendraujant su vaiku, šeima), šią žalą padariusio asmens kaltę (nusikaltimas padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo – kaltininkas vairavo neblaivus ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, palikus nukentėjusiuosius apgadintame jų automobilyje, tad padarinių kilimo tikimybė buvo lengvai numanoma), padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, sprendė, jog prašomas priteisti neturtinės žalos dydis I. M. atžvilgiu yra mažintinas iki 1 700 eurų dydžio.Atsižvelgiant į nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos dydžio pagrįstumo priteisto I. M. atžvilgiu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas atsižvelgė į A. Ž. turtinę padėtį, įvertino priešingų interesų pusiausvyrą, vadovavosi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad nukentėjusiajai priteista suma (1 700 Eur) neturtinei žalai atlyginti atitinka tokio pobūdžio bylose priteistinas sumas, o įstatymo taikymo aspektu neturtinės žalos dydžio suma nustatyta remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, vadovaujantis suformuotos teismų praktikos pavyzdžiais panašiose bylose. Todėl teisės taikymo aspektu neturtinės žalos dydžio klausimas išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.Apeliacinės instancijos teismas šiame kontekste visgi atkreipia dėmesį, kad kiekviena situacija yra individuali bei savita, todėl ir priteistinos neturtinės žalos dydis kiekvieną kartą priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Nukentėjusieji prašo vadovautis kasacinio teismo nutartimis (Nr. 2K-503-511/2015, 2K-252-677/2015, 2K-181-507/2016), tačiau pažymėtina, kad besąlygiškai vadovautis šiomis nutartimis būtų neteisinga, nes, kaip minėta, priteistinas žalos dydis priklauso nuo konkrečios situacijos ir konkrečioje byloje patirtos neturtinės žalos turinio. Taigi iš esmės kasacinio teismo nutartyse nėra aiškiai pasakyta, kad vienu ar kitu atveju neturtinės žalos dydis turi būti būtent toks. Tai tik dar kartą patvirtina, kad teismas kiekvienu atveju situaciją privalo vertinti individualiai, o kasacinio teismo nutartyse nustatytas neturtinės žalos dydis, kurio pasirinkimo amplitudė pakankamai plati, yra orientacinis kriterijus.Taigi, nors ir nukentėjusiųjų nuomone priteista neturtinė žala nėra teisinga padarytų sveikatos sužalojimų ir patiriamų išgyvenimų, diskomforto apimtyje, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis nuosprendyje nurodytais motyvais, 1 700 eurų neturtinės žalos atlyginimas yra teisingas dydžiu bylos aplinkybių kontekste. Varėnos rajono apylinkės teismas iš civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ nukentėjusiajam – civiliniam ieškovui D. S. priteisė 300 eurų neturtinės žalos atlyginimo, motyvuojant patirtu stresu ir išgyvenimais dėl paties autoįvykio fakto, kilus grėsmei jo ir I. M. gyvybei bei sveikatai. Tokia teismo motyvacija civilinio atsakovo netenkino ir teigiama, jog D. S. nepatyrė rimtų sveikatos sužalojimų, todėl jis negali būti subjektas, reikalaujantis neturtinės žalos atlyginimo.Teisėjų kolegija su tokia apelianto atstovės nuomone nesutinka, nes neturtinė žala padaroma nematerialioms vertybėms. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nagrinėjamu atveju nuo neturtinės žalos atlyginimo klausimą reglamentuojančių norminių nuostatų nukrypta nebuvo, priteista 300 eurų suma yra protinga ir adekvati nukentėjusiojo patirtiems emociniams išgyvenimams, įvykus eismo įvykiui ir po jo, kuomet daug patiriamo streso išgyventa ne tik dėl paties, bet ir dėl artimojo sveikatos būklės bei sugadinto turto ir patirtų išlaidų santykyje.

Proceso išlaidos.

Nukentėjusieji I. M. ir D. S. apeliacinės instancijos teismo prašė priteisti 500 eurų už išlaidas, patirtas sumokėjus nukentėjusiųjų atstovei advokatei Stasei Jovaišienei už parengtą apeliacinį skundą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Pagal BK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo atstovui, paslaugoms apmokėti. Pažymėtina, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-374/2012). Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-377/2009).Šioje byloje apeliaciniai skundai buvo paduoti tiek nukentėjusiųjų, tiek nuteistojo iniciatyva, tačiau baudžiamojoje byloje nukentėjusiųjų apeliacinis skundas yra atmestas. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K-271/210, 2K-272/2011), esant tokiai situacijai, kai nukentėjusiųjų I. M. ir D. S. apeliacinis skundas atmestas, prašomos priteisti patirtos išlaidos už advokatės suteiktas teisines paslaugas (apeliacinio skundo parengimą ir atstovavimą) yra nepriteistinos ir prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų I. M. ir D. S. bei civilinio atsakovo akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ atstovės L. Z. apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi nuteistajam A. Ž. į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme jo išbūtą laiką nuo 2016 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. balandžio 16 d. (1 terminuoto laisvės atėmimo parą).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nepriteisti nukentėjusiesiems – civiliniams ieškovams I. M. ir D. S. 500 Eur (penki šimtai eurų) proceso išlaidų, patirtų dėl advokatės Stasės Norvaišienės teisinių paslaugų suteikimo.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.