- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-19
- Bylos Nr.
- e2S-2369-614/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01705-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Trečiasis asmuo
- A. R.
- Pareiškėjas
- V. Z., M. Z.
- Suinteresuotas asmuo
- A. R., M. D., V. C., I. N., F. V., A. K., G. I., L. I.
- Kategorijos
- 75.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. Z. ir M. Z. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, suinteresuoti asmenys – A. R., M. D., V. C., I. N., F. V., A. K., G. I., L. I., bankrutuojanti Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, AB „Lesto“, AB Nordea Bank AS Lietuvos filialas, UAB „Vilniaus energija“, UAB „Naujamiesčio būstas“, Valstybinė mokesčių inspekcija, BAB „Snoras“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“. Teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas pareiškėjų V. Z. ir M. Z. prašymas dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu ir civilinę bylą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi civilinę bylą sustabdė. Išaiškino pareiškėjams, kad jeigu per šešis mėnesius nuo bylos sustabdymo dienos sutuoktiniai neįvykdo teismo nurodymų dėl sutarties turinio, teismas jų prašymą dėl santuokos nutraukimo palieka nenagrinėtą. Nurodė, jog iš suinteresuoto asmens A. R. atsiliepimo ir įsiteisėjusio Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-03-21 sprendimo c.b. Nr. 2-146-494/2013, kuris buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2014-04-16 nutartimi c.b. Nr. 2A-129-345/2014, ir kuriuo iš M. Z. priteista ieškovui A. R. 62100 Lt skolos, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, matyti, kad prievolė kreditoriui atsirado M. Z. 2009-04-16 išduoto A. R. paprastojo neprotestuotino vekselio ir jo pagrindu suteiktos paskolos pagrindu. Vadovaujantis Lietuvos teismų praktika, vekselis patvirtina tik jį pasirašiusio sutuoktinio įsipareigojimą kreditoriui sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau nepatvirtina, kad tokį įsipareigojimą lėmė paskolos suteikimas, todėl kreditorius privalo įrodyti vekselio pagrindų gautų pinigų panaudojimą šeimos interesais (LAT 2013-06-28 nutartis c.b. Nr. 3K-3-373/2013). Nors kreditorius A. R. prašė pripažinti prievolę pagal vieno iš sutuoktinių – M. Z. - išrašytą vekselį bendrąja abiejų sutuoktinių prievole, tačiau jokių aplinkybių, jog sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, nenurodė ir jokių įrodymų nepateikė, į civilinę bylą Nr. 2-146-494/2013 atsakovu įtraukė tik M. Z., t.y. nei bendraatsakove, nei trečiuoju asmeniu šioje byloje jo sutuoktinės V. Z. nenurodė. Be to, iš paties Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-03-21 sprendimo bei pareiškėjo M. Z. posėdyje duotų paaiškinimų matyti, jog tiek M. Z., tiek A. R. užsiiminėjo pinigų skolinimo už palūkanas pagal tam tikrą jų nurodytą toje byloje schemą veikla, t.y. finansiniu tarpininkavimu skolinant pinigus, todėl ir minėto vekselio pagrindu M. Z. paskolinti pinigai buvo vėliau perskolinti už palūkanas kitiems asmenims, abiem sandorio šalims vykdant savo ūkinę – komercinę veiklą ir uždirbant pajamas iš palūkanų už pinigų perskolinimą. Duomenų ir įrodymų, kad vekselio pagrindu iš A. R. gauti pinigai buvo panaudoti betarpiškai šeimos interesais, šeimos ūkyje, šeimos poreikiams tenkinti, tiek pačiam kreditoriui, tiek skolininkui A. R. vienodai nurodant komercinį (verslo) pinigų skolinimo tikslą, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjų M. Z. ir V. Z. susitarimas sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių (6 p.) po santuokos nutraukimo prievolę šiam kreditoriui laikyti asmenine pareiškėjo M. Z. prievole laikytinas nepažeidžiančiu imperatyvių teisės normų, pačių sutuoktinių ir šio kreditoriaus teisių ir interesų, todėl galėtų būti tvirtinamas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu trečiasis asmuo A. R. prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. nutarties aprašomąją dalį, nurodant, kad sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 6 punktas pažeidžia A. R. teises ir teisėtus interesus, todėl negasli būti tvirtinamas. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas M. Z. pripažino, jog jo šeimos pagrindines pajamas sudarė pajamos, gautos iš jo vykdomos individualios veiklos jis skolinosi pinigus iš kitų asmenų, kuriuos vėliau perskolindavo ir gyveno iš palūkanų, gautų perskolinus minėtas pinigines lėšas. M. Z. bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad jo sutuoktinei apie jo vykdomą veiklą buvo žinoma ir ji šiai veiklai pritarė bei naudojosi vyro uždirbamomis pajamomis. Taigi, nagrinėjamu atveju turėtų būti laikoma, jog V. Z. sutikimas paskolos sutarties sudarymui buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, nes ji pritarė sutuoktinio vykdomai veiklai, naudojosi veiklos pasėkoje gautomis šeimos pajamomis ir pan. Apeliantas nurodo, jog iš paskolos teisinių santykių kilusi prievolė taip pat turėtų būti pripažinta solidaria, kadangi paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais. M. Z. užsiminėjo pinigų perskolinimo veikla. Šią veiklą jis vykdė individualiai, t.y. visus sandorius sudarinėjo pats, neįsteigęs juridinio asmens. Neturėtų kilti abejonių, jog ši veikla ir iš jos gaunama nauda (pajamos) buvo naudojama ne asmeniniais M. Z., o šeimos interesais. Laikytina, kad tarp M. Z. ir A. R. sudaryta paskolos sutartis, kuri buvo įforminta 2009-04-16 d. vekseliu, buvo sudaryta šeimos interesais, nes perskolinę šios sutarties pagrindu įgytas pinigines lėšas pareiškėjai gavo bendrą naudą pajamas, kurios buvo naudojamos šeimos interesais. Pažymėtina, kad iš individualios veiklos gautų pajamų panaudojimo šeimos interesams faktą bylos nagrinėjimo metu pripažino pats pareiškėjas M. Z., todėl papildomai šio fakto įrodinėti nereikia. Apeliantas atkreipė dėmesį, jog priešingai skundžiamos nutarties motyvams, M. Z. prievolė kilo ne vekselio, kaip besąlyginio įsipareigojimo, o suteiktos paskolos pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsniu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.
CPK 385 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti pareikštų reikalavimų dėl vaikų išlaikymo ir jų gyvenamosios vietos nustatymo, vieno sutuoktinio išlaikymo ir turto padalijimo, žalos atlyginimo, jeigu šis reikalavimas pareikštas, klausimą.
Taigi, santuokos nutraukimo byloje teismas visais atvejais turi išspręsti santuokos nutraukimo padarinius, tarp jų ir padalyti bendrą santuokinį turtą, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės nuosavybės pabaiga. Padalijamas turi būti tiek turto aktyvas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek pasyvas (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje.
Vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai turi teisę įstoti į bylą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo kaip tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CK 3.126 str. 1 d.). CK 3.91 str. nustato, kad turtas, skirtas funkcionuoti įmonei - ūkiui, verslui, kurią įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, taip pat įmonės (ūkio, verslo), įsteigtos vieno sutuoktinio iki santuokos sudarymo, pajamos yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šis turtas ar pajamos yra santuokos nutraukimo momentu. Tačiau minėtas straipsnis numato išimtį - lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei (ūkiui, verslui) funkcionuoti, kurios nėra laikomos bendra jungtine nuosavybe.
Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo nutarties dalimi, kurioje konstatuota, jog apelianto, vekselio pagrindu, paskolinti pinigai M. Z. yra asmeninė pareiškėjo M. Z. prievolė. Apelianto teigimu, minėta prievolė turi būti bendra abiejų sutuoktinių prievolė.
Siekiant nustatyti pareiškėjos V. Z. atsakomybę pagal jos sutuoktinio ūkinės – komercinės veiklos prievoles ir nustatyti jos solidarią pareigą atsakyti už sutuoktinio verslo prievoles turi būti nustatytas pareiškėjos dalyvavimo verslo veikloje faktas. Toks faktas nagrinėjamoje byloje nustatytas nebuvo. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog vekselio pagrindu M. Z. paskolinti pinigai buvo panaudoti vykdant jo ūkinę – komercinę veiklą, uždirbant pajamas iš palūkanų už pinigų perskolinimą. Apeliantas šio fakto neginčija. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog šiuo atveju yra taikoma išimtis bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei, kuri numatyta CK 3.91 str. Kadangi sutuoktinė tiesiogiai nedalyvavo šiame versle ir nebuvo davusi sutikimo pinigų skolinimo sandoriui sudaryti (CK 3.92 str.), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo nustatyti, kad sudarytas sandoris yra bendra sutuoktinių prievolė. Į bylą nėra pateikta duomenų, kad vekselio pagrindu iš A. R. gauti pinigai buvo panaudoti šeimos interesais, šeimos ūkyje, šeimos poreikiams tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą nutartį ir keisti šios nutarties dalį nėra pagrindo (CK 3.109 str. 1 d. 2-3 p.).
Kiti atskirojo skundo teisiniai argumentai neturi reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio ir priešieškinio bei trūkumų šalinimo institutą, nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros bei teisėtų interesų, protingumo principų, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.