Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant pareiškėjui – R. G., pareiškėjo – R. G. atstovui – advokatui Algimantui Medeliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – R. G. skundą atsakovėms – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

Pažymėtina, kad nuosavybės teises gina ir tarptautinės teisės aktai, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, o Europos Žmogaus Teisių Teismas teisę į senatvės pensiją sieja su teise į nuosavybę.

2.4. Pareiškėjas abejoja Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), kurioje maksimalus valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos maksimalus dydis sumažinti iki užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio (nuo buvusio 1,5 dydžio), atitiktimi Konstitucijai; nurodytą teisinį reguliavimą, t. y. pensijos dydžio ribojimą, taiko Ministerija.

Pažymėtina, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti; tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija, be to, net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos, pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų: toks pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.

2.5. Asmens konstitucinė teisė gauti pensiją yra viena iš svarbiausių asmens socialinių teisių. Pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatyme, o įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus dėl pensinio aprūpinimo, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų. Įstatymuose nustačius pensijų rūšis ir dydžius, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus ir sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų; iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančių reikalavimų nepaisymas gali lemti, kad atitinkamas teisinis reguliavimas gali būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Senatvės ir invalidumo pensijos yra Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos pensijų rūšys, tačiau pagal įstatymą gali būti nustatytos ir kitokios pensijos ar socialinė parama. Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nustatytos Įstatyme. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad, įstatyme nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų.

2.6. Pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą ir verslą, turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Remiantis Konstitucinio Teismo praktika, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kuriems valstybė laiduoja teisę gauti valstybinę pensiją, dėl gaunamos pensijos būtų suvaržytos galimybės laisvai pasirinkti kitą darbą bei verslą.

2.7. Sumažindamas pensijas, įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl teisinio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingą kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, priešingu atveju, teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nutraukiamos ar sumažinamos paskirtos ir mokamos pensijos, vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį.

Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis diskriminuoja vieną socialinę grupę, t. y. valstybinių pensijų gavėjus, tame tarpe ir pareiškėją, kadangi, sumažinus valstybines pensijas, nenumatytas jų kompensavimas, tuo šiurkščiai pažeistos valstybinių pensijų gavėjų, tame tarpe ir pareiškėjo, konstitucinės teisės ir interesai; Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kai įstatymų leidėjas pasiūlo Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti pensijų kompensavimo tvarkos aprašą tik dėl senatvės ir netekto darbingumo pensijų ir nepasiūlo nustatyti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašo, negali būti konstituciškai pateisinamas.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.8. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, 5 straipsnio 1 dalyje, 16 straipsnio 4 dalyje bei Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia iš Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsnių bei konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų kylančius imperatyvus, todėl šioje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Valstybės atsakomybė kyla tik įstatymuose nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, kuris pasireiškia įstatyme numatytų pareigų neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu jų atlikimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo, kurį rengė ir teikė Ministerija, nuostatomis, Ministerijos veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti įstatymu.

Pagal Konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo ir įgyvendina Seimas. Bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais, todėl neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatyme apriboti pareiškėjo nuosavybės teisę į valstybinę pensiją. Seimo kaltė priimant Laikinąjį įstatymą kvalifikuotina kaip neatsargumas. Kita vertus, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybės civilinė atsakomybė be kaltės. Valstybei nustačius paminėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu neteisėtas valstybės diskriminacinis teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Taigi, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pensijos daliai. Tokios faktinės aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro teisinį pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, Lietuvos valstybei taikytina civilinė atsakomybė, kita vertus, dėl neteisėtų Ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų (pastarosios veiksmai pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais) pareiškėjui neišmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, šios atsakovės turėtų atsakyti, taikant Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalies analogiją.

2.9. Būtinumas atlyginti žalą yra konstitucinis principas. Valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padaryta neturtinė žala gali būti atlyginama nepaisant to, jog įstatyme konkrečiai nenustatytas specialus tokios žalos atlyginimo pagrindas. Taigi, neturtinė žala asmeniui, kylanti dėl to, kad valstybės institucija taikė teisės aktą, turi būti priteisiama, jeigu nustatomos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, asmeniui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, kadangi yra skunde nurodytų įstatymų nuostatų auka, patyrė šoką dėl neteisėto skunde nurodytų teisės nuostatų taikymo jo atžvilgiu, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, dvasinę skriaudą, jo patirti pažeminimai yra apčiuopiami (rengdama Laikinojo įstatymo projektą, atsakovė – Ministerija nesitarė su Lietuvos vidaus reikalų sistemos pensininkų sąjunga, kurios narys yra pareiškėjas, vienašališkai priėmė sprendimą, taip pažemino pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, orumą, garbę, verčia jaustis nereikalingu savo valstybėje, kurią pareiškėjas kūrė), pareiškėjas dėl sumažintos valstybinės pensijos dalies buvo priverstas apriboti savo poreikius, sumažėjo jo bendravimo galimybės, pablogėjo pareiškėjo reputacija. Spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio, teismas turi atsižvelgti į tai, kad valstybės institucijų padaryti neteisėti veiksmai buvo itin intensyvūs ir ilgalaikiai: pareiškėjui pensijos dalis nemokama nuo 2010 m. sausio 1 d., ji yra negrąžinta, tai reiškia, kad institucija geranoriškai nepripažino, kad jos sprendimas – nepagrįstas ir neteisėtas, ir nesiekė ištaisyti neigiamas sprendimo pasekmes, nors pareiškėjas ne teismo tvarka stengėsi išspręsti kilusį ginčą.

II

Atsakovės – Lietuvos valstybė ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 46–49) nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Dėl Tarnybos sprendimo Nr. 11D(P)-4058 ir Ministerijos sprendimo Nr. 1D-9173-(2) panaikinimo

Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, nustatantis inter alia pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą.

Pažymėtina, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, suteikta Konstituciniam Teismui, todėl kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, buvo perskaičiuota ir išmokama sumažinta pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Tarnyba sprendime Nr. 11D(P)-4058 ir Ministerija sprendime Nr. 1D-9173-(2), atsakydamos į pareiškėjo prašymus, išsamiai paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką. Pažymėtina, kad Tarnyba ir Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir galiojo. Taigi, skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

2. Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, neturtinės žalos ir išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priteisimo

Valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymuose nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, neteisėtumas gali pasireikšti įstatyme numatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu; abiem atvejais konstatuojamas teisės viešpatavimo principo pažeidimas, todėl visi valstybinio valdymo institucijų priimami sprendimai (administraciniai aktai) turi būti pagrįsti įstatymu.

Atsakomybės už turtinę žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų veiksmų, būtinąsias sąlygas reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai. Atsižvelgiant į tai, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtinta valstybės valdžios institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, nagrinėjamu atveju turi būti konstatuoti Ministerijos neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys; tik nustačius visas paminėtas sąlygas atsiranda prielaidos pareiškėjos patirtų nuostolių atlyginimui. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Civilinio kodekso normų taikymą, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės atsiradimo klausimą.

Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, taikoma iš esmės ta pati taisyklė, atitinkamai atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį bei šios žalos specifiką. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (šiuo atveju – neturtinės žalos padarymo faktas); įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pažymėtina, kad pareiškėjas, reikalaudamas iš Ministerijos turtinės ir neturinės žalos atlyginimo, neįrodo, kad Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nepagrindžia civilinės atsakomybės sąlygų buvimo; be to, pareiškėjo nurodyta patirta neturtinė žala nepagrįsta įrodomaisiais faktais, kurie leistų konstatuoti, jog egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas prašo priteisti iš Ministerijos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, tačiau jų nedetalizuoja, todėl ir šis pareiškėjo reikalavimas yra atmestinas.

3. Dėl administracinės bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą

Atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatytos pensijos įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų pensijų teisinį reguliavimą, kad toks pensijų sumažinimas, nustačius kompensavimo mechanizmą, kuriuo praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, būtų kompensuojami, neprieštarauja Konstitucijai, Ministerija nesutinka su bylos sustabdymu ir kreipimusi į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, kadangi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apribojimų taikymas neprieštarauja Konstitucijai.

III

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 52–53) nurodo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, prašo dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą spręsti teismo nuožiūra, pateikia tokius argumentus.

1. Pareiškėjui 1998 m. spalio 13 d. sprendime Nr. 14805 paskirta 1 995,55 Lt (1 635,55 Lt + 360 Lt (suma nurodyta, atsižvelgiant į pensijos indeksavimą, kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu)) dydžio valstybinė pensija už tarnybą nuo 1998 m. rugsėjo 18 d. neterminuotam laikui.

2. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, nustatantis, be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu – 360 Lt) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priedo formulę. Pagal šią formulę apskaičiavus pareiškėjo paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (0,8) ir jį pritaikius pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo pensijos dydis sudaro 1 596,44 Lt, tokio dydžio pensija pareiškėjui mokėta 2010 metais; toliau pareiškėjui bus mokama tokio dydžio pensija, kuri atitiks nurodytas Laikinojo įstatymo nuostatas.

3. Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato; be to, pažymėtina, kad Tarnyba neturi teisinio pagrindo šiuo metu elgtis kitaip, negu nustatyta Laikinajame įstatyme, ir mokėti pareiškėjui 1 995,55 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos, kadangi Laikinasis įstatymas šiuo metu yra galiojantis. Dėl to, kad Laikinasis įstatymas yra galiojantis, taip pat nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui 1 000 Lt neturtinę žalą.

IV

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-772-815/2012 (b. l. 100–108) nutarė šią administracinę bylą sustabdyti, kol įsiteisės Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priimtas nutarimas.

Rezoliucinė dalis

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 46/2010-47/2010-48/2010-49/2010-51/2010-52/2010-70/2010-77/2010-82/2010-83/2010-84/2010-85/2010-86/2010-87/2010-94/2010-100/2010-101/2010-109/2010-114/2010-123/2010-124/2010-128/2010-129/2010-133/2010-134/2010-142/2010-143/2010-1/2011-2/2011-5/2011-8/2011-16/2011-21/2011-23/2011-25/2011-29/2011-32/2011-37/2011-39/2011 ir priėmė 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (b. l. 86–117), kuris oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas inter alia nutarė:

2.1. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

2.2. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

2.3. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

2.4. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

2.5. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

2.6. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

2.7. Pripažinti, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.8. Pripažinti, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.9. Nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar: Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nenustatytas pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinasis įstatymas (Žin., 2009, Nr. 152-6820) tiek, kiek jame nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnis tiek, kiek jame nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 3 d. nutartyje (b. l. 110–111) atnaujino administracinę bylą Nr. I-772-815/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00283-2011-0).

1. Teismo posėdyje pareiškėjas – R. G. rėmėsi skunde pateiktais argumentais ir prašė skundą tenkinti, taip pat patikslino savo reikalavimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo – pateiktame prašyme (b. l. 135) nurodė, jog prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

2. Teismo posėdyje pareiškėjo – R. G. atstovas – advokatas Algimantas Medelis (2012 m. spalio 10 d. atstovavimo sutartis Nr. R. G.-1/2012 (b. l. 129), 2012 m. spalio 10 d. teisinių paslaugų sutartis Nr. R. G.-1/2012 (b. l. 130)), remdamasis pareiškėjo skunde pateiktais argumentais, prašė tenkinti pareiškėjo reikalavimus.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1.1. Ministerijos 1998 m. spalio 13 d. išvadoje dėl pensijos paskyrimo už tarnybą, invalidumą Nr. 14805 (toliau – ir išvada Nr. 14805 (b. l. 55)) kurią patvirtino Ministerijos sekretorius, pareiškėjui – R. G., atleistam iš tarnybos nuo 1998 m. rugsėjo 18 d. suėjus nustatytam amžiui, paskirta 1 493,36 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija neterminuotai nuo 1998 m. rugsėjo 18 d. Indeksuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija sudarė 1 995,55 (kartu su 360 Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) (Tarnybos atsiliepimas (b. l. 52–53)).

1.2. Pareiškėjas 2010 m. spalio 11 d. prašyme (b. l. 83) prašė Tarnybos raštu paaiškinti, kodėl ir kokiu teisniu pagrindu jo valstybinė pensija sumažėjo, nes 2009 m. jis gaudavo 1 995,55 Lt.

1.3. Tarnyba, atsakydama į pareiškėjo 2010 m. spalio 11 d.prašymą, 2010 m. spalio 19 d. sprendime Nr. 11D(P)-4058 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (b. l. 27, 82) inter alia nurodė:

1.3.1. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, nustatęs, be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą.

1.3.2. Pagal Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjui paskirta valstybinė pensija (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojama, taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal minėtą formulę apskaičiuotas pareiškėjui paskirtos pensijos, kurios dydis su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu – 1 995,55 Lt (1 635,55 + 360 Lt)., koeficientas 2010 m. sausio–rugsėjo mėnesiais – 0,8. Pritaikius šį koeficientą, perskaičiuotos ir išmokėtos kiekvieną mėnesį pensijos dydis yra 1 596,44 Lt.

1.4. Pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 2010 m. lapkričio 9 d. prašymą „Dėl paskirto dydžio pensijos mokėjimo“ (b. l. 84–85), kuriame reikalavo nedelsiant išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką ir užtikrinti ateityje visos pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos už tarnybą mokėjimą.

1.5. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2010 m. lapkričio 9 d. prašymą, 2010 m. gruodžio 10 d. sprendime Nr. 1D-9173-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (b. l. 29–30, 86–87) informavo pareiškėją, kad mokėti pareiškėjui paskirtą 1 995,55 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti nepriemoką Ministerija neturi teisinio pagrindo, be to, Laikinajame įstatyme nenumatytas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas.Sprendime Nr. 1D-9173-(2), be kita ko, nurodyta:

1.5.1. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos, taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal minėtą formulę apskaičiuotas pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu – 360 Lt) perskaičiavimo koeficientas yra 0,8, o pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius šį koeficientą perskaičiuotos pensijos dydis sudaro 1 596,44 Lt.

Sprendime Nr. 1D-9173-(2) taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka.

1.6. Pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 2011 m. sausio 10 d. prašymą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (b. l. 31, 88), kuriame nurodė, jog gautame atsakyme į pareiškėjo 2010 m. lapkričio 9 d. prašymą išsamaus atsakymo nesulaukė, be to, negavo sprendimo dėl sumažintos pensijos, bei prašė pateikti išsamią sprendimo kopiją, taip pat nurodė, jog dėl įgaliojimų viršijimo kreipėsi į Seimo kontrolierių, nes Ministerijoje nevykdomi teisės aktų reikalavimai.

1.7. Ministerija 2011 m. sausio 20 d. sprendime Nr. 1D-550-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (b. l. 28, 89) informavo, kad pareiškėjo 2010 m. lapkričio 9 d. prašymas išnagrinėtas ir 2010 m. gruodžio 10 d. rašte Nr. 1D-9173-(2) pateiktas atsakymas su nurodyta apskundimo tvarka, taip pat nurodė sprendimo Nr. 1D-550-(2) apskundimo tvarką.

1.8. Remiantis Tarnybos 2012 m. lapkričio 15 d. pažyma apie 2010–2012 m. pensijos dydį Nr. 11D(P)-5418 (toliau – ir pažyma Nr. 11D(P)-5418 (b. l. 116)), pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija – 1 995,55 Lt (1 635,55 Lt + 360 Lt (valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas)) (atsižvelgiant į pensijos indeksavimą) – buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. kiekvieną mėnesį sudarė 1 596,44 Lt.

2. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjui – R. G. pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo mažinta dėl to, kad jis turi draudžiamųjų pajamų. Priešingai – pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo laikotarpiu, kuris aktualus šiai administracinei bylai, pareiškėjas niekada nedirbo (žr. pažymą (b. l. 114)). Be to, aiškiai nustatyta, kad pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pareiškėjui pensija nebuvo mažinama (b. l. 116). Būtent todėl pareiškėjas šiuo aspektu skundo ir negrindžia.

3. Nustatyta, kad pareiškėjui – R. G. buvo mažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas (b. l. 116), o pareiškėjas mano, kad tai yra neteisėta ir nepagrįsta. Tačiau teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nutarė, be kita ko, pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai (todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą jau įgyvendintas ir nebegali būti tenkinamas). Vadinasi, šis mažinimas buvo atliekamas pagal neprieštaraujančias Konstitucijai įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo reikalavimai panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-9173-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4058 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, įpareigoti Ministeriją ir Tarnybą ateityje mokėti nustatyto dydžio pensiją pareiškėjui, priteisti iš atsakovės – Ministerijos arba Lietuvos valstybės bei Tarnybos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį atmetami kaip nepagrįsti.

4. Pareiškėjas – R. G. skunde prašo priteisti iš atsakovių – Ministerijos ir Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą – 1 000 Lt.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

Teismas pabrėžia, kad šioje byloje nėra nustatytas neteisėtų veiksmų atlikimo faktas, todėl nesant bent vienos privalomos kumuliatyviai traktuojamos civilinės atsakomybės sąlygos pareiškėjo – R. G. reikalavimas atlyginti 1000 Lt neturtinę žalą taip pat negali būti tenkinamas.

5. Pareiškėjas – R. G. taip pat prašo priteisti iš atsakovės išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo skundas nėra patenkintas, nėra tenkinamas ir jo reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo – R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.