Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-11-05 · Administracinė byla Nr. A-261-981-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-11-05
Bylos Nr.
A-261-981-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Birutė Janavičiūtė
Pareiškėjas
J. G.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A18-981/2007Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. lapkričio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. G., atsakovo atstovei N. J., trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Daliai Cirtautienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti senatvės pensiją.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. G. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2006 10 05 sprendimą Nr. 3-37452 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2006 11 13 sprendimą Nr. (6.5)-1-6638 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui 16 852,66 Lt senatvės pensijos nepriemoką.

Skunde nurodė, kad 1996 metais jam buvo paskirta senatvės pensija, tačiau po to jis dar dirbo, dėl to iki 2002 01 20 jam buvo mokama tik bazinė pensija. Nuo 1996 11 20 iki 2001 12 31 jam išmokėta pensijos 16852,66 Lt mažiau, nei priklausė. Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, į VSDF valdybą prie Socialinės ir darbo apsaugos ministeriją dėl to, kad pasikeitė, jo nuomone, teismų požiūris dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios laike. Pareiškėjui pensijos nepriemoka susidarė dėl to, kad buvo taikomas įstatymas, kuris vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pareiškėjas nurodo, kad 2004 02 04 dėl neišmokėtos pensijos dalies jis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris išnagrinėjo kilusį ginčą atsakovu laikydamas Lietuvos valstybę (taigi pripažino, kad ginčas yra dėl žalos atlyginimo, o ne dėl pensijos nepriemokos) ir jo reikalavimo netenkino todėl, kad tuo metu padarė išvadą, jog pagal Konstitucijos 107 str. 1 d. ir Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį. Teismas nesprendė klausimo dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo iš valstybinio socialinio draudimo įstaigų. Susipažinęs su dabartiniu panašiu ginčų sprendimu pareiškėjas įsitikino, kad pensijos nepriemoką turi išmokėti institucija, kuri privalėjo jam mokėti paskirtą pensiją – VSDFV Vilniaus skyrius, o ne valstybė.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šias pensijas skiria ir moka VSDF valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Vilniaus skyrius J. G. senatvės pensiją mokėjo vadovaudamasis įstatymo 23 straipsniu, todėl šio skyriaus veiksmai laikytini teisėtais, t.y., nėra deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos-neteisėtumo. Konstitucinis Teismas 2002 11 25 nutarimu pripažino, kad įstatymo 23 straipsnis ta apimtimi, kuria jame nustatyta, kad būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, kurie po valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1 minimali mėnesinė alga, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, prieštarauja LR Konstitucijai. Tačiau Konstitucinio Teismo nutarimas atgal negalioja.

Savo atsiliepimu tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės ir darbo apsaugos ministerijos pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 1996 11 20 iki 2002 01 20, kai pareiškėjui buvo mokama tik bazinė pensijos dalis, galiojusio Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnyje buvo nustatyta, kad dirbantiems pensininkams, turintiems draudžiamųjų pajamų, išmokėtinos senatvės pensijos dydis priklauso nuo turėtų draudžiamųjų pajamų dydžio. Ši įstatymo nuostata įsigaliojo nuo 1995 01 01. Kadangi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas buvo oficialiai paskelbtas, tai, sutinkamai su Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalimi, jis galiojantis ir jo vykdymas buvo privalomas. Todėl VSDF valdybos Vilniaus miesto skyriaus 1-asis pensijų filialas privalėjo vykdyti ir vykdė Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnio nuostatas.

2002 m. lapkričio 15 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnis ta apimtimi, kuria jame nustatyta, kad būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, kurie po valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1 minimali mėnesinė alga, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Byloje teismas nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus 1-ojo pensijų filialo sprendimai neišmokėti pareiškėjui visos valstybinės senatvės pensijos iki Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 15 d. nutarimo paskelbimo dienos yra įvykdyti, todėl Konstitucinio Teismo nutarimas neišmokėtai pensijai atgaline data negali būti taikomas.

Pagal Lietuvos teisėje galiojančią įstatymo teisėtumo prezumpciją įstatymas ar kitoks teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, todėl, kol nėra Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuojant šio akto nekonstitucingumu. Todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus 1-ojo pensijų filialo darbuotojai privalėjo vykdyti tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas iki jų paskelbimo 2002 11 15 Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiais Konstitucijai. Tokie jų veiksmai negali būti laikomi neteisėtais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai savo reikalavimą dėl įpareigojimo išmokėti negautą senatvės pensijos dalį grindžia 2006 m. gegužės 11 d. priimtu įstatymu Nr. X-607 Darbo užmokesčio dalies, nesumokėtos valstybės tarnautojams remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravusioms Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostatoms, grąžinimo įstatymu ir Vyriausybės 2006 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 720, kadangi šie teisės aktai nereglamentuoja pensijų mokėjimo. Tenkinti pareiškėjo skundą vadovaujantis Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia asmenų lygybės principą, taip pat nėra teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjas J. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad šiuo metu pasikeitė teismų požiūris dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios laike, tai pasikeitė nuo Konstitucinio Teismo 2003 05 13 sprendimo paskelbimo.

Savo reikalavimą apeliantas grindžia tuo, kad lygiai tokia pati situacija susidarė, kai valstybės tarnautojams buvo apribotas atlyginimo mokėjimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Neprašo jam taikyti sprendimų ir teisės aktų, apie kuriuos pasisakė tik norėdamas palyginti valstybės tarnautojų ir pensininkų padėtį. Faktus nurodo tik įrodinėdamas esamą Lietuvoje asmenų nelygybę prieš įstatymą (diskriminaciją).

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarimu (Žin., 2004, Nr. 181-6708, įsigaliojo nuo 2004-12-18) pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis, LR Vyriausybės 2003-01-17 nutarimo Nr.53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių" 1 ir 2 punktai bei šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šiuo atveju teismas nesprendė (Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2005 12 21 nutartis, administracinė byla Nr. A1-638/2005 ir daugelis analogiškų kitų bylų), kad Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik į ateitį ir visiems valstybės tarnautojams priteisė darbo užmokesčio nepriemoką, darbo užmokesčio nepriemoka buvo priteisiama ne iš valstybės, kaip žalos atlyginimas, o tiesiog kaip darbo užmokesčio nepriemoka iš paties darbdavio, neatsižvelgiant į tai, kad darbdaviu tuo atveju buvo valstybės institucijos.

Precedentiniame teismo sprendime (LVAT biuletenis „Administracinių teismų praktika Nr. 8, p. 316-329) pasisakyta, kad toks išaiškinimas dėl KT nutarimų galiojimo, netaikomas administracinėse bylose, kuriose pensininkai kreipėsi dėl pensijos nepriemokos (paminėta E. S. byla priimta nagrinėti Europos žmogaus teisių teisme). Kiek apeliantui žinoma, visos ankstesnės bylos, tame tarpe ir jo byla, kai jis kreipėsi dėl pensijos nepriemokos, teismų buvo išnagrinėtos kitaip - kaip bylos dėl žalos atlyginimo iš valstybės. Šiose bylose buvo kitas materialiosios teisės turinys. Bet dabar apeliantas kreipėsi dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, o nepriemoka buvo padaryta vadovaujantis analogiškomis įstatymų nuostatomis tiek valstybės tarnautojams (apribotas dydis taikant koeficientą, nustatytą Vyriausybės nutarime), tiek pensininkams (apribotas pensijos dydis, kuris turėjo būti išmokėtas pensininkui dėl to, kad jis tuo laikotarpiu dirbo, apribojimas numatytas pačiame įstatyme), tokiu būdu nusavinant dalį tiek vienų, tiek kitų nuosavybės. Šiuo atveju materialiosios teisės turinys nuo to, kad vienu atveju papildomi paaiškinimai dar buvo numatyti Vyriausybės nutarime, o kitu atveju viskas numatyta tiesiogiai įstatyme, visiškai nesikeičia, abiem atvejais nuosavybė neteisėtai apribota pirmiausiai įstatymo norma.

Vadovaujantis Konstitucijos nuostatomis neišmokėta pensijos dalis turi būti grąžinta pensininkams, todėl apeliantas prašo jam šią pensijos dalį priteisti. Jis, kaip pensininkas yra žymiai labiau socialiai pažeidžiamas, nei koks nors konkretus valstybės tarnautojas. Netenkinant jo reikalavimo grąžinti neteisėtai nusavintą pensijos dalį susidariusioje teisinėje situacijoje apeliantas įžvelgia aiškų piliečių diskriminavimą prieš įstatymą atsižvelgiant į jų nevienodą socialinę padėtį ir nevienodas galimybes apginti savo teises Apeliantui senatvės pensijos nepriemoka turi būti išmokėta vadovaujantis vien Konstitucinio Teismo nutarimo ir Konstitucijos 29 str. l dalies pagrindu, taip pat taikant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str. ir pirmojo protokolo 1 straipsnį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos atsakovas nurodė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir tais argumentais, kuriais pirmosios instancijos teismas motyvavo savo sprendimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos atsakovas nurodė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir tais argumentais, kuriais pirmosios instancijos teismas motyvavo savo sprendimą. Papildomai tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad byloje turi būti taikomas ieškinio senaties terminas. Tretysis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad apie pažeistą teisę jis sužinojo paskelbus 2006 m. gegužės 11 d. įstatymą Nr. X-607 ir todėl senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2006-05-27, t.y. kai įsigaliojo minėtas įstatymas arba iš viso neskaičiuojamas, kaip nustatyta Vyriausybės nutarime "Dėl valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklių patvirtinimo". Tai, kad jam mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, o tik pagrindinė senatvės pensijos dalis, jis sužinojo dar 1996 metais, kadangi nuo pat senatvės pensijos paskyrimo dienos (1996-11-20) pareiškėjui buvo mokama tik pagrindinė senatvės pensijos dalis. Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 1.124 straipsnį, ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Kadangi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas sutrumpintas 3 metų VSDF valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDF valdybai terminas, pareiškėjas praleido Vilniaus skyriaus sprendimų mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją 1996-11-20 - 2002-01-20 laikotarpiu apskundimo VSDF valdybai terminą. Pareiškėjas praleido ir CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą terminą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo (turtinės žalos atlyginimo).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas nepatenkino pareiškėjo skundo ir nepriteisė jo prašomos pensijos dalies už laikotarpį nuo 1996-11-20 ir iki 2002-01-20.

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino ginčą reguliuojančius teisės aktus.

Apeliacinės instancijos teismas tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina ar teisingai buvo kvalifikuoti ginčo santykiai.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsniu, kuris įsigaliojo nuo 1995 01 01 buvo nustatyta, kad dirbantiems pensininkams, turintiems draudžiamųjų pajamų, išmokėtinos senatvės pensijos dydis priklauso nuo turėtų draudžiamųjų pajamų dydžio. Atsakovas vykdydamas šio teisės akto reikalavimą elgėsi teisėtai.

2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnis ta apimtimi, kuria jame nustatyta, kad būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, kurie po valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1 minimali mėnesinė alga, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Ginčo santykiai atsirado iki Konstitucinio teismo nutarimo paskelbimo, sprendimas dėl pensijos mokėjimo buvo įvykdytas, todėl Konstitucinio teismo nutarimas šiems santykiams netaikomas. Po Konstitucinio teismo nutarimo nebuvo priimtas teisės aktas, kuriuo būtų nustatyta neišmokėtos pensijos dalies mokėjimas, todėl atsakovas pagal esamą teisinį reguliavimą neturi pareigos mokėti pensijos už laikotarpį nuo 1996-11-20 ir iki 2002-01-20.

Apelianto nurodoma Valstybės tarnyboje dirbančių tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo tvarka negali būti taikytina, nes tai skirtingos reguliavimo sritys. Atkreiptinas taip pat dėmesys, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimo, kuriuo buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis, LR Vyriausybės 2003-01-17 nutarimo Nr.53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių" 1 ir 2 punktai bei šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui buvo išmokėtas remiantis teisės aktais priimtais po šio Konstitucinio teismo nutarimo, tai yra Lietuvos Respublikos darbo užmokesčio dalies, nesumokėtos valstybės tarnautojams remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravusiomis valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostatomis, grąžinimo 2006 m. gegužės 11 d. įstatymu Nr. X-607.

Įstatymas dėl neišmokėtos pensijos grąžinimo nėra priimtas, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nepatenkino pareiškėjo skundo.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Esant šioms aplinkybėms apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Stasys GagysTeisėjai Birutė JanavičiūtėRomanas Klišauskas