- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-07-04
- Bylos Nr.
- Iv-2753-171/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00281-2011-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- T. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Advokatai
- Aurimas Gasiūnas
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui T. A., jo atstovui advokatui Aurimui Gasiūnui, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, atstovei Dainai Jakimauskienei, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Daliai Cirtautienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. A. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, 3 916,98 Lt turtinės žalos atlyginimą, 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-05-28 sprendimu panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2008-09-11 sprendimą Nr. (10.20)3-65983 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDF valdyba) 2008-11-27 sprendimą Nr. (6.5)I-7596 ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 1995-01-01 iki 1995-07-19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-07-12 nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-05-28 sprendimą nepakeistą. Vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, VSDFV Vilniaus skyrius paskaičiavo ir 2010-08-13 išmokėjo pareiškėjui 17 322 Lt senatvės pensijos dalį, tačiau dėl VSDFV Vilniaus skyriaus vengimo tai padaryti, jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurios atlyginimas priteistinas iš Lietuvos valstybės.
Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsniu ir teigia, kad VSDFV Vilniaus skyrius, po Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo įsigaliojimo išmokėdamas tik dalį jam priklausančios senatvės pensijos už laikotarpį nuo 1995-01-01 iki 1995-07-19, pažeidė norminių teisės aktų reikalavimus: Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu pripažinta, kad VSDFV Vilniaus skyrius, pritaikydamas perskaičiuojamai jo senatvės pensijai maksimalų draudžiamųjų pajamų koeficientą – 5, pažeidė tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) redakcijos nuostatas.
Mano, kad išmokėdamas mažesnę nei priklauso senatvės pensijos sumą ir vengdamas mokėti susidariusį pensijos skirtumą, VSDFV Vilniaus skyrius elgėsi neteisėtai ir dėl tokių veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą.
Nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai lėmė, jog jis patyrė nuostolių dėl negautų pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę šių neteisėtų veiksmų. Nuostoliai, kuriuos jis patyrė negalėdamas naudotis jam priklausančiais pinigais, skaičiuotini vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Priklausanti senatvės pensijos dalis (17 322 Lt) turėjo būti išmokėta kartu su kitomis per laikotarpį nuo 1995-01-01 iki 1995-07-19 jam sumokėtomis senatvės pensijos dalimis, tačiau 17 322 Lt VSDFV Vilniaus skyrius išmokėjo tik 2010-08-13. Taigi per visą laikotarpį nuo 1995-01-01 iki 2010-08-13 jis patyrė žalą (negautų pajamų forma). Atsižvelgęs į tai, kad CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų išieškojimo, pareiškėjas mano, kad jam priteistina tik ta palūkanų suma, kuriai nėra suėjęs senaties terminas, t. y. už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 13 d. – 3 919,98 Lt.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl minėtų VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų jis patyrė ir neturtinę žalą. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus 1994-07-18 Pensijų įstatymą, atsižvelgdamas į tai, kad pagal šio įstatymo nuostatas jam priklausančios senatvės pensijos dydis turi sudaryti apie 3 000 Lt, 1995-02-15 pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį ir nuo 1995-04-03 išėjo į pensiją, tačiau nuo 1995-01-01 iki 1995-07-19 jam buvo mokama vidutiniškai tik 400 Lt dydžio pensija, dėl to jis pajuto kasdieniam pragyvenimui reikalingų lėšų trūkumą. Įsigaliojus Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymui, jis tikėjosi, kad neišmokėtą senatvės pensijos dalį gaus kartu su šio įstatymo pagrindu mokėtinomis senatvės pensijų kompensacijomis, tačiau VSDFV Vilniaus skyrius to nepadarė. Siekdamas apginti savo teises turėjo kreiptis į teisininkus, bylinėtis teismuose, turėjo išlaidų. Per visą minėtą laikotarpį patyrė nemažą nervinę įtampą, didelius dvasinius išgyvenimus. Visa tai lėmė dar didesnį jo ir taip silpnos sveikatos pablogėjimą, jis jautėsi pažemintas, kadangi ilgą laiką sąžiningai dirbo ir mokėjo mokesčius, o priklausančios išmokos turėjo laukti ilgiau kaip 15 metų. Dėl nurodytų priežasčių mano, kad jam turi būti priteistas 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, bei, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteistinos ir procesinės penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus (b. l. 136–139). Akcentavo, kad pareiškėjas patyrė nuostolį, kadangi jam nebuvo išmokėta pensija. Turtinę žalą prašė atlyginti palūkanų forma. Nurodė, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos kiekvieną dieną, kai pažeidžiamas piniginės prievolės įvykdymo terminas, taigi kiekvieną dieną senaties terminas atsinaujina. Nurodė, kad teisės pažeidimas pareiškėjui išaiškėjo tik tada, kai buvo išspręstas ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 38–39) nurodo, kad viešoji atsakomybė yra deliktinė atsakomybė, kuri atsiranda dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis), o pareiškėjas prašomą atlyginti turtinę žalą sieja su palūkanomis, kurių mokėjimą, kaip sutarčių neįvykdymo teisinę pasekmę, nustato CK 6.210 straipsnio 1 dalis. Pareiškėjo ir atsakovo sutartiniai santykiai nesieja, o deliktinę atsakomybę reglamentuojančios CK normos palūkanų, kaip žalos atlyginimo, mokėjimo nenustato.
Mano, kad pareiškėjas nepagrindė turtinės žalos atsiradimo, nes jo prašomos priteisti 3 919,98 Lt palūkanos nelaikytinos žala, apibrėžta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. VSDFV Vilniaus skyrius, vykdydamas teismo sprendimą, išmokėjo pareiškėjui 17 322,68 Lt dydžio senatvės pensijos nepriemoką, todėl laikytina, kad atlygino pareiškėjui jo patirtą žalą, t. y. negautas pajamas.
Atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo nenustato nei Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymas, nei Pensijų įstatymas, todėl mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat netenkintinas. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų neturtinės žalos dydžiui pagrįsti, o skunde minimos bylinėjimosi išlaidos nelaikytinos žala, nes šių išlaidų atlyginimą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnis ir VSDFV Vilniaus skyrius, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-07-27 nutartį, atlygino pareiškėjui 2 616,00 Lt išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyrius atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė taikyti ieškinio senaties terminą tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos priteisimo ir pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 136–139). Pažymėjo, kad apie tai, jog pensijos dydis perskaičiuotas pareiškėjas žinojo 1995 m. rugpjūčio mėn.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDF valdyba prašo atmesti pareiškėjo skundą. Atsiliepime (b. l. 41–44) nurodė, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantis specialusis teisės aktas – Pensijų įstatymas – nenustato palūkanų skaičiavimo net tuo atveju, jeigu pensijų sumos laiku neišmokėtos dėl pensiją skiriančios ir mokančios įstaigos kaltės (Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalis). Palūkanų skaičiavimas nėra nustatytas ir Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatyme.
Pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, o pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose (Pensijų įstatyme, Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintuose Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) neturtinės žalos atlyginimo galimybė nenustatyta.
Nurodo, kad pareiškėjas yra praleidęs LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi jis apie pensijos, mokamos nuo 1995-01-01, dydį žinojo 1995 metų pradžioje, o į teismą kreipėsi tik 2011-02-01. Mano, kad pareiškėjas praleido ne tik CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą terminą, bet ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų bendrąjį ieškinio senaties terminą. Iš pareiškėjo 2008-10-27 skundo, paduoto VSDF valdybai, matyti, kad apie senatvės pensijos dydį jis žinojo 1995 metų vasario mėnesį. Reikalaudamas išmokėti senatvės pensijos dalį, neapribotą koeficientu 5, pareiškėjas 2002-12-05 kreipėsi į tuometinį socialinės apsaugos ir darbo ministrą. Kadangi pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą, mano, kad jo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestini.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 136–139).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011-04-26 sprendimu (b. l. 63–69) patenkino pareiškėjo T. A. skundą iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos respublikos 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2012-03-09 nutartimi (b. l. 118–128) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-04-26 sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-05-28 sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2010-07-12, ir pažymėjo, kad vertinant, ar iki pareiškėjo kreipimosi į teismą (2011-02-01) ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs, būtina nustatyti, kada pareiškėjas sužinojo ar, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. apie tai, kad laikotarpiu nuo 1995-01-01 iki 1995-07-19 jam buvo mokama mažesnė senatvės pensija, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius įstatymus.
Taigi, nagrinėjamoje byloje vertinant, ar pareiškėjo reikalavimas priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą yra pagrįstas, visų pirma turi būti nustatyta, ar jis nėra praleidęs ieškinio senaties termino tokiam reikalavimui pareikšti.
Pareigą atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų nustato Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, kuris taip pat nustato, kad tokia žala turi būti atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, ne kartą yra nurodęs, kad tokiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39 patvirtintoje Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgoje konstatuota, kad jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises, taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai.
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Sunki asmens liga, neturėjimas pakankamai lėšų kreiptis į teismą, įrodymų neturėjimas, nežinojimas, kas yra atsakovas, kur yra jo gyvenamoji vieta arba turto buvimo vieta, arba koks konkretus ieškinio dydis, ir kitos panašios kliūtys kreiptis į teismą gali būti vertinamos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, bet ne jo eigos pradžios momento nustatymo klausimą. Turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga).
Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje, teismo posėdyje, atsakovės atstovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą tiek reikalavimui dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo ir atmesti pareiškėjo skundą (b. l. 137).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-03-09 nutartyje šioje byloje (b. l. 118–128) konstatavo, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o ne nuo tos dienos, kurią asmens teisės pažeidimo faktas pripažįstamas teismo sprendimu, taigi nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo tos dienos, kurią pareiškėjas T. A. sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad už laikotarpį nuo 1995-01-01 iki 1995-07-19 jam buvo išmokėta mažesnė senatvės pensija, nei pagal tuo metu galiojusius įstatymus jam priklausė (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).
Nustatyta, kad nuo 1995-01-01 įsigaliojusio Pensijų įstatymo skirsnyje „Paskirtų pensijų mokėjimo tvarka“ (45–50 straipsniai) buvo sureguliuotas pensijų, paskirtų iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiavimas ir mokėjimas ir šio įstatymo 45 str. 1 d. buvo nustatyta, kad asmenims, kuriems valstybinės socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijos buvo paskirtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, pensijos perskaičiuojamos pagal šį įstatymą remiantis pensijos byloje fiksuotais uždarbio ir stažo duomenimis. To paties straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta, kad valstybinio socialinio draudimo valdybos teritoriniai skyriai privalo pradėti mokėti perskaičiuotas pensijas ne vėliau kaip praėjus 6 mėnesiams nuo šio įstatymo įsigaliojimo. Iki to laiko pensininkui mokama paskirtoji pensija, indeksuojant ją šio įstatymo 50 straipsnyje nustatyta tvarka. Jei perskaičiuota pensija yra didesnė, skirtumas pensininkui kompensuojamas nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos.
Taigi iki 1995 m. liepos mėnesio VSDF valdybos teritoriniuose skyriuose vyko visų iki 1995-01-01 paskirtų senatvės ir invalidumo pensijų perskaičiavimas, o iki to laiko pensininkui buvo mokama anksčiau paskirta pensija, indeksuojama šio įstatymo 50 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi pagal aptartas įstatymo nuostatas, 1995 m. liepos mėnesį kartu su perskaičiuota to mėnesio pensija, jei perskaičiuota pensija buvo didesnė, pensininkui buvo išmokama ir nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos susidariusi pensijos nepriemoka – skirtumas tarp perskaičiuotos ir 1995 m. sausio–birželio mėn. mokėtos pensijos.
Įsiteisėjusiais teismų sprendimais (prijungta administracinė byla Nr. I-786-426/2009, b. l. 94–103, 134–145) yra neginčijamai konstatuota, kad atsakovas perskaičiavo pareiškėjui skiriamos senatvės pensijos dydį už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. vadovaudamasis vėliau įsigaliojusia Pensijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostata (prijungta administracinė byla Nr. I-786-426/2009, b. l. 52–53, 55), nors iš pradžių buvo atlikti kitokie skaičiavimai (prijungta administracinė byla Nr. I-786-426/2009, b. l. 50–51) ir taip pažeidė lex retro non agit principą. Nustatyta, kad VSDFV, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-05-28 sprendimą, pareiškėjui T. A. 2010-08-13 pervedė 17 322,68 Lt sumą (b. l. 31).
Pareiškėjas skunde teismui (b. l. 2) nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimui priėmus 1994 m. liepos 18 d. Pensijų įstatymą, atsižvelgdamas į tai, kad pagal šio įstatymo nuostatas jam priklausančios senatvės pensijos dydis turi sudaryti apie 3 000 Lt, 1995 m. vasario 15 d. pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį ir nuo 1995 m. balandžio 3 d. išėjo į pensiją, tačiau laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. jam buvo mokama vidutiniškai tik 400 Lt dydžio pensija. Pareiškėjas skunde nurodo: „Kurį laiką dėl tokios situacijos nesijaudinau, kadangi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 5 dalis numatė, kad perskaičiuotas pensijas teritoriniai Sodros skyriai turi pradėti mokėti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 1995-07-01. Tačiau pradėjus mokėti perskaičiuotą pensiją, supratau, kad mano gaunama pensijos suma yra žymiai mažesnė nei aš buvau apskaičiavęs“.
Iš prijungtoje administracinėje byloje esančio 2008-10-27 skundo VSDFV matyti (adm. byla Nr. I-786-426/2009, b. l. 18–19), kad jis nurodo, jog jau 1995 m. vasario mėn. pradžioje jam asmeniškai apsilankius pensijų skyriuje buvo pranešta, kad perskaičiuota pensija sudarys per 3 000 Lt, o 2002-12-05 rašė skundą ministrei V. Blinkevičiūtei, prašydamas išmokėti perskaičiuotą pensiją už laikotarpį nuo 1995-01-01 iki 1995-07-19, netaikant asmens draudžiamųjų pajamų koeficiento 5, tačiau ši pensija nebuvo išmokėta.
Teismas, įvertinęs aptartas teisės aktų nuostatas bei atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad nuo 1995 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjas gavo nuo 1995-01-01 perskaičiuoto dydžio senatvės pensiją (b. l. prijungta administracinė byla Nr. I-786-426/2009, b. l. 13), taigi tai įrodo kad jis apie jam nuo 1995-01-01 perskaičiuotos pensijos dydį sužinojo 1995 m. rugpjūčio mėnesį, todėl ir terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo skaičiuotinas nuo šios datos.
Pažymėtina, kad 2000 m. liepos 18 d. priimtas CK, kurio 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d. (su tam tikromis įstatymo numatytomis išimtimis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 2000 m. liepos 18 d. priimto CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.
Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad pareiškėjas apie jam nuo 1995-01-01 perskaičiuotos pensijos dydį, sužinojo 1995 m. rugpjūčio mėnesį, kai galiojo 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos, pagal kurias (redakcija, galiojusi nuo 1995-07-26 iki 1995-12-20) buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškininės senaties terminas (1964 m. Civilinio kodekso 84 str. 1 d.).
Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad pareiškėjas apie sumažintą senatvės pensijos dydį žinojo 1995 m. rugpjūčio mėnesį, o reikalaudamas išmokėti senatvės pensijos dalį, neribotą koeficientu 5, jis 2002-12-05 kreipėsi į tuometinę socialinės apsaugos ir darbo ministrę V.Blinkevičiūtę, taigi pareiškėjas, kreipdamasis į teismą tik 2011-02-01, praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo, kadangi 1995 m. rugpjūčio mėn. sužinojęs apie sumažintą pensiją, į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo kreiptis iki 1998 m. rugpjūčio mėn.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas laikėsi pozicijos, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010-07-12, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį, kuria pripažino pareiškėjo T. A. skundą dėl pensijos dalies priteisimo pagrįstu. Tačiau ši pareiškėjo pozicija paneigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-09 nutartimi (b. l. 118–128), kurioje, kaip minėta, be kita ko, buvo konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 2011-07-12.
Pažymėtina, kad Civilinio kodekso nuostatos dėl trejų metų ieškinio senaties termino taikytinos tiek reikalavimams dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2012-05-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-280/2012, 2009-09-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–844/2009).
Kaip minėta, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), taigi konstatavus, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, jo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. A. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.