Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Silvija Jakštienė Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00184-2009-9

NUOSPRENDIS

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ričardo Gilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu:

-pagal BK 138 str. 1 d., vadovaujantis BK 48 str. 1 d., 6 d. 2 p., 5 p., vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant iki 2010-01-31 atlyginti nusikalstama veika padarytą 310,60 Lt turtinę žalą ir neatlygintinai iki 2010-11-30 išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

-pagal BK 284 str. 1 d., vadovaujantis BK 48 str. 1 d., 6 d. 2 p., 5 p., šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant iki 2010-01-31 atlyginti nusikalstama veika padarytą 310,60 Lt turtinę žalą ir neatlygintinai iki 2010-11-30 išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos jas apimant, ir G. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant iki 2010-01-31 atlyginti nusikalstama veika padarytą 310,60 Lt turtinę žalą ir neatlygintinai iki 2010-11-30 išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Be to, šiuo nusprendžiu priteista iš G. V.: A. Ž. – 310,60 Lt turtinei ir 7500 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 800 Lt advokato atstovavimo išlaidų; Valstybinei ligonių kasai – 1699,80 Lt už nukentėjusiajai A. Ž. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; valstybei – 40,30 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

G. V. nuteistas už tai, kad jis, 2009 m. kovo 29 d., apie 2.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (duomenys neskelbtini), R. N. kieme, vestuvių pokylio metu, moralės požiūriu nepriimtinais, aplinkinius šokiruojančiais, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais priekabiavimu prie vestuvių pokylio svečių bei fizinio smurto panaudojimu A. Ž. atžvilgiu, t. y. užlauždamas A. Ž. kairės rankos nykštį ir sulaužydamas pirmą pirštikaulį sąnaryje, taip nesunkiai sutrikdydamas A. Ž. sveikatą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir tokiu būdu sužlugdė vestuvių pokylį.

Skunde teigiama, kad teisme jam pakeitus kaltinimą, jo veiksmai buvo kvalifikuojami pagal dar vieną BK straipsnį, tačiau teismas neįvykdė BPK 271-272 str. numatytų pareigų, nes nepaklausė jo bei nesiaiškino dėl jo pozicijos pakeisto kaltinimo atžvilgiu, t. y. nepaklausė ar prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, todėl jam nebuvo suteikta galimybė motyvuoti savo gynybos poziciją, neišaiškintos jo teisės ryšium su naujai pakeistu kaltinimu. Apeliantas mano, kad dėl tokių grubių procesinių pažeidimų jam buvo apribota esminė teisė į gynybą (LR Konstitucijos 31 str. 6 d., Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 str. 2 d., EŽTK 6 str., LR BPK 10 str.), taip pat teisė į teisingą teismą (EŽTK 6 str.). Taip pat mano, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 305 str. nustatytą nuosprendžio aprašomosios dalies formą ir turinį, nes nuosprendyje tik aprašė ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu surinktus duomenis, tačiau jų nevertino ir nesiejo su BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų požymiais, neaptarė nei vienos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Teismas tik deklaratyviai nurodęs BK normas pripažino jį kaltu. Apelianto manymu, byloje surinkti įrodymai yra prieštaringi ir keliantys abejonių dėl jo kaltės. Todėl mano, kad teismas privalėjo teisiškai pagrįsti, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitais – nesiremia. Be to, teismas netyrė ir kitų galimų nusikalstamų veikų padarymo versijų. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad jo duoti paaiškinimai, taip pat R. N., D. M., R. V., Ž. Č., esančių jo artimų giminaičių parodymai, vertintini kritiškai, kaip pasirinktas būdas išvengti ar bandymas padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau apylinkės teismas jo kaltę grindė tik nukentėjusiosios ir jos artimų giminaičių parodymais, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymus taip pat būtų galima laikyti kaip bandymą padėti nukentėjusiajai prisiteist iš jo patirtą žalą. Nurodo, kad teismas privalėdamas patikrinti įrodymų teisėtumą, leistinumą, sąsajumą, patikimumą ir tikrumą, taip pat to nepadarė. Teigia, teismas netikrino A. Ž. parodymų, kaip vienos iš įrodymų rūšies, patikimumo. A. Ž. teismui prisiekusi sakyti tiesą, nurodė klaidingus duomenis dėl darbo. Todėl mano, kad A. Ž. parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu, negali būti laikomi patikimais įrodymais ir jais negali būti remiamasi nustatant asmens kaltę ar nekaltumą. Nurodo, kad apylinkės teismas, nenustatęs visų BK 138 str. 1 d. bei 284 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų požymių, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nesusiejęs byloje nustatytų aplinkybių su įstatymo normomis, pažeidė laisvo įrodymų vertinimo principą ir dėl to priėmė neteisėtą, nepagrįstą nuosprendį. Apeliantas teigia, kad nesant jo kaltės, negali būti pripažinta ir jo pareiga atlyginti nukentėjusiajai jos patirtą žalą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusioji prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą byloje pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai išnagrinėjo įvykio situaciją ir jos aplinkybes, neteisingai apibrėžė G. V. atliktų veiksmų apimtį, neišsamiai ištyrė nuteistojo kaltės turinį ir neteisingai nustatė jo tyčios formą – esminius subjektyviuosius požymius, lemiančius apelianto G. V. veikos kvalifikaciją. Nevisapusiškai ištyręs surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas neteisingai juos įvertino ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistojo G. V. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų požymius. Taigi, skundžiamame nuosprendyje neteisingai išspręsti apelianto veiksmų kvalifikavimo, o taip pat jo tyčios formos klausimai, todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms.

Apeliantas G. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl tyčinio nesunkaus A. Ž. sveikatos sutrikdymo. Nors nuteistasis nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už minėtą sveikatos sutrikdymą bei teigia nesant jo kaltės dėl to, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus – nukentėjusiosios A. Ž., liudytojų E. T. ir D. Č. parodymus, specialisto išvadą bei kitus byloje esančius duomenis – konstatuoja, kad nukentėjusiosios A. Ž. sveikatą nesunkiai sutrikdė būtent nuteistasis G. V.. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji A. Ž. tiek pareiškime policijai, tiek apklausos teisme metu nurodė, kad fizinio kontakto su G. V. metu pastarasis jai čiupo už kairės rankos ir ji pajutusi skausmą, paskui jis ją prispaudė prie automobilio, iškart po to ligoninėje jai buvo nustatytas kairės rankos nykščio lūžis. Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi nukentėjusiosios parodymus, kitus bylos duomenis, konstatuoja, kad jos parodymai dėl G. V. prieš ją atliktus veiksmus buvo nuoseklūs ir juos patvirtina kiti bylos duomenys. Be to, ji neturėjo jokio pagrindo apkalbėti G. V.. Todėl teisėjų kolegijos manymu, nėra pagrindo abejoti šiais nukentėjusiosios parodymais. Pastaraisiais, taip pat liudytojų E. T., A. Ž., A. T. parodymais paneigti nuteistojo parodymai apie fizinio kontakto su nukentėjusiąja A. Ž. nebuvimą. Kad tarp nukentėjusiosios ir G. V. buvo susidūrimas patvirtino ir liudytojas E. T., kuris parodė matęs, kaip G. V. buvo prispaudęs nukentėjusiąją prie automobilio. Liudytojos D. Č. ir A. T. parodė girdėjusios nukentėjusiosios pagalbos šauksmą, vėliau jos sužinojusios apie nukentėjusiosios rankos piršto lūžį. Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl kairio nykščio lūžio konstatuotas specialisto išvadoje. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji pirštą galėjo susilaužyti kitomis, nei ji pati nurodo, aplinkybėmis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, jog apeliantas nukentėjusiajai padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau teisėjų kolegijos manymu, apeliantas G. V. tai padarė ne tyčiniais, o neatsargiais veiksmais. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą išvada apie kaltininko kaltės turinį, tyčios formą spren­džiama atsižvelgiant į vi­sas pa­da­ry­to nusikal­ti­mo ap­lin­ky­bes: nusikaltimo padarymo būdą, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, nu­si­kals­ta­mų veiks­mų po­bū­dį ir intensy­vu­mą, jų nutrau­ki­mo prie­žas­tis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir t. t., taip pat remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamame nuosprendyje nuteistojo G. V. tyčia iš esmės motyvuojama neįsigilinus į visas bylos aplinkybes bei išsamiai neišsiaiškinus, kaip kaltininkas suvokė visus daromo nusikaltimo sudėties požymius, kokie buvo kaltininko nusikalstamų veiksmų motyvai, kokios buvo jo valinės pastangos dėl kilusių padarinių.

Kadangi apeliantas G. V. neprisipažino atlikęs kokius nors tai veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, jo kaltės klausimas nagrinėtinas remiantis įvykio aplinkybes atskleidžiančiais kitais byloje esančiais duomenimis. Šiuo atveju pagrindinis dėmesys tenka nukentėjusiosios parodymams. A. Ž. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad iki įvykio G. V. jos atžvilgiu nesmurtavo ir negrasino tai daryti, pirštą jai G. V. sužalojo, kai ji įsibrovė į tarpą tarp G. V. ir savo vyro, pakėlė prieš G. V. abi rankas, norėdama nuo jo atsistumti, o G. V., norėdamas kad ji nestumtų, pačiupo jai už rankos piršto ir lenkė jį žemyn, tokiu būdu ją sužalodamas. Iš šių A. Ž. parodymų teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. V. veiksmai nebuvo nukreipti į tyčinį nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą, iš tokių nukentėjusiosios nurodytų įvykio aplinkybių negalima padaryti išvados, kad G. V. numatė, jog nukentėjusiosios suėmimas už rankos bei jos prispaudimas prie automobilio gali sukelti kokių tai padarinių ir tapti jos sveikatos sutrikdymo priežastimi, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Tai leidžia daryti išvadą, kad G. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2009 m. kovo 29 d., apie 2.00 val., (duomenys neskelbtini), R. N. kieme, vestuvių pokylio metu, G. V., užlauždamas A. Ž. kairės rankos nykštį ir sulaužydamas pirmą pirštikaulį sąnaryje, dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė A. Ž. sveikatą. Tokia apelianto G. V. veika perkvalifikuotina iš BK 138 str. 1 d. į BK 139 str. 1 d. Taikytis nukentėjusioji ir nuteistasis nesutinka, todėl G. V. baustinas, pagrindo jį išteisinti iš šios veikos ar nutraukti bylą nėra. Iš kaltinimo faktinių aplinkybių šalintina aplinkybė, kad G. V. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes tokia jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė skundžiamame nuosprendyje nėra konstatuota-nuosprendyje nurodyta, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į BK 139 str. 1 d. sankcijoje numatytas bausmių rūšis, taip pat BK 41 str. bausmės paskirtį bei bausmės skyrimo pagrindus reglamentuojantį 54 str., apeliantui G. V. skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – bauda, jos dydį nustatant mažesnį nei už nesunkų nusikaltimą numatytas galimas pastarosios bausmės rūšies dydžio vidurkis (BK 47 str.). Atsižvelgiant į sumažėjusią apeliantui inkriminuotų nusikalstamų veiksmų apimtį bei mažesnio pavojingumo konstatavimą, apylinkės teismo nuosprendis keistinas ir civilinio ieškinio dalyje, mažinant nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį.

Apeliantas G. V. ginčija savo kaltę ir dėl jam inkriminuoto BK 284 str. 1 d. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su apelianto skunde nurodomais argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties įrodytumo ir nepagrįstai G. V. pripažino kaltu padarius minėtą nusikalstamą veiką.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Visuomenės rimties trikdymas – tai vertimas savo elgesiu aplinkinius nepatogiai jaustis, pergyventi gėdos, baimės, pažeminimo jausmus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomenės rimties sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, jei aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ir įstaigų veikla, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistojo G. V. tyčia nebuvo nukreipta pažeisti viešąją tvarką, be to, duomenų, patvirtinančių, kad nuteistojo veiksmų pasėkoje buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, byloje nėra. Kaltinime G. V. nurodyta, kad jo įžūlūs veiksmai pasireiškė priekabiavimu prie vestuvių pokylio svečių, tačiau bylos duomenimis šios aplinkybės nepatvirtintos. Nei vienas byloje liudytoju apklaustas asmuo neparodė, jog G. V. iki įvykio, kuomet nukentėjusiajai A. Ž. buvo sutrikdyta sveikata, būtų elgęsis itin nepadoriai ar neleistinai. Byloje esantys duomenys apie tai, kad vestuvių pokylio metu apeliantas katilinėje apkabino nukentėjusiąją ir tai darydamas nutraukė jos koljė, po to pakėlė jai sijoną, nėra pakankamas pagrindas įžūliems veiksmams konstatuoti. Dėl šių veiksmų pretenzijų neturtinti parodė ir nukentėjusioji. Pažymėtina, kad minėtieji G. V. veiksmai buvo atlikti tam tikroje uždaroje patalpoje – katilinėje, dalyvaujant tik keliems pokylio dalyviams. Pastarųjų veiksmų atlikimas jų apimtyje bei nurodytomis aplinkybėmis neleidžia teigti, jog tokiais G. V. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Be šio atvejo, kitų objektyvių neginčijamų duomenų, kad G. V. priekabiavo prie vestuvių pokylio svečių, byloje nėra. Kaltinime dėl viešosios tvarkos pažeidimo taip pat nurodoma, kad visuomenės rimtis bei tvarka buvo sutrikdyta ir apelianto G. V. fizinio smurto panaudojimu A. Ž. atžvilgiu. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, panaudodamas fizinį smurtą A. Ž. atžvilgiu nuteistasis nesuvokė savo veiksmų kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą. Šis jo veiksmas-paėmimas už piršto ir rankos pasukimas buvo vienkartinis, trumpai trukęs veiksmas. Jis buvo atliktas kitiems asmenims būnant atokiau nuo visų pokylio dalyvių, tamsiu paros metu. Pati nukentėjusioji parodė, kad iki G. V. pasirodymo, ji su vyru A. Ž. kalbėjosi nuėję atokiau, pasislėpę už mašinų. Liudytojas E. T. parodė, kad buvo prieblanda ir nieko nesimatė, kai jis išgirdo A. Ž. pagalbos šauksmą, ir tik jam pribėgus pamatė G. V. prie mašinos prispaustą nukentėjusiąją. Taigi, nuteistojo veiksmai bei kitos byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad jo veika buvo nukreipta ne prieš viešąją tvarką. Liudytojas E. T. parodė, kad būtent jis po incidento tarp G. V. ir A. Ž. paskatino kitus svečius vykti namo. Todėl teigti, kad apelianto G. V. veiksmai sužlugdė vestuvių pokylį, o taip pat visuomenės rimtį ir tvarką, nėra jokio pagrindo. Remiantis išdėstytu, nesant nuteistojo G. V. veiksmuose viešosios tvarkos pažeidimo požymių, jam negalimas BK 284 straipsnio 1 dalies taikymas, todėl iš pastarojo kaltinimo jis išteisintinas. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei remiantis išdėstytu, apeliantui paliktina baudžiamoji atsakomybė tik už A. Ž. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.

Skunde iš esmės deklaratyviai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytą teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl G. V. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto G. V. bei jo gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmosios instancijos teisme papildymų bei prašymų prieš užbaigiant įrodymų tyrimą G. V. bei jo gynėjas neturėjo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra. Be to, nuteistajam nepalankus įrodymų vertinimas nėra pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeista teisė į teisingą teismą ar rungimo principas.

Apeliantas G. V. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teisme pakeitus kaltinimą, jam nebuvo suteikta galimybė motyvuoti savo gynybos poziciją, neišaiškintos jo teisės ryšium su naujai pakeistu kaltinimu. Iš teismo posėdžio protokolo seka, kad G. V. buvo suteikta teisė pareikšti prašymus ir papildymus ryšium su pakeistu kaltinimu, tačiau jis tokių prašymų ir papildymų neturėjo, suteikus paskutinį žodį, prašė kaltinimą panaikinti, bylą nutraukti. Visose baudžiamojo proceso stadijose dalyvavo gynėjas. Galimybė derinti su juo gynybos pozicijas kaltinamajam nebuvo atimta ar apribota taip, kad būtų pažeistas įstatymas. Be to, siekiant pašalinti bet kokias abejones, apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas papildomą įrodymų tyrimą, posėdžio metu suteikė galimybę G. V. pasisakyti pagal jo nurodomą pakeistą kaltinimą.

Apeliantas laiko, kad apkaltinamasis nuosprendis nemotyvuotas, pagrįstas prielaidomis, dėl to šis procesinis dokumentas neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų. Toks nuosprendžio vertinimas nepagrįstas. Nuosprendžio išvados dėl A. Ž. nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarytos remiantis ne spėjimais, bet įvertinus įrodymus, atskleidus jų turinį. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, pateikti motyvai, kuriais remiantis teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Nusikaltimo aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, atspindi veikos sudėties elementus ir visa tai, kas reikšminga juridiniam kvalifikavimui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus.

Remiantis aukščiau išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl G. V. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d. naikintinas ir šioje dalyje priimtinas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.), kitoje dalyje nuosprendis keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.) bei netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p. ir 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 ir 3 p., 329 str. 1 p.,

NUSPRENDŽIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendį dalyje dėl G. V. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

G. V. dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendį dalyje pakeisti:

G. V. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 139 str. 1 d. ir paskirti jam 20 MGL (2600 litų) dydžio baudą.

Iš G. V. nukentėjusiajai A. Ž. priteistiną neturtinės žalos dydį sumažinti iki 2000 (dviejų tūkstančių) litų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.