Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, kurią sudaro pranešėjas Algirdas Gaputis, teisėjai Donatas Jatužis ir Artūras Ridikas,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. ir Panevėžio apylinkės prokuroro apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas :

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 178 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 1 metams;pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,2 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. T. paskirta subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 , 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, b papunkčiu, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2016 m. sausio 22 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir V. T. paskirta galutinė subendrinta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal 2016 m. sausio 22 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant V. T. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Priteista iš V. T. nukentėjusiajai D. K. 300 eurų neturtinės ir 600 eurų turtinės žalos atlyginimo. Išieškota ir nuteistojo V. T. D. K. 400 eurų advokato atstovavimo išlaidų, bei 5,40 eurų proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. T. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo nenustatytu tiksliu laiku, bet ne anksčiau kaip 2015-08-24 iš buto adresu Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), miegamojo kambario spintelės stalčiaus pagrobė svetimą D. K. priklausantį turtą – pinigus 600 eurų, bei automobilio SEAT LEON, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsarginį raktelį, kabėjusį koridoriuje, ant pakabos, taip pagrobė svetimus D. K. priklausančius 600 eurų, po ko, jis 2015-08-03 laikinai užregistruotą VĮ „R.“ jo vardu automobilį SEAT LEON, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris faktiškai priklausė D. K., turėdamas išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – automobilį SEAT LEON, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį parduoti, kaip savo, 2015-08-26 D. K. laikinai leidus pasinaudoti automobiliu, apie 15.00 val. sudaręs automobilio SEAT LEON valst. Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį su L. M., jai pardavė minėtą automobilį, kaip savo, nors žinojo, kad automobilis buvo pirktas už D. K. pinigus ir tik laikinai registruotas jo vardu, taip apgaule, automobilį gavęs laikinai pasinaudoti ir piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios pasitikėjimu, savo naudai įgijo svetimą D. K. priklausantį turtą – automobilį SEAT LEON, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip padarydamas nukentėjusiajai D. K. bendrą 3600 eurų turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, prokuroro tenkinamas.

7.1 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ( toliau BPK) 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o BPK 20 straipsnyje yra nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka, t.y. teisėtai gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir, kad tik teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, kokie duomenys laikytini įrodymais.

7.2 Sutinkamai su BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

7.3 Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį pagrindė teisme ištirtais įrodymais – apklausė kaltinamąjį, nukentėjusiąją, liudytojus, tyrė rašytinius įrodymus ir savo sprendimą pagrindė visų šių teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas neteisėtais būdais gautais įrodymais, ar kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės atitinka faktines bylos aplinkybes, yra pagrįstos ir teisingos. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, konstatuojama, kad vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymo nuostatoms.

8. Skundžiamu nuosprendžiu V. T. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu dėl to, kad jis apgaulės būdu - piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios D. K. pasitikėjimu, naudojosi jai priklausančiu automobiliu SEAT LEON, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris laikinai buvo registruotas jo vardu ir kurį jis 2015-08-26 pardavė L. M. kaip savo, žinodamas, kad automobilis pirktas už D. K. pinigus, taip padarydamas nukentėjusiajai turtinę žalą.

8.1 BK 182 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Teismų praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą, turtinę teisę. Be to, sukčiavimo atveju apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų lemia turto savininko ar valdytojo apsisprendimą dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-47-895/2016).

8.2 Apeliantas viso proceso metu savo kaltę neigė, nurodė, kad D. K. kaltinime nurodytu metu buvo jo sugyventinė, jie vedė bendrą ūkį, gyveno viename bute, bendrai leido laiką ir pinigus, o automobilis SEAT LEON buvo pirktas už jo pasiskolintus pinigus, nes D. K. paskolos pinigus, skirtus automobilio pirkimui buvo bendrai išleidę kitoms reikmėms, todėl, nusprendęs išsiskirti su nukentėjusiąja, automobilį pardavė savo nuožiūra.

8.3 Taigi, apeliantas neneigia, kad ginčo automobilį jis pardavė, bet tvirtina, kad automobilis buvo jo nuosavybė, pirktas už pasiskolintus pinigus ir D. K. nepriklausė, tačiau ši aplinkybė yra visiškai paneigta byloje surinktų įrodymų visetu.

8.5 Šiuos nukentėjusios parodymus visiškai patvirtina byloje esantys: vartojimo kredito sutarties su AB (duomenys neskelbtini) banku kopija, iš kurios matyti, kad 2015 m. liepos 8 d. D. K. buvo suteiktas 5000 eurų vartojimo kreditas automobilio pirkimui (1 t. b.l. 39-47, 2 t., b.l. 4-15); banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad paskola – 5000 eurų buvo pervesti į D. K. sąskaitą, iš kurios 2015 m. liepos 11 d. bankomate buvo paimti grynaisiais paskolos sumą atitinkanti pinigų suma (2 t. b.l. 16-17); UAB „A.“ kontrolinės juostos išrašas, iš kurio matyti, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. į įmonės kasą buvo įmokėti 3000 eurų (1 t. b.l. 50); įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties kopijos, iš kurios matyti, kad D. K. 2015-08-03 apdraudė automobilį SEAT LEON ( 1 t. b.l. 37-38).

8.6 Be to, liudytojas V. P., dirbantis UAB „A.“, parodė, kad 2015 m. rugpjūčio mėnesį iš įmonės aikštelės su vyriškiu atvykusi moteris pirko automobilį Seat Leon, už kurį pinigus, išėmusi iš rankinės, padavė moteris, automobilio pirkimo sutartis buvo įforminta moters vardu, tačiau, nuvykus į VĮ „R.“ registruoti automobilio, paaiškėjo, kad pirkėjos gyvenamoji vieta deklaruota prie savivaldybės, todėl jos vardu įregistruoti automobilio nebuvo galima, po ko moteris skambino savo motinai, tačiau ši neatsiliepė, todėl jie grįžo į įmonę, kur PVM sąskaita faktūra apie perkamą automobilį buvo perrašyta su moterimi buvusio vyriškio vardu, po ko transporto priemonė jo vardu ir buvo įregistruota. Liudytoja B. K. taip pat parodė, kad iš savo dukros D. K. žinojo apie tai, jog ji ėmė paskolą ir ruošėsi pirkti automobilį, kuris turėjo būti registruotas jos vardu, nes dukra gyveno nuomojamame bute, automobilį pirkimui rasti padėjo jos bendradarbis, kurio vardu laikinai ir registravo automobilį, nes ji tuo metu negalėjo atvykti.

8.7 Apelianto tvirtinimas, kad automobilio pirkimo dienai nukentėjusioji paskolą jau buvo išleidusi jų bendroms reikmėms, maistui ir gėrimams, poilsiui Palangoje, todėl pinigus automobiliui skolinosi jis yra neginčijamai paneigtas. Teismas neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, duotais bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, kad atostogoms jai pakako iš darbovietė gautų pinigų (iš jos banko sąskaitos išrašo matyti, kad aptariamu laikotarpiu – 2015 m. liepos 10 d. nukentėjusioji buvo gavusi 519 eurų atostoginių), o iš banko gautos paskolos ji iki 1000 eurų panaudojo skolų grąžinimui, todėl pinigų automobilio pirkimui ji turėjo. Atkreipiamas dėmesys ir į nukentėjusiosios nurodytą ir apelianto pripažintą aplinkybę, kad D. K. ir V. T. paskolino iki 150 eurų tatuiruotei pasidaryti, kas akivaizdžiai įrodo, jog pats V. T. pinigų neturėjo. Dėl šios priežasties, atsižvelgiant ir į tai, kad V. T. nebuvo įgijęs net teisės vairuoti automobilį, jo nurodyta aplinkybė, kad būtent jis iš už be konkretaus termino pasiskolintų pinigų įsigijo automobilį, kurį tuoj pat pardavė, yra ne tik nepagrįsta, bet ir nelogiška. Pažymėtina ir tai, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad teisme apklausto apelianto tėvo R. T., kuris tariamai skolino pinigus V. T., parodymai nėra patikimi, nes liudytoja, apelianto motina E. T. parodė, kad ji nuo 2015 m. balandžio 17 d. iki gruodžio 20 d. gyveno Anglijoje, tuo tarpu R. T. teigė, kad pinigus sūnui perdavė atvykęs pas apelianto motiną, kuri gyvena pas sugyventinį. Tai akivaizdžiai rodo, jog R. T. duodamas tokius parodymus, sakė netiesą.

8.8 Tokiu būdu, aptartų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad automobilį SEAT LEON v.n. (duomenys neskelbtini) buvo įgytas už D. K. pinigus ir buvo jos nuosavybė, o automobilis įregistruotas V. T. vardu dėl susiklosčiusių aplinkybių. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju automobilio įregistravimas jo vardu nepadarė V. T. faktiniu šio automobilio savininku, kaip tokiu jo nepadarė ir aplinkybė, kad 2016 m. sausio 22 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo V. T. atžvilgiu priimtame nuosprendyje, remiantis automobilio registravimo duomenimis, padaryta išvada, kad automobilis priklauso V. T.. Taigi V. T., žinodamas, kad jis nėra automobilio savininkas, piktnaudžiaudamas šio automobilio tikrosios savininkės D. K. pasitikėjimu, šios 2015 m. rugpjūčio 24 d. jam laikinai perduotą naudotis automobilį pasisavino ir 2015 m. rugpjūčio 26 d. jį pardavė kaip savo. Šiuo atveju, atsižvelgiant į aptartas automobilio pasisavinimo aplinkybes, nėra jokio pagrindo pripažinti, jog V. T. padaryta veika neperžengia tarp jo ir D. K. susiklosčiusių civilinių teisinių santykių. Vien tai, kad V. T. ir D. K. trumpą laiką gyveno viename bute neduoda pagrindo išvadai, kad V. T. dėl to įgijo teisę disponuoti D. K. turtu kai savo.

8.9 Taigi, V. T. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas visiškai pagrįstai. Šioje vietoje pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje V. T. nebuvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad jis aptariamą nusikalstamą veiką pradėjo daryti jau automobilio įregistravimo jo vardu metu, jis nuteistas už tai, kad piktnaudžiaudamas pasitikėjimu pasisavino jam 2015 m. rugpjūčio 24 d. nukentėjusiosios patikėtą (nukentėjusiajai jam leidus automobiliu laikinai pasinaudoti) šį turtą, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad pirmos instancijos teismas nesiaiškino, ar apelianto veiksmai įgyjant automobilį (jo vardu sudarant automobilio Seat Leon v.n. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį), buvo padaryti apgaulės įtakoje, yra visiškai nepagrįstas, nes pastaroji aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste jokios reikšmės neturi.

9. Apeliantas taip pat ginčija ir nuteisimą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už 600 eurų, priklausančių D. K. pagrobimą.

9.1 Kaip jau buvo paminėta aukščiau, neginčytinai įrodyta, kad nukentėjusioji 2015 m. liepos 11 d. išsigryninusi 5000 eurų paskolą iš jų 3000 eurų išleido automobilio pirkimui, iki 1000 eurų panaudojo skoloms grąžinti. Taigi, jai liko dalis paskolos pinigų. Nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, kad nuo paskolos likusius 600 eurus ji buvo palikusi namuose, kad galėtų apipirkti vaikus artėjantiems mokslo metams, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad aptariamu laikotarpiu nukentėjusios bute lankėsi pašaliniai asmenys, galėję paimti nurodytą sumą nukentėjusiajai priklausančių pinigų, kurių ji pasigedo iš karto po to, kai, paėmęs automobilį V. T., kol nukentėjusioji buvo darbe, iš buto išsikraustė. Tai reiškia, kad pinigus pasisavino apeliantas, kuris, gindamasis nuo šio kaltinimo parodė, kad būtent tokią (600 eurų) pinigų sumą D. K. iš anksto sumokėjo kaip avansą už nupirktą automobilį SEAT LEON. Tačiau šie apelianto parodymai visiškai paneigti tiek pačios nukentėjusiosios, tiek automobilį jai pardavusio V. P. parodymais ir tokie V. T. parodymai iš dalies patvirtina jo kaltę šiuos pinigus pagrobus. Taigi, byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymu visuma patvirtina, kad minimus D. K. priklausančius pinigus apeliantas, išsikraustydamas iš jos namų 2015 m. rugpjūčio 24 d., pagrobė, todėl kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu V. T. pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

10. Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu V. T. pagrįstai pripažino kaltu tiek pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, tiek ir pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį V. T. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

11. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, apylinkės teismas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, apelianto asmenybę, ankstesnius teistumus, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad bausmės paskirtis bus įgyvendinta apeliantui paskyrus griežčiausiais jam inkriminuotų straipsnių sankcijose numatytas bausmės rūšis – laisvės atėmimą. Be to, teismas padarė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pastaroji išvada motyvuojama tuo, kad V. T. dėl susiklosčiusios situacijos gailisi, jo sugyventinė laukiasi ir jis ruošiasi ją išlaikyti. Tačiau prokuroro apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas mano, kad pirmosios instancijos teismo paminėtos aplinkybės nėra pakankamos bausmės vykdymo atidėjimo nuostatų taikymui.

11.1 BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam <...> ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau kaltininkui paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, net ir nustatęs visas formaliai būtinas BK 75 straipsnio taikymo sąlygas, neprivalo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo.

11.2 BK 75 straipsnyje nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant, teismas gali atidėti paskirtos bausmės už tyčines nusikalstamas veikas vykdymą: asmuo turi būti nuteisiamas laisvės atėmimu ne daugiau kaip 3 metams; teismas turi nuspręsti, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiklosčiusią teismų praktiką teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi išnagrinėti aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir nuteistojo asmenybe. Darydamas išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas privalo įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės nuostatos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan.

11.3 Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad nuteistasis V. T. padarė du nesunkius nusikaltimus, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu yra ketvirtas, iki nusikalstamų veikų, už kurias V. T. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo jis buvo teistas du kartus, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, nuosprendžio priėmimo metu nedirbo, nesimokė, darbo biržoje registruotas nebuvo, ankstesniais jo atžvilgiu priimtais nuosprendžiais V. T. buvo nubaustas švelnesnėmis nei laisvės atėmimas bausmėmis, kurios jokios teigiamos įtakos V. T. elgesiui neturėjo, nes jis vėl padarė nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteistas skundžiamu, bei 2016 m. sausio 22 d. nuosprendžiais. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apylinkės teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai V. T. atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, akivaizdžiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir, be to, sukuria nebaudžiamumo iliuziją.

11.4 Esant šioms aplinkybėms apylinkės teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingos pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendė:

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria V. T., pritaikius BK 75 straipsnį, nuosprendžiu paskirtos subendrintos 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams skiriant įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. T. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo V. T. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

V. T. apeliacinį skundą atmesti.