- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-04-19
- Bylos Nr.
- 2A-167-212/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pirm.), Edmundas Valentinas Jaras, Zina Mickevičiūtė (pran.)
- Ieškovas
- S. B., S.
- Atsakovas
- Utenos apskrities viršininko administracijos, Utenos apskrities viršininko administracijos Ignalinos
- Trečiasis asmuo
- AB „Lietuvos dujos“, D.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A–167–212/2007
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. balandžio 19 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. B. atstovo apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje dėl įsakymo panaikinimo pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijos Ignalinos žemėtvarkos skyriui, tretiesiems asmenims AB „Lietuvos dujos“, D. S., V. S.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašė panaikinti Utenos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 30 d. įsakymo Nr. 60-28 „Dėl paskaičiuotų vienkartinių kompensacijų dydžių patvirtinimo Ignalinos rajone“ dalį, kuria nuostolių bei vienkartinių kompensacijų, nustačius servitutą, klausimas išspręstas jos atžvilgiu. Nurodė, kad jai bei tretiesiems asmenims V. S. ir D. S. bendrosios nuosavybės teise priklausančiame miško žemės sklype buvo nustatytas servitutas trečiojo asmens AB „Lietuvos dujos“ naudai magistraliniam dujotiekiui Pabradė–Visaginas tiesti, įrengti ir prižiūrėti. Utenos apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į AB „Lietuvos dujos“ 2005-04-15 raštą Nr. 7-211-54, nustatė, kad AB „Lietuvos dujos“ per du mėnesius turi sklypo bendraturčiams padengti nuostolius, atsiradusius dėl servituto nustatymo, išmokant kiekvienam vienkartinę 106,30 Lt kompensaciją. Atsakovo įsakymą laiko neteisėtu, nes atsakovas sprendė klausimą dėl nuostolių atlyginimo, kurį spręsti jam nepriskirta, o taip pat sprendė kompensacijos už servituto reikmėms paimamą žemę klausimą, nesilaikydamas įstatymų nustatytos kompensacijos dydžio nustatymo procedūros. Mano, kad įstatymų leidėjas nustatė mokėti kompensaciją už naudojimąsi servitutu, kuriai paskaičiuoti imama medynų vertė, o taip pat privalu apmokėti ir patirtus nuostolius dėl iškirsto miško ir kt. Ginčijamas įsakymas prieštarauja Civilinio kodekso reikalavimams, todėl jis turėtų būti iš dalies panaikintas (CK 1.3 str., 1.138 str. 7 p.) bei priteistos visos turėtos bylinėjimosi išlaidos.
2007 m. sausio 23 d. sprendimu Utenos rajono apylinkės teismas ieškovės ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, jog ieškovė neįrodė, kad apskaičiuojant nuostolius (vienkartinę kompensaciją) nebuvo laikytasi įstatymų nustatytos tvarkos. Nustatė, kad Utenos apskrities viršininkas 2004 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 14-1117 „Dėl žemės servitutų nustatymo privačios žemės sklypui Ignalinos rajone“ nustatė servitutą ieškovės bei trečiųjų asmenų D. S., V. S. 0,21 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) raj. Servitutas suteikė teisę tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požeminės ir antžeminės komunikacijos), jais naudotis ir juos prižiūrėti – įrengti magistralinį dujotiekį Pabradė–Visaginas. Apskrities viršininko administracijos 2004-12-21 sprendimo ieškovė neginčijo, servitutas minėto įsakymo pagrindu nustatyta tvarka įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ginčas tarp šalių kilo dėl nuostolių ir kompensacijos po to, kai jau buvo nustatytas servitutas. Pagal Žemės įstatymo 23 str. 7 d. žemės savininkams ir valstybinės žemės patikėtiniams nuostoliai dėl nustatytų servitutų (išskyrus nuostolius žemės savininkams dėl servitutų, nustatytų sandoriais, kai nuostoliai atlyginami šalių susitarimu) turi būti atlyginami viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko lėšomis, o pagal 8 d. žemės savininkas dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką. Nuostolių dydis ir atlyginimo terminai nustatomi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų ar valstybinės žemės patikėtinių susitarimu. Šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo CPK nustatyta tvarka sprendžia teismas. Kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką tvirtina Vyriausybė. LR Vyriausybė 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541, vadovaudamasi Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 d., patvirtino Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką. Šios Metodikos 1 p. nustatyta, kad vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika reglamentuoja apskrities viršininko sprendimu nustatyto žemės servituto nuostolių atlyginimo apskaičiavimo tvarką. Metodikos 2 p. numato, kad nuostoliai dėl žemės servituto, nustatyto administraciniu aktu tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginami už sunaikinamus pasėlius ir sodinius; iškertamą mišką; prarastą galimybę naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį. Vyriausybė 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtino Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisykles, kurių 16 p. nustatyta, kad įsigaliojus patvirtintam teritorijų planavimo dokumentui, kuriame suprojektuotas žemės servitutas, apskrities viršininkas priima sprendimą nustatyti žemės servitutą ir nurodo: tarnaujančiojo žemės sklypo kadastro numerį; tarnaujančiojo žemės sklypo servituto vietą ir ribas, servituto plotą; tarnaujančiojo žemės sklypo savininkus ar patikėtinius; servituto rūšį; naudojimosi servitutu teisę ir sąlygas; nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygas (vienkartinės ar periodinės kompensacijos dydį ir mokėjimo terminus). Teismas nurodė, kad Utenos apskrities viršininkas 2004 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 14-1117 2.1 p. nustatė, kad nuostolius, atsiradusius dėl servituto nustatymo, privačios žemės savininkams atlygina Žemės įstatymo 23 str. 8 d. nustatyta tvarka, o vienkartinės kompensacijos dydis turi būti apskaičiuotas pagal Vyriausybės 2004-12-02 nutarimu Nr. 1541 patvirtintą Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo tvarką, taip pat, kad paskaičiavus kompensacijos dydį, duomenis privalu pateikti kompensacijos dydžio ir mokėjimo terminų patvirtinimui. Utenos apskrities viršininkas 2005 m. gegužės 30 d. įsakymu, atsižvelgiant į AB „Lietuvos dujos“ 2005-04-15 raštą Nr. 7-211-54, nustatė, kad AB „Lietuvos dujos“ 2 mėnesių laikotarpiu turi atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl servitutų nustatymo išmokant vienkartines kompensacijas, konkrečiai ieškovei S. B., A. S. ir D. S. išmokant kiekvienam po 106,30 Lt (56,30 Lt už iškertamą mišką, 50 Lt už praradimą galimybės naudoti žemės sklypą pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį). Kadangi pagal CK 4.129 str. ir Žemės įstatymo 23 str. 7 d. nuostoliai dėl nustatytų servitutų turi būti atlyginami viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko lėšomis, tai pareiga atlyginti nuostolius už naudojimąsi nustatytu servitutu tenka ne viešojo administravimo subjektui, o privatinės teisės subjektui, todėl teisiniai santykiai dėl nuostolių atlyginimo tarp ieškovės ir UAB „Lietuvos dujos“ yra reglamentuojami civilinės teisės normų. Laikė, jog ieškovė neįvardijo, kokių nuostolių patyrė nustatant servitutą, ir šioje byloje nereiškė materialinio teisinio reikalavimo nei dėl ginčijamame atsakovo įsakyme nurodyto nuostolių (vienkartinės kompensacijos) dydžio, nei dėl konkrečių nuostolių atlyginimo. Nurodė, kad servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko nei jo nuosavybės teisės, nei teisės į nuostolių atlyginimą. Dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai yra atlyginami, nes savininko nuosavybės teisės suvaržymo sąlygos reikalauja užtikrinti teisingą atlyginimą. Todėl, jei ieškovė mano, kad dėl servituto nustatymo patyrė kitokių ar didesnių nuostolių, nei numatyta atlyginti, ji turi teisę kreiptis dėl jų atlyginimo CK 4.129 str. pagrindu. Kadangi atsakovas sprendė tik dėl nuostolių atlyginimo ieškovei už iškertamą mišką ir prarastą galimybę naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį, teismas padarė išvadą, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą 2005 m. gegužės 30 d. įsakymą, neviršijo savo kompetencijos. AB „Lietuvos dujos“ atsakovą informavo, kad jų užsakymu VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto specialistai apskaičiavo vienkartinių kompensacijų dėl žemės servitutų nustatymo dydžius ir vienkartines kompensacijas apmokės per 2 mėnesius. AB „Lietuvos dujos“ atsakovui taip pat pateikė VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 2005-02-09 vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo aktus Nr. 19, Nr. 20, Nr. 21, taip pat pateikė Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2005-01-03 pažymą Nr. 0501-0001 apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų medynų vertę, kurioje nurodoma, jog medynų vertė apskaičiuota vadovaujantis Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti prie Finansų ministerijos 2004-10-25 nutarimu Nr. 6 „Dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo 2004-11-01“. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo 2005 m. gegužės 30 d. įsakymo dalis, kuria nuostolių bei vienkartinių kompensacijų, nustačius servitutą, klausimas išspręstas S. B. atžvilgiu, atitinka sprendime nurodytų norminių teisės aktų reikalavimus, neužkerta ieškovei kelio nustatyta tvarka kreiptis dėl patirtų kitokių nuostolių atlyginimo, be to, neįrodyta, kad apskaičiuojant nuostolius (vienkartinę kompensaciją) nebuvo laikytasi Metodikos nustatytos tvarkos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė S. B. prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei panaikinti Utenos apskrities viršininko 2005-05-30 įsakymo Nr. 60-28 „Dėl paskaičiuotų vienkartinių kompensacijų dydžių patvirtinimo Ignalinos rajone“ dalį, kuria nuostolių bei vienkartinių kompensacijų, nustačius servitutą, klausimas išspręstas S. B. atžvilgiu. Nurodo, kad: 1. Teismas, kaip ir Utenos apskrities viršininkas, ginčijamo įsakymo priėmimo atveju supainiojo pareigą atlyginti nuostolius, kaip savarankišką prievolinės teisės institutą, su atlyginimu už naudojimąsi servitutu. Teisės įgijimas atlygintinai nereiškia, kad asmeniui, iš kurio įgyjama teisė, yra atlyginami nuostoliai, nes tam tikrais atvejais dėl teisės įgijimo nuostoliai gali ir neatsirasti, tačiau asmeniui, iš kurio įgyjama atitinkama teisė, atlyginama už naudojimąsi ja. 2. Iš pačios Metodikos pavadinimo – „Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika“ matyti, kad Vyriausybė nustatė tik vienkartinės ar periodinės kompensacijos už naudojimąsi servitutu apskaičiavimo taisykles, todėl teismo sprendime nepagrįstai nurodyta, kad pagal šią metodiką apskaičiuojami ir nuostoliai, atsiradę dėl servituto nustatymo. 3. Utenos apskrities viršininkas negalėjo savo įsakymu nuspręsti dėl nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, dydžio ir atlyginimo tvarkos, nes tai yra teismo kompetencija (jeigu šalims nepavyksta pasiekti susitarimo), jis galėjo spręsti tik dėl atlyginimo už naudojimąsi servitutu mokėjimo. 4. Jeigu teismas manė, jog Vyriausybė Metodikoje nustatė ne tik kompensacijos už naudojimąsi servitutu, bet ir nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo administraciniu aktu apskaičiavimo taisykles, tuomet jis pagal CK 1.3 str. 4 d. neturėjo vadovautis Vyriausybės nutarimu, nes tokia sistema prieštarauja CK 4.129 str. normai, kuri įgyvendina konstitucinį teisingo atlyginimo už nuosavybės teisės suvaržymus principą. Jei teismui iškilo Vyriausybės nutarimo atitikimo Konstitucijos 23 str. įtvirtinto teisingo atlyginimo principo, kurį teismas pats konstatavo, klausimas, jis privalėjo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu nustatyti, ar atitinkamos Metodikos nuostatos neprieštarauja minėtam principui. Mano, kad teismas neteisingai aiškino ir neteisingai taikė Žemės įstatymo 23 str., neteisingai aiškino ir taikė Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintą Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką. Teismo aiškinimas dėl nuostolių, atsiradusių dėl administraciniu aktu nustatyto servituto, prieštarauja Konstitucijos 23 str. įtvirtintam principui, kad už nuosavybės suvaržymus turi būti teisingai atlyginama. Teismas iš esmės pirmenybę suteikė poįstatyminio teisės akto (Metodikos) nuostatoms, kurios yra abejotinos, nes prieštarauja paties poįstatyminio teisės akto apibrėžtai reguliavimo apimčiai ir akivaizdžiai prieštarauja CK 4.129 str., todėl sprendimas priimtas pažeidžiant ir imperatyvią CK 1.3 str. 4 d. normą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Utenos apskrities viršininko administracijos Ignalinos žemėtvarkos skyrius ieškovės apeliacinį skundą prašo atmesti, kadangi civilinė byla išnagrinėta išsamiai. Teisės normos pritaikytos teisingai ir priimtas teisingas sprendimas. Nurodo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą 2005 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 60-28 „Dėl paskaičiuotų vienkartinių kompensacijų dydžių patvirtinimo Ignalinos rajone“, jokių teisės pažeidimų nepadarė, veikė savo kompetencijos ribose. Ieškovė neteisingai daro išvadą, kad atsakovas viršijo savo kompetenciją, kadangi pareigą patvirtinti kompensacijos dydžius ir terminus nustato Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 16.6 punktas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo AB „Lietuvos dujos“ ieškovės apeliacinį skundą prašo atmesti ir apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal CK 4.129 str. dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka, todėl jau pats CK nustato, kad nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimo santykį reguliuoja kiti įstatymai. Be to, Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Metodika nustato tik Žemės įstatymo 23 str. 8 d. nurodytų nuostolių atlyginimą, todėl ji neprieštarauja Žemės įstatymui, kaip ir CK 4.129 str. blanketinei normai, kuri ginčo atveju nukreipia į Žemės įstatymo 23 str. 8 dalį. Nesutinka su apeliantės aiškinimu, jog kompensacija yra mokama tik už naudojimąsi servitutu, t. y. už teisės įgijimą, tačiau kompensacija neatlyginami ieškovės nuostoliai, kadangi Metodika reglamentuoja „nuostolių dėl žemės servituto atlyginimą“, o nuostoliai pagal Metodiką atlyginami už iškirstą mišką bei galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį praradimą, išmokant tarnaujančio daikto savininkui kompensaciją. Be to, ieškovė nereiškė materialinio reikalavimo dėl nuostolių, patirtų nustačius servitutą, atlyginimo ir neįrodinėja, kad ji patyrė kitokius arba didesnius nuostolius, nei apskaičiuoti pagal Metodiką, nors dėl ieškovės ketinimų ginčyti nuostolių dydį 2005-11-28 nutartimi speciali teisėjų kolegija bylą iš administracinio teismo pagal teismingumą perdavė nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Pirmosios instancijos teismas nesprendė nuostolių atlyginimo teisingumo klausimo, nes tai nebuvo ieškovės pareikšto ieškinio dalykas, ir neprivalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Metodikos atitikimo Konstitucijai, nes apskaičiuotų nuostolių teisingumas nebuvo ieškovės ieškinio ir bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas negalėjo viršyti ieškinyje pareikštų reikalavimų, nes ginčo nagrinėjimo ribas nustato būtent šalys.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad Utenos apskrities viršininkas 2004-12-21 įsakymu Nr. 14-1117 nustatė servitutą, suteikiantį teisę tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), jais naudotis ir juos prižiūrėti – magistralinio dujotiekio Pabradė–Visaginas įrengimui A. S., S. B. ir D. S. privačiam miškų ūkio paskirties žemės sklypui (kadastrinis Nr. 456700030034), esančiam (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, 0,21 ha plotui, plane pažymėtam skaičiais 1, 2, 3, 4. Įsakymo 2 dalyje nustatyta, kad AB „Lietuvos dujos“ nuostolius, atsiradusius dėl minėto servituto nustatymo privačios žemės savininkams atlygina Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 punkte nustatyta tvarka, o vienkartinės kompensacijos dydis turi būti apskaičiuotas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-02 nutarimu Nr. 1541 patvirtintą Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo tvarką (administracinė byla Nr. I-731-320/2005, b. l. 9). VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas 2005-02-09 aktu Nr. 20 apskaičiavo vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui, ta prasme buvo apskaičiuota S. B. išmokama kompensacija. Ji sudarė 106,30 Lt (ten pat, b. l. 31). Utenos apskrities viršininkas 2005-05-30 įsakymu Nr. 60-28 nustatė, kad AB „Lietuvos dujos“ dviejų mėnesių laikotarpiu turi atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl servitutų nustatymo, išmokant vienkartinę 106,30 Lt kompensaciją S. B. (ten pat, b. l. 6).
Kolegija sutinka su apeliantės skunde nurodytais motyvais: kad nustačius servitutą, atsiranda teisiniai santykiai dėl nuostolių atlyginimo ir dėl vienkartinės ar periodinės kompensacijos; kad pagal Žemės įstatymo 23 str. 8 p. nuostolių dydis turi būti nustatomas tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų susitarimu; kad Vyriausybės patvirtintoje Metodikoje nustatytos tik vienkartinės ar periodinės kompensacijos apskaičiavimo taisyklės; kad atsakovas negalėjo savo įsakymu nuspręsti dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo tvarkos. Būtent todėl kolegija konstatuoja, kad atsakovas ginčijamu įsakymu sprendė tik vienkartinės kompensacijos dydį. Apeliantė nei kompensacijos, nei jos dydžio neginčija. Jai neužkirstas kelias reikalauti iš AB „Lietuvos dujos“ nuostolių atlyginimo, nes šalys nurodo, kad iki šiol susitarti joms nepavyko. Apeliantės motyvas, kad atsakovas 2005-05-30 įsakymu išsprendė visų nuostolių dėl servituto nustatymo jai atlyginimo klausimą ir dydį, yra nepagrįstas ir atmestinas. Metodikoje patvirtinta kompensacijų apskaičiavimo tvarka nustato tik tiesioginius nuostolius. Be tiesioginių nuostolių gali būti ir kiti nuostoliai (CK 6. 249 str. 4 d.). Servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko nei jo nuosavybės teisės, nei teisės į nuostolių atlyginimą. Jeigu apeliantė mano, kad dėl servituto nustatymo patyrė nuostolių, ji turi teisę kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo CK 4.129 straipsnio pagrindu.
Utenos rajono apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Tačiau kolegijos nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad 2005-05-30 įsakymu atsakovas išsprendė nuostolių bei vienkartinių kompensacijų išmokėjimą ieškovei. Kolegija daro išvadą, kad Utenos apskrities viršininkas 2005-05-30 įsakymu Nr. 60-28 nustatyta išmokėti S. B. vienkartinę kompensaciją ir priimdamas šį įsakymą jis neviršijo savo kompetencijos (Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 23 straipsnio 2, 5, 7, 8 dalys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-10-14 nutarimo Nr. 1289 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“ 16 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-02 nutarimas Nr. 1541 „Dėl vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“).
Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinis skundas atmestinas, o Utenos rajono apylinkės teismo 2007-01-23 sprendimas paliktinas nepakeistas. Iš apeliantės priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79, 88, 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 1 punktu,
nutari a:
Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš S. B., a. k. (duomenys neskelbtini), 30,60 Lt (trisdešimt litų 60 ct.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.