- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-29
- Bylos Nr.
- 1A-109-380/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-51377-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- E. B.
- Nukentėjusysis
- E. D.
- Civilinis ieškovas
- Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams; pagal BK 286 straipsnį 55 MGL (2 750 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė E. B. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas E. B. atidėtas 2 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų), 9 (devynis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Nurodyta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti E. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Nukentėjusiojo E. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. B. nukentėjusiajam E. D. priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. B. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 52,30 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. B. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriui priteista 2 643,28 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. E. B. nuteistas už tai, kad pavartodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ir nesunkiai sužalojo žmogų dėl jo tarnybos pareigų vykdymo: jis 2018-10-25, apie 18.35 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, Klaipėdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepakluso Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės policijos pareigūno reikalavimui nusiraminti, siekdamas išvengti sulaikymo bei vedamas į tarnybinį automobilį, tyčia spirdamas į kairės kojos blauzdą bei stipriai užmindamas ant kairės pėdos, pasipriešino vykdančiam tarnybą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) specialistui E. D.. Tokiais savo veiksmais E. D. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė kairės pėdos II piršto pamatinio pirštakaulio lūžiu, dėl to jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo: 1) panaikinti apkaltinamąjį Klaipėdos apylinkės teismo 2021-02-04 nuosprendį ir priimti procesinį sprendimą – baudžiamąją bylą jam nutraukti ir jį išteisinti; 2) nesant galimybės priimti naują sprendimą iš esmės, apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
2.1. Apeliantas su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka, nes mano, jog teismas tinkamai neįvertino bylos aplinkybių, pažeidė įstatymo reikalavimus. Nurodo, jog nuteistasis jau buvo pripažintas kaltu ir nuteistas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėjos Violetos Balčiūnienės 2020-09-14 nuosprendžiu. Šis nuosprendis Klaipėdos apygardos teismo 2020-12-17 nutartimi Nr. 1A-247/380/2020 buvo panaikintas. Pagrindinis Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegijos motyvas buvo tai, kad E. B. buvo teisiškai nepagrįstai teisėjos V. Balčiūnienės pripažintas kaltu. Apeliantui keista, jog skundžiamą nuosprendį priėmusi teisėja V. Teišerskienė, ignoruodama Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegijos išvadą, vėl E. B. pripažino kaltu pagal BK 286 straipsnį. Teisėjų kolegija taip pat pasisakė, jog turi būti įvertinti ir kiti E. B. 2020-09-30 apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, tačiau tai nebuvo tinkamai padaryta, todėl skundžiamas nuosprendis priimtas tinkamai neįvertinus įstatymo reikalavimų, faktinės bylos medžiagos.
2.2. Apeliantas nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje remiamasi liudytojų F. R., V. J., G. R., N. T. ir eksperto D. V. parodymais, nors jie nebuvo apklausti teismo posėdyje pirmininkaujant teisėjai V. Teišerskienei. Tai draudžia Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 301 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.
2.3. Nors skundžiamame nuosprendyje teigiama, jog E. B. 2018-10-25, apie 18.35 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, Klaipėdoje, nepakluso policijos pareigūno reikalavimui nusiraminti, siekdamas išvengti sulaikymo bei vedamas į tarnybinį automobilį, pavartodamas smurtą, pasipriešino vykdančiam E. D., tyčia spirdamas jam į kairės kojos blauzdą bei stipriai užmindamas ant kairės pėdos, ir tokiais savo veiksmais padarė E. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė kairės pėdos II piršto pamatinio pirštakaulio lūžiu, tačiau ši teismo nuostata neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
2.4. Apeliantas nurodo, jog „kaltinimai jam pradėti“ nuo įvykių (duomenys neskelbtini) namo kieme, Klaipėdoje. Jo manymu, tai parodo, jog skundžiamame nuosprendyje nebuvo norima objektyviai vertinti 2018-10-25 įvykių aplinkybių. Teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pagalbos telefonu 112 buvo gautas B. B. pranešimas, kad į kiemą (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, yra įėję jai iš matymo pažįstami asmenys F. ir M.. Šie asmenys jos namų valdoje nepageidaujami. Iš tokio B. B. pranešimo akivaizdu, kad iš jos namų valdos turėjo būti pašalinti du jai iš matymo pažįstami asmenys (nors, vargu, ar tai yra nusikalstama veika). Į pranešimą sureagavo ir atvyko policijos pareigūnai. Jų funkcija lyg ir aiški – išsiaiškinti aplinkybes dėl dviejų minėtų asmenų patekimo į (duomenys neskelbtini) teritoriją. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, jog šie asmenys yra nuteistojo ir B. B. pažįstami asmenys, kurie 2018-10-25 atėjo pas jį į svečius. Patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, apeliantas gyveno teisėtai ir turėjo teisę šiose patalpose priimti svečius. Apelianto nuomone, darant prielaidą, kad F. ir M. 2018-10-25 vis dėlto pažeidė kažkokį įstatymą, kyla klausimas, kodėl jiems nepareikšti jokie kaltinimai, tuo tarpu be jokio teisinio pagrindo kaltu tapo nuteistasis.
2.5. Nuteistasis teigia, jog 2018-10-25, apie 18.35 val., jis buvo savo legaliai naudojamame bute (duomenys neskelbtini). Kadangi tą dieną turėjo svečių, buvo vartojęs alkoholinių gėrimų, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad vykdė kokią nors nusikalstamą veiką. Atvykus F. ir M., jie ir apeliantas ramiai bendravo. Tuo metu į butą grasindami pradėjo laužtis policijos pareigūnai. E. B. vertinimu, tokie policijos pareigūnų veiksmai akivaizdžiai pažeidė jo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuotą teisę į žmogaus būsto neliečiamumą. Pažymi, kad Konstitucijos 24 straipsnyje nurodyta, jog be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Šiuo atveju teismo sprendimo nebuvo, viešosios tvarkos apeliantas nepažeidė, nusikaltimo nebuvo padaręs, o gelbėti kažkokio žmogaus gyvybės, sveikatos ar turto nebuvo jokio teisinio ar faktinio pagrindo, tačiau teismas šių aplinkybių ir neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų neįvertino.
2.6. Nuteistasis nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teigiama, jog (duomenys neskelbtini) kieme E. B. siekė išvengti sulaikymo. Tokia teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja faktinei bylos medžiagai. Į butą neteisėtai įsibrovus policijos pareigūnams ir be jokio teisinio ir faktinio pagrindo pareikalavus nuteistajam (o ne F. ir M.) kažkur vykti, nuteistasis išreiškė įstatymiškai pagrįstą nesutikimą su tokiu reikalavimu (tai galbūt padarė ne visai etiškai, bet tai nėra nusikalstama veika). Apeliantas buvo surakintas antrankiais ir basas per prievartą išvilktas į namo kiemą. Nuteistojo vertinimu, faktiškai jis neteisėtai buvo sulaikytas jau savo bute, prieš jį neteisėtai panaudojus spec. priemones. Savaime aišku, kad apeliantas kieme reagavo į neteisėtą jo laisvės apribojimą ir į nusikalstamą policijos pareigūnų veiką. Teismas neįvertino to, kad iš neteisėtos veikos negali atsirasti teisėtas reikalavimas, ir buvo šiurkščiai pažeistos Konstitucijos nuostatos.
2.7. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad apeliantas tyčia įspyrė policijos pareigūnui E. D. į kairės kojos blauzdą. Apelianto nuomone, toks teismo teiginys nėra pagrįstas baudžiamosios bylos medžiaga. Byloje yra 2018-10-26 teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog pagal E. D. paaiškinimus E. B. jam kieme du kartus spyrė į koją. Specialisto D. V. išvadoje nurodoma, kad sužalojimas, padarytas buka jėga, galėjo atsirasti įspyrus – vienu poveikiu. Tai reiškia, jog yra akivaizdus nesutapimas tarp E. D. paaiškinimų ir teismo medicinos eksperto išvados. 2019-04-16 teismo medicinos eksperto D. V. surašytoje išvadoje visai nebekalbama apie galimą spyrį į E. D. koją. Galimų konkrečių fizinių kontaktų su E. D. nenurodo ir įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai N. T., G. R. ir V. J., tačiau teismas to neįvertino.
2.8. Teismas padarė išvadą, kad apeliantas nukentėjusįjį sužalojo stipriai kulnu mindamas ant E. D. pėdos. Tokią, apelianto vertinimu, absurdišką išvadą surašė tas pats teismo medicinos ekspertas D. V.. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad E. B. iš buto buvo išvestas basomis kojomis. Taip pat nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos policijos departamento pažymą policijos pareigūnai avi nuo mechaninio poveikio apsaugotą avalynę. Apelianto nuomone, nereikia jokio medicininio išsilavinimo, kad būtų galima suprasti, jog šioje situacijoje apeliantas, net ir norėdamas, negalėjo padaryti minėto sužalojimo E. D., tačiau teismas to neįvertino.
2.9. Apeliantas pažymi, jog, vertinant akivaizdžiai prieštaringą eksperto D. V. išvadą, jo gynėjas prašė byloje paskirti teismo medicinos ekspertizę. Prašymas buvo patenkintas, tačiau ekspertizę atliko tas pats D. V., kurio išvadomis nuteistasis ir jo gynėjas suabejojo. Tuo tarpu prašymą skirti papildomą, pakartotinę ekspertizę teismas atmetė.
2.10. Dėl aptartų argumentų nuteistasis mano, jog teismas priėmė jam apkaltinamąjį nuosprendį neįsigilinęs į daug svarbių bylos nagrinėjimui aplinkybių ir pažeisdamas įstatymų reikalavimus.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis siekia būti išteisintas dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 286 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
6. Teisėjų kolegija, ištyrusi skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus ir byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam E. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai E. B. pripažino padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 286 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie yra gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o tai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant E. B. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant bei vertinant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo, o baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai. Nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės remiamasi samprotavimais apie nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, teismo medicinos eksperto surašytų specialisto išvadų ir ekspertizės akto trūkumus, netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą pateikiant savitą nagrinėjamų veikų padarymo aplinkybių vertinimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus. Todėl vien tai, kad nuteistojo apeliaciniame skunde dėstoma kitokia nuomonė dėl byloje esančių įrodymų vertinimo bei jų įrodomosios reikšmės, nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės, kitaip (subjektyviai) interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertinant, nėra pagrindas E. B. išteisinti.
7. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo. BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto kvalifikuojamasis požymis konstatuojamas tada, kai žmogaus sveikata tyčiniais kaltininko veiksmais nesunkiai sutrikdoma dėl tarnybos pareigų vykdymo, kai tyčiniu nesunkiu sveikatos sutrikdymu siekiama nutraukti tokią veiklą dabartyje ar siekiant užkirsti kelią tokiai veiklai ateityje. Tarnybos pareigų vykdymu laikomi asmens veiksmai, susiję su jo profesija, valstybės tarnyba arba darbo sutartis su valstybės, savivaldybės, privačia ar kitokia nustatyta tvarka registruota įstaiga, įmone ar organizacija nepriklausomai nuo jos nuosavybės formos ar su verslininku, kurio veikla neprieštarauja įstatymams. Šis kvalifikuojantis požymis atsiranda tada, kai žmogui nesunkiai sutrikdoma sveikata dėl tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo kerštaujant už tokią veiklą praeityje, kai nesunkiu sveikatos sutrikdymu siekiama nutraukti tokią veiklą dabartyje bei kai nesunkiai sutrikdoma sveikata siekiant užkirsti kelią tokiai veiklai ateityje. Visais atvejais nusikaltimo priežastis yra nukentėjusio piliečio ar tarnybos pareigų vykdymas. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą – fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-467/2014 ir kt.). Pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi, smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K-439/2013, 2K-229/2014, 2K-467/2014, 2K-69-976/2015, 2K-441-976/2015, 2K-246-942/2020).???
8. Šioje byloje E. B. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir 286 straipsnį nuteistas už tai, kad pavartodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ir nesunkiai sužalojo žmogų dėl jo tarnybos pareigų vykdymo: jis 2018-10-25, apie 18.35 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, Klaipėdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepakluso Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės policijos pareigūno reikalavimui nusiraminti, siekdamas išvengti sulaikymo, bei vedamas į tarnybinį automobilį, tyčia spirdamas į kairės kojos blauzdą bei stipriai užmindamas ant kairės pėdos pasipriešino vykdančiam tarnybą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) specialistui E. D.. Tokiais savo veiksmais E. D. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė kairės pėdos II piršto pamatinio pirštakaulio lūžiu, dėl to jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
9. Nuteistojo apeliaciniame skunde nesutinkama su šių E. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymu. E. B. teigia, kad įvykio metu jis tyčia fizinio smurto nevartojo, tik keikėsi reaguodamas į nusikalstamus policijos pareigūnų veiksmus apribojant jo laisvę, nes buvo neteisėtai sulaikytas savo bute, prieš jį neteisėtai panaudojus specialiąsias priemones. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą. E. B. kaltė padarius šias nusikalstamas veikas yra visiškai įrodyta bylos įrodymų visuma.
10. Nukentėjusysis policijos pareigūnas E. D. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2018-10-25 patruliuodami su pareigūnu V. J. gavo pranešimą iš kolegų, jog jiems reikalinga skubi pagalba. Kiek žino, jo kolegos buvo išvykę pagal pranešimą dėl nepageidaujamų asmenų. Nuvykę į įvykio vietą kieme išgirdo riksmus, konfliktas vyko tiek kieme, tiek namo viduje. Lauke buvo vienas pareigūnas su moterimi (jos asmenybės jis nenustatinėjo, nes atvyko tik padėti kolegoms), o namo viduje buvo kita policijos pareigūnė ir nuteistasis, kuris tuo metu sėdėjo ant laiptų. Nuteistasis vartojo įvairius necenzūrinius žodžius. Pareigūnams kelis kartus paprašius nuteistojo, kad šis nusileistų (jis sėdėjo ant laiptų, todėl jiems buvo sunku prie jo prieiti), jis nepakluso, pradėjo keikti ir juos. Pareigūnams užlipus iki nuteistojo, tuo metu jis nesipriešino, jam buvo uždėti antrankiai. Nusileidus į apačią pareigūnai kokius penkis kartus prašė nuteistojo, kad šis apsiautų batus, tačiau jis nesutiko, teigdamas, kad jis niekur nevažiuos. Tada nukentėjusysis nuteistąjį išvedė į lauką, jam rankų nelaužė, laikė E. B. kaire ranka apkabinęs už kaklo. Nuteistasis, stengdamasis ištrūkti, vis muistėsi. Vedant jį lauke, tarp automobilių, jis spyrė į kolegų automobilį, atsispyręs nuo to automobilio, spyrė nukentėjusiajam vieną kartą į kairės kojos blauzdą bei bandė kulnu trenkti jam į pėdą ir vieną kartą tyčia stipriai užmynė kulnu jam ant kairės pėdos iš viršaus. Jie abu su nuteistuoju pargriuvo ant žemės. Tada prie jų pribėgo kolega V. J., nuteistasis toliau priešinosi, bandė vėl spirti, keikėsi. Jam (nukentėjusiajam) atsistojus, kartu su kolega V. J. palaikė nuteistąjį prispaustą prie žemės, kol šis apsiramins, po to jį suėmė už rankų, pakėlė ir kartu įsodino jį į tarnybinį automobilį. Važiuojant į komisariatą nukentėjusysis pajuto, kad jam tvinkčioja koja. Pristačius nuteistąjį, nukentėjusysis komisariate nusimovė batą ir pamatė, kad koja yra patinusi. Tada jis nuvažiavo į Ligoninės priimamąjį, jam buvo peršviesta koja, nustatytas piršto lūžis (t. 2, b. l. 146–147). Liudytojas policijos pareigūnas V. J. teisiamajame posėdyje apie aptariamą įvykį nurodė iš esmės tokias pat aplinkybes, kaip ir nukentėjusysis E. D.. Papildomai nurodė, jog atvykus į įvykio vietą patalpoje buvo du vyriškiai, moteris bei pranešėja. E. B. buvo labai agresyvus, palipęs ant laiptų grasinamai kvietė ateiti, todėl buvo nuspręsta jį išvežti į policijos komisariatą. Kiek pamena, bandant nuteistąjį išvesti iš namų, jis mėgino ištrūkti, priešinosi, muistėsi, rėkė. Vedant iki automobilio, jis taip pat priešinosi, spardėsi, spyrė į kolegų tarnybinį automobilį. Su nukentėjusiuoju E. D. bandė nuteistąjį paguldyti ant žemės, kadangi jis į perspėjimus nusiraminti nereagavo, bandė ištrūkti ir jiems abiem įspirti. Palaikytas prispaustas prie žemės E. B. šiek tiek apsiramino, tada jį įsodino į tarnybinį automobilį. Neatsimena, ar nuteistajam buvo uždėti antrankiai ir ar jis buvo su avalyne. Vežant jį iki komisariato, jis spardėsi ir tarnybiniame automobilyje, keikėsi ir grasino susidoroti, todėl buvo persodintas į automobilio saloną, kur jį laikė E. D., o V. J. vairavo automobilį. Atvykus į komisariatą, vyriškis buvo perduotas kitiems pareigūnams, tada jie turėjo vykti patruliuoti toliau, tačiau E. pasakė, kad jis vairuoti negali, nes jam kažkas negerai su koja, ją skauda. Liudytojas matė, kad E. D. sunkiai vaikščiojo, šlubavo. Jis paaiškino, kad įvykio metu nuteistasis trenkė ar spyrė kelis kartus į tą pačią koją. Prieš vykstant į įvykio vietą E. D. niekuo nesiskundė, vairavo tarnybinį automobilį važiuojant į įvykio vietą, be to, jis ir pats nepastebėjo, kad kolegai būtų buvę kažkas negerai. Tada jie nusprendė nuvykti pas medikus. Nuvažiavus į ligoninę, jis E. paliko ten, o pats išvyko toliau dirbti, todėl negali pasakyti, ką jam pasakė gydytojai. Tarnybos metu jie visada avi tarnybinius batus, kurie nėra nei pakietinti, nei pakaustyti priekyje (t. 2, b. l. 48–49). Liudytoja policijos pareigūnė G. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad, įvykio metu policijos pareigūnams įėjus į namo vidų, nuteistasis užlipo į antrą aukštą ir pradėjo grasinti susidoroti, įžeidinėjo. Tada ji su E. D., kuris atvyko jai ir jos kolegai į pagalbą, užlipo pas nuteistąjį ir jį sulaikė. Asmuo priešinosi, todėl jam buvo uždėti antrankiai. Kiek pamena, nuteistajam buvo siūloma apsiauti batus, tačiau neatsimena, ar jis juos apsiavė. E. B. į policijos komisariatą išvežė E. D. su V. J.. Matė, kaip jis priešinosi, muistėsi, spardėsi vedamas į tarnybinį automobilį, taip pat matė, kaip jis spyrė E. D. ir spyrė į jų tarnybinį automobilį. Taip pat matė, kaip nuteistajam muistantis, spardantis, nukentėjusysis buvo suklupęs, tačiau atsistojo ir nuvedė sulaikytąjį į tarnybinį automobilį (t. 2, b. l. 65–66). Liudytojas policijos pareigūnas N. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio metu matė, kaip kolegai išvedus nuteistąjį iš namo, pastarasis, vedamas į tarnybinį automobilį, muistėsi, spardėsi, kiek matė, jis spirdamas pataikė tiek V. J., tiek ir E. D.. Priėjus prie tarnybinio automobilio, sulaikytasis, tarsi norėdamas atsispirti, spyrė į tarnybinį automobilį, todėl policijos pareigūnai, norėdami apsaugoti turtą, pavedė nuteistąjį tolėliau ir paguldė jį ant žemės. Matė, kaip E. B., vartaliodamasis ant žemės, spyrė E. D. du kartus į blauzdą (t. 2, b. l. 72–73).
11. 2019-03-22 kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, kad buvo atlikta vaizdo įrašų, darytų policijos pareigūnų dėvimosiomis vaizdo kameromis, taip pat tarnybinio automobilio vaizdo filmavimo kameromis, apžiūra. Įrašuose užfiksuota, kaip, atvykus į įvykio vietą, B. B. paaiškina policijos pareigūnams apie nepageidaujamus asmenis, esančius jai nuosavybės teise priklausančiame name. Priėjus prie namo ir paprašius atidaryti duris, vienas iš ten buvusių vyriškių įžeidinėja necenzūriniais žodžiais policijos pareigūnus. Vėliau, įėjus į namą, tas pats asmuo (E. B.) ir toliau įžeidinėja policijos pareigūnus, prašomas nusileisti iš antro aukšto, į tai nereaguoja. Tada policijos pareigūnai patys užlipa pas E. B., kur iš garso galima suprasti, kad jam buvo uždėti antrankiai. Nulipus į apačią, sulaikytajam kelis kartus pasiūloma apsiauti batus, tačiau pastarasis to nepadaro. Išėjus į lauką, E. B. ir toliau įžeidinėja policijos pareigūnus, bando išsilaisvinti ir pabėgti, priėjus prie tarnybinio automobilio, E. B. krenta ant žemės. Tada policijos pareigūnai suima E. B. už rankų ir palenkę veda prie tarnybinio automobilio. E. B. vedamas E. D. iš kairės pusės. E. B. muistosi, draskosi, bando išsilaisvinti, nesileidžia vedamas. Ties vaizdo įrašo 18.35 val. žyma girdisi, kaip E. B. kažkur spiria koja, tačiau kur pataiko, tiksliai nesimato, nes įrašas neapima apatinės vaizdo dalies. Tuo metu E. D. šiek tiek atsitraukia, tada suima E. B. už galvos ir veda jį į tarnybinį automobilį. Vaizdo įrašuose taip pat užfiksuota, kaip E. B. tiek sodinamas į tarnybinį automobilį, tiek būdamas jame ir toliau įžeidinėja policijos pareigūnus necenzūriniais žodžiais, spardo tarnybinio automobilio duris (t. 1, b. l. 110–112). 2018-10-26 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1880/2018 (03) konstatuota, kad remiantis E. D. apžiūros, pateiktų medicininių dokumentų duomenimis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, E. D. nustatytas kairės pėdos II piršto pamatinio pirštakaulio lūžis. Sužalojimas atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką ir aplinkybes, padarytas buka jėga, galėjo atsirasti įspyrus – vienu poveikiu. E. D. padarytas pėdos pirštakaulio lūžis sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 1, b. l. 77). 2019-04-16 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 631/2019 (03) konstatuota, kad, remiantis specialisto išvados Nr. G 1880/2018 (03) duomenimis bei atsižvelgiant į bylos aplinkybes, E. D. kairės pėdos II piršto pamatinio pirštakaulio lūžį buvo įmanoma padaryti užduotyje nurodytu būdu (įtariamasis buvo be batų, o pareigūnas E. D. su tarnybine avalyne), stipriai minant ant pėdos kulnu (t. 1, b. l. 81). 2020-02-28 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus ekspertizės akte Nr. EG 447/2020 (03) konstatuota, kad E. D. įvykio metu padarytas kairės pėdos antro piršto pamatinio pirštakaulio lūžis atsirado vienu poveikiu sumušus pirštą. Lūžis galėjo gautis basos kojos kulnu stipriai minant ant tarnybiniu batu apautos E. D. kairės kojos pėdos priekinės dalies antrojo piršto projekcijoje. Mažai tikėtina, kad šis lūžis būtų atsiradęs pačiam E. D. spiriant koja ar atsitrenkiant į kietą objektą, kaip akmuo, šaligatvio bordiūras ir pan. Dėl patirto pėdos pirštakaulio lūžio E. D. skausmą galėjo pajusti ne iš karto – tai patvirtina panašių traumų analizės duomenys (t. 2, b. l. 83–84). Ekspertas D. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis šioje byloje teikė specialisto išvadas. Nukentėjusysis į apžiūrą atvyko kitą dieną po įvykio, t. y. 2018-10-26. Jis nurodė, kad jam du kartus buvo spirta į koją (tuo metu nebuvo nurodyta, kad buvo spirta basa koja). Apžiūros metu ekspertas matė, kad nukentėjusiajam buvo padarytas šviežias sužalojimas, jis šlubavo kaire koja. Prieš tai nukentėjusysis kreipėsi į Klaipėdos Respublikinę ligoninę, todėl apžiūrėjus nukentėjusįjį ir įvertinus iš ligoninės gautus medicininius dokumentus, jis specialisto išvadoje konstatavo, kad E. D. padarytas kairės pėdos antro piršto pamatinio pirštakaulio lūžis. Teikiant papildomą specialisto išvadą, ekspertui jau buvo nurodyta, jog nuteistasis nukentėjusiajam spyrė basa koja, todėl, turint išsamesnius duomenis, papildomoje specialisto išvadoje pavartotos kitos sąvokos (pirminėje išvadoje nurodė, kad buvo spirta į koją, o papildomoje – jog užminta ant kojos). Ekspertas patvirtino, jog spyrus basa koja iš viršaus kulnu į apačią, t. y. į su policijos pareigūno tarnybine avalyne apautą koją, įmanomas toks lūžis, koks buvo nustatytas nukentėjusiajam, nes policijos pareigūnų batai nėra kažkaip apsaugoti, jie yra minkšti. Tokiam skersiniam lūžiui būdinga tiesioginė trauma. Jei asmuo grumtynių metu būtų pats kur nors įspyręs – ar į bortelį, ar į kitą asmenį – lūžis būtų buvęs kitoks. Nukentėjusiajam padaryta trauma yra skausminga, tačiau į ją kiekvienas žmogus gali sureaguoti skirtingai. Streso situacijoje asmuo skausmo gali ir nepajusti (t. 2, b. l. 49–50).
12. Atmestinas apelianto teiginys, jog skundžiamu nuosprendžiu E. B. buvo nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį, nes Klaipėdos apygardos teismo 2020-12-17 nutartyje, kuria buvo panaikintas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto 2020-09-14 nuosprendis, nurodyta, kad E. B. „teisiškai nepagrįstai buvo pripažintas kaltu“. Pažymėtina, jog minėtoje Klaipėdos apygardos teismo nutartyje tokių apelianto nurodomų teiginių dėl nepagrįsto E. B. nuteisimo nėra, o Klaipėdos apylinkės teismo 2020-09-14 nuosprendis buvo panaikintas nustačius, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai galėjo lemti esminį nuteistojo padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Šiuo pagrindu panaikinusi nuosprendį ir bylą perdavusi iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija nurodė, jog negali daryti jokių apibendrintų išvadų dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimu, jo kaltės nustatymu ir dėl kitų apeliaciniame skunde keliamų klausimų, o tai turės padaryti iš naujo bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Priešingai nei nurodo apeliantas, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog nagrinėjamu atveju taip ir buvo padaryta.
13. Negalima sutikti su apelianto teiginiais, jog skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai remiamasi liudytojų F. R., V. J., G. R., N. T. ir eksperto D. V. parodymais, nors jie nebuvo apklausti teismo posėdyje pirmininkaujant teisėjai V. Teišerskienei, o tai draudžia BPK, kuriame nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pažymėtina, jog BPK 276 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kai ankstesnis teismo nuosprendis ar nutartis yra panaikinti ar kitais atvejais, kai byla nagrinėjama teisme iš naujo, liudytojai ir nukentėjusieji, apklausti anksčiau šią bylą nagrinėjant teismo posėdyje, pakartotinės apklausos nekviečiami, jeigu to nereikia teisingumo interesais, o jų parodymai, duoti pirmiau teismo posėdžio metu, paskelbiami ir ištiriami šio Kodekso 290 straipsnyje nustatyta tvarka. BPK 290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog įrodymų tyrimo metu teisiamojo posėdžio pirmininkas paskelbia išvardydamas ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Kai tai būtina bylos aplinkybėms išsamiai ištirti, nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu ar teismo iniciatyva šie dokumentai ar jų dalys paskelbiami perskaitant ir apžiūrimi. Nagrinėjimo teisme dalyvių prašymai šiais klausimais išsprendžiami teismo nutartimi. Aptariamu atveju visi apelianto minimi liudytojai ir ekspertas jau buvo apklausti teisiamajame posėdyje, po kurio buvo priimtas Klaipėdos apylinkės teismo 2020-09-14 nuosprendis, kuris vėliau buvo panaikintas ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Dėl šios priežasties, priešingai nei nurodo apeliantas, teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo teisiamajame posėdyje, neprivalėjo šių liudytojų papildomai apklausti, todėl BPK nurodyta tvarka perskaitydamas jų pirmiau teismo posėdžio metu duotus parodymus jokių pažeidimų nepadarė.
14. Apeliantas akcentuoja, jog E. B. negalėjo sužaloti E. D., nes buvo basas, o policijos pareigūnai avi specialią avalynę, tačiau teismas to neįvertino. Su šiais argumentais teisėjų kolegija negali sutikti. Pats nuteistasis E. B. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog dėl, jo manymu, neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų įsiaudrino, muistėsi, vartojo necenzūrinius žodžius, priešinosi tokiems jų veiksmams, todėl pripažįsta, kad galėjo įspirti ar užminti policijos pareigūnui ant kojos, tačiau tai padarė netyčia (t. 2, b. l. 146). Kaip jau anksčiau aptarta, nukentėjusysis E. D. parodė, kad E. B. vieną kartą tyčia stipriai užmynė kulnu jam ant kairės pėdos iš viršaus. Priešingai nei teigia apeliantas, šiais nukentėjusiojo parodymais abejoti nėra pagrindo, nes juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Liudytojas V. J. parodė, jog prieš įvykį E. D. jautėsi gerai, pats vairavo automobilį, o po įvykio jau nurodė, kad jam skaudą koją, vairuoti nebegalėjo, todėl V. J. nuvežė E. D. į ligoninę. Specialisto išvadoje Nr. G 1880/2018 (03) E. D. konstatuotas kairės pėdos II piršto pamatinio pirštakaulio lūžis, kuris sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Specialisto išvadoje Nr. pG 631/2019 (03) konstatuota, kad E. D. kairės pėdos II piršto pamatinio pirštakaulio lūžį buvo įmanoma padaryti užduotyje nurodytu būdu (E. B. buvo be batų, o nukentėjusysis avėjo tarnybinę avalynę), stipriai minant ant pėdos kulnu. Ekspertizės akte Nr. EG 447/2020 (03) konstatuota, kad E. D. įvykio metu padarytas kairės pėdos antro piršto pamatinio pirštakaulio lūžis atsirado vienu poveikiu sumušus pirštą. Lūžis galėjo atsirasti basos kojos kulnu stipriai minant ant tarnybiniu batu apautos E. D. kairės kojos pėdos priekinės dalies antrojo piršto projekcijoje, o jei nukentėjusysis pats būtų kur nors spyręs, lūžis būtų kitoks. Specialisto išvadas ir ekspertizės aktą surašęs ekspertas D. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog spyrus basa koja iš viršaus kulnu į apačią, t. y. į su policijos pareigūno tarnybine avalyne apautą koją, įmanomas toks lūžis, koks buvo nustatytas nukentėjusiajam, nes policijos pareigūnų batai nėra kažkaip apsaugoti, jie yra minkšti. Byloje esančiuose vaizdo įrašuose užfiksuota, jog įvykio metu nuteistasis buvo labai agresyvus, vedamas policijos pareigūnų jis priešinosi – muistėsi, draskėsi, bandė išsilaisvinti ir spardėsi. Priešingai nei nurodo apeliantas, įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai N. T., G. R. ir V. J. patvirtino, jog sulaikomas E. B. atliko įvairaus pobūdžio neteisėtus fizinius veiksmus (spardėsi, stengėsi ištrūkti ir kt.). Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad E. D. sužalojimą (kairės pėdos II piršto pamatinio pirštakaulio lūžį, kuris sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą) galėjo patirti ne įvykio metu, o kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų įrodymų visuma patvirtina, jog nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą (pirštakaulio lūžį) sukėlė būtent E. B. tyčiniai smurtiniai veiksmai įvykio metu. Nuteistojo keliamos versijos, jog jis negalėjo sužaloti nukentėjusiojo, nes buvo basas, nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl ši versija laikytina menamo pobūdžio pamąstymais.
15. Negalima sutikti su apelianto argumentu, jog įvykio metu policijos pareigūnai į butą pateko neteisėtai ir be jokio teisinio pagrindo pareikalavo nuteistojo kažkur vykti, o tai pažeidė nuteistojo Konstitucijoje garantuojamą teisę į asmens būsto neliečiamumą. Aptariamo įvykio metu galiojusios Lietuvos Respublikos policijos įstatymo redakcijos (TAR, 2015, Nr. 2015-10818) 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, jog policijos uždaviniai yra nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) atskleidimas ir tyrimas. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog policija pagal kompetenciją įgyvendina nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, atskleidimą ir atlieka jų tyrimą, analizuoja ir atskleidžia padarytų nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) priežastis bei sąlygas ir imasi teisės aktuose nustatytų priemonių joms pašalinti. Šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, jog policija vykdo asmens ir jo turto apsaugą nuo nusikalstamo poveikio. Šio įstatymo 21 straipsnyje įtvirtinta, jog įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodyta, jog pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę, siekdamas užtikrinti viešąją tvarką, sulaikyti asmenis, padariusius nusikalstamą veiką ar įtariamus jos padarymu, ar asmenis, kurie slepiasi nuo teisėsaugos institucijų, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, be patalpos savininko ar gyventojo sutikimo, be teismo sprendimo bet kuriuo paros metu įeiti į fiziniams ar juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams priklausančias gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, teritorijas, patekti į transporto priemones. Atsisakius paklusti, pareigūnas turi teisę prievarta atidaryti patalpas ir transporto priemones, taip pat šio įstatymo nustatyta tvarka panaudoti prievartą.
16. Pažymėtina, jog 2018-10-26 BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys patvirtina, kad 2018-10-25 18.16 val. nuteistojo motina B. B. kreipėsi į policiją, nurodydama, kad du neblaivūs iš matymo pažįstami asmenys atėjo į jos privatų kiemą, triukšmauja, rėkauja, beldžia į langus, ji negali jų išvaryti (t. 1, b. l. 12–14). Liudytoja policijos pareigūnė G. R. parodė, jog į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, kuriems pranešėja paaiškino, kad jai priklausančiame name pas sūnų E. B. yra atėję du asmenys, kurie išgėrinėja, todėl juos nori išprašyti. Priėjus prie užrakintų namo durų E. B. pradėjo įžeidinėti policijos pareigūnus. Pasikvietus pagalbą, duris atidarė su nuteistuoju patalpoje buvusi moteris (t. 2, b. l. 65–66). Taigi būtent E. B., o ne kiti du neblaivūs asmenys (F. R. ir M. Š.) pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius ir grasinti pareigūnams. Dėl to į pagalbą buvo iškviestas papildomas policijos ekipažas. Atvykus nukentėjusiajam E. D. ir V. J. nuteistasis ir toliau elgėsi itin agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo pareigūnus, grasino su jais susidoroti, todėl buvo sulaikytas, o po to įvairiais būdais jiems fiziškai priešinosi. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei mano apeliantas, atlikdami jiems nustatytas funkcijas (aiškindamiesi aptariamo įvykio aplinkybes ir turėdami informacijos, kad B. B. name yra nepageidaujamų asmenų) policijos pareigūnai į gyvenamąsias patalpas pateko teisėtai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojamos E. B. teisės į asmens būsto neliečiamumą nepažeidė. Byloje nėra ir jokių duomenų, kad policijos pareigūnai būtų viršiję savo įgaliojimus, jiems suteiktas teises ar atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus, nes jiems pagal pranešimą atvykus į įvykio vietą ir aiškinantis įvykio aplinkybes nuteistasis nepakluso jų teisėtiems reikalavimams, elgėsi itin agresyviai (keikėsi, grasino susidoroti), todėl tokie jo neteisėti veiksmai turėjo būti nedelsiant nutraukti, o tai ir buvo padaryta. Nors nuteistasis akcentuoja, jog buvo „basas išvilktas į kiemą“, tačiau iš policijos pareigūnų parodymų ir byloje esančių vaizdo įrašų turinio matyti, jog pareigūnai ne kartą siūlė jam apsiauti batus, tačiau jis to nepadarė.
17. Nuteistasis kritikuoja specialisto išvadas ir ekspertizės aktą, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti pakartotinę ekspertizę. Nurodo, kad 2018-10-26 teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, jog pagal E. D. paaiškinimus E. B. jam kieme du kartus spyrė į koją. Specialisto D. V. išvadoje nurodoma, kad sužalojimas, padarytas buka jėga, galėjo atsirasti įspyrus – vienu poveikiu. Apelianto nuomone, tai reiškia, jog yra akivaizdus nesutapimas tarp E. D. paaiškinimų ir teismo medicinos eksperto išvados. Nuteistasis taip pat teigia, jog ekspertizę atliko tas pats ekspertas D. V., kurio išvadomis nuteistasis ir jo gynėjas suabejojo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti pakartotinę ekspertizę. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini.
18. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje teismo išdėstytai pozicijai, jog kritika specialisto išvadoms ir ekspertizės aktui savaime negali paneigti jų, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumo ir įrodomosios reikšmės. Vien asmens subjektyvaus vertinimo nepakanka suabejoti nei ekspertinio tyrimo eiga, nei eksperto padarytomis išvadomis dėl sužalojimo padarymo mechanizmo. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nurodė aiškius atsisakymo skirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams motyvus. Apylinkės teismo vertinimu, tokiam veiksmui būtų pagrindas, jeigu teismui kiltų abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu būtų prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, tačiau tokio pagrindo teismas nenustatė, jokių abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo teismui nekilo, o prieštaravimų tarp byloje pateiktų specialisto išvadų, ekspertizės akto ir teisiamojo posėdžio metu teismo medicinos eksperto duotų paaiškinimų nėra. Teismas nurodė, jog apklaustas teisme ekspertas paaiškino, kad jo teikiamos išvados skyrėsi dėl to, kad jam buvo nurodytos patikslintos įvykio aplinkybės, atitinkamai pagal naujai nurodytas bylos aplinkybes suformuluotas ir klausimas, į kurį jis atsakė. Teismas atkreipė dėmesį, jog specialisto išvados ir (ar) ekspertizės aktas neturi išskirtinės įrodomosios reikšmės, jie vertinami visos įrodomosios medžiagos kontekste, o šiuo atveju specialisto išvados, ekspertizės aktas kartu su kitais bylos įrodymais sudaro bendrą įrodomosios medžiagos visumą. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nepritarti šiems pagrįstiems pirmosios instancijos teismo išdėstytiems motyvams ir papildomai pažymi, jog nei nuteistasis, nei jo gynėjas advokatas apeliacinės instancijos teismo posėdyje neprašė atlikti pakartotinės medicininės ekspertizės, nors tokią galimybę turėjo.
19. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas tinkamai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, ištyrė bei įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo E. B. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.