Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, E. Š. (buvusio A. P.) gynėjui advokatui A. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Klaipėdos psichikos sveikatos centro teikimą dėl E. Š. (buvusiam A. P.), gimusiam (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini), taikomos priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo į griežtesnę priverčiamąją medicinos priemonę.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi tuo metu buvusiam A. P., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktuose, 178 straipsnio 1 dalyje, 311 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis A. P. buvo pakeista į stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis. To paties teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartimi stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, kuris ne kartą buvo pratęstas, paskutinį kartą Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. birželio 2 d. nutartimi.

Teikimu Klaipėdos psichikos sveikatos centras, atsižvelgiant į tai, kad A. P. pažeidė nustatytą priverčiamojo ambulatorinio stebėjimo tvarką pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą (nutraukė gydymą ir išvyko į V.) ir padarytą jo ankstesnę nusikalstamą veiką, prašo A. P. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeisti į griežtesnę priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Teismo posėdžio metu Klaipėdos psichikos sveikatos centro atstovas S. L. teikimą palaikė, paaiškino, kad kai A. P. buvo išleistas iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės, pas juos neapsilankė, jis tą pačią dieną išvyko pas tėvą, bet ten jau jautėsi blogai, todėl savo nuožiūra nuvyko į artimiausią policijos komisariatą ir paprašė pagalbos ir kad jį uždarytų į gydymo įstaigą, nes jam labai blogai. Jis savarankiškai neišbuvo laisvėje nė dienos ar dviejų. Tada jis iš karto gydytas Klaipėdos ligoninės psichiatrijos filiale, pasigydė, išėjo ir vėliau gyveno nakvynės namuose. Po to atvyko pas juos, vėl jautėsi blogai, vėl buvo stacionarizuotas į ligoninę, ten jis gavo gydymą, minimaliai sutvarkė ir išleido, nes gydymo įstaiga negali laikyti 2-3 mėnesius. Tuo metu ligoninėje sprendė jo likimą, sutvarkė dokumentus į globos namus, jis gyveno nakvynės namuose, paskui lankė dienos stacionarą, kuriame jam duodavo geriamų vaistų, ir laukė, kol galės apsigyventi socialinės globos namuose. Atėjęs pas juos, jis yra prašęs grąžinti jį į gydymo įstaigą, sakydamas „man nereikia, kad mane sektų gydytojai, man reikia, kad būčiau institucijoje, nes aš vienas nesugebu gyventi“. Visgi jie tikėjosi, kad jis toliau gyvens nakvynės namuose, ambulatoriškai vartos vaistus ir išvyks gyventi į globos namus. Tačiau A. P. nutraukė gydymą, pas juos nesilanko, galimai išvyko į Vokietiją. Atsižvelgiant į A. P. ligą ir jo anksčiau išsakytas mintis ir žodžius, į prieš tai padarytą nusikalstamą veiką ir galimą riziką visuomenei, gydymas jam yra reikalingas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Teismo posėdžio metu Klaipėdos psichikos sveikatos centro gydytoja L. M. paaiškino, kad kaip pacientas A. P. pas ją apsilankė po stacionaro vasario 11 d. jau labai pablogėjęs ir išsakė skundus, kaip antai „blogai nuo pirmos dienos laisvėje, jaučiu žmonių mintis, žinau kaip sustabdyti karą, dėl ko stebi saugumas, noriu nusižudyti, bet nežinau kaip, ateina mintys, kad galiu nužudyti vyrą, noriu gydymo ligoninėje, kad neprisidirbčiau“. Ji jį stacionarizavo į ligoninę, kurioje jis buvo nuo vasario 11 d. iki kovo 24 d. Daugiau jai neteko jo matyti. Stacionare jam buvo paskirtas gydymas tabletėmis. Jis teigė, jog juos vartoja, bet prašė jį grąžinti į Rokiškį, nes nesugeba adaptuotis gyvenime laisvėje. Jam nustatyta paranoidinė šizofrenija, nuo kurios nėra pasveikstama, visi medikamentai yra receptiniai ir be recepto jų įsigyti negalima. Nutraukus jų vartojimą, galima prognozuoti pablogėjimą, t. y. suvokimo, mąstymo, elgesio. Stacionare vaistai yra duodami, o kai žmogus yra gydomas ambulatoriškai, jam išrašo vaistus, jis pats juos turi nusipirkti vaistinėje ir vartoti. Ji jam vaistų neišrašė, nes stacionarizavo jį tą pačią dieną, o kai jie stacionarizuoja, tai neišrašo, nes stacionare jis gauna visą gydymą. Galbūt stacionare jam vaistus išrašė. Receptas išduodamas mėnesiui ar dviem, stacionare paprastai išduodama mėnesiui. Ji nežino, ar stacionare jam buvo išrašyti vaistai, jis iš stacionaro išėjo kovo 24 d., o dabar jau yra birželis, jei maksimaliai išrašoma mėnesiui, tai jis tikrai vaistų neturi.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė teikimą tenkinti, kadangi A. P. diagnozuota liga yra nepagydoma ir nuo jos nepasveikstama, vaistų įsigyti jis galimybės neturi, paskutinį kartą dienos stacionare lankėsi balandžio 22 d., tai akivaizdu, kad vėliau jam receptas nebuvo išrašytas, ir atsižvelgiant į prognozes nevartojant vaistų, A. P. reikalinga taikyti prašomą stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.

Teismo posėdžio metu A. P. gynėjas prašė teikimo netenkinti, nurodė, kad šiai dienai duomenų, kad jo sveikata yra pablogėjusi ar kad jis būtų padaręs nusikalstamas veikas, nėra, gal jis ten būdamas Vokietijoje, kaip pateikti duomenys, ir gydosi, turi užsiėmimą ir panašiai.

Motyvuojamoji dalis

Teikimas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnis numato, kad taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nenustato jos taikymo laiko. Ji taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo ir šį klausimą nutartimi išsprendžia sekančiai: 1) pratęsia priverčiamosios medicinos priemonės taikymą, – jeigu asmens sveikatos būklė nepasikeitė; 2) pakeičia pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, – jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė; 3) panaikina taikytą priverčiamąją medicinos priemonę, – jeigu asmuo pasveiko ir išnyksta reikalas tokią priemonę taikyti.

Iš teismo posėdžio metu duotų Klaipėdos psichikos sveikatos centro atstovo bei gydytojos paaiškinimų matyti, kad sekančią dieną po to, kai A. P. buvo paleistas iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės, jo paties prašymu jis buvo stacionarizuotas Klaipėdos ligoninės psichiatrijos filiale, po gydymo apsigyveno nakvynės namuose, nors turėjo gyventi pas tėvą, pablogėjus sveikatai vėl buvo stacionarizuotas ligoninėje, vėliau gydėsi dienos stacionare, tačiau nuo 2021 m. balandžio 22 d. ten nebesilanko, nebegrįžo į gyvenamąją vietą nakvynės namuose, taip pat nepasirodė pas socialinį darbuotoją, pagal turimus duomenis išvyko į Vokietiją. Pasak gydytojos, net jei A. P. dienos stacionare buvo išrašytas receptas vaistams, tačiau jam jų galėjo pakakti tik mėnesiui, šiuo metu akivaizdu, kad jis jam reikalingų vaistų neturi, o nevartojant vaistų, galima prognozuoti psichinės būklės pablogėjimą, juolab, kad pats A. P. prašė jį gydančios gydytojos jį stacionarizuoti į ligoninę ar net paguldyti atgal į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Šių aplinkybių kontekste svarbu paminėti tai, kad iš Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gruodžio 7 d. nutarties matyti, kad pagal Smurto rizikos įvertinimą (metodika HCR-20) A. P. pakartotinio smurto rizika yra vidutinė, siekiant kontroliuoti A. P. pakartotinio smurto riziką svarbu užtikrinti pastovų medikamentinį gydymą.

Esant išdėstytam, teismas daro išvadą, kad neįmanoma užtikrinti tinkamo E. Š. (buvusio A. P.) gydymo ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, be kurio E. Š. (buvusio A. P.) veiksmai gali tapti neprognozuojami ir pavojingi visuomenei, todėl priverčiamoji medicinos priemonė - ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis keistina į griežtesnę priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405, 440 straipsniais, teismas

nutaria:

tenkinti Klaipėdos psichikos sveikatos centro teikimą.

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gruodžio 7 d. nutartimi E. Š. (buvusiam A. P.) paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeisti į griežtesnę priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties paskelbimo dienos gali būti skundžiama Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.