Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-05-13 · Administracinė byla Nr. P-63-57-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-05-13
Bylos Nr.
P-63-57-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Stasys Gagys
Kategorijos
  • 66.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P-63-57/2008Procesinio sprendimo kategorija 66.9; 66.11;66.13(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2008 m. gegužės 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo P. M. prašymą atnaujinti procesą P. M. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N16-1315/2007.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2006 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės pareigūnas P. M. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2006 m. spalio 18 d. 17.40 val. Vilniuje, Saltoniškių – Narbuto g. sankryžoje, vairuodamas automobilį „Opel Frontera“, nesilaikė saugaus atstumo, nesugebėjo sustabdyti automobilio, atsitrenkė į priekyje pristabdytą automobilį ir abu automobilius sugadino. Tuo P. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 171 punkto reikalavimus. P. M. veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį.

2006 m. spalio 20 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba (toliau – ir Institucija) nutarimu P. M. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, ir skyrė jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 5 mėnesiams. Institucija, skirdama administracinę nuobaudą, atsižvelgė į pažeidėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – pažeidėjas nuoširdžiai gailisi padaręs teisės pažeidimą, ir į pažeidėjo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – pažeidėjas yra per vienerius metus padaręs daug KET pažeidimų, už kuriuos buvo baustas administracinėmis nuobaudomis.

II.

P. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pakeisti 2006 m. spalio 20 d. Institucijos nutarimu paskirtą nuobaudą, vietoj teisės vairuoti transporto priemones atėmimo skiriant baudą, arba panaikinti Institucijos nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Institucijai. Pareiškėjo teigimu, jam paskirta nuobauda yra neproporcinga jo padarytam pažeidimui. Pareiškėjas nurodė, kad pripažino padaręs KET pažeidimą, dėl jo nuoširdžiai gailėjosi, užtikrino visišką padarytos žalos atlyginimą nukentėjusiajam, nes buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę. Pareiškėjui teisė vairuoti transporto priemones reikalinga atliekant darbo funkcijas. Į visas šias aplinkybes Institucija, skirdama nuobaudą, turėjo atsižvelgti, tačiau atsižvelgta nebuvo. Dėl eismo įvykio yra ir nukentėjusiosios kaltės, kadangi ji pavojingai vairavo savo automobilį ir dėl to pareiškėjas neturėjo galimybių staigiai sustabdyti automobilį. Institucija, skirdama nuobaudą, rėmėsi Institucijos duomenų bazėje esančiais įrašais apie pareiškėjo nuobaudas, kurios iš tikrųjų yra negaliojančios, kadangi dalis nutarimų dėl jų paskyrimo yra apskųsti ir dar nėra priimti įsiteisėję teismo sprendimai, dalis nuobaudų yra negaliojančios dėl suėjusio vienerių metų senaties termino. Tokiu būdu Institucija pažeidė pareiškėjo nekaltumo prezumpciją. Institucija taip pat netaikė ATPK 30¹ straipsnio nuostatų, leidžiančių skirti švelnesnę nei įstatyme numatyta nuobaudą.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 15 d. nutartimi P. M. skundo netenkino ir Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo kaltė padarius teisės pažeidimą įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, eismo įvykio protokolu, tarnybiniu pranešimu, kita bylos medžiaga. Teismas nustatė pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę - pažeidėjas nuoširdžiai gailisi padaręs teisės pažeidimą. Teismas nurodė, kad policijos pateikta pažyma apie pareiškėjo padarytus pažeidimus patvirtina, kad jis yra linkęs nesilaikyti KET reikalavimų, juos pažeidinėja, išvadų nedaro. Teismas konstatavo, kad Institucija tinkamai parinko pareiškėjui nuobaudos rūšį ir dydį, kadangi tik paskyrus jam nuobaudą, susijusią su vairavimo teisės atėmimu, bus pasiekti administracinės nuobaudos tikslai. Teismas taip pat nurodė, kad dėl byloje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

IV.

Apeliaciniu skundu P. M. prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirminiame skunde apygardos administraciniam teismui. Papildomai apeliaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Byloje nepakanka įrodymų konstatuoti, kad dėl teisės pažeidimo kaltas apeliantas. Vien tik patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens prisipažinimas negali būti jo kaltės įrodymas. Apeliantas prašė pirmosios instancijos teismą iškviesti ir apklausti liudytoja nukentėjusiąją, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė tai daryti. Byloje liudytojais apklausti policijos pareigūnai nematė įvykio aplinkybių, todėl byloje nebuvo surinktos savarankiškos įrodinėjimo priemonės ir nebuvo nustatytos bylai svarbios aplinkybės.

Žemesnės instancijos teismas

2. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas neturi galiojančių nuobaudų, bet, atsižvelgęs į tai, kad šiuo metu yra nagrinėjamos kitos bylos, kuriose apeliantas yra administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, nutarė, kad apeliantas yra linkęs nesilaikyti KET reikalavimų. Tokiu būdu teismas (ir Institucija) pažeidė apelianto nekaltumo prezumpciją, nes nuobaudą, susijusią su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu, skyrė už tai, kad apeliantas yra linkęs nesilaikyti KET reikalavimų.

V.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2007 m. liepos 5 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bylos aplinkybes ir padarė ištirtais įrodymais pagrįstas išvadas. KET 171 punkto nuostatos įpareigoja vairuotoją, atsižvelgiant į greitį laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jei ji būtų stabdoma. Bylos duomenimis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, eismo įvykio protokolu, policijos pareigūno R. B. tarnybiniu pranešimu, policijos pareigūno liudytojo J. J. parodymais teisme, pagrįstai nustatyta, kad apeliantas pažeidė šios teisės normos reikalavimus ir tai buvo pagrindine priežastimi eismo įvykiui kilti. Pats apeliantas iš karto po eismo įvykio paaiškino, kad ,,Opel Omega“ automobilis staigiai stabdė, ir jis nespėjo sustabdyti bei atsitrenkė į to automobilio galą (b. l. 7). R. B. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad Opel Omega vairuotojas I. R. paaiškino, jog pristabdęs automobilį važiuodamas iš Saltoniškių g. į Narbuto g., pajuto smūgį į savo automobilio galinę dalį (b. l. 20). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų galimų priemonių iškviesti į teismo posėdį nukentėjusįjį I. R. , gyvenantį Baltarusijoje, tačiau šis į teismą neatvyko. Teisėjų kolegija vertino, kad šio asmens neatvykimas nesudarė kliūčių teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, remiantis kitais byloje surinktais įrodymais. Minėtus duomenis apie įvykio aplinkybes patvirtina ir eismo įvykio protokole (b. l. 9) užfiksuoti automobilių apgadinimai: apelianto vairuojamo automobilio priekinio bamperio, priekinio dešinės pusės sparno ir variklio dangčio, o I. R. vairuojamo automobilio užpakalinio bamperio ir bagažinės dangčio. Tik vėliau P. M. iškėlė naują versiją ir ėmė tvirtinti, jog I. R. jį aplenkė ir įvažiavęs į jo važiavimo eismo juostą staiga sustabdė automobilį priešais sankryžą. Tokia versija niekuo nepagrįsta. Kiekvienas vairuotojas, žinodamas savo asmenines savybes, reakcijos greitumą ir pan., privalo būti toks atidus ir elgtis taip, kad savo veiksmais nepažeistų jam KET keliamų reikalavimų.

Bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šių nuostatų laikėsi. Pagal ATPK 30 straipsnio 2 dalį, skiriant nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino apelianto asmenybę, atkreipdamas dėmesį, kad jis dažnai pažeidinėja KET reikalavimus, tačiau tinkamų išvadų nedaro. Be to, už pažeidimus, padarytus 2006 m. gegužės 12 d. ir 2006 m. birželio 4 d., apeliantui paskirta nuobauda (bauda), kurią apeliantas buvo apskundęs, yra palikta galioti. Įvertindamas aplinkybes dėl P. M. anksčiau padarytų KET pažeidimų, kaip administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį charakterizuojančią medžiagą, ir palikdamas Institucijos paskirtą nuobaudą galioti, padaręs išvadą, jog tik specialiosios teisės atėmimo nuobauda bus pasiekti nuobaudos skyrimo tikslai, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas apelianto nekaltumo prezumpcijos nepažeidė. Apeliantui paskirta nuobauda neprieštarauja ATPK 30, 30² straipsniuose nustatytoms nuobaudų skyrimo taisyklėms, atitinka administracinės nuobaudos tikslus – administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį nubausti ir auklėti, kad jis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų.

VI.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo parteikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinio teisės pažeidimo byloje. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1) Galutinis sprendimas dėl P. M. 2006 m. gegužės 12 d. ir 2006 m. birželio 4 d. padarytų pažeidimų priimtas tik 2007 m. birželio 8 d. (byla Nr. N16-1177/2007). Nagrinėjant skundą apeliacinėje instancijoje turėjo būti vertinta 2007 m. vasario 15 d. buvusi situacija, t.y. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl ko į nurodytus pažeidimus vertinant šioje byloje skirtos nuobaudos pagrįstumą negalėjo būti atsižvelgta. Remiantis apeliacinio teismo 2007 m. birželio 8 d. priimtu sprendimu pažeista nekaltumo prezumpcija ir teisė į teisingą teismą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 str.), padarant esminį materialinės teisės pažeidimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 str. 2 d. 10 p.), bei susiformavusi administracinių teismų praktiką (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 str. 2 d. 12 p.), taip pat minimas apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas jokias motyvai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 str. 2 d. 8 p.).

2) Nagrinėjamoje byloje neapklausus I. R. , pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto nuostata, garantuojanti teisę apklausti kaltinimo liudytojus. Galimybės apklausti liudytoją nesudarymas prieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai (bylos N16-684/2007, N16-573/2007). Teismas taip pat nesilaikė asmenims, esantiems užsienyje, teismo dokumentų įteikimo tvarkos ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 64 straipsnio, kuriame teigiama, kad, jeigu rodymai yra užsienio valstybėje, bylą nagrinėjantis teismas pavedimą užsienio valstybės teismui siunčia per Teisingumo ministeriją Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 10 d. konsultacijoje Nr. 30-K taip pat nurodyta, kad teismo dokumentai administracinėse bylose užsienio valstybėse gyvenantiems asmenims turėtų būti siunčiami tik diplomatiniais kanalais.

Žemesnės instancijos teismas

3) Apeliacinės instancijos teismas be jokių motyvų atmetė pareiškėjo versiją dėl I. R. pavojingo vairavimo. Laikytina, kad tokia nutartis yra be motyvų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 str. 2 d. 8 p.). Įrodinėjant administracinėn atsakomybė patraukto asmens kaltę pažeistos įrodinėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos – nepateikta jokių tiesioginių įrodymų, savarankiškų įrodinėjimo priemonių, patvirtinančių ginčytinas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VII.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje netenkinamas.

Dėl proceso atnaujinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, jei sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama atitinkama išvada, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 str. 4 d., 106 str. 1 d. 5 p.). Tačiau pažymėtina, kad įpareigojimas motyvuoti teismo sprendimą (nutartį) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ar bylos nagrinėjimo metu iškeltą klausimą. Vertinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, konstatuotina, kad proceso atnaujinimo pagrindu yra pripažįstamas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas, o ne jų neišsamumas. Motyvų nebuvimas teismo sprendime (nutartyje) reiškia, kad teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinį skundą motyvavo pakankamai išsamiai, taip pat atsakydamas ir į šiuo metu prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomus argumentus, susijusius su nukentėjusiuoju pripažinto asmens I. R. apklausa, aplinkybėmis, liečiančiomis P. M. anksčiau padarytų pažeidimų įtaką skiriant naują administracinę nuobaudą, bei administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu iškeltą versiją apie paties įvykio aplinkybes. Kolegijos vertinimu, iš prašymo atnaujinti procesą turinio akivaizdu, kad jame iš esmės keliamas klausimas ne dėl motyvų teismo nutartyje nebuvimo, o dėstomi argumentai dėl kurių asmuo nesutinka su padarytomis išvadomis. Taigi pagrindo proceso atnaujinimui pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą nėra.

Dėl proceso atnaujinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta galimybė atnaujinti procesą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėta sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, nurodo, kad nagrinėjant jo administracinio teisės pažeidimo bylą pažeistos Administracinių bylų teisenos įstatyme bei Administracinių teisės pažeidimų kodekse įtvirtintos įrodinėjimą bei teisminių pavedimų siuntimą reglamentuojančios teisės normos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, įtvirtinančios nekaltumo prezumpciją, teisę į teisingą teismą, teisę apklausti kaltinimo liudytojus, nuostatos.

Teisės doktrinoje pripažįstama, jog materialioji teisė (materialinės teisės normos) nustato teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, t. y. galimo ir leistino elgesio ribas ir atsakomybę už pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Taigi materialioji teisė yra reguliuojamoji teisė, kuri nustato asmens statinės būsenos teisinį statusą. Materialioji teisė nustato asmens teisinį statusą tik iki ginčo dėl teisės kilimo. Materialioji teisė nenurodo, kur, kada ir kaip reikia kreiptis dėl teisės gynimo, taip pat reikalavimų teismų procesiniams dokumentams, nes nuo to momento, kai kyla ginčas dėl teisės, ji šių klausimų nereguliuoja. Šiuos dalykus reguliuoja proceso teisė (proceso teisės normos), nustatydamos kreipimosi į teismą tvarką, ginčo dėl teisės nagrinėjimo procedūrą, materialinės subjektinės teisės gynimo ir jos įgyvendinimo užtikrinimo mechanizmą. Pareiškėjo keliami klausimai dėl nekaltumo prezumpcijos taikymo, teisės į teisingą teismą, įrodinėjimo proceso bei pavedimų siuntimo reglamentuojami proceso teisės normų. Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas nedviprasmiškai nurodo, kad pagrindu procesui atnaujinti yra tik akivaizdus materialinės teisės normų pažeidimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo įvardinami Administracinių bylų teisenos įstatymo, Administracinių teisės pažeidimų kodekso, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimai pagrindo proceso atnaujinimui minėtu pagrindu nesudaro.

Pažymėtina, kad teigdamas, jog jo atžvilgiu pažeista nekaltumo prezumpcija ir teisė į teisingą teismą, P. M. nurodo, kad galutinis sprendimas dėl P. M. 2006 m. gegužės 12 d. ir 2006 m. birželio 4 d. padarytų pažeidimų priimtas tik 2007 m. birželio 8 d. (byla Nr. N16-1177/2007), dėl ko nagrinėjant skundą apeliacinėje instancijoje turėjo būti vertinta 2007 m. vasario 15 d. buvusi situacija, t.y. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir į nurodytus pažeidimus vertinant šioje byloje skirtos nuobaudos pagrįstumą negalėjo būti atsižvelgta. Kolegija atkreipia administracinėn atsakomybėn patraukto asmens dėmesį, kad iš ginčijamos nutarties matyti, kad spręsdamas dėl paskirtos nuobaudos pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Administracinių teisės pažeidimų kodekso 30 straipsnio 2 dalimi, numatančia teismo teisę ir pareigą parenkant nuobaudą įvertinti ne tik asmens atsakomybę sunkinančias aplinkybes, bet ir pažeidėjo asmenybę. Būtent vertinant P. M. asmenybę apibūdinantį faktą, jog jis ir nubaustas už padarytus pažeidimus atitinkamų išvadų nedaro, ir nuspręsta, jog pagrįstai skirta ne piniginė bauda, o teisės vairuoti transporto priemones atėmimas. Taigi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nurodomi administraciniai teisės pažeidimai nelėmė administracinės nuobaudos parinkimo ir teismas dėl asmens kaltumo juos padarius nagrinėdamas šią bylą nesprendė.

Dėl proceso atnaujinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą – pareiškėjas nurodo, kad galimybės apklausti liudytoją nesudarymas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai, konkrečiai – Vyriausiojo administracinio teismo nutartims bylose N16-684/2007, N16-573/2007.

Kolegija konstatuoja, kad atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Nagrinėjamos bylos ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nurodomų Vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtų administracinių teisės pažeidimo bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nurodomose bylose administracinėn atsakomybėn patraukti asmenys savo kaltę dėl pažeidimų padarymo neigė iš esmės, dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos garantijos užduoti klausimus kaltinimo liudytojams įrodymų nuspręsta, konstatavus įrodymų nepakankamumą. Šioje byloje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, kad įrodymų pagrįsti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltumui pakanka, o I. R. neatvykimas į pirmosios instancijos teismo posėdžius nesudarė kliūčių teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Darytina išvada, kad šioje byloje atnaujinti proceso Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, taip pat nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą P. M. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N16-1315/2007.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėAnatolijus BaranovasStasys Gagys