Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo V. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. Ž. priteista 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš M. Ž. priteista 117,89 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

M. Ž. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 12 d., apie 20.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl kilusių priešiškų tarpusavio santykių su V. L., tyčia dūrė pastarajam vieną kartą peiliu į pilvą, tuo nukentėjusiajam V. L. padarė durtinę-pjautinę pilvo sienos žaizdą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde prašo Varėnos rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį panaikinti, pripažinti jo veiksmus savigyna, o netenkinus šio prašymo, atsižvelgti į BK 41 ir 54 straipsnių nuostatas, paskirtą bausmę sumažinti, pritaikyti BK 75 straipsnį ir sumažinti jam priteistą neturtinės žalos sumą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Teismas padarytas išvadas grindė savo samprotavimais, kurie nėra paremti jokia bylos medžiaga, o tai suvaržė jo teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo M. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. Ž. veikė būtinosios ginties ribose, dėl to tai tūrėtų būti pripažinta jo baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe.BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. To paties įstatymo 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.Sprendžiant klausimą ar buvo būtinosios ginties situacija, o jeigu ji buvo, tai ar nebuvo peržengtos jos ribos, teismas turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą. Taip pat būtina tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį. Įvertinus šias aplinkybes, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-294/2011).Kaip matyti iš nuteistojo M. Ž. paaiškinimų, ikiteisminio tyrimo metu jis kaltu prisipažino iš dalies, tačiau teisme savo kaltę neigė ir paaiškino, kad nežino kodėl ir kur dūrė nukentėjusiajam V. L., gal bakstelėjo, kai nukentėjusysis prie jo prisilietė. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, net ir ši apelianto nurodoma įvykių versija nagrinėjamuoju atveju niekaip nepatvirtina būtinosios ginties sąlygų egzistavimo.Nukentėjusysis V. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog be jokios aiškios priežasties M. Ž. jam peiliu dūrė atidaręs namo duris, t. y., namo prieangyje, kai jis grįžo pasiimti savo paliktų daiktų. Tačiau nuteistasis M. Ž. negalėjo paaiškinti kuo iš esmės pasireiškė nukentėjusiojo akivaizdus, realus ir pavojingas kėsinimasis, dėl kurio nuteistajam būtų galėjusi kilti būtinosios ginties situacija, tą patvirtinančių aplinkybių apeliantas nenurodo ir apeliaciniame skunde. Nuteistojo iškeltos versijos, kad nuteistasis jį puolė, dėl to jam atsirado būtinybė gintis, nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. M. Ž. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad kai jis dūrė nukentėjusiajam V. L., jo gyvybei ir sveikatai jokios grėsmės nebuvo ir jis labai gailisi dėl to, ką padarė (1 t., b. l. 161–163). Šios apklausos metu M. Ž. taip pat patvirtino, kad duodamas pirminius parodymus buvo išsigandęs, sutrikęs, tačiau šiuo metu sąžiningai papasakojo viską, ką iš tikrųjų atsimena, o ne kaip atrodo ar girdėjo iš kitų, todėl prašė vertinti šiuos parodymus kaip teisingus. Vėliau, teisminio bylos nagrinėjimo metu pakitę nuteistojo M. Ž. parodymai, neva nukentėjusysis griebė jam už kaklo, o žmona buvo smaugiama, laikytini siekiu išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės, kadangi šios aplinkybės nėra patvirtintos jokiais bylos duomenimis. Aplinkybė, kad nuteistasis M. Ž. savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino teisme nereiškia, jog šie parodymai yra niekiniai ir neturintys įrodomosios vertės. Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu. Dėl to jokio pagrindo jais nesivadovauti nėra. Juose yra užfiksuotos reikšmingos aplinkybės, kurios ne tik paneigia M. Ž. teisme duotus parodymus, o kartu ir keliamas versijas, tačiau ir patvirtina bylos aplinkybes, nustatytas kitais teisme išnagrinėtais įrodymais. Aukštesnysis teismas daro išvadą, jog nusikaltimas buvo padarytas ne dėl to, kad buvo atsiradęs objektyvus pagrindas gintis nuo neteisėtos veikos, o dėl nesutarimų, kilusių girtavimo metu. 2015 m. rugpjūčio 12 d., 22.36 val. nuteistajam M. Ž. buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,11 promilės) (1 t., b. l. 132), todėl jis dėl girtumo galėjo neadekvačiai vertinti įvykio aplinkybes ir be jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog yra kėsinamasi į jo sveikatą ar gyvybę, tačiau tokia aplinkybė savaime nepatvirtinta būtinosios ginties sąlygų egzistavimo, kadangi šios sąlygos turi būti objektyvios, o ne susiformavusios neblaivaus asmens mintyse. Aukštesnysis teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos įrodymų visetą, daro neabejotiną išvadą, jog nukentėjusysis V. L. neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi į nuteistąjį M. Ž., todėl nagrinėjamuoju atveju nenustatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties, numatytos BK 28 straipsnyje, sąlygos.Apeliantas teigia, kad teismas padarytas išvadas grindė savo samprotavimais, kurie nėra paremti jokia bylos medžiaga, o tai suvaržė jo teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino M. Ž. kaltu padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai.Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje esantys įrodymai patvirtina ir papildo vieni kitus, tarp jų nėra jokių prieštaravimų ir jie leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad M. Ž. nukentėjusiajam V. L. peiliu dūrė tyčia ir be jokios aiškios priežasties. Nukentėjusiojo V. L. sužalojimo faktą patvirtina VTMT (duomenys neskelbtini) poskyrio specialisto 2015 m. rugsėjo 17 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad V. L. nustatyta durtinė-pjautinė pilvo sienos žaizda padaryta aštriu, duriančiu-pjaunančiu daiktu, galimai peiliu; sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis vienu trauminiu poveikiu, o sužalojimas, dėl durtinės-pjautinės pilvo sienos žaizdos, vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Nuteistasis M. Ž. neneigė peiliu dūręs nukentėjusiajam, tačiau teigė tai padaręs netyčia. Aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo patikėti tokia nuteistojo keliama versija, kadangi nuteistojo parodymai viso proceso metu kito – iš pradžių jis teigė, kad nukentėjusysis pats užsivėrė ant peilio, vėliau – kad dūrė nukentėjusiajam peiliu ant kelio, dar kitą kartą – kad dūrė peiliu namuose nukritęs ant grindų ir gindamasis. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis nurodė, kad peiliu dūrė iš pykčio, nes atėjęs į jo namus nukentėjusysis be jokios priežasties smogė jam į veidą, be to, dar ir išsigando jo, impulsyviai, daug negalvodamas apie pasekmes, dūrė peiliu į pilvą. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi nuosekliais ir kitais bylos duomenimis patvirtintais nukentėjusiojo V. L. parodymais, kuomet jis nurodė, kad grįžus pasiimti palikto telefono M. Ž. atidarė duris, ir kažkuo (kaip paaiškėjo vėliau – peiliu), be jokios aiškios priežasties, jam smogė į pilvą. Aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo V. L. parodymais, kadangi juos patvirtina ir kitų liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga, o nuteistojo M. Ž. iškeltą įvykių versiją, kuri nuolatos kito, vertina kaip siekį išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės. Apelianto motyvas, kad pirmosios instancijos teismas padarytas išvadas grindė savo samprotavimais, kurie nėra paremti jokia bylos medžiaga, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas nuosekliai motyvavo, kokiais įrodymais yra grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, ir jokių BPK pažeidimų nepadarė. Pažymėtina ir tai, kad liudytoja R. Ž. nurodė iš esmės skirtingas aplinkybes, nei nurodė kiti liudytojai, ir teigė, kad į namus užėjo nepažįstamas vyriškis, kuris paprašė leisti atsisėsti, atsigerti vandens ir kelias paras pas juos pagyventi, po kurio laiko išėjo ir vėliau grįžęs griebė jai už kaklo ir pradėjo smaugti. Tačiau šios įvykių versijos nepatvirtina nei kiti liudytojai, nei rašytinė bylos medžiaga, be to, pati liudytoja R. Ž. teismo posėdžio metu prisipažino, kad vyriškio neatpažintų, pati sužalojimų nepatyrė, įvykio gerai neprisimena, nes buvo neblaivi, todėl teismas šios liudytojos, kuri be kita ko galimai yra ir suinteresuota bylos baigtimi ir siekia padėti išvengti nuteistajam M. Ž. baudžiamosios atsakomybės (kadangi nuteistasis yra jos sutuoktinis), parodymais, kurie iš esmės prieštarauja kitai bylos medžiagai, nesivadovauja.Byloje neginčytinai nustatyta, kad M. Ž. 2015 m. rugpjūčio 12 d., apie 20.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl kilusių priešiškų tarpusavio santykių su V. L., tyčia dūrė pastarajam vieną kartą peiliu į pilvą, tuo nukentėjusiajam V. L. padarė durtinę-pjautinę pilvo sienos žaizdą, t. y., sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis M. Ž., durdamas peiliu nukentėjusiajam į pilvą, suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė galinčius kilti padarinius nukentėjusiojo sveikatai, jų siekė, tačiau darydamas nusikalstamą veiką buvo abejingas, savo sąmonėje padarinių nedetalizavo, jam buvo priimtini bet kokie galintys kilti sveikatos sutrikdymai, t. y., veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl atsako pagal faktiškai sukeltus padarinius, taigi jo veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota teisingai.Apeliaciniame skunde taip pat prašoma, taikant BK 41 ir 54 straipsnių nuostatas, paskirtą bausmę sumažinti ir pritaikyti BK 75 straipsnį, t. y., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.BK 135 straipsnio 1 dalyje yra numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dešimties metų.Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas nurodė, kad skirdamas bausmę M. Ž., atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog M. Ž. yra teisiamas pirmą kartą, tačiau jo padarytas nusikaltimas yra sunkus (BK 11 straipsnio 5 dalis). Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir pagrįstai skyrė sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą bei bausmės dydį parinko sankcijos ribose, ženkliai mažesnę nei jos vidurkis (BK 50 straipsnio 2 dalis), todėl laikytina, kad nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga. M. Ž. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo, nes byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad paskirtoji bausmė būtų aiškiai per griežta ir prieštarautų teisingumo principui, tokių aplinkybių apeliantas nenurodo ir savo apeliaciniame skunde.BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.Aukštesnysis teismas pažymi, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, turi būti įvertinta, ar yra pagrindas manyti, kad, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju BK 75 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, nes tuo atveju bausmės paskirtis M. Ž. nebūtų įgyvendinta, nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką M. Ž. padarė apsvaigęs nuo alkoholio, taip pat byloje yra duomenų, jog jis piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais. Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, jog šiuo atveju bausmės tikslai M. Ž. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl nėra įstatyminio pagrindo jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti.Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismo sprendimo dalis dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti turi būti pakeista ir priteista suma turėtų būti sumažinta. Tačiau aukštesnysis teismas daro išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nenustačius nei būtinosios ginties sąlygų, nei būtinosios ginties ribų peržengimo, klausimas dėl civilinio ieškinio priteisiant neturtinę žalą nukentėjusiajam V. L. išspręstas tinkamai, neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas atsižvelgus į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, tinkamai vadovautasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog priteistas 2 500 Eur neturtinės žalos dydis V. L. yra akivaizdžiai per didelis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 135 straipsnio 1 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingai įvertino įtvirtintus įstatyme, t. y., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Teisėjų kolegija su nurodytais motyvais sutinka, jie atitinka įstatymų reikalavimus, todėl jų papildomai neatkartoja ir neanalizuoja.Konstatuojama, kad nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, nei faktinio, nei teisinio pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo M. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą atmesti.