Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės, Eglės Kiaurakytės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Vidos Stonkuvienės,

dalyvaujant pareiškėjui M. B., jo atstovui advokatui Dovydui Cvetkovui

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas bei jo atstovas prašo skundą patenkinti skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 16-IL-85-00414-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Faktinės bylos aplinkybės

Pareiškėjas M. B. 2016 m. spalio 21 d. kreipėsi į Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su prašymu jam išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 16-IL-85-00414-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaujantis ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu iš esmės konstatavus, jog 2000 m. liepos 10 d. įsiteisėjusiu Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu už nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 234 straipsnio 1 dalyje, padarymą, už kurį buvo numatyta laisvės atėmimo iki penkerių metų sankcija, todėl jis negali būti laikytinas esančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 16-IL-85-00414-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ teisėtumo ir pagrįstumo

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Nagrinėjamu atveju atsisakymas pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus grindžiamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu, nustatančiais, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, o tokiu asmeniu laikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-980-502/2016).

Byloje nagrinėjamu atveju aktuali šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2010 m. lapkričio 18 d. redakcija, nes nuo šios redakcijos įsigaliojimo 2011 m. kovo 1 d., pradėti taikyti griežtesni apribojimai asmenims, iki tol neturėjusiems leidimo laikyti ginklus ar nešiotis ginklus, tačiau siekiantiems tokį leidimą gauti.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) numatyta, kad „Nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo <...> įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo“.

Būdamas 2000 m. liepos 10 d. teistas pagal Baudžiamojo kodekso 234 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams, pareiškėjas patenka į šios teisės normos veikimo sritį, todėl formaliąja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos asmens statuso. Tačiau Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintos teisės normos išaiškinimui bei taikymui aktualios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. Nr. XI-1146, su vėlesniais pakeitimais, 2 straipsnio (toliau – Pakeitimo įstatymas) nuostatos.

1.Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalis, įsigalioja 2011 m. kovo 1 d..

2. Asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. Šiems asmenims, jeigu jie pateikia įsigijimą patvirtinančius dokumentus, netaikomas šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatytas 21 metų amžiaus reikalavimas. Jiems taikomas 18 metų amžiaus reikalavimas.

3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys iki šio straipsnio 2 dalyje nustatyto termino pabaigos turi teisę laikyti šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus ar juos nešiotis be leidimo.

4. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Iš Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies turinio matyti, kad joje yra įtvirtinta išimtis iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nustatyto reguliavimo, leidžianti netaikyti šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies reikalavimų, tais atvejais, kai asmuo iki 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, su sąlyga, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Sprendžiant klausimą ar „aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo“, reikia lyginti Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2010 m. lapkričio 18 d. redakciją (su vėlesniais pakeitimais) su prieš tai galiojusia šios teisės normos redakcija - 2007 m. gruodžio 4 d., t. y., reikia palyginti skirtingas šios teisės normos redakcijas bei nustatyti, ar aplinkybė, kuri asmenį, pagal 2010 m. lapkričio 18 d. redakciją, kvalifikuoja kaip neturintį nepriekaištingos reputacijos, egzistavo iki 2011 m. vasario 28 d. ir nebuvo kliūtimi jam pagal 2007 m. gruodžio 4 d. redakciją gauti bei turėti leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus.

Lyginant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2007 m. gruodžio 4 d. ir 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijas matyti, kad pareiškėją kvalifikuojanti aplinkybė – jo nuteisimas 2000 m. liepos 10 d. pagal Baudžiamojo kodekso 234 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams nebuvo kliūtimi jam gauti bei turėti leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus pagal 2007 m. gruodžio 4 d. redakciją, kliūtimi tapo pagal 2010 m. lapkričio 18 d. redakciją. Byloje aplinkybių, kurios patvirtintų, kad pareiškėjas iki 2011 m. vasario 28 d. teisės aktų nustatyta tvarka būtų gavęs bei turėjęs leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, nenustatyta. Tai turėtų nulemti, kad remiantis Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, aptarta išimtimi iš Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nustatytos elgesio taisyklės, pareiškėjas negalėtų pasinaudoti, o tuo pačiu ir gauti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. nutarimu, priimtu byloje Nr. 35/2014-55/2014, pripažino, „kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 81-4222) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.“ Pagal šią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, prieš tai aptarta išimtis iš Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nustatytų elgesio taisyklių, tame tarpe ir 4 punkto, turi būti taikoma ir tiems asmenims, kurie iki 2011 m. kovo 1 d. buvo įsigiję Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nurodytų šaunamųjų ginklų, bet nustatyta tvarka iki 2011 m. vasario 28 d. nebuvo gavę ir neturėjo leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus.

Minėta, kad pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį asmenys, kurie iki 2011 m. kovo 1 d. buvo įsigiję Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nurodytų šaunamųjų ginklų, buvo įpareigoti gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus, tuo reikalu iki 2014 m. liepos 1 d. pateikiant kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus.

Pareiškėjo prašymas jam išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus patvirtina, jog pareiškėjas neatitinka Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies reikalavimų bei aptartos išimties pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudensiją, įgalinančią netaikyti Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) reikalavimų bei suteikiančią teisę gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, todėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. 16-IL-85-00414-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Konstatavus, jog Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. 16-IL-85-00414-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ yra teisėtas ir pagrįstas, išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.