Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje, išnagrinėjęs nukentėjusiojo K. A. P. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. vasario 11 d. nutarties, kuria V. B. priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) globos namuose,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m rugsėjo 27 d. nutartimi V. B., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalyje buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 d. nutartimi ši priverčiamoji medicinos priemonė buvo pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis ir 2018 m. rugsėjo 17 d. nutartimi to paties teismo pratęsta tomis pačiomis sąlygomis. Skundžiama nutartimi minėta priverčiamoji medicinos priemonė pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą -(duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) globos namai,

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

3. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį teismas konstatuoja, kad teismas skundžiama nutartimi pagrįstai V. B. pakeitė priverčiamąją medicinos priemonę, todėl tenkinti skundą nėra pagrindo.

3.1. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis) bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

3.2. Vertindamas asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą, pirmos instancijos teismas klaidos nepadarė ir remdamasis bylos duomenimis priėmė pagrįsta sprendimą. Visuma byloje esančių duomenų patvirtina, jog V. B. psichinė būsena yra pasikeitusi (pagerėjusi). Iš bylos medžiagos matyti, kad paskutiniuoju stebimu laikotarpiu V. B. yra stabilios būsenos, agresijos apraiškų, režimo pažeidimų nestebėta. Šie duomenys užfiksuoti Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonės pakeitimo medicininės apžiūros išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 3) bei įstaigos atstovės A. Š. paaiškinimuose duotuose pirmosios instancijos teismo posėdyje. Tai, kad V. B. klinikiniame vaizde ryški mąstymo patologija iki parafrenijos, ryškus jo asmenybės defektas bei socdeadaptacija bei nekritiškas savo būklei, padarytai veikai, kad jo liga yra išeičių stadijoje, rezistentiška gydymui ir nepasikeis, nes ji yra sąlygota nustatytos diagnozės, pirmos instancijos teismo sprendimo nepaneigia. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad gydytojų psichiatrų komisija apibūdino ne vien tik V. B. charakterio savybes, būklę bei įvertino jo požiūrį į padarytą veiką, tačiau vertindama šių ir kitų duomenų visumą padarė išvadą, kad ligonio psichinė būsena stabiliai pagerėjusi. Tai, kad V. B. nekritiškas savo būklei, stebima ryški negatyvi simptomatika mąstymo, emocijų, valios sferose, nedaro jo labiau pavojingu visuomenei. Tuo labiau, iš 2016 m rugsėjo 27 d. nutarties matyti, kad V. B. elgesiui įtakos galėjo turėti skirtų vaistų nevartojimas, o ne tai, jog jis yra nusistatęs prieš nukentėjusįjį ar kitus asmenis. Iš (duomenys neskelbtini) globos namų rašto Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat matyti, jog V. B. globos namuose reguliariai vartojo jam skirtus vaistus, dėl jo elgesio ir sveikatos būklės problemų neiškilo. Atvirkščiai, jis čia rado draugų, tapo komunikabilus, noriai dalyvavo globos namuose rengtuose renginiuose, nors siūlyta veikla ir nesusidomėjo. Bet kokiu atveju, jam yra reikalinga pagalba pasirūpinant savo higiena, be to, nėra itin savarankiškas. Giminaičių neturi, globos namuose jam yra išsaugota vieta (b. l. 29-30).

3.3. Taigi, be abejonės pripažįstama, jog V. B. gydymas yra būtinas, tačiau akivaizdu, jog jokių giminaičių jis neturi. Vienintelė vieta, kurioje jis jautėsi gerai, ką jis ir pats nurodo, buvo (duomenys neskelbtini) globos namai, kuriuose, kaip minėta, yra išsaugota jam vieta iki šiol, be to, ten taip pat rūpinamasi jo psichine sveikata, higiena, laisvalaikiu bei kitais poreikiais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu sprendimą priėmusiam teismui viena iš esminę reikšmę turėjusių aplinkybių sprendžiant priverčiamosios medicinos priemonės taikymo klausimą, buvo ne tik V. B. psichinės būklės įvertinimas, tačiau ir galimybė užtikrinti, kad V. B. bus nuolatinėje priežiūroje, dėl ko jis reguliariai gaus ir jam skirtus medikamentus tam, kad jo psichinė būklė ir toliau galėtų išlikti tokia stabili, kokia buvo stebima paskutiniuoju laikotarpiu. Šiuo atveju tikėtina, kad (duomenys neskelbtini) globos namų darbuotojų pagalba bus užtikrintas V. B. ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jo gyvenamą vietą.

3.4. Kartu pažymėtina, kad pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimas į ambulatorinį stebėjimą savaime nereiškia, kad pakeista priemonės rūšis nebegali būti griežtinama arba apskritai panaikinama. Vadovaujantis BPK 405 straipsnio nuostatomis, teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Nukentėjusiojo teiginiai, jog teismas, pakeisdamas V. B. gydymą į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jo gyvenamą vietą, tokiu būdu neužtikrins visuomenės, tame tarpe ir jo saugumo nuo pavojingo ligonio, nėra pagrįsti, kadangi, kaip minėta, jam gyvenant ir globos namuose bus užtikrinama vaistų vartojimo bei tam tikra jo elgesio kontrolė.

3.5 Tokiu būdu išvada, kad dabartinė V. B. sveikatos būklė nekelia grėsmės, kad jis nėra pavojingas, yra pagrįsta. Esant šioms aplinkybėms teismas skundžiama nutartimi padarė pagrįstą išvadą, kad V. B. stebėjimą ir gydymą galima užtikrinti ir ambulatorinio stebėjimo sąlygomis pagal jo gyvenamą vietą. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina, jog V. B. psichinė būklė yra stabili, socialinis pavojingumas neišlikęs, todėl priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu nėra reikalingas stacionarinis stebėjimas. Skundžiama teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

atmesti nukentėjusiojo K. A. P. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. vasario 11 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.