Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-09-29 · Administracinė byla Nr. I3-2565-595/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-09-29
Bylos Nr.
I3-2565-595/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00747-2021-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Vita Valeckaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
Cosmos Capital
Atsakovas
valstybės įmonei Registrų centrui, ,,Registrų centras"
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I3-2565-595/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00747-2021-6Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Cosmos Capital“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Cosmos Capital“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti 2021-02-04 valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro sprendimą atsisakyti įregistruoti juridinių asmenų registro duomenų pakeitimus Nr. 2473758 (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti VĮ Registrų centrą iš naujo išnagrinėti UAB „Cosmos Capital“ prašymą dėl teisinio statuso „perkeliantis buveinę“ įregistravimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su Sprendimu, kadangi atsakovas netinkamai išnagrinėjo jos prašymą, rėmėsi netinkamomis įstatymo nuostatomis, kurios nepatenka į bendrovės teikto prašymo reguliuojamą sritį. Pirma, Sprendime nurodytos įstatymo normos, kurios reguliuoja bendrovių, turinčių Europos bendrovių ir Europos kooperatinių bendrovių teisinę formą, buveinės perkėlimą į kitą valstybę. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėja nenurodė, jog jos teisinis statusas yra Europos bendrovė ar Europos kooperatinė bendrovė. Prie pareiškėjos bendrovės pavadinimo nurodyta teisinė forma UAB. Antra, atsakovas nepagrįstai nurodo, jog šiuo metu Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenumatyta galimybė uždarajai akcinei bendrovei, t. y. juridiniam asmeniui, veikiančiam pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą, perkelti Lietuvos Respublikoje registruotą buveinę į kitą Europos Sąjungos valstybę - atlikti procedūrą, kuri leistų bendrovei, nenutraukiant veiklos ir be likvidavimo procedūros vienoje valstybėje ir steigimosi procedūros kitoje, pakeisti teisinę formą. Antai, Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos 2012/C 326/01 (toliau – ir SESV) draudžia vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimus. Įvertinus atsakovo pateiktą atsakymą ir SESV nuostatas, neabejotina, jog atsakovas nepagrįstai riboja bendrovės įsisteigimo laisvės principą.

Nurodo, kad valstybės narės privalo imtis visų tinkamų priemonių, kad įvykdytų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų teisės aktus atsirandančias pareigas. Nors valstybė narė turi teisę apibrėžti ir sąsajos kriterijų, kurio reikalaujama siekiant pripažinti, jog bendrovė įsteigta pagal nacionalinę teisę, tuo remdamasi ji gali pasinaudoti įsisteigimo laisve, ir tokiam statusui išsaugoti nustatytus reikalavimus. Tokia teisė apima galimybę valstybei narei neleisti, jog bendrovė, kuriai taikoma jos teisė, tokį statusą išsaugotų, kai reorganizuodamasi į kitą valstybę narę ketina perkelti savo buveinę, nes tokiu būdu nutraukiama steigimosi valstybės narės nacionalinėje teisėje numatyta sąsaja. Vis dėlto pagal valstybės narės teisę įsteigtos bendrovės buveinės perkėlimo į kitą valstybę narę atvejį, nepakeičiant taikytinos teisės, reikėtų atskirti nuo atvejo, kai bendrovė, kuriai taikomi vienos valstybės narės teisės aktai, perkeliama į kitą valstybę narę pakeičiant taikytiną teisę, nes bendrovė virsta bendrovės, kuriai taikoma persikėlimo valstybės narės teisė, forma.

Teigia, kad pareiškėjos prašymas buvo tik įregistruoti UAB „Cosmos Capital“ teisinį statusą kaip „perkeliantis buveinę“, kadangi iš pateiktų prašymo priedų yra neabejotina, jog pareiškėja siekia perkelti ne tik bendrovės buveinę į Vokietiją, tačiau ir bendrovei taikytiną teisę - Vokietijos. VĮ Registrų centro nurodytas argumentas, jog nacionalinėje teisėje nėra reglamentuota juridinio asmens teisė perkelti buveinę visiškai nereiškia, kad nacionalinės teisės aktai bendrovių steigimo ir likvidavimo srityje atsižvelgiant į EB sutarties nuostatas dėl įsisteigimo laisvės turi imunitetą, o būtent negalima pateisinti to, jog steigimo valstybė narė, įpareigodama bendrovę likviduotis, kliudytų jai virsti bendrove, kuriai taikomi kitos valstybės narės nacionalinės teisės aktai, jeigu tai leistina pagal šią teisę. Tokia kliūtis faktiniam bendrovės virsmui į bendrovę, kuriai taikoma valstybės narės, į kurią ji ketina perkelti savo buveinę, teisė, iš anksto jos nelikviduojant, riboja atitinkamos bendrovės įsisteigimo laisvę, o tą draudžia EB 43 straipsnis, nebent tai pateisinama privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Vis dėlto Komisija teigia, kad Bendrijos teisės reglamentavimo šioje srityje stoka, kurią Teisingumo Teismas konstatavo minėto sprendimo D. M. ir G. T. 23 punkte, buvo pataisyta Bendrijos normomis dėl buveinės perkėlimo į kitą valstybę narę, įtvirtintomis Reglamente Nr. 2137/85 ir 2157/2001, atitinkamai - dėl EEIG ir dėl SE, ar 2003-07-22 Tarybos reglamente (EB) Nr. 1435/2003 dėl Europos kooperatinės bendrovės (SCE) statuto (OL L 207, p. 1). Pareiškėjos nuomone, kad šias normas galima ir netgi reikia mutatis mutandis taikyti pagal Lietuvos, valstybės narės, nacionalinę teisę įsteigtos bendrovės realios buveinės tarptautiniam perkėlimui. Pavyzdžiui, SE atveju tai išplaukia iš Reglamento Nr. 2157/2001 7-8 straipsnių ir 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunkčio. Pažymi, kad pagal SESV 49 straipsnį, siejamą su SESV 54 straipsniu, įsisteigimo laisve gali naudotis bendrovės, įkurtos pagal valstybės narės teisės aktus ir Europos Sąjungoje turinčios savo registruotą buveinę, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą. Vadinasi, tokia bendrovė, kokia yra pareiškėja, įsteigta laikantis valstybės narės – šiuo atveju Lietuvos - teisės aktų, iš esmės gali remtis šia laisve. Šiuo atveju darytina išvada, kad įsisteigimo laisvė suteikia pagal Lietuvos teisę įsteigtai bendrovei teisę reorganizuotis į pagal Vokietijos teisę veikiančią bendrovę, jeigu tenkinamos Vokietijos teisės aktuose nustatytos steigimo sąlygos, visų pirma, Vokietijos taikomas kriterijus nustatant bendrovės sąsają su jos nacionaline teisės sistema. Kadangi Sąjungos teisėje nėra suderintos sąsajos, lemiančios taikytiną nacionalinę teisę, apibrėžimo, pagal SESV 54 straipsnį kompetenciją apibrėžti šią sąsają turi kiekviena valstybė narė, o šiame straipsnyje bendrovės registruota buveinė, centrinė administracija ir pagrindinė verslo vieta laikomos lygiaverčiais tokios sąsajos kriterijais. Įsisteigimo laisvės taikymo sritį patenka atvejis, kai pagal vienos valstybės narės teisės aktus įsteigta bendrovė ketina reorganizuotis į pagal kitos valstybės narės teisę veikiančią bendrovę, laikydamasi kriterijaus, kuris antrojoje valstybėje narėje taikomas nustatant bendrovės sąsają su nacionaline teisės sistema, net jei ši bendrovė vykdė didžiąją dalį ar net visą savo ūkinę veiklą pirmojoje valstybėje narėje.

Nurodo, kad pareiškėja ketina turėti nuolatinę buveinę Vokietijoje ir joje realiai vykdyti ūkinę veiklą. Tad reikia priminti, jog kalbant apie įsisteigimo laisvės ribojimą, remiantis SESV nuostatomis dėl įsisteigimo laisvės, įsisteigimo sąvoka reiškia faktinį ūkinės veiklos vykdymą neribotą laiką turint nuolatinę buveinę priimančioje valstybėje narėje. 2019-11-27 Europos parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/2121 (toliau – ir Direktyva) nuostatos taikomos, kiek tai susiję su vienos valstybės ribas peržengiančiu pertvarkymu, jungimu ir skaidymu. Direktyvos nurodyta, kad įsisteigimo laisvė yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų. Pagal SESV 49 straipsnio antrą pastraipą, skaitomą kartu su SESV 54 straipsniu, bendrovių ar firmų įsisteigimo laisvė apima, inter alia, teisę tokias bendroves ar firmas įsteigti ir valdyti pagal įsisteigimo valstybės narės teisės aktuose nustatytas sąlygas. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimu, tai apima pagal vienos valstybės narės teisės aktus įsteigtos bendrovės ar firmos teisę persitvarkyti į bendrovę ar firmą, kuriai taikoma kitos valstybės narės teisė, jeigu tenkinamos tos kitos valstybės narės teisės aktuose nustatytos sąlygos, visų pirma kriterijus, pastarosios valstybės narės taikomas nustatant bendrovės ar firmos sąsają su nacionalinės teisės sistema (Direktyvos 2 p.). Nesant suderintos Sąjungos teisės, siejamojo veiksnio, lemiančio bendrovei taikytiną nacionalinę teisę, apibrėžimas pagal SESV 54 straipsnį priskiriamas kiekvienos valstybės narės kompetencijai. SESV 54 straipsnyje kaip siejamiesiems veiksniams vienodas statusas suteikiamas bendrovės ar firmos registruotai buveinei, centrinei administracijai ir pagrindinei verslo vietai. Todėl, kaip paaiškinta teismų praktikoje, tai, kad perkeliama tik registruota buveinė, o ne centrinė administracija ar pagrindinė verslo vieta, savaime neužkerta kelio įsisteigimo laisvės taikymui pagal SESV 49 straipsnį. Teisinės sistemos dėl vienos valstybės ribas peržengiančio pertvarkymo ir skaidymo nebuvimas lemia teisinį nenuoseklumą ir teisinį netikrumą, o kartu ir naudojimosi įsisteigimo laisve apribojimus. Tuo tikslu susijusių valstybių narių kompetentingos institucijos turėtų užtikrinti, kad sprendimas dėl vienos valstybės ribas peržengiančios operacijos būtų priimtas sąžiningai, objektyviai ir be diskriminacijos, remiantis visais susijusiais aspektais, kaip to reikalaujama pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę (Direktyvos 10 p.). Siekiant užtikrinti tinkamą užduočių paskirstymą valstybėms narėms ir efektyvią bei veiksmingą ex-ante vienos valstybės ribas peržengiančių operacijų kontrolę, vienos valstybės ribas peržengiančią operaciją vykdančios bendrovės ar bendrovių valstybių narių kompetentingoms institucijoms turėtų būti suteikti įgaliojimai išduoti pasirengimo pertvarkymui, jungimui arba skaidymui pažymėjimą (toliau - pasirengimo operacijai pažymėjimas). Atlikus vienos valstybės ribas peržengiančią operaciją atsiradusios bendrovės ar bendrovių valstybių narių kompetentingos institucijos be tokio pažymėjimo neturėtų galėti patvirtinti vienos valstybės ribas peržengiančios operacijos (Direktyvos 33 p.). Įvykdžius vienos valstybės ribas peržengiantį pertvarkymą, po pertvarkymo veiksianti bendrovė (toliau - pertvarkyta bendrovė) turėtų išsaugoti savo juridinio asmens statusą, turtą ir įsipareigojimus, taip pat visas savo teises ir pareigas, įskaitant visas teises ir pareigas, atsirandančias dėl sutarčių, veiksmų ar neveikimo (Direktyvos 47 p.).

Teigia, kadangi Lietuva iki šiol nėra paruošusi tinkamų priemonių, jog bendrovės galėtų netrukdomai naudotis įsisteigimo teise kitoje Europos Sąjungos valstybėje bei nėra perkėlusi šios Direktyvos nuostatų į nacionalinę teisę - pareiškėjai yra užkertamas kelias įsisteigimo teisei, pareiškėja negali deramai pasiekti jos norimų tikslų - rezultato, kuriuo bendrovė nenutraukdama veiklos arba nepradėdama likvidavimo procedūros, pakeičia savo teisinę formą, kuria ji užregistruota išvykimo valstybėje narėje, į atvykimo valstybės narės bendrovės teisinę formą, ir perkelia į atvykimo valstybę narę buveinę bei veiklą, tačiau išlieka juridiniu asmeniu.

Nurodo, kad Direktyvos 86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog valstybės narės paskiria teismą, notarą arba kitą instituciją ar institucijas, kompetentingas tirti vienos valstybės ribas peržengiančio pertvarkymo teisėtumą, kiek tai susiję su tomis procedūros dalimis, kurias reglamentuoja išvykimo valstybės narės teisė, ir išduoda pasirengimo pertvarkymui pažymėjimą, patvirtinantį visų atitinkamų sąlygų įvykdymą ir tinkamą visų procedūrų ir formalumų atlikimą išvykimo valstybėje narėje (toliau - kompetentinga institucija). Šiuo nagrinėjamu atveju, vienintelė institucija, kuri yra ir turėtų būti kompetentinga yra VĮ Registrų centras. Iš esmės direktyva įsigalioja tik ją perkėlus į nacionalinę teisę. Tarptautinėje teismų praktikoje atsižvelgiama į tai, kad neperkelta direktyva taip pat gali turėti tam tikrą tiesioginį poveikį šiais atvejais: kai direktyva nebuvo perkelta į nacionalinę teisę arba perkelta neteisingai; kai direktyvos nuostatos yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios bei tikslios; kai direktyvos nuostatos suteikia teisių asmenims. Jeigu šios sąlygos įvykdomos, asmenys teisme gali remtis direktyva prieš ES šalį. Tačiau asmuo negali remtis arba kelti ieškinio kitam asmeniui, remdamasis tiesioginiu direktyvos poveikiu, jeigu ji nebuvo perkelta į nacionalinę teisę (žr. sprendimą byloje C-91/92 P. F. D. prieš „R. S.“). Būtina nustatyti, ar teisės yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios. Šis vertinimas turi apimti tris aspektus, t. y. reikia nustatyti asmenis, turinčius teisę gauti jose numatytą garantiją, šios garantijos turinį ir galiausiai asmenį, kuris privalo suteikti tokią garantiją. Šiuo atžvilgiu būtent kyla klausimas, ar valstybė gali būti laikoma privalančia suteikti tokią garantiją remiantis tuo, kad ji per nurodytą laikotarpį nesiėmė būtinų perkėlimo priemonių. Iš nurodyto neabejotina, jog Direktyvoje tiesiogiai numatyti asmenys, kuriems ši Direktyva yra taikoma. Tiek direktyvoje, tiek SESV, kuri neabejotinai viena kitą papildo, išaiškinti subjektai, kuriems ši Direktyva turės tiesioginį poveikį, suteiks garantiją dėl įsisteigimo teisės, garantiją perkelti bendrovę iš vienos valstybės narės į kitą nelikvidavus juridinio asmens ir išsaugant teisinį statusą, bei garantijos turinys yra suprantamas tiesiogiai. Direktyvoje numatytos sąlygos, veiksmai ir jų eiliškumas, kuriuos bendrovė turi atlikti. Iš Direktyvos nuostatų matyti, kad valstybė narė įpareigojama sukurti tinkamą institucinę garantijų sistemą. EEB sutartis nustatė savą teisės sistemą, kuri integruota į valstybių narių teisės sistemą ir kurią privalo taikyti jų teismai. Šios teisės sistemos subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai. Bendrijos teisė ne tik nustato pareigas privatiems asmenims, bet ir suteikia teises, kurios yra sudedamoji tų asmenų teisių ir pareigų visumos dalis. Teisingumo teismo praktikoje nurodyta, kad tiesioginis direktyvos poveikis nebūtinai reiškia, kad tam tikra direktyvos nuostata asmeniui suteikiama teisių. Tiksliau sakant, direktyvų nuostatomis sukuriamas toks tiesioginis poveikis, koks yra jų objektyvus teisinis poveikis. Dėl šio poveikio pripažinimo taikomos tokios pačios sąlygos, kaip ir dėl tiesioginio poveikio pripažinimo, tik su vieninteliu ypatumu, kad vietoje aiškiai ir tiksliai apibrėžtos Sąjungos piliečio ar įmonės teisės nustatyta aiškiai ir tiksliai apibrėžta valstybių narių pareiga. Tokiu atveju visos valstybių narių institucijos, tai yra įstatymų leidėjas, administracinės įstaigos ir teismai, yra susaistyti direktyvos ir pagal savo pareigas privalo į ją atsižvelgti ir ją taikyti, kaip viršenybę turinčią Sąjungos teisę. Konkrečiai iš čia kyla pareiga nacionalinę teisę aiškinti pagal direktyvas („direktyvas atitinkantis aiškinimas“) arba ginčijamai direktyvos nuostatai suteikti taikymo viršenybę prieš jai prieštaraujančią nacionalinę teisę. Be to, valstybių narių atžvilgiu direktyvos turi tam tikrą blokuojamąjį poveikį dar netgi nepasibaigus jų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiui. Atsižvelgiant į privalomumą siekti direktyvoje nustatyto tikslo ir laikantis ištikimybės Sąjungai principo (ES sutarties 4 straipsnis), valstybės narės dar nepasibaigus direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiui privalo nesiimti jokių priemonių, dėl kurių gali kilti rimtas pavojus siekti direktyvoje nustatytų tikslų.

Aapibendrinęs nurodo, jog VĮ Registrų centras ne tik kad neužtikrina, pareiškėjai, jog būtų užtikrina įsisteigimo laisvė, neužtikrina priemonių, susijusių su vienos valstybės ribas peržengiančiu pertvarkymu, tačiau ir nesuteikia galimybių pasinaudoti SESV ir Direktyvoje besąlygiškai, pakankamai aiškiai ir tiksliai nurodytomis nuostatomis. Dėl to, pareiškėjos nuomone, atsakovo Sprendimas turi būti panaikintas, o prašymas turi būti išnagrinėtas iš naujo.

Atsiliepimas

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą nurodė, kad UAB „Cosmos Capital“ yra Lietuvoje įsteigta bendrovė, kurios teisinė forma – uždaroji akcinė bendrovė. Skundžiamame sprendime Juridinių asmenų registro tvarkytojas nurodė, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenumatyta galimybė uždarajai akcinei bendrovei, t. y. juridiniam asmeniui, veikiančiam pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą, perkelti Lietuvos Respublikoje registruotą buveinę į kitą Europos Sąjungos valstybę – atlikti procedūrą, kuri leistų bendrovei, nenutraukiant veiklos ir be likvidavimo procedūros vienoje valstybėje ir steigimosi procedūrų kitoje, pakeisti teisinę formą.

Paaiškina, kad Nuostatuose įtvirtinta buveinės perkėlimo procedūra apibrėžia tik Europos bendrovės, Europos kooperatinės bendrovės ar Europos ekonominių interesų grupės buveinės perkėlimą, tačiau nereglamentuoja juridinio asmens, veikiančio pagal Akcinių bendrovių įstatymą, (šiuo atveju uždarosios akcinės bendrovės) Lietuvos Respublikoje registruotos buveinės perkėlimo į kitą Europos Sąjungos valstybę. Nuostatuose, reglamentuojančiuose Juridinių asmenų registro objektų, jų duomenų ir dokumentų pakeitimų registravimą, nėra numatyta, kokie dokumentai ir duomenys turėtų būti pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui ir kokie Juridinių asmenų registro tvarkytojo veiksmai turėtų būti atlikti uždarosios akcinės bendrovės buveinės perkėlimo į kitą Europos Sąjungos valstybę atveju.

Pažymi, kad 2019-11-27 buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/2021, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos (ES) 2017/1132 nuostatos, kiek tai susiję su vienos valstybės ribas peržengiančiu pertvarkymu, jungimu ir skaidymu. Ši direktyva priimta siekiant panaikinti teisinio reguliavimo spragą, lemiančią įsisteigimo laisvės ribojimus Europos Sąjungoje. Europos Parlamento ir Tarybos 2019-11-27 priimta direktyva (ES) 2019/2021 buvo nuspręsta į Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2017-06-14 patvirtintą direktyvą 2017/1132 įterpti papildomą skyrių, reglamentuojantį ribotos atsakomybės bendrovių, kurios įsteigtos pagal valstybės narės teisę ir kurių registruota buveinė, centrinė administracija arba pagrindinė verslo vietą yra Europos Sąjungoje, pertvarkymą į ribotos atsakomybės bendroves, kurioms taikytina kitos valstybės narės teisė (Direktyvos 86a straipsnio 1 dalis). Iš nurodytų Direktyvos nuostatų akivaizdu, kad valstybės narės iki 2023-01-31 turi priimti nacionalinius teisės aktus dėl procedūrų, įtvirtinančių ribotos atsakomybės bendrovių (Lietuvoje tai akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė) buveinės perkėlimo į kitą Europos Sąjungos valstybę galimybes. Šiuo metu terminas Direktyvos nuostatų perkėlimui į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę nėra pasibaigęs. Direktyvos nuostatos dėl uždarųjų akcinių bendrovių buveinių perkėlimo į Lietuvos Respublikos teisės aktus nėra perkeltos. Registrų centras, gavęs kito subjekto paklausimą dėl galimybės Lietuvos Respublikoje įsteigtos uždarosios akcinės bendrovės buveinę perkelti į kitą Europos Sąjungos valstybę, persiuntė šį paklausimą Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai ir gavo atsakymą, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/2021 „nuostatos, nepasibaigus jų perkėlimo į nacionalinę teisės sistemą terminui, negali būti taikomos“. Skunde pripažįstama, kad direktyva įsigalioja tik ją perkėlus į nacionalinę teisę. Kita vertus skunde įvardintos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nuostatos, priimtos byloje F. D., C- 91/92.

Nurodo, kad Registrų centras laikomas viešojo administravimo subjektu. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą inter alia valstybės įmonę Registrų centrą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires). Galiojantis teisinis reguliavimas aiškiai ir nedviprasmiškai nustato Juridinių asmenų registro tvarkytojui teiktinus dokumentus ir duomenis, jų formą, teikėjų ratą, terminus ir tvarką. Teisės aktai nenumato jokių išimčių, leidžiančių Juridinių asmenų registro tvarkytojui keisti juridinio asmens duomenis esant kitoms aplinkybėms bei pateikus kitus teisės aktuose nenumatytus dokumentus. Taip pat nesant galiojančių teisės aktų Juridinių asmenų registro tvarkytojui nesuteikta teisė savarankiškai tiesiogiai taikyti Direktyvos nuostatas, kurios nėra perkeltos į nacionalinę teisę.

Pažymi, kad šios administracinės bylos ir Teisingumo Teismo nagrinėtos bylos Nr. C-442/02 faktinės aplinkybės nesutampa. Kitos cituojamos Teisingumo Teismo 2012-07-12 išnagrinėtos bylos Nr. C?378/10 (L. B.) faktinės aplinkybės taip pat nesutampa šios administracinės bylos aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenumatyta galimybė uždarajai akcinei bendrovei perkelti Lietuvos Respublikoje registruotą buveinę į kitą Europos Sąjungos valstybę (tokia teisė suteikta tik teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtai Europos bendrovei, Europos kooperatinei bendrovei ir Europos ekonominių interesų grupei), o Direktyvos nuostatos, kurios apibrėžia uždarųjų akcinių bendrovių buveinės perkėlimą į kitą Europos Sąjungos šalį, dar nėra perkeltos į Lietuvos Respublikos teisę, taip pat į tai, kad Registrų centras turi griežtai teisės aktais apibrėžtas kompetencijos ribas ir tik tuos įgaliojimus, kurie šiais teisės aktais yra suteikti, Registrų centrui nesuteikta nei teisė, nei pareiga tiesiogiai taikyti Direktyvos nuostatas, kurios nėra perkeltos į nacionalinę teisę, todėl teigia, kad Registrų centro skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl VĮ Registrų centro 2021-02-04 sprendimo Nr. S-13758 (15.1 E), kuriuo atsisakyta Juridinių asmenų registre pakeisti UAB „Cosmos Capital“ duomenis, t. y. įregistruoti bendrovės statusą „perkeliantis buveinę“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos įgaliotas asmuo Juridinių asmenų registro tvarkytojui 2020-09-03 pateikė prašymą Juridinių asmenų registre įregistruoti UAB „Cosmos Capital“ teisinį statusą „perkeliantis buveinę“.

Juridinių asmenų registro tvarkytojas, išnagrinėjęs pareiškėjos 2020-09-03 prašymą ir kartu su šiuo prašymu pateiktus dokumentus, 2021-02-04 sprendimu Nr. S- 13758 (15.1 E) atsisakė Juridinių asmenų registre pakeisti UAB „Cosmos Capital“ duomenis, t. y. įregistruoti bendrovės statusą „perkeliantis buveinę“, nurodydamas, kad Registro tvarkytojui pateikti duomenys neatitinka teisės aktų reikalavimų. Šiuo metu Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenumatyta galimybė uždarajai akcinei bendrovei, t.y. juridiniam asmeniui, veikiančiam pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą, perkelti Lietuvos Respublikoje registruotą buveinę į kitą Europos Sąjungos valstybę – atlikti procedūrą, kuri leistų bendrovei nenutraukiant veiklos ir be likvidavimo procedūros vienoje valstybėje ir steigimosi procedūrų kitoje pakeisti teisinę formą.

Pareiškėja su Sprendimu nesutinka, nurodo, kad VĮ Registrų centras priimdamas skundžiamą Sprendimą, rėmėsi netinkamomis įstatymo nuostatomis, neužtikrino, pareiškėjai, jog būtų užtikrina įsisteigimo laisvė, neužtikrino priemonių, susijusių su vienos valstybės ribas peržengiančiu pertvarkymu, nesuteikė galimybių pasinaudoti SESV ir Direktyvoje besąlygiškai, pakankamai aiškiai ir tiksliai nurodytomis nuostatomis.

Nustatyta, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, įsteigtas Lietuvos Respublikoje ir veikiantis pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą (Steigimo sutartis, UAB „Cosmos Capital“ įstatai, Juridinių asmenų registro išrašas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-12 nutarimu Nr. 1407 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-12-09 nutarimo Nr. 1292 redakcija) patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 173 punktu Registro tvarkytojas ne vėliau kaip per tris darbo dienas, gavęs Nuostatų 172 punkte nurodytus dokumentus, įregistruoja teisinį statusą „perkeliantis buveinę“. Nuostatų 172 punkte nurodoma, kad parengus pasiūlymą perkelti Europos bendrovės ar Europos kooperatinės bendrovės buveinę į kitą valstybę, dokumentų ir duomenų teikėjas Registro tvarkytojui pateikia šiuos dokumentus: 172.1. prašymą įregistruoti pakeitimus; 172.2. pasiūlymą perkelti buveinę.

Įgyvendinant 2001 m. spalio 8 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2157/2001 dėl Europos bendrovės (SE) statuto, buvo priimtas Europos bendrovių įstatymas, kuris reglamentuoja juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra Europos bendrovė, buveinės perkėlimą, steigimą, valdymą ir pertvarkymą (Europos bendrovių įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinant 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1435/2003 dėl Europos kooperatinės bendrovės (SCE) statuto, buvo priimtas Lietuvos Respublikos Europos kooperatinių bendrovių įstatymas.

Lietuvos Respublikos Europos bendrovių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 punktas nustato, kad šis Įstatymas reglamentuoja juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra Europos bendrovė, buveinės perkėlimą, steigimą, valdymą ir pertvarkymą.

Vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi nuo Juridinių asmenų registro tvarkytojo viešo paskelbimo apie Europos bendrovės buveinės perkėlimo pasiūlymą Europos bendrovė įgyja Europos bendrovės, kurios buveinė yra perkeliama, statusą.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad, visų pirma, atsakovas pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu taikė ginčo situaciją reguliuojančias nacionalinės teisės nuostatas, kadangi pareiškėjos teisinis statusas yra uždaroji akcinė bendrovė, įsteigta ir registruota Lietuvoje. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas pagrįstai vertino, jog šiuo metu Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra numatytos galimybės juridiniam asmeniui, veikiančiam pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą, perkelti buveinę į kitą Europos Sąjungos valstybę. Pagal Nuostatų taisykles įtvirtinta buveinės perkėlimo procedūra apibrėžia tik Europos bendrovės, Europos kooperatinės bendrovės ar Europos ekonominių interesų grupės buveinės perkėlimą, tačiau nereglamentuoja juridinio asmens, veikiančio pagal Akcinių bendrovių įstatymą Lietuvos Respublikoje įsteigtos ir registruotos buveinės perkėlimo į kitą Europos Sąjungos valstybę. Nuostatuose, reglamentuojančiuose Juridinių asmenų registro objektų, jų duomenų ir dokumentų pakeitimų registravimą, nėra numatyta, kokie dokumentai ir duomenys turėtų būti pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui ir kokie Juridinių asmenų registro tvarkytojo veiksmai turėtų būti atlikti uždarosios akcinės bendrovės buveinės perkėlimo į kitą Europos Sąjungos valstybę atveju. Todėl visiškai nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad atsakovas netinkamai išnagrinėjo jos prašymą, kadangi rėmėsi netinkamomis įstatymo nuostatomis.

2019-11-27 buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/2021, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos (ES) 2017/1132 nuostatos, kiek tai susiję su vienos valstybės ribas peržengiančiu pertvarkymu, jungimu ir skaidymu. Ši direktyva priimta siekiant panaikinti teisinio reguliavimo spragą, lemiančią įsisteigimo laisvės ribojimus Europos Sąjungoje. Europos Parlamento ir Tarybos 2019-11-27 priimta direktyva (ES) 2019/2021 buvo nuspręsta į Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2017-06-14 patvirtintą direktyvą 2017/1132 įterpti papildomą skyrių, reglamentuojantį ribotos atsakomybės bendrovių, kurios įsteigtos pagal valstybės narės teisę ir kurių registruota buveinė, centrinė administracija arba pagrindinė verslo vietą yra Europos Sąjungoje, pertvarkymą į ribotos atsakomybės bendroves, kurioms taikytina kitos valstybės narės teisė (Direktyvos 86a straipsnio 1 dalis). Direktyvos 86b straipsnio 1 punkte apibrėžta vienos valstybės ribas peržengiančio pertvarkymo sąvoka – tai veiksmas, kuriuo bendrovė (vadovaujantis 2017-06-14 direktyvos 2017/1132 II priedu, Lietuvos Respublikoje tai akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė), nenutraukdama veiklos arba nepradėdama likvidavimo procedūros, pakeičia savo teisinę formą, kuria ji užregistruota išvykimo valstybėje narėje, į atvykimo valstybės narės bendrovės teisinę formą, nurodytą II priede, ir perkelia į atvykimo valstybę narę bent savo registruotąją buveinę, tačiau išlieka juridiniu asmeniu. Pagal Europos Sąjungos teisę išvykimo valstybės narės nacionalinė teisė reglamentuoja tas su vienos valstybės ribas peržengiančiu pertvarkymu susijusių procedūrų ir formalumų dalis, kurias reikia įvykdyti siekiant gauti pasirengimo pertvarkymui pažymėjimą, o atvykimo valstybės narės nacionalinė teisė reglamentuoja tas procedūrų ir formalumų dalis, kurias reikia įvykdyti gavus pasirengimo pertvarkymui pažymėjimą (Direktyvos 86c straipsnis). Valstybės narės paskiria teismą, notarą arba kitą instituciją ar institucijas, kompetentingas tirti vienos valstybės ribas peržengiančio pertvarkymo teisėtumą, kiek tai susiję su tomis procedūros dalimis, kurias reglamentuoja išvykimo valstybės narės teisė, ir išduoda pasirengimo pertvarkymui pažymėjimą, patvirtinantį visų atitinkamų sąlygų įvykdymą ir tinkamą visų procedūrų ir formalumų atlikimą išvykimo valstybėje narėje (toliau – kompetentinga institucija). Toks procedūrų ir formalumų atlikimas gali apimti piniginių ar nepiniginių įsipareigojimų viešiesiems subjektams vykdymą ar jų užtikrinimą, arba specialių sektoriams taikomų reikalavimų, įskaitant įsipareigojimų, susijusių su vykdomomis procedūromis, užtikrinimą (Direktyvos 86m straipsnio 1 dalis). Europos Parlamento ir Tarybos 2019-11-27 priimtos direktyvos (ES) 2019/2021 3 straipsnis numato, kad valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi, ne vėliau kaip nuo 2023-01-31.

Taigi, iš Direktyvos nuostatų akivaizdu, kad valstybės narės iki 2023-01-31 turi priimti nacionalinius teisės aktus dėl procedūrų, įtvirtinančių ribotos atsakomybės bendrovių (Lietuvoje tai akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė) buveinės perkėlimo į kitą Europos Sąjungos valstybę galimybes. Šiuo metu terminas Direktyvos nuostatų perkėlimui į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę nėra pasibaigęs. Direktyvos nuostatos dėl uždarųjų akcinių bendrovių buveinių perkėlimo į Lietuvos Respublikos teisės aktus nėra perkeltos. Todėl tiesiogiai remtis jos nuostatomis nėra teisinio pagrindo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje F. D., C- 91/92 priimtame sprendime sprendė, kad išimtiniais atvejais tam tikros direktyvų nuostatos valstybei narei gali turėti tiesioginį poveikį, kai: a) direktyva į nacionalinę teisę neperkelta arba perkelta neteisingai; b) direktyvos nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios ir c) direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos kokios nors teisės. Jei šios sąlygos tenkinamos, asmenys direktyvos nuostatomis gali remtis ginčuose su valstybės institucijomis. Nagrinėjamu atveju nėra nurodyto pobūdžio sąlygų tiesioginiam minimos Direktyvos taikymui. Kaip minėta, terminas Direktyvos nuostatų perkėlimui į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę nėra pasibaigęs (iki 2023-01-31).

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija 2020-12-11 rašte Nr. 13.1-31E-3-5015 „Dėl bendrovės buveinės perkėlimo į kitą ES valstybę narę procedūros“ nurodė, kad ES teisės taikymas, jos viršenybės užtikrinimas yra vienas iš svarbiausių valstybių tarptautinių įsipareigojimų. ES institucijų priimtos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, tačiau nacionalinės valdžios institucijoms suteikta teisė pasirinkti jų įgyvendinimo formą ir būdus. Tai reiškia, kad direktyva nėra tiesiogiai taikomas teisės aktas. Direktyvos teisinis poveikis valstybėms narėms ir įpareigojimas siekti joje įtvirtintų tikslų, kyla nuo jos įsigaliojimo momento, tačiau valstybėms narėms taip pat turi būti leidžiama pasinaudoti direktyvoje nurodomu perkėlimo į nacionalinę teisę terminu ne tik dėl techninio pobūdžio priežasčių (teisės aktų projektų parengimas ir kt.), bet ir dėl to, kad tam tikros direktyvos nuostatos reikalauja ne pažodinio jų perkėlimo (abstrakti norma ir kt.) arba jose įtvirtinta pasirinkimo galimybė, t. y. leidžiama pasirinkti vieną iš kelių variantų. Jei nuo pat direktyvos įsigaliojimo valstybės narės privalėtų imtis aktyvių veiksmų dėl įgyvendinimo, minėtas terminas inkorporuoti direktyvą į nacionalinę teisę prarastų prasmę.

Taip pat teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi Registrų centras įgaliotas vykdyti Juridinių asmenų registro tvarkytojo funkcijas. Vykdydamas Juridinių asmenų registro tvarkytojo funkcijas Registrų centras registruoja ar įtraukia į Juridinių asmenų registrą, išregistruoja ar išbraukia iš Juridinių asmenų registro objektus, registruoja ar įtraukia į Juridinių asmenų registrą pakeistus juridinių asmenų steigimo dokumentus, filialų ir atstovybių nuostatus, registruoja ar įrašo Juridinių asmenų registro duomenis ar jų pakeitimus, taip pat atlieka kitas su Juridinių asmenų registro objektų, jų duomenų ir dokumentų registravimu Juridinių asmenų registre susijusias teisės aktuose nustatytas funkcijas (Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 24 straipsnio 4-6 dalys, Nuostatų 13 punktas).

Visiškai pagrįstai atsakovas nurodo, kad Registrų centro veikla pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, todėl teisiniuose santykiuose Registrų centras laikomas viešojo administravimo subjektu. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą inter alia valstybės įmonę Registrų centrą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog viešojo administravimo subjektai turi griežtai teisės aktais apibrėžtas kompetencijos ribas ir tik tuos įgaliojimus, kurie šiais teisės aktais yra suteikti. Viešojo administravimo subjekto aktai, priimti viršijant įstatyminės kompetencijos ribas (ultra vires) yra vertinami kaip neteisėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-09-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1166/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-09-28 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-469-800-07).

Skundui pagrįsti pareiškėja teigia, kad Registrų centras riboja bendrovės įsisteigimo laisvės principą, ir nurodo Teisingumo Teismo 2004-10-05 sprendimą, priimtą byloje Nr. C- 442/02 (C B F) bei Teisingumo Teismo 2012-07-12 išnagrinėtos bylos Nr. C?378/10 (L B) sprendimą. Tačiau pažymėtina tai, kad, kaip ir nurodė atsakovas, šių bylų faktinės aplinkybės nesutampa su šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl pateiktais teismo išaiškinimais ir vertinimais negali būti remiamasi sprendžiant šį ginčą.

Taigi, įvertinus išdėstytą ir remiantis aktualiu ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjos argumentai, jog VĮ Registrų centras neužtikrina pareiškėjai, jog būtų užtikrina įsisteigimo laisvė, neužtikrina priemonių, susijusių su vienos valstybės ribas peržengiančiu pertvarkymu, tačiau ir nesuteikia galimybių pasinaudoti SESV ir Direktyvoje besąlygiškai, pakankamai aiškiai ir tiksliai nurodytomis nuostatomis yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Nesant galiojančių teisės aktų, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nesuteikta teisė savarankiškai tiesiogiai taikyti Direktyvos nuostatas, kurios nėra perkeltos į nacionalinę teisę. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenumatyta galimybė uždarajai akcinei bendrovei perkelti Lietuvos Respublikoje registruotą buveinę į kitą Europos Sąjungos valstybę. Todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nors pareiškėja skunde išdėsto daugiau argumentų, tačiau teismas dėl jų nepasisako, nes jie neturi esminės įtakos galutinei teismo išvadai. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de H. prieš Nyderlandus, 1997-12-19 sprendimą H. prieš Suomiją; LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, teisinio pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Cosmos Capital“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jolanta MalijauskienėJolita RasiukevičienėVita Valeckaitė