Kauno apylinkės teismo sprendimas

Nustatyta, kad 2007-02-22 tarp atsakovo ir ieškovo D. N. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. K-2500-2007-105, kurios pagrindu kredito gavėjui suteiktas kreditas iki 2044-01-31. Kreditavimo sutarties sąlygos pakeistos ir papildytos 2009-08-06 susitarimu Nr. K-2500-2007-105/1, pagal kurį D. N. suteiktas padidintas kreditas. Praleidus nustatytus kredito sugrąžinimo terminus D. N. įsipareigojo mokėti bankui papildomas palūkanas. Tarp banko ir N. N. sudaryta 2007-07-22 laidavimo sutartis 2109, kuria laiduotoja įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jei kredito gavėjas D. N. neįvykdys visų, dalies ar įvykdys netinkamai prievoles bankui. Kredito gavėjas kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, t.y. nustatytais terminais nedengė kredito, nemokėjo palūkanų ir delspinigių. Dėl šios priežasties 2010-05-10 raštu Nr. 3.20-603-1179 kredito gavėjas ir laiduotoja buvo įspėti apie netinkamai vykdomus įsipareigojimus ir paraginti padengti susidariusį įsiskolinimą. Kadangi po įspėjimo įsiskolinimas iki galo nebuvo padengtas, 2010-06-02 raštu Nr. 30.58.17/3544 kredito gavėjui ir laiduotojai kreditavimo sutartis su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais buvo nutraukta susitarimo bendrosios dalies 43 ir 46.1 punktų pagrindu. Kauno apygardos teismas 2010-11 30 priėmė sprendimą, kuriuo solidariai iš ieškovų priteisė skolą, palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas atsakovo naudai (It b.l. 109,110). Ieškovės N. N. prašymu, sprendimas buvo peržiūrėtas bei 2011-04-19 pakartotinai priimtas už akių (It. b.l. 111-118). Byloje nėra duomenų, jog ieškovas D. N. buvo pateikęs prašymą dėl priimtų sprendimų peržiūrėjimo.

Ieškovai nurodė, jog kreditavimo sutartyje yra numatyti punktai, kurie pažeidžia vartotojų teises. Šią aplinkybę įrodinėja Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimu (It. b.l. 10-18). Būsto paskolos sutartis kvalifikuojama vartojimo sutartimi. Dėl to nagrinėjamos bylos kontekste aktualu, kad sutarčių laisvės ribojimai CK 6.188 straipsnio nustatyta apimtimi taikomi sudarant vartojimo sutartis. Aukščiausiu lygmeniu vartotojo teisių apsaugos garantijos įtvirtintos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus; ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, ji įgyvendinama per žemesnės galios teisės normų sistemą. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Ieškovai buvo įsipareigoję kreditavimo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka grąžinti suteiktą kreditą ir mokėti palūkanas. Kaip matyti iš pridedamų palūkanų ir kredito mokėjimo grafikų, kurie yra 2009-08-06 susitarimo Nr. K-2500-2007-105/1 priedai, kredito ir palūkanų mokėjimai nustatytais dydžiais turėjo būti atliekami kiekvieną mėnesį, o 2010-06-26 turėjo būti sumokėtos palūkanos, susikaupusios už laikotarpį nuo 2009-08-06 iki 2010-05-31 (susitarimo 1.3 p.). Ieškovai šių savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir dėl to kreditavimo sutartis su ieškovais dėl įsipareigojimų netinkamo vykdymo (kreditavimo sutarties bendrosios dalies 46.1 p.) po 2010-06-02 rašto išsiuntimo 2010-07-10 dieną buvo nutraukta (IIt. b.l. 5). Ieškovė N. N. 2010-06-18 įmokėjo 742,04Lt, tačiau kaip matyti iš pateikiamų palūkanų ir kredito grąžinimo grafikų bei skolos grafiko, iki faktinės kreditavimo sutarties nutraukimo dienos ieškovas D. N. turėjo sumokėti ženkliai daugiau nei sumokėjo ieškovė N. N.. Todėl kreditavimo sutartis atsakovo vienašališkai nutraukta pagrįstai. Iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdė prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta. Teismas turi teisinį pagrindą, nepaisant sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto, pripažinti, jog atsakovas pagrįstai nuraukė sutartį bei nenustatyta, kad atsakovas nesąžiningai pasinaudojo savo pranašumu prieš vartotoją, vartotojas pažeidė sutartį iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. Arnas Petniūnas ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).