- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-09-21
- Bylos Nr.
- I2-2736-394/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00058-2023-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja V. S. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydama: 1) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas <...> Fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka tokiais būdais: duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, sąskaitos, o patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustačius, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitus draudėjus, – ir iš tokių draudėjų sąskaitų kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka <...> neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos ir teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-14252; 3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriaus sprendimus: 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-245813; 2019 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-19372; 2019 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. VRE_SP2_87261; 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-150047; 2019 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-294318; 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-479822; 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-509278; 2020 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-52110; 2020 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-165345; 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-286073; 2021 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-70656; 2021 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-159204; 2021 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-242217; 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-379011; 2022 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-148603; 2022 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-179261.
Patikslintame skunde pareiškėja nurodė, kad nuo 1995 m. su šeima gyvena ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – ir JAV), šioje šalyje moka mokesčius, yra suteikiamos medicininės paslaugos, o su Lietuva pareiškėją sieja tik tai, jog tėvų adresu yra deklaravusi savo gyvenamą vietą. Pareiškėja mano, jog vien tik vietos deklaravimas nesudaro pagrindo mokėti deklaruojančioje savo gyvenamąją vietą valstybėje socialinio, medicinos draudimų ir kitus mokesčius, negaunant jokių paslaugų ir nesitikint ateityje tokias paslaugas gauti. Pareiškėja nesupranta, kodėl atsakovė, žinodama, jog nuo 1995 m. pareiškėja nemoka jokių mokesčių Lietuvos Respublikoje, nepasidomėjo, kodėl šie mokesčiai nemokami, ar pareiškėja gyvena ir dirba Lietuvoje, iš kokių lėšų gyvena. Atsiradus asmeninėje pareiškėjos sąskaitoje piniginių lėšų, neinformavus pareiškėjos, neišsiaiškinus situacijos, atsakovė pavogė pareiškėjos pinigus. Pareiškėjos tėvui buvo nustatyta būtina nuolatinė priežiūra, jis negalėjo atlikti jokių finansinių operacijų, todėl į pareiškėjos sąskaitą buvo pervesti pinigai jo slaugai, maistui, namų priežiūrai bei laidotuvėms, tačiau šie pinigai iš pareiškėjos sąskaitos buvo nusavinti. Pareiškėja paaiškino, jog per 37 metus iš atsakovės nėra gavusi nė vieno rašto, kad ji yra skolinga, todėl nėra tikra, jog lėšų nurašymas buvo teisėtas. Pirmasis sprendimas priimtas 2018 m. lapkričio 28 d., o paskutinis 2022 m. balandžio 26 d., tačiau šie sprendimai pareiškėjai nebuvo įteikti. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte aiškiai nurodyta, kad privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nurodo, jog nuolatinis gyvenimas Lietuvoje ir gyvenamosios vietos deklaravimas yra skirtingi dalykai ir Lietuvos Respublikos sveikatos įstatymas nenumato prievolės draustis privalomuoju sveikatos draudimu asmenims, kurie yra deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvoje, bet faktiškai gyvena kitoje valstybėje. Pažymėjo, jog gyvendama ir dirbdama JAV moka privalomąjį sveikatos draudimą, todėl šiuo atveju yra dvigubas apmokestinimo pavyzdys, kas yra neteisėta ir neteisinga.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyrius su pareiškėjos patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodė, kad prievolė mokėti PSD įmokas nėra siejama su medicininių paslaugų teikimu. Valstybinio socialinio draudimo sistema yra paremta solidarumo principu. Aplinkybė, kad asmuo negavo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų sveikatos priežiūros paslaugų, neturi įtakos prievolei mokėti PSD įmokas. Lietuva pasirinko pasaulyje dominuojantį socialinio solidarumo principu pagrįstą valstybinio socialinio draudimo modelį, pagal kurį jauni ir sveiki asmenys dalį savo uždirbtų lėšų skiria tiems, kurie dėl senatvės, invalidumo (neįgalumo) ar netekę darbo negali dirbti ir užsidirbti. Kita vertus, solidarumo principas suponuoja ir tai, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas mokantys asmenys turi teisę įstatymo nustatytais atvejais ir sąlygomis patys gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas ir (arba) kitas išmokas, vadinasi, jie įgyja atitinkamą teisėtą ir pagrįstą lūkestį. Paaiškino, kad Fondo valdybos administravimo įstaigos administruoja visų asmenų už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. priskaičiuotas PSD įmokas. V. S. iki 2016 m. vasario 28 d. socialiniu draudimu buvo draudžiama valstybės lėšomis, kaip mama auginanti vaiką iki trejų metų. Remiantis Gyventojų registro duomenimis, pareiškėjos gyvenamoji vieta iki 2023 m. spalio 19 d. (teismas pažymi, jog atsakovas, nurodydamas 2023 m. spalio 19 d padarė rašymo apsirikimo klaidą) buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, V. S. laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2022 m. spalio 19 d., kai nebuvo draudžiama kaip dirbanti pagal sutartį asmuo, nevykdė kitos ekonominės veiklos ir nebuvo draudžiama privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, buvo registruota draudėju kaip savarankiškai PSD besidraudžiantis asmuo, kuriam suteiktas draudėjo kodas 2557304 ir privalėjo savarankiškai mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas Lietuvos Respublikoje. V. S., kaip savarankiškai PSD besidraudžiančiam asmeniui, už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2022 m. spalio 19 priskaičiuota 3 194,14 Eur PSD įmokų. Fondo valdyba, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, išnagrinėjusi V. S. 2022 m. lapkričio 10 d. skundą, 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 9.8E I-14252 pripažino, kad VSDFV Panevėžio skyrius privalomojo sveikatos draudimo įmokas paskaičiavo ir išmokėjo teisėtai ir pagrįstai. Paaiškino, kad tiek šiuo metu galiojančioje, tiek ankstesnėje Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo redakcijose nustatyta prievolė deklaruoti apie savo išvykimą iš Lietuvos asmeniui, išvykstančiam iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui. Taigi Pareiškėja, siekdama išvengti neigiamų pasekmių, susijusių su PSD įmokų įsiskolinimo susidarymu, galėjo ir turėjo pareigą deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjos neveikimas, t. y. išvykimo nedeklaravimas jai esant pilnametei Lietuvos Respublikos pilietei, šiuo atveju vertintinas ir pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Be to, patikslintame skunde yra išdėstyti gana prieštaringi teiginiai apie pareiškėjos ryšį su Lietuva. Nors patikslinto skundo pradžioje pareiškėja nurodo, kad su Lietuva ją sieja tik tai, kad tėvų adresu yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, tačiau vėlesniais argumentais apibūdina glaudžius asmeninius interesus, siejančius ją su Lietuva. Patikslintame skunde nurodyta, kad pareiškėjos tėveliui buvo būtina nuolatinė priežiūra, jis negalėjo atlikti jokių finansinių operacijų, iš jo sąskaitos į pareiškėjos sąskaitą buvo pervesti pinigai jo slaugai, maistui, namų priežiūrai, laidotuvėms. Taigi iš patikslinto skundo argumentų matyti, kad, skirtingai nei nurodo pareiškėja, prievolės mokėti PSD įmokas laikotarpiu, ją su Lietuva siejo ne tik deklaruota gyvenamoji vieta, tačiau ir glaudūs asmeniniai santykiai, Lietuvoje pareiškėja turėjo asmeninę sąskaitą, kuria naudojosi. PSD įmokos gali būti perskaičiuojamos, jeigu remiantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais, nustatoma, kad PSD įmokų apskaičiavimo laikotarpiu asmuo buvo draustas socialiniu (sveikatos) draudimu vienoje iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių narių ar Šveicarijoje. Lietuvos Respublikos piliečiams, draustiems sveikatos draudimu užsienio valstybėse, nepriklausančiose ES valstybėms narėms, Europos ekonominės erdvės valstybėms ar Šveicarijos konfederacijai, nenumatyta galimybė nemokėti PSD įmokų Lietuvoje nedeklaravus išvykimo. JAV nėra taikomi Europos sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai. Lietuvos Respublika taip pat nėra sudariusi tarptautinės sutarties su JAV, kurioje būtų reglamentuotas socialinio draudimo teisės aktų taikymas. VSD įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo sąskaitų kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka. Nors minėtoje teisės normoje nėra konkrečiai įvardyta, kad pagal šį punktą išieškomos PSD įmokos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ši teisės norma turėtų būti vertinama sistemiškai su ginčo teisinius santykius reglamentuojančiu VSD įstatymu, SD įstatymu bei kitais teisės aktais. Pagal SD įstatymo 19 str. 1 d., pažeidus šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų įmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, baudos, delspinigiai, palūkanos ir padidintos palūkanos skaičiuojami, priverstinai išieškomi, priverstiniai išieškojimai atidedami, pradėtos priverstinio išieškojimo procedūros pratęsiamos, priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas, nuo baudų ir delspinigių mokėjimo atleidžiama Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą, priskaičiuotų privalomojo PSD įmokų nustatytais terminais V. S. nesumokėjo, todėl dėl priskaičiuoto PSD įmokų įsiskolinimo išieškojimo laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 28 d. iki 2022 m. balandžio 26 d. per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą buvo teikiami mokėjimo nurodymai kredito įstaigoms. 2022 m. kovo 30 d. išieškota 2 786,54 Eur, 2022 m. balandžio 28 d. išieškota 50,95 Eur. Šiuo metu V. S., kaip savarankiškai PSD besidraudžiantis asmuo, skolinga 356,65 Eur PSD įmokų. Pažymėjo, kad Fondo valdyba sistemingai skelbia informaciją apie tai, jog savarankiškai privalomuoju sveikatos draudimu besidraudžiantys asmenys gali pasitikrinti savo PSD įmokų prievoles, atsiradusias laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. Paaiškino, kad Elektroninės gyventojų aptarnavimo sistemos (toliau - ir EGAS) paskyra kiekvienam asmeniui, sulaukusiam 16 metų, yra sukuriama automatiškai, taigi ir pareiškėja tokią EGAS paskyra PSD įmokų skolos atsiradimo ir didėjimo laikotarpiu jau turėjo. V. S. automatinės informacinės žinutės, t. y. informacija apie skolą, apie galimybę perskaičiuoti PSD įmokas vadovaujantis Europos Sąjungos nuostatomis, apie numatomą išieškojimą, į EGAS buvo siųstos laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2021 m. vasario 11 d. Pareiškėja, išvykdama iš Lietuvos ir nesidomėdama savo gyvenamosios vietos deklaravimu bei kitomis savo teisėmis ir pareigomis bei iš to kylančiomis pasekmėmis, prisėmė riziką dėl tokio savo elgesio. Tuo tarpu, atsakovo pasirinktas pareiškėjos informavimo tik per EGAS, neišsiuntus pranešimų kitais, alternatyviais būdais dėl susidariusios PSD įmokos skolos, negali būti laikomas per se (savaime, pats vienas) skundžiamų aktų pripažinimo nepagrįstais ir neteisėtais pagrindu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimo į patikslintą skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos V. S. patikslintas skundas atmestinas.
Ginčas byloje kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus sprendimų, priimtų laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 28 d. iki 2022 m. balandžio 26 d., kuriais nuspręsta iš savarankiškai PSD besidraudžiančio asmens išieškoti priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą turto skolą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius priėmė 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-245813, 2019 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-19372, 2019 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-87261, 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-150047, 2019 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-294318, 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-479822, 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą VRE_SP2-509278, 2020 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-52110, 2020 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-165345, 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-286073, 2021 m. vasario 24 d. sprendimą VRE_SP2-70656, 2021 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-159204, 2021 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-242217, 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-379011, 2022 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (7.7) VRE_SP2-148603, 2022 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. (7.7) VRE_SP2-179261, kuriais nusprendė priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą iš V. S., savarankiškai PSD besidraudžiančio asmens, išieškoti turto skolą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. (9.8 E) I-14252 „Įmokos priskaičiuotos ir išieškotos teisėtai bei pagrįstai“ konstatavo, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius privalomojo sveikatos draudimo įmokas priskaičiavo ir išieškojo teisėtai bei pagrįstai, todėl išieškotų privalomojo sveikatos draudimo įmokų grąžinti nėra pagrindo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas.
Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėja patikslintame skunde nurodė, kad nuo 1995 m. gyvena ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose, minėtoje šalyje moka mokesčius, ten jai yra suteikiamos medicininės paslaugos, o su Lietuva sieja tik tai, jog tėvų adresu buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą.
Tinkamam ginčo išsprendimui būtina išsiaiškinti, ar SDĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta sąvoka piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, apima asmenis, kurie yra išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitą šalį, tačiau nuolatinę gyvenamąją vietą yra deklaravę Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad gyvenamoji vieta suprantama taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta (CK 2.12 straipsnio 2 dalis). Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą.
Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad gyvenamąją vietą deklaruoja Lietuvos Respublikos piliečiai, gimę ir gyvenantys Lietuvos Respublikoje, atvykę į Lietuvos Respubliką ilgiau kaip 183 dienoms per metus ar keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.
Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti asmenys, išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams, privalo deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos.
Įvertinus aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog asmenys, deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir nedeklaravę išvykimo iš šalies, kaip tai numatyta Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, patvirtina, jog yra gyvenantys Lietuvos Respublikoje. Asmenys, nurodę / patvirtinę savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje dėl asmeninių ar kitų priežasčių laikytini asmenimis, nuolat gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Patikrinus informaciją gyventojų registre, nustatyta, kad pareiškėja V. S. išvykimą iš Lietuvos Respublikos deklaravo 2022 m. spalio 19 d. Duomenų apie tai, jog kitu laikotarpiu pareiškėja būtų teisės aktų nustatyta tvarka deklaravusi išvykimą iš Lietuvos Respublikos nėra. Pareiškėja pateikė JAV socialinio draudimo ir, kaip pati nurodė, asmens tapatybių kortelių („Permanent resident card“) kopijas, tačiau nepateikė duomenų, jog yra deklaravusi savo nuolatinę gyvenamąją vietą JAV, todėl teismas neturi duomenų, jog pareiškėja gyvenamąją vietą buvo deklaravusi kitur, nei Lietuvos Respublikoje. Be to, patikslintame skunde nurodė, kad atsakovo priimti sprendimai turėjo būti siųsti jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, jog jos tėvui nustatyta vidutinio laipsnio silpnaprotystė ir jam buvo būtina nuolatinė priežiūra; jis negalėjo savimi pasirūpinti, atlikti jokių finansinių operacijų, tad į pareiškėjos sąskaitą buvo pervesti pinigai jo slaugai, maistui, namų priežiūrai, laidotuvėms.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą bei byloje surinktus įrodymus, sprendžia, jog pareiškėja, deklaravusi savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir apie išvykimą iš Lietuvos Respublikos pranešusi tik 2022 m. spalio 19 d., atitiko SDĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančio asmens sąvoką, todėl pareiškėjai neįvykdžius pareigos tinkamai deklaruoti išvykimo iš Lietuvos Respublikos arba pasirinkus neišsideklaruoti iš gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, tenka tokio sprendimo pasekmės.
SDĮ 17 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad asmenys, nepriskiriami šio straipsnio 2–10 dalyse ir šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje išvardytiems asmenims, kas mėnesį moka už save 6,98 procento minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) 28 punkte numatyta, kad asmenims, kurie yra išvykę iš Lietuvos Respublikos ir išvykimą deklaravę Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka, privalomojo sveikatos draudimo įmokos skaičiuojamos iki jų išvykimo dienos. Ši nuostata netaikoma, jeigu asmeniui, vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais ar tarptautinėmis sutartimis dėl socialinės apsaugos, taikomi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.
SDĮ 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įstatymas netaikomas asmenims, kuriems, nors jie ir atitinka šio Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 – 4 punktų nuostatas, vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais, taikomos kitos Europos ekonominės erdvės valstybės ar Šveicarijos Konfederacijos teisė. SDĮ priedas numato įgyvendinamus Europos Sąjungos teisės aktus. Europos Sąjungos teisės aktai nėra taikomi JAV, o tarptautinių sutarčių su JAV, kuriose būtų reglamentuotas socialinio draudimo teisės aktų taikymas, nėra sudaryta.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, atsakovė, vadovaudamasi SDĮ nuostatomis, tinkamai ir pagrįstai apskaičiavo PSD įmokas pareiškėjai. Pareiškėja, pagal SDĮ 4 straipsnio ir Taisyklių 28 punkto nuostatas nedeklaravusi išvykimo iš Lietuvos Respublikos, prisiėmė iš to kylančią riziką. Pareiškėja aktyviais veiksmais pasirinko turėti teisinių santykių tiek su JAV, tiek su Lietuvos Respublika, todėl šiuo atveju pareiškėjos skundo argumentai, jog ji nuo 1995 m. gyvena ir dirba JAV bei ten moka sveikatos draudimą nelaikytini svariais argumentais atleisti pareiškėją nuo atsakomybės, t. y. pagrindu netaikyti įstatymo leidėjo imperatyvaus pobūdžio nuostatų, numatančių pareigą mokėti PSD įmokas SDĮ numatytiems asmenims.
Pareiškėja patikslintame skunde nurodė, kad negauna jokių sveikatos paslaugų ir nesitiki ateityje tokių paslaugų gauti, todėl reikalavimas mokėti mokesčius yra neteisėtas.
SDĮ 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad privalomasis sveikatos draudimas – valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, šio Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimą, taip pat vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidų bei medicinos priemonių, būtinų apdraustųjų sveikatos priežiūrai namuose užtikrinti, nuomos išlaidų kompensavimą.
Įvertinus aukščiau minėto straipsnio turinį, darytina išvada, jog privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir sukauptos lėšos yra panaudojamos tik tuo atveju, jeigu įvyksta draudiminis įvykis, tačiau nėra siejamos su asmens lūkesčiu tokias paslaugas gauti. Tai, jog pareiškėja negavo sveikatos paslaugų Lietuvos Respublikoje nereiškia, kad įvykus draudiminiam įvykiui Lietuvoje, jai tokios paslaugos nebūtų suteikiamos. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad valstybinio socialinio draudimo sistema yra paremta solidarumo principu, kuris reiškia, kad socialinio draudimo įmokas mokantys asmenys finansuoja tuo pat metu socialinio draudimo išmokas gaunančius asmenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2610/2012).
Pareiškėja nurodė, kad atsakovas sprendimų dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka jai nepateikė deklaruotos gyvenamosios vietos adresu.
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 14 punkte numatyta, kad Fondo valdyba turi teisę nustatyti atvejus, kai draudėjams, apdraustiesiems asmenims, socialinio draudimo išmokų ir kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams, gavėjams dokumentai įteikiami tik telekomunikacijų galiniais įrenginiais arba juos viešai paskelbiant.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-780 patvirtintų Elektroninės gyventojų aptarnavimo sistemos naudojimo taisyklių (toliau – ir Elektroninio aptarnavimo taisyklės) (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2022 m. spalio 19 d.) 3.11 papunktyje numatyta, kad naudotojas yra fizinis asmuo, Taisyklių nustatyta tvarka užsiregistravęs EGAS ir EGAS siūlomomis autentifikavimo priemonėmis prisijungęs (turintis teisę prisijungti) prie Naudotojo srities.
Elektroninio aptarnavimo taisyklių 4 punkte nurodyta, kad asmuo, norėdamas tapti EGAS naudotoju, vieną kartą turi registruotis EGAS šių taisyklių nustatyta tvarka. Atsakovas 2023 m. kovo 2 d. pateikė informaciją apie V. S. asmens duomenis EGAS sistemoje, kurioje nurodė, kad asmuo EGAS nesinaudoja; prie savo paskyros nesijungė. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, teismas sprendžia, jog pareiškėja neišreiškė pageidavimo tapti EGAS naudotoju, kaip tai numatyta Elektroninio aptarnavimo taisyklių 4 punkte.
Pažymėtina, kad institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).
VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šias VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).
VAĮ 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, pateikusiam prašymą, ar asmeniui, dėl kurio galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų yra pradėta administracinė procedūra, taip pat asmenims, kuriems administracinis sprendimas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo administracinio sprendimo priėmimo dienos raštu pranešama apie priimtą administracinį sprendimą pateikiant to sprendimo kopiją, o kai reikia apsaugoti atitinkamų kategorijų duomenis, – nuasmenintą priimto administracinio sprendimo nuorašą. Atvejais, kai administracinio sprendimo kopija ar nuorašas negali būti pateikti arba kai administracinio sprendimo forma neleidžia užtikrinti visų šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje reikalaujamų duomenų pateikimo, šie duomenys nurodytiems asmenims pateikiami raštu pranešant apie priimtą administracinį sprendimą.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, darytina išvada, kad atsakovas nesilaikė teisės aktuose nustatytos pareigos apie priimtą sprendimą, sukeliantį asmeniui tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo administracinio sprendimo priėmimo dienos pranešti raštu. Teismas pažymi, jog netoleruotinas institucijos elgesys, kuomet institucijai žinant, jog pareiškėja nėra išreiškusi valios naudotis elektronine sistema EGAS, administraciniai sprendimai apie susidariusią skolą jai nebuvo įteikti kitais būdais. Atsakovas elgėsi netinkamai, pažeisdamas VAĮ 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą gero viešojo administravimo principą, nes laiku nepateikti sprendimai įtakojo pareiškėjos PSD įmokų skolos augimą.
Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos argumentais, kad ji nebuvo tinkamai informuota dėl PSD įmokų skolos, tačiau netinkamo Elektroninių aptarnavimo taisyklių taikymo dėl EGAS paskyros sukūrimo ir pareiškėjos neinformavimo kitais būdais dėl susidariusios PSD įmokos skolos nelaiko esminiu pažeidimu, kuris savaime galėtų būti laikomas skundžiamų aktų pripažinimo nepagrįstais ir neteisėtais pagrindu.
Skundžiami teisės aktai (ar jų dalis) gali būti panaikinti, jeigu jie yra neteisėti iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėti dėl to, kad juos priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas, arba neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis). Šiuo konkrečiu atveju atsakovas, priimdamas sprendimus dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, veikė teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jo priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.
Pareiškėja patikslintame skunde nurodė, kad piniginės lėšos nuo jos sąskaitos nurašytos neteisėtai.
Taisyklių 57¹ punkte nurodyta, kad į Fondą laiku nesumokėtos draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų, palūkanų, delspinigių ir baudų skolos išieškomos priverstine tvarka. Nesumokėtos draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų, palūkanų, delspinigių ir baudų skolos išieškomos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais būdais Fondo valdybos direktoriaus nustatyta tvarka.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, sąskaitos, o patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustačius, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitus draudėjus, – ir iš tokių draudėjų sąskaitų kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintų Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 18 punkte numatyta, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius praėjus 5 darbo dienoms nuo skolos, didesnės negu trys eurai, atsiradimo momento per aštuonias darbo dienas privalo priimti sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka (1 priedas, 2 priedas arba 28 priedas) ir per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą pateikti vykdyti mokėjimo nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, pareiškėjos patikslinto skundo argumentą, jog atsakovas neteisėtai nuo pareiškėjos sąskaitos nuskaičiavo susidariusį PSD įmokų įsiskolinimą, atmeta kaip nepagrįstą.
Pareiškėja patikslintu skundu taip pat prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas <...> Fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka tokiais būdais: duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, sąskaitos, o patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustačius, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitus draudėjus, - ir iš tokių draudėjų sąskaitų kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka <...> neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos ir teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą reglamentuoja ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o yra teismo diskrecija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).
Šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjusiai bylos medžiagą, įvertinusiai nustatytas bylos faktines aplinkybes, byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl jų galimo neatitikimo Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės nepateikė pagrįstų ir konkrečių teisinių argumentų, leidžiančių abejoti byloje taikytinų teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Nenustačius būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atmetus pareiškėjos patikslintą skundą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos V. S. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.