Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio ir Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 7 mėnesiams, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val., būti namuose, jei tai nesisiję su darbu.

Šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas E. R., tačiau jis nuosprendžio neskundžia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. L. nuteistas už tai, kad jis ir E. R., veikdami kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir viešąją tvarką, o būtent: 2015 m. rugpjūčio 22 d. apie 0.00 val., viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui ir A. A. susigrūmus su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, M. A. ir L. A. atbėgus ginti A. A., E. R. vieną kartą sudavė smūgį M. A. į dešinį šoną ir L. A. į veido sritį, taip sukeldamas nukentėjusiesiems M. A. ir L. A. fizinį skausmą, J. L. kumščiu sudavė A. A. ne mažiau dviejų smūgių į galvos sritį, bei E. R. pašokęs į viršų taip pat vieną kartą kumščiu sudavė smūgį nukentėjusiajam A. A. į galvos sritį, tokiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. A. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva dešinės akies vokuose bei nukentėjusiajai L. A. ginant A. A., grumtynių metu padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva dešiniame dilbyje, dvejomis kraujosruvomis kairiame dilbyje, kraujosruva kairės plaštakos nugariniame paviršiuje.Nuteistasis J. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Nuteistasis skunde nurodo, kad apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo šališkas. Teismo išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje sudėties požymių buvimo jo veiksmuose, o taip pat dėl jo kaltės nepagrįstos išsamia ir visapusiška surinktų duomenų analize, todėl priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.Apelianto teigimu, vien faktas, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinami trys asmenys nėra pagrindas konstatuoti bendrininkavimo. Nagrinėjama nusikalstama veika buvo spontaninio pobūdžio, kiekvienas iš kaltinamųjų veikė savo nuožiūra ir atskirais momentais. Būtent spontaniškumas lėmė pačios veikos įvykdymą, kitokių duomenų, patvirtinančių priešingai, byloje nėra ir būti negali. Priešingai nei nurodyta kaltinime nėra nustatyta, kad jis veikė kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kuris pagal nustatytus byloje duomenis ir inicijavo konfliktą, bei sudavė pirmus smūgius nukentėjusiajai L. A., ir E. R., kuris pašokęs į viršų vieną kartą kumščiu sudavė smūgį nukentėjusiajam A. A. į galvos sritį, siekdamas išlaisvinti ir apginti savo draugą, ir kad šių asmenų veiksmai ir ketinimai buvo bendri, nukreipti ne tik į kitų asmenų sveikatą, bet ir į visuomenės rimties ir viešosios tvarkos trikdymą. Nukentėjusiųjų parodymai, liudytojų parodymai akivaizdžiai patvirtino tai, kad ne jis buvo muštynių, kurių metu buvo padaryti nukentėjusiesiems asmenims nežymūs sveikatos sutrikdymai, sukeltas fizinis skausmas, iniciatorius. Apeliantas skunde pažymi, kad nukentėjusiųjų parodymai apie neva jų atžvilgiu jo panaudotus veiksmus yra skirtingi ir net prieštaringi. Skundo autoriaus įsitikinimu teismas, atmesdamas gynybos prašymą pašalinti iš teismo salės neapklaustus nukentėjusiuosius, pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tuo sudarydamas sąlygas nukentėjusiesiems duoti parodymus iškreipiant objektyvią tiesą. Visi nukentėjusieji, išskyrus L. A., teisme laikėsi vieningos pozicijos, kad neva keršyti už jį (taip jie visi suprato), visų pirma, atėjo ir imitavo, kad šlapinasi kaltinamasis E. R., nors ikiteisminio tyrimo metu nei vienas iš jų apie tai parodymų nebuvo davęs, net kaltinime nurodyta, jog konfliktą sukėlė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, o ne E. R.. Todėl akivaizdu, kad tokie nukentėjusiųjų parodymai negali būti pripažįstami patikimais įrodymais, pagrindžiančiais kaltinamųjų kaltę. Remiantis byloje esančias duomenimis ir teismo metu nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina tik tai, kad grupė asmenų įsivėlė į konfliktą, dėl ko viešoje vietoje kilo muštynės. Tačiau svarbiausias viešumo kriterijus yra ne pati vieta, o atliekamų veiksmų akivaizdumas, jų atviras demonstratyvus antivisuomeninis pobūdis. Be to, galutinis veikos baudžiamasis teisinis vertinimas priklauso ir nuo padarytos veikos motyvų.Skunde nurodoma ir tai, kad svarbi aplinkybė yra ta, jog duomenų patvirtinančių, kad jis buvo šių veiksmų organizatorius ar kurstytojas byloje nėra, kaip ir nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis įtakojo asmenų, įsivėlusių į muštynes apsisprendimą daryti šiuos veiksmus. Priešingai, teisme apklausti nukentėjusieji patvirtino, kad jis norėjo nutraukti kilusį konfliktą, išskirti besimušančius asmenis, tačiau pats, nesant tam jokio pagrindo buvo sumuštas. Apelianto teigimu, šiuo konkrečiu atveju sulaikant jį patys nukentėjusieji elgėsi neadekvačiai, nes netinkamai įvertino jo veiksmų, susijusių su šlapinimusi baro kieme pavojingumą, kad jo veiksmai viešoje vietoje nebuvo nukreiptas į viešosios rimties sutrikdymą, jo tyčia nebuvo nukreipta į viešąją tvarką, jis nesuvokė savo veiksmų kaip nepagarbos aplinkiniams demonstravimo. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog jo elgesys buvo įžūlus, agresyvus ar chuliganiškas, jis tiesiog norėjau nusišlapinti baro kieme, nes baro tualetas buvo užimtas. Be to, nukentėjusieji netinkamai įvertino jo veiksmų, susijusių su dalyvavimu tolesniame konflikte pavojingumą, t. y. neatsižvelgė į tai, kad jis savo veiksmais siekė vienintelio tikslo išskirti besimušančius vaikinus, todėl nukentėjusieji neturėjo jokio pagrindo jį sulaikyti, juolab padarant jam pačiam visiškai neproporcingą jo veiksmams žalą. Taip pat apeliantas teigia, kad byloje esantys duomenys patvirtina tai, kad jo veiksmai yra neteisingai kvalifikuoti, kadangi jis savo veiksmais siekė vienintelio tikslo išskirti besimušančius vaikinus, nes iš dalies jautėsi kaltas, kad bare papasakojo apie įvykius kieme, ir būtent dėl to, nors ir be jo raginimų, skatinimų ar pritarimo, bare buvę vaikinai įsivėlė į konfliktą. Nėra nustatyti ir įrodyti subjektyvieji nusikaltimo požymiai. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad jo veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, jis nesiekė demonstruoti nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai ar sutrikdyti visuomenės rimtį. Kaip nustatyta išnagrinėtos bylos medžiaga, nukentėjusieji patvirtino, kad muštynes pradėjo ne jis, kad pastarasis atsirado po kurio laiko ir mėgino atskirti besimušančius.Skunde nurodoma ir tai, kad nors teismas konstatavo, jog nukentėjusiųjų užpuolimas ir smūgių jiems sudavimas kilo dėl menkavertės priežasties. Tačiau teismas neįvardijo sukelto konflikto kaltininko. Įvykių loginė seka patvirtina, tik tai kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, sukėlė konfliktą su nukentėjusiaisiais, siekdamas atkeršyti už tai, kad iš kiemo buvo jis išvarytas ketinantis namo laiptinėje šlapintis ji, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog šie jo veiksmai iš anksto buvo suderinti su juo. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu nepakanka vien tik nukentėjusiųjų manymo ar spėjimo. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo veikė savarankiškai patvirtina ir tai, kad šis asmuo, kaip teigia nukentėjusieji, reikalavo grąžinti diržą, vadinasi aplinkybė, kad jam diržas buvo grąžintas šiam asmeniui nebuvo žinoma, todėl darytina išvada, kad ne jis sukurstė ar kaip nors kitaip paveikė šį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį veikti priešingai teisei.Apelianto teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina kad siekdami sulaikyti nors vieną asmenį, nukentėjusieji pasirinko jį, nes jis nebuvo agresyvus. Nukentėjusieji, naudodami fizinę jėgą pargriovė ant žemės jį, padarydami jam sužalojimus, kurie laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nukentėjusysis M. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jie ne J. L. iš pradžių ketino sulaikyti, nes jis atėjo vėliau, nebuvo aršus. Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnio 4 dalis) Juos nukentėjusysis M. A. patvirtino. Skundo autoriaus nuomone, minėti nukentėjusiojo M. A., liudytojų E. R., M. S. parodymai patvirtina, kad jo veiksmai yra atsakas į pačių nukentėjusiųjų veiksmus ir siekis išspręsti konfliktą. Jo veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo nukreipti ne tikslu pažeisti viešąją tvarką, o nutraukti ir išvengti netinkamų nukentėjusiųjų veiksmų.Skunde pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo J. L. gynėjas advokatas Mantas Šriupša prašė nuteistojo J. L. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo J. L. apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo J. L. apeliacinis skundas atmetamas. Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo J. L. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, yra nepagrįsti, prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamo teismo nuosprendžio turiniui. Priešingai, negu nurodo apeliantas savo skunde, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, o vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės labai detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, susijusių su nukentėjusiųjų parodymų vertinimu. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinių skundų motyvus.BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje, padaroma tiesiogine tyčia. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veika gali būti kvalifikuojama ir tais atvejais, kai viešosios tvarkos pažeidėjas veikia nesukonkretindamas savo veiksmų galimo poveikio visuomenei, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-117-303/2016).Nuteistasis J. L. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis nebuvo muštynių iniciatorius, jo veiksmai buvo atsakas į pačių nukentėjusiųjų netinkamą elgesį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad paties nuteistojo J. L. parodymai viso bylos proceso metu nebuvo nuoseklūs. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo tiek nuteistųjų J. L. ir E. R. bei nukentėjusiųjų A. A., L. A., L. A. bei M. A. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu ir jų pagrindu padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas, kurios abejonių apeliacinės instancijos teismui nekelia. Pagrįstai apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusiųjų A. A., L. A., L. A. bei M. A. duoti parodymai teisiamojo posėdžio metu, dėl kai kurių aplinkybių skyrėsi nuo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant pašalinti kai kuriuos parodymų nesutapimus, pirmosios instancijos teismas pagarsino nukentėjusiųjų parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusieji A. A., L. A., L. A. ir M. A. iš esmės patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad netikėti minėtų nukentėjusiųjų parodymais nėra pagrindo, o parodymuose esatys netikslumai yra neesminiai. Be to, nustatyta, kad įvykio metu buvo kilusi sumaištis, išgąstis, todėl natūralu, jog nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės gali šiek tiek skirti. Vertinat nukentėjusiųjų parodymus, negalima neatsižvelgti ir į tai, kad teisme jie buvo apklausti jau praėjus kuriam laikui po įvykio. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog nukentėjusieji turi kokį nors suinteresuotumą apkalbėti nuteistąjį J. L.. Nukentėjusiųjų A. A., L. A., L. A. bei M. A. parodymus patvirtina byloje esančios specialistų išvados, liudytojų E. R. ir M. S. parodymai bei kiti rašytiniai bylos duomenys. Baudžiamojoje byloje esamų duomenų visuma neabejotinai patvirtina, kad konfliktas tarp nukentėjusiųjų ir J. L., E. R. ir nenustatyto asmens kilo po to, kai J. L., kuris ketino šlapintis laiptinėje, o nukentėjusioji L. A. jį iš ten išvarė, buvo atėmusi diržą, kurį grąžino, papasakojo apie tai savo pažįstamiems su kuriais kartu leido laisvalaikį. Po ko nenustatytas asmuo, E. R. bei J. L. dar kartą grįžo į įvykio vietą kur įvyko muštynės tarp pastarųjų ir nukentėjusiųjų. Ko pasekoje ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo ranka vieną kartą sudavė nukentėjusiajam A. A. į veidą, o J. L. ne mažiau nei du kartus sudavė ranka į veidą nukentėjusiajam A. A.. Kitas nuteistasis E. R. tyčia rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. A. į veidą, nukentėjusiajai L. A. į veidą bei nukentėjusiajam M. A. į dešinį šoną, tuo bendrais nuteistųjų ir nenustatyto asmens veiksmais nukentėjusiajam A. A. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o nukentėjusiesiems L. A. bei M. A. sukeltas fizinis skausmas. Nors nuteistasis J. L. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis siekė konfliktą baigti taikiai, tačiau šiuos jo argumentus paneigia nukentėjusiosios L. A. parodymai, kad į muštynes įsivėlė ir J. L. bei nukentėjusiojo A. A. parodymai, kad J. L. situaciją bandė švelninti tik tuomet, kai viskas buvo aprimę. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis. Tai, kad dėl šių nuteistųjų J. L., E. R. bei nenustatyto asmens veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, patvirtina ne tik aplinkybė, kad prieš kitus asmenis buvo panaudotas fizinis smurtas, nukentėjusiesiems nežymiai sutrikdant sveikatą bei sukeliant fizinį skausmą, bet ir tai, kad nukentėjusieji nakties metu turėjo nutraukti savo poilsį, kviesti policiją. Be to, nuteistųjų ir tyrimo metu nenustatyto asmens viešąją tvarką pažeidžiančius veiksmus matė pašaliniai asmenys, dėl kilusio triukšmo aiškintis aplinkybių atėjo ir nukentėjusiųjų kaimynė liudytoja E. R. ir atokiau stovėję nuteistųjų pažįstami asmenys. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje neabejotinai nustatyta, kad smurtas nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo vartojamas dėl menkavertės priežasties, t. y. dėl to, jog J. L. buvo išvartytas iš laiptinės, kai ketino joje šlapintis, ir apie tai papasakojus aplinkiniams, kiti asmenys nuėjo aiškintis, prie kurių smurto prisidėjo ir J. L.. Toks konflikto pobūdis, fizinio smurto panaudojimas viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje, smurto apimtis patvirtina, kad nuteistasis J. L. suprato, jog tuo bus sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistieji J. L., E. R. ir tyrimo metu nenustatytas asmuo veikė kaip bendravykdytojai. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-P-9/2009, 2K-400/2011). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kas nuteistasis J. L. su E. R. ir su tyrimo metu nenustatytu asmeniu pagrįstai buvo pripažinti nusikalstamos veikos bendrininkais – bendravykdytojais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmieji smūgius nukentėjusiesiems sudavė tyrimo metu nenustatytas asmuo bei E. R., po to veiką kartu su jais tęsė ir J. L., kuris ne mažiau du kartus kumščiu sudavė A. A., po ko dar E. R. sudavė A. A. į galvos sritį. Taigi J. L. būdamas šalia ir matydamas tokius bendrininkų veiksmus, jiems neprieštaravo ir nebandė jų nutraukti, taigi pritarė tokiam bendrininkų elgesiui. Šios aplinkybės patvirtina J. L., E. R. ir tyrimo metu nustatyto asmens veiksmų, tyčios bendrumą bei konkliudentiniais veiksmais išreikštą tarpusavio sutarimą padaryti nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai išanalizavo visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus bei teisiamojo posėdžio patikrintus duomenis, juos teisingai įvertino visame įrodymų kontekste. Priimdamas nuosprendį, teismas detaliai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismo kolegija. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, pakankamai kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl J. L. kaltumo padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms bei įrodymų vertinimu, kolegija nenustatė, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir jį panaikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. L. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.