Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko), Rimos Ažubalytės ir Artūros Pažarskio, spręsdama nuteistojo G. M. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno kasacinio skundo dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo ir šio nuosprendžio vykdymo sustabdymo klausimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasatorius kasaciniu skundu prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria G. M. buvo paskirtas realus laisvės atėmimas dvejiems metams, ir paskirti laisvės apribojimo bausmę. Teismas, pasak kasatoriaus, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė į bylos medžiagoje užfiksuotas nuteistojo G. M. pavojingumą reikšmingai mažinančias aplinkybes, bausmės motyvai grindžiami formaliais nusikalstamos veikos sunkumo aspektais, neanalizuojant ir nevertinant nuteistojo teigiamų asmeninių, šeimyninių ir socialinių duomenų, kurie galėtų pagrįsti ne tik švelnesnės bausmės taikymo pagrindą, bet ir realias sąlygas pasiekti bausmės paskirtį be realaus laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nesilaikė įstatyme nustatytų reikalavimų, o paskirta reali laisvės atėmimo bausmė nebuvo tinkamai individualizuota ir proporcinga nei padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiui, nei nuteistojo asmenybės bruožams bei jo elgesiui po nusikaltimo padarymo. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir pagrįstai pripažino, jog G. M. pirmosios instancijos paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė buvo aiškiai per griežta, tačiau neįvertino visumos aplinkybių, kurios sudarė teisinį ir faktinį pagrindą paskirti ne tik švelnesnę bausmę, bet ir pasirinkti švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis formalia išvada apie tai, kad nusikalstamą veiką lėmė ilgametė priklausomybė nuo narkotinių medžiagų, ignoravo tai, kad G. M. po nusikalstamos veikos padarymo savanoriškai gydėsi pagal Minesotos programą, pakeitė gyvenimo būdą, sistemingai teikė įrodymus apie abstinenciją ir aktyviai integravosi į socialinį ir profesinį gyvenimą. Teismas nevertino, jog nusikalstama veika nebuvo pelno siekiama, nepadaryta bendrininkaujant, o jos padarymo motyvas – tuometinė priklausomybė buvo pašalintas iki nuosprendžio priėmimo. Sprendimas skirti realią laisvės atėmimo bausmę, net ir ją sumažinus taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laikytinas neišsamiai motyvuotu ir nepakankamai individualizuotu, juolab, kad teismas nepasisakė dėl laisvės apribojimo bausmės taikymo galimumo ir nepagrįstai atsisakė apsvarstyti alternatyvios – švelnesnės bausmės rūšies taikymą. Teismas, pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirdamas bausmę, mažesnę už įstatymo numatytą minimumą, pripažino, kad šiuo konkrečiu atveju padaryta veika yra mažiau pavojinga nei tipiška BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta situacija. Tačiau tuo pačiu teismas neteikė jokios reikšmės galimybei toliau individualizuoti bausmę per švelnesnės bausmės mechanizmą. Tai suponuoja teisės normų aiškinimo ir taikymo nenuoseklumą: jeigu konstatuota būtinybė švelninti bausmę remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, turi būti svarstoma ir apie alternatyvias bausmes.