Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto V. A. ir suinteresuoto asmens T. M. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutarimo V. A. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2015 m. spalio 24 d., apie 13 val. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „BMW X5 3.0D“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (nustatytas 1,10 promilių girtumas), neturėdamas teisės vairuoti. Šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK)129 straipsnyje.

Skunde pažymima, kad pagal ATPK 129 straipsnio sankciją transporto priemonės konfiskavimas yra numatytas kaip alternatyvi papildoma nuobauda, dėl kurios paskyrimo sprendžia teismas. Šiuo atveju teismas, spręsdamas, kad V. A. dėl jo padaryto pažeidimo reikia skirti griežtą nuobaudą, turėjo alternatyvą skirti didesnę piniginę baudą ar administracinį areštą. Tuo tarpu teisėja be jokio pagrindo konfiskavo jai priklausantį automobilį ir tokiu būdu ją nubaudė. Be to, pagal Konstitucinio Teismo nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą teismų praktiką, norint taikyti pažeidėjui nepriklausančių daiktų konfiskavimą, būtina konstatuoti išimtinį atvejį ir nustatyti teisiškai reikšmingą faktą, kad savininkas su jam priklausančiu daiktu nesielgė taip rūpestingai, kad kiti asmenys jo negalėtų panaudoti priešingai visuomenės interesams (žr., kasacinė nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-13-2015).

Šioje byloje V. A. pripažino, kad T. M. M. automobiliu pasinaudojo be jos sutikimo ir žinios. Apeliantė automobilio V. A. nedavė ir niekaip negalėjo numanyti, kad jis įeis į jos butą, susiras automobilio raktelius ir, išgėręs alkoholio, vairuos apeliantės automobilį. Automobilio rakteliai nebuvo padėti matomoje ir visiems prieinamoje vietoje, todėl vertinti, kad ji elgėsi lengvabūdiškai ir dėl to yra atsakinga už jos nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu, nėra pagrindo. Akivaizdu, kad V. A. automobilį valdė neteisėtai, pažeisdamas savininko teises. Teismų praktikoje kitiems asmenims priklausantis turtas gali būti nekonfiskuotas, kai turtas kitiems asmenims pateko be savininko žinios ir dėl pažeidimo nėra turto savininko kaltės (žr., kasacinės nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-1-2011, 2AT-21-2012. 2AT-31- 2013, 2AT-21-746/2015). Šiuo atveju teismo sprendimas konfiskuoti apeliantei priklausantį automobilį prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, teisingumo ir protingumo principams, administracinės nuobaudos tikslams, ir nepagrįstai sukelia teisėtam savininkui neigiamus neproporcingus padarinius. Apeliantė įsitikinusi, kad teisinės valstybės ir visuomenės interesas nebūtų pažeistas, nekonfiskuojant jai priklausančio automobilio.

V. A. ir T. M. M. apeliaciniai skundai netenkintini.

Ginčo dėl administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo ir jo kvalifikacijos nėra, apeliaciniame skunde keliamas tik administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas. V. A. apeliaciniame skunde prašo skirti mažesnio dydžio baudą ir nekonfiskuoti jo motinai T. M. M. priklausančios transporto priemonės. Klausimas dėl automobilio konfiskavimo keliamas ir suinteresuoto asmens T. M. M. apeliaciniame skunde.

Skundžiamu nutarimu V. A. nubaustas pagal ATPK 129 straipsnį. Šiame straipsnyje numatyta, kad transporto priemonių vairavimas neblaivių ar apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų, neturinčių teisės vairuoti ar neturinčių teisės vairuoti tos rūšies transporto priemones, arba neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo užtraukia asmeniui baudą nuo 1158 Eur iki 1448 Eur su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu.

Taigi matyti, jog šio straipsnio sankcijoje numatytas transporto priemonės konfiskavimas, kai skiriama bauda, yra įtvirtintas kaip alternatyvi papildoma nuobauda. Nors įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita administracinė nuobauda tuo atveju, kai už administracinį teisės pažeidimą yra numatyta alternatyvi sankcija, tačiau pripažintina, jog parenkant nuobaudos rūšį, turi būti įvertinta, kokia nuobaudos rūšis būtų efektyviausia, siekiant ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų – nubausti ir auklėti administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį, ir sulaikyti jį nuo naujų pažeidimų padarymo.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į padaryto pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį visuomenei, V. A. asmenybę, už ATPK 129 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą skyrė jam 1200 Eur baudą su transporto priemonės konfiskavimu.

Apygardos teismas, patikrinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą, bylos medžiagą ir įvertinęs apeliacinių skundų argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tiek dėl nustatyto dydžio baudos paskyrimo, tiek dėl papildomos nuobaudos –automobilio „BMW X5 3.0D“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančio T. M. M., konfiskavimo.

Nagrinėjamu atveju lemiamą reikšmę teismo paskirtai administracinei nuobaudai turi padaryto pažeidimo pavojingumas ir neigiamai charakterizuojama pažeidėjo asmenybė. V. A. skundžiamu nutarimu nubaustas už itin šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą – jis vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus (nustatytas 1,10 promilės neblaivumas) ir neturėdamas teisės vairuoti, kai po vairuotojo pažymėjimo atėmimo neįvykdytos visos sąlygos naujo vairuotojo pažymėjimo įgijimui (teisė vairuoti transporto priemones prarasta dar 2006 metais). Duomenys iš Administracinių teisės pažeidimų registro patvirtina, kad po to, kai dėl sukelto eismo įvykio, V. A. būnant neblaiviam, jis neteko specialiosios teisės – vairuoti transporto priemones, pažeidėjas jam paskirtą administracinę nuobaudą akivaizdžiai ignoravo ir toliau vairavo transporto priemones, neturėdamas tam teisės (už šį Kelių eismo taisyklių pažeidimą jis baustas net aštuonis kartus). Be to, vairuodamas transporto priemonę darė kitus Kelių eismo taisyklių pažeidimus – viršijo nustatytą greitį, nesilaikė transporto priemonės savininkui (valdytojui) nustatytų reikalavimų ir kt. Minėto registro duomenys taip pat patvirtina, kad jis yra linkęs daryti ir kitus teisės pažeidimus – yra kelis kartus baustas už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo, už nedidelį chuliganizmą, padarytą, jam esant neblaiviam, taip pat už viešosios rimties sutrikdymą ir kt. Visos paminėtos aplinkybės V. A. charakterizuoja kaip neigiamą ir gana pavojingą visuomenei asmenybę, rodo piktybišką jo elgesį, atsainų požiūrį į eismo saugumą, polinkį ignoruoti Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir kitas nustatytas teisės normas. Už ankstesnius padarytus teisės pažeidimus V. A. skirtos administracinės nuobaudos – baudos (dauguma nėra sumokėtos), specialiosios teisės atėmimas, teigiamo poveikio jo elgesio nepadarė ir nepasiekė administracinėms nuobaudoms keliamų tikslų.

Įvertinęs visas išdėstytas administracinės nuobaudos skyrimui svarbias aplinkybes, apygardos teismas nenustatė jokio objektyvaus pagrindo švelninti V. A. paskirtą baudą, kurios dydis artimas sankcijoje numatytai minimalaus dydžio baudai, ar neskirti papildomos administracinės nuobaudos – transporto priemonės konfiskavimo. Apygardos teismo vertinimu, administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skundžiamu nutarimu paskirta administracinė nuobauda proporcingumo reikalavimo nepažeidžia, ji atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apeliaciniuose skunduose nesutikimas su V. A. taikyta papildoma administracine nuobauda – trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės konfiskavimu, grindžiamas ir tuo, kad pažeidėjas šį automobilį paėmė savavališkai, todėl teisėtas savininkas už kito asmens padarytą administracinį teisės pažeidimą neturi atsakyti.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes, apygardos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino ATPK 26 straipsnio nuostatas, galiojusias pažeidimo padarymo ir skundžiamo nutarimo priėmimo metu, ir V. A. už ATPK 129 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą pagrįstai taikė sankcijoje numatytą papildomą nuobaudą – pažeidimų padarymui naudotos transporto priemonės konfiskavimą.

Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos ATPK 26 straipsnio nuostatos dėl daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir pajamų, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu, konfiskavimą. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad konfiskuota gali būti tik daiktas ir pajamos, kurie yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus šio straipsnio antrojoje dalyje numatytus atvejus. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, <...> ATPK 129 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti konfiskuoti nuosavybės teise kitam asmeniui priklausantys daiktai ir pajamos, jeigu: 1) perleisdamas daiktą pažeidėjui ar kitiems asmenims, šis asmuo žinojo, kad šis daiktas bus naudojamas administraciniam teisės pažeidimui daryti; 2) daiktas ar pajamos jam buvo perleisti sudarius apsimestinį sandorį; 3) daiktas ar pajamos jam buvo perleisti kaip pažeidėjo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) daiktas ar pajamos jam buvo perleisti kaip juridiniam asmeniui, <...>; 5) įgydamas šį daiktą ar pajamas, jis arba juridinio asmens vadovaujamas pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, priimti sprendimus juridinio asmens vardu ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis daiktas yra administracinio teisės pažeidimo įrankis, tiesioginis objektas arba pajamos, gautos dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo.

ATPK 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, atsako pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo padarymo metu ir padarymo vietoje. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, aktai, švelninantys arba panaikinantys administracinę atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus, turi atgalinio veikimo galią, <...>. Aktai, nustatantys arba sugriežtinantys atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus, neturi atgalinio veikimo galios.

Nagrinėjamu atveju 2015-11-19 įstatymu Nr. XII-2049 (TAR, 2015, Nr. 2015-19106) pakeistos ATPK 26 straipsnio nuostatos, lyginant jas su iki tol galiojusiomis, inter alia įtvirtino konkrečius atvejus, kuomet gali būti konfiskuojamas administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis nuosavybės teise priklausantis ne pažeidėjui, o trečiajam asmeniui. Kitaip tariant, šios nuostatos susiaurino konfiskavimo taikymo galimybes ir yra vertintinos kaip švelninančios administracinę atsakomybę. Dėl šios priežasties skundžiamos nutarimo dalies dėl ATPK 129 straipsnyje numatytos papildomos administracinės nuobaudos – transporto priemonės konfiskavimo, pagrįstumas tikrintinas pagal nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusias ATPK 26 straipsnio nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės konfiskavimo, šioje byloje nustatė teisiškai reikšmingą faktą, kad automobilio savininkė T. M. M. nesugebėjo užtikrinti, kad jos sūnus, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemones, nevairuotų jos automobilio neblaivus ir nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams. Konstatavęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakomybė už neteisėtą T. M. M. priklausančio daikto panaudojimą tenka ir jai.

Apygardos teismo vertinimu, nustatyta aplinkybė, kad T. M. M., žinodama, kad jos sūnus nuo 2006 metų neturi teisės vairuoti transporto priemones, nesielgė pakankamai rūpestingai ir neužtikrino, kad jai priklausančiu turtu nebūtų pasinaudota teisės pažeidimui padaryti, yra svarbi ir naujųjų ATPK 26 straipsnio nuostatų kontekste. Darytina išvada, kad apylinkės teismo išvados neprieštarauja naujoms ATPK 26 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusių ATPK 26 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos numato, kad kitam asmeniui priklausantis turtas, kuris šiuo atveju buvo administracinio teisės pažeidimo įrankis, gali būti konfiskuotas, jei daiktas pažeidėjui buvo perleistas kaip pažeidėjo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui. Nagrinėjamu atveju V. A., neturėdamas teisės vairuoti, administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytomis aplinkybėmis vairavo jo motinai T. M. M. priklausantį automobilį „BMW X5 3.0D“. Kaip nurodoma apeliaciniuose skunduose, V. A. automobilį iš motinos namų paėmė savavališkai, jai nesant namuose ir apie tai nežinant, tačiau apygardos teismas šiuos argumentus laiko neįtikinamais ir vertina kritiškai. Bylos duomenys patvirtina, kad T. M. M., būdama pensinio amžiaus (74 metai) nuosavybės teise turi itin galingą automobilį, nors pati vairuoti nemoka ir vairuotojo pažymėjimo neturi. Automobilio savininkė aiškina, kad automobilis jai reikalingas važiuoti pas gydytojus ir pan., jį reikiamais atvejais vairuoja jos vaikai (anūkai). Šias aplinkybes (apie anūkų amžių, vairuotojo pažymėjimo turėjimą ir pan.) patvirtinančių duomenų byloje nėra. Tuo tarpu jau patarti duomenys iš Administracinių teisės pažeidimų registro apie V. A. sistemingą vairavimą, neturint tam teisės, ir tai, kad vienas iš šių pažeidimų padarytas vairuojant tą pačią T. M. M. priklausančią transporto priemonę, leidžia spręsti, kad tai nebuvo atsitiktinis atvejis, kai V. A. vairavo jo motinai priklausančią transporto priemonę. Neįtikinamai ir nelogiškai atrodo ir V. A. aiškinimas, kad jam skubiai reikėjo nupirkti vaikui pieno, todėl jis nuvyko pas motiną, kuri gyvena kitoje gyvenamojoje vietoje, surado jos neva paslėptus automobilio raktelius ir jos automobiliu važiavo į parduotuvę, nors žinojo, kad yra neblaivus. Išdėstytos aplinkybės, net ir manant, kad automobilio savininkė nežinojo, kad pažeidimo padarymo metu V. A. vairavo jos transporto priemonę, neleidžia daryti išvados, kad ji nebuvo atsakinga už savo nuosavybės panaudojimą. T. M. M., žinodama, kad jos sūnus vairuoja transporto priemones, neturėdamas tam teisės, palikdama automobilio raktelius namuose, į kuriuos turėdamas raktus bet kada gali patekti V. A., neužtikrino, kad jai priklausančiu turtu nebūtų pasinaudota teisės pažeidimui padaryti, tai yra neužkirto kelio tam, kad tokiu būdu jai priklausantis daiktas (automobilis) nebūtų perleistas jos sūnui. Todėl šiuo atveju pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. balandžio 8 d. nutarime konstatavo, jog įstatymo ginama prigimtinė žmogaus teisė – nuosavybės teisė – nėra absoliuti. Viena iš nuosavybės teises ribojančių sąlygų yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims (visuomenei) būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtu disponuoja pats savininkas, ar kiti asmenys. Atsižvelgus į šią Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą oficialią konstitucinę doktriną, matyti, kad transporto priemonės vairavimas būnant neblaiviam ir neturint teisės vairuoti transporto priemonės, kelia itin didelį pavojų pirmiau paminėtoms įstatymais saugomoms vertybėms, o tai reiškia ir visuomenės interesams. Nėra jokių abejonių, kad šiuo atveju įstatymu aukščiau iškeliant visuomenės interesą užtikrinti saugų eismą ir visuomenės saugumą, o ne pažeidėjo ir kartu transporto priemonės savininko suinteresuotumą išvengti neigiamų pasekmių ar nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu, yra užtikrinamas teisingas balansas tarp nuosavybės neliečiamumo ir visuomenės intereso. Todėl šios aplinkybės, objektų, į kuriuos pasikėsinta paminėtu ATPK 129 straipsnyje įtvirtintu teisės pažeidimu, svarba ir visuomenės siekis užtikrinti įstatymais saugomų vertybių saugumą nagrinėjamu atveju yra pakankamas tam, kad pateisintų trečiojo asmens nuosavybės teisių ribojimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir įvertinant byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, tinkamai įvertino byloje esančių aplinkybių visumą ir paskyrė V. A. administracinę nuobaudą, kuri nelaikytina aiškiai per griežta ar neteisinga. Netaikydamas transporto priemonės konfiskavimo, apylinkės teismas būtų sudaręs sąlygas V. A. ir toliau daryti visuomenės saugumui didelį pavojų keliančius administracinės teisės pažeidimus, todėl konfiskuoti administracinės teisės pažeidimų darymo įrankį – T. M. M. priklausantį automobilį – buvo būtina. Skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutarimą nepakeistą ir V. A. ir T. M. M. apeliacinių skundų netenkinti.

Nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.