- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-28
- Bylos Nr.
- 1A-117/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Violeta Ražinskaitė, Kęstutis Jucys (pran.)
- Nukentėjusysis
- A. V., G. V.
- Nuteistasis
- M. V.
- Advokatai
- Leonora Vasiliauskienė
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau - BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams.
Iš M. V. priteista 3 706 (trys tūkstančiai septyni šimtai šeši) litai turtinei žalai ir 25 000 (dvidešimt penki tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai G. V. ir 3 707 (trys tūkstančiai septyni šimtai septyni) litai turtinei žalai ir 25 000 (dvidešimt penki tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam A. V. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. lapkričio 6 d. apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Prienų r. sav., Veiverių sen., Tarpiškių kaime, važiuojant keliu su arklio kinkiniu, kilus konfliktui, tarpusavio grumtynių metu tyčia su metaliniu strypu suduodamas ne mažiau kaip keturis smūgius vežime sėdinčiam S. B. V. į įvairias kūno vietas, padarė odos nubrozdinimus kairiajame skruoste ir kairiajame dilbyje, poodines kraujosruvas dešiniajame rieše ir dešinėje plaštakoje, o suduodamas ne mažiau kaip tris smūgius tuo pačiu metaliniu strypu į galvą, padarė galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdomis kairiame momenyje bei perivaskulinėmis kraujosruvomis galvos smegenyse, kas komplikavosi išoriniu nukraujavimu iš galvos žaizdų, dėl ko S. B. V. mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nuosprendis yra aiškiai per griežtas. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad grumtynės, tarp jo ir S. B. V. kilo dėl to, kad pastarasis be jokios priežasties pradėjo prie jo priekabiauti ir pirmas smogė apeliantui į galvą. Nuo smūgio jis iškrito iš vežimo, o kai atsikėlė S. B. V. pagriebė jam už apykaklės ir pradėjo smaugti. Šias aplinkybes apeliantas nurodė jau pirmosios apklausos metu. Apeliantas teigia, kad ant jo veido kairės akies srityje ir nosies nugarėlės viršutinėje dalyje aiškiai matėsi sumušimo žymės. Dėl to buvo parašęs pareiškimą Prienų rajono prokuratūrai ir prašė paskirti teismo medicinos ekspertizę sumušimams užfiksuoti. Pareiškimas prokuratūrai buvo įteiktas 2005 m. lapkričio 10 d., tačiau jis teismo medicinos specialisto apžiūrėtas tik apie lapkričio 14 d., t. y. praėjus jau 10 dienų po padarytų sužalojimų. Dėl šios priežasties sužalojimai ant veido nebuvo akivaizdūs. Apeliantas mano, kad ekspertizė buvo atlikta neišsamiai. Ją atliekanti ekspertė nekreipė dėmesio į veido sužalojimus, o tik paklausė apelianto, kuo jis skundžia. Kai jis paaiškino, jog jam svaigsta galva, būna epilepsijos priepuoliai, ekspertė pasakė, kad jai viskas aišku ir liepė konvojui jį išvesti. Dėl šių priežasčių išvadoje nurodyta, kad sužalojimų atitinkančių įvykio datą ant apelianto kūno nėra. Teigia, kad teismas šiam trūkumui pašalinti nesiėmė jokių priemonių. Atvirkščiai, į teismo posėdį iškvietė tyrėją Juozaitytę, kuri paaiškino, kad ji ant nuteistojo veido sužalojimų nematė, nors sužalojimai buvo aiškiai matyti dar 2005 m. lapkričio 9 d., kai apeliantas susitiko su savo advokatu. Sužalojimus taip pat matė jo sesuo A. S. bei jos vyras, kai 2005 m. lapkričio 9 d. jis buvo atvežtas į namus parodymų patikrinimui. Apeliantas mano, kad Prienų policijos pareigūnai nesiėmė priemonių, kad būtų objektyviai atliktas tyrimas. Teismas taip pat atsisakė kviesti į teismo posėdį teismo medicinos ekspertę, kuri apžiūrėjo apeliantą, motyvuodamas tuo, kad nuo apžiūros praėjo daug laiko, be to jos nustatytos aplinkybės užfiksuotos apžiūros akte.
M. V. skunde taip pat nurodo, kad liudytoja V. A. teisme paaiškino, kad kitą rytą po įvykio jo kairys paakys buvo mėlynas, o įvykio metu ji matė, kaip nuteistasis ir S. B. V. buvo susikibę, M. V. buvau iškritęs iš vežimo. Taip pat teisme ji nurodė, kad apklausiama policijoje iškart po įvykio ji buvo neblaivi, todėl jos parodymai galėjo būti neteisingai suprasti. Teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai yra teisingi. Tačiau teismas vis tiek vadovavosi jos parodymais, duotais ne teisminio nagrinėjimo metu, o iki teisminio tyrimo metu, nors liudytoja ir paaiškino parodymų keitimo priežastį.
Apeliantas nurodo, jog teismas nuosprendyje vadovavosi liudytojo A. K. Ž. parodymais, kuris teigė, kad apeliantas be jokios priežasties, sustabdęs arklį ir išsitraukęs iš vežimo metalinį strypą su juo pradėjau mušti S. B. V. per galvą, strypą jis neva ištraukė iš priekinės vežimo dalies, nei nuteistasis, nei S. B. V. iš vežimo nebuvo išlipę ar iškritę. Nuteistasis teigia, kad šie parodymai neteisingi, kadangi vežime buvo keturiese. Nuteistasis bei liudytoja V. A. tiek teisme, tiek tyrimo metu parodė, kad būdamas vežime A. K. Ž. konflikto pradžios nematė, nes jis girtas miegojo. Byloje įrodyta, kad metalinis strypas (rungas) buvo paimtas iš galinės vežimo dalies, o ne iš priekinės, kaip teigia liudytojas A. K. Ž. . Tai patvirtina faktą, kad viso įvykio A. K. Ž. nematė, o matė tik pabaigą. Teismas šio liudytojo parodymais rėmėsi dėl to, kad ant vežimo detalių buvo rastas kraujas, iš to darydamas išvadą, jog sužalojimai žuvusiajam buvo padaryti vežime. Apeliantas pažymi, kad po įvykio visi, tame tarpe ir S. B. V. , važiavo iki M. V. namų, nukentėjusiojo žaizda kraujavo. Todėl natūralu, kad vežimo detalės buvo kruvinos. Be to, buvo kruvinas ir vežimo kairės pusės šoninės viršus būtent toje vietoje, kur apeliantas buvo iškritęs ir grūmėsi su žuvusiuoju. Nuteistasis mano, kad kraujas rastas ant vežimo detalių neįrodo, kad liudytojas A. K. Ž. duoda teisingus parodymus.
Nuteistasis teigia, kad šių įrodymų visuma patvirtina jo parodymus, jog kilus konfliktui tarp apelianto ir S. B. V. , ir pastarajam sudavus smūgius M. V. į veidą, jis iškrito iš vežimo ir atsistojęs toliau gynėsi nuo S. B. V. užpuolimo ir netyčia jį sužalojo.
Be to, nuteistasis pažymi, kad S. B. V. mirties priežastis - nukraujavimas. Laiku suteikus medicininę pagalbą, jis būtų nemiręs. Nurodo, jog apeliantas, nei pats mirusysis, nei kiti su juo buvę asmenys nesuvokė gresiančio nukentėjusiojo gyvybei pavojaus. Nuteistasis po muštynių su S. B. V. kalbėjosi, jis sutvarkė nukentėjusiajam žaizdą. Tai įrodo, kad apeliantas S. B. V. mirties nesiekė, todėl mano, kad jo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip tyčinis nužudymas. Teigia, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuoti kaip neatsargus gyvybės atėmimas, numatytas BK 132 str. 1 d.
Apeliantas taip pat mano, kad dėl neteisingos nusikaltimo kvalifikacijos teismas jam paskyrę per griežtą bausmę. Be to, neatsižvelgė į jo sveikatos būklę. Apeliantas jau daug metų serga epilepsija, o ši liga būtent ir turi didžiausią įtaką asmenybės vystymuisi ir formavimuisi. Mano, kad liga turėjo įtakos tam, kad buvo padaryta ši nusikalstama veika.
Nuteistasis nesutinka su priteistos turtinės žalos dydžiu. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad jis nukentėjusiems G. V. (žuvusiojo žmonai) turi atlyginti 3 706 Lt, o A. V. (žuvusiojo sūnui) - 3 707 Lt turtinės žalos. Teigia, kad visa turtinė žala turi būti pagrįsta įrodymais, o bylos ieškinys yra niekuo nepagrįstas. Ieškinyje nurodyta, kad nuteistasis civiliniams ieškovams turi sumokėti 5 000 Lt už paminklą, tačiau teisminio nagrinėjimo metu duomenų, kad paminklas pastatytas nėra. Nėra įrodymų ir dėl kitų priteistų sumų dydžių. Apeliantas teigia, kad tik civiliniams ieškovams pateikus įrodymus, teismas galės juos vertinti ir nustatyti atlygintinos žalos dydį. Todėl teismas turėtų pripažinti civilinių ieškovų teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (BPK 115 str.).
Nuteistasis prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d. bei skirti jam švelnesnę bausmę. Skiriant bausmę prašo atsižvelgti į jo seną amžių, sveikatą, kadangi serga, anksčiau neteistas ir nebaustas, gerai sugyvena su kaimynais ir turi 28 m. darbo stažą. Taip pat prašo pripažinti civiliniams ieškovams teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl jų dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
M. V. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusysis prašo nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.).
Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. M. V. kaltė padarius BK 129 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Nuteistasis skunde nurodo, kad grumtynės tarp jo ir S. B. V. kilo dėl to, kad pastarasis be jokios priežasties pradėjo prie jo priekabiauti ir pirmas smogė nuteistajam į galvą. Nuo smūgio jis iškrito iš vežimo, o kai atsikėlė S. B. V. pagriebė jį už apykaklės ir pradėjo smaugti. Apeliantas gindamasis nuo S. B. V. netyčia jį sužalojo. Iš tikrųjų nuteistasis M. V. ikiteisminio tyrimo metu pirmojoje apklausoje 2005-11-08 teigė, kad S. B. V. kumščiu sudavė jam į dešinę galvos pusę, tada jie vežime susiėmė ir per kairįjį vežimo šoną iškrito iš vežimo. Kiek smūgių ir su kuo jis sudavė nukentėjusiajam, neatsimena, nes buvo labai girtas (t. 2, b. l. 56). Vėlesnėje apklausoje M. V. jau nurodė, kad važiuojant vežimu, St. B. V. kumščiu sudavė apeliantui į dešinę galvos pusę, po smūgio apeliantas iškrito iš vežimo ant žvyrkelio. S. B. V. stovėjo vežime ir M. V. sudavė apie 8 kartus ar tai į dešinį, ar tai į kairį šoną. Tada apeliantas suėmė S. B. V. už šonų ir pradėjo kratyti. S. B. V. , rankomis suėmęs už striukės apykaklės pradėjo smaugti, todėl M. V. jį nuvertė į vežimo galą, nukentėjusysis nukrito ant dugninės, atsistojo šalia vežimo ir vėl pradėjo smaugti apeliantą. Tada M. V. išsitraukė metalinį rungą ir su juo kirto kiek pamena vieną kartą lyg tai per rankas. S. B. V. po smūgio M. V. paleido, šis įdėjo rungą į vietą, įlipo į vežimą ir nuvažiavo (t. 2, b. l. 69 -70).
Bylos nagrinėjimo teisme metu, M. V. parodė, kad važiuojant vežime pajuto stiprų smūgį į dešinę galvos pusę, iškrito iš vežimo ant žvyrkelio ant galvos, truputį apsvaigo, tačiau netrukus atsikėlė. S. B. V. vežime stovėjo stačias, sudavė jam į krūtinę ir į šonus. Jis suėmė S. B. V. už juosmens ir papurtė, o pastarasis griebė jam už striukės apykaklės ir ėmė smaugti. Todėl jis (nukentėjusysis) susvirduliavo ir krito aukštielninkas, atsitrenkė į rungą ir iškrito iš vežimo ant žvyrkelio. S. B. V. vėl ėmė jį smaugti, šis ėmė dusti ir sugriebė už vežimo, kur užčiuopė rungą, kuriuo vieną kartą sudavė S. B. V. per ranką, bet ne per galvą. S. B. V. jį paleido, jie atsisėdo į vežimą ir nuvažiavo (t. 2, b. l. 135-134). Kaip matyti iš bylos medžiagos paties nuteistojo parodymai nėra nuoseklūs, nes pirminiuose parodymuose jis teigė, kad su S. B. V. susiėmė vežime, ir tada abu kartu iškrito iš vežimo, kad neprisimena su kuo ir kiek smūgių sudavė nukentėjusiajam. Nuteistasis kituose parodymuose jau teigia, kad po S. B. V. smūgio iškrito iš vežimo ir stovint šalia vežimo S. B. V. jam smūgiavo. Dar vėliau teigė, kad S. B. V. jį smaugė, dėl to gindamasis sudavė rungu jam per rankas. M. V. teisme į klausimą, kodėl skiriasi jo parodymai teisme, nuo parodymų ikiteisminio tyrimo metu, teigė, kad duodant parodymus 2005-11-08 iš vakaro buvo stipriai išgėręs, o apklaustas buvo 2005-11-08 ryte, protokolą pasirašė neskaitęs, nes neturėjo akinių ir negalėjo perskaityti, tyrėja jam parodymų neperskaitė, gynėjo apklausoje nebuvo, tik atėjo ir išėjo.
Tačiau tokie nuteistojo parodymai neatitinka faktinių aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2005-11-07 d. 17 val. 00 min. M. V. buvo sulaikytas Prienų r. policijos komisariate BPK 140 str. tvarka. Pirmą kartą M. V. įtariamuoju apklaustas dalyvaujant jo gynėjui advokatui J. Klimaičiui 2005-11-08 d. 16.10 – 19.15 val. Iš liudytojos J. Juozaitytės parodymų matyti, kad nuteistojo gynėjas advokatas J. Klimaitis perskaitė surašytą apklausos protokolą, pastabų nepareiškė. Todėl šie apelianto nurodyti parodymų nenuoseklumo motyvai yra nepagrįsti, nes apklaustas jis buvo praėjus parai po sulaikymo. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis apklausos metu buvo neblaivus. M. V. apklausoje dalyvavęs gynėjas užtikrino tinkamą nuteistojo teisių įgyvendinimą, taip pat ir jo teisę į gynybą.
Be to, šių nuteistojo parodymų nepatvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Specialisto išvada Nr. M 1571-05 (02) nurodyta, kad S. B. V. lavone rasta dvi muštinės žaizdos kairiajame momenyje, odos nubrozdinimai kairiajame skruoste ir kairiajame dilbyje, poodinės kraujosruvos dešiniame rieše ir dešinėje plaštakoje (t. 1, b. l. 45). Apeliantas teigia, kad ant jo veido kairės akies srityje ir nosies nugarėlės viršutinėje dalyje aiškiai matėsi sumušimo žymės. Be to, iš jo parodymų matyti, kad S. B. V. jam kumščiu smogė stiprų smūgį į galvą, po kurio jis iškrito iš vežimo ant žvyrkelio ant galvos, buvo truputį apsvaigęs, po to nukentėjusysis jam dar smūgiavo į krūtinę ir į šonus, suėmęs už striukės apykalės smaugė taip, kad nuteistasis ėmė dusti. Tačiau specialisto išvadoje Nr. G 4957/05 (02) nurodyta, kad M. V. kūne jokių sužalojimo žymių nekonstatuota (t. 2, b. l. 21). Nuteistojo parodymų taip pat nepatvirtina liudytojų A. K. Ž. , V. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir kiti duomenys, esantys byloje.
Apeliantas ginčija minėtą specialisto išvadą Nr. G 4957/05 (02), nurodydamas, kad teismo medicinos specialistas jį apžiūrėjo tik lapkričio 14 d., t. y. praėjus jau 10 dienų po padarytų sužalojimų, dėl ko sužalojimai ant veido nebuvo akivaizdžiai matomi, be to, mano, kad medicininė apžiūra buvo neišsami, nes specialistė nekreipė dėmesio į veido sužalojimus, o tik paklausė apelianto, kuo jis skundžiasi. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo medicininė apžiūra buvo atlikta 2005-11-14, t. y. praėjus 8 dienoms po įvykio ir tariamai padarytų sužalojimų. Kaip matyti iš specialisto išvados tiriamosios dalies tiek iš tyrimui atlikti pateiktos užduoties, tiek iš pačio nuteistojo paaiškinimo specialistui buvo žinomos visos esminės įvykio aplinkybės. Specialisto tyrimas atliktas pagal 2005-11-14 d. nr. 79-SD-6828 užduotį, išvada surašyta laikanti BPK reikalavimų ir netikėti ja nėra pagrindo. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas ekspertas L. G. nurodė, jog nedidelės kraujosruvos per septynias dienas gali išnykti, tačiau teisme apklausta tyrėja J. Juozaitytė parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu ant M. V. veido jokių sužalojimų nebuvo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija pagrįstai atsisakė kviesti į teismo posėdį teismo medicinos specialistę, kuri apžiūrėjo apeliantą, kadangi jos nustatytos aplinkybės užfiksuotos specialisto išvadoje, kuri yra aiški, išsami ir vienareikšmė, todėl jos teisme paaiškinti ar papildyti nereikia.
Apeliantas taip pat teigia, kad sužalojimus ant jo veido matė jo sesuo A. S. bei jos vyras. Apklausta liudytoja A. S. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad mačiusi kokius nors sužalojimus ant nuteistojo veido, nors teisminio bylos nagrinėjimo metu jau teigė priešingai, neva mačiusi mėlynę ant nuteistojo veido. Tačiau šių liudytojos A. S. parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Be to, A. S. yra apelianto sesuo, jos parodymai yra nenuoseklūs, todėl nepatikimi. Pirmosios instancijos teismas šiuos liudytojos A. S. parodymus įvertino kritiškai, teisingai. Atsižvelgiant į tai, M. V. skundo motyvai, jog tyrimas atliktas neišsamiai, yra nepagrįsti.
M. V. skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos V. A. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu ir be pagrindo atmetė parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu, nors pastarieji buvo teisingi. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojos V. A. parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu, vertino kritiškai. Ši liudytoja teisminio bylos nagrinėjimo metu pakeitė savo parodymus ir nurodė kitokias aplinkybes nei buvo nurodžiusi ikiteisminio tyrimo metu, siekdama patvirtinti M. V. versiją ir taip padėti nuteistajam. Ikiteisminio tyrimo metu V. A. nurodė, kad važiuojant vežimu M. V. ir S. B. V. ginčijosi, todėl pastarasis delnu trenkė M. V. į veidą. Tada M. V. iškart sustabdė arklį, išlipo iš vežimo, nuėjo prie ratų galo, ištraukė rungą ir pradėjo juo mušti S. B. V. . Ji negalėjo nurodyti, kiek kartų M. V. sudavė S. B. V. . Smūgių sudavimo metu S. B. V. šaukė „nemušk manęs, nemušk, už ką tu mane muši?“, tačiau M. V. toliau jį mušė. Tada vežime buvęs A. K. Ž. sugriebė M. V. už rankos ir atėmė metalinį rungą ir numetė į vežimo galą.
Liudytoja V. A. teisme nurodė, jog apklausiama ikiteisminio tyrimo metu buvo neblaivi, todėl suklydo nurodydama aplinkybes. Tačiau liudytoja J. Juozaitytė nurodė, kad 2005-11-07 apklausiama V. A. buvo blaivi. Be to, apklausoje nurodytas aplinkybes liudytoja V. A. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, detaliai paaiškindama įvykio aplinkybes (t. 2, b. l. 30 - 35). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojos V. A. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu sutapo su liudytojo A. K. Ž. parodymais, kuris parodė, kad nuteistasis ir S. B. V. susiginčijo vežime. Jis matė kaip vežime M. V. metaliniu strypu mušė S. B. V. . Tada jis (A. K. Ž. ) strypą iš M. V. atėmė, iš vežimo niekas nebuvo iškritęs. Nuteistasis mušė St. B. V. vežimui stovint, nukentėjusysis šaukė „už ką tu mane muši“. Tačiau jis nematė, iš kur M. V. išsitraukė metalinį strypą. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes liudytojos V. A. parodymai duoti teisminio nagrinėjimo metu pagrįstai buvo vertinami kritiškai. Liudytojos V. A. aiškinimas, kad ji apklausos metu buvo neblaivi ir dėl to davė neteisingus parodymus yra nepagrįstas, nes parodymų patikrinimo vietoje metu liudytoja patvirtino tas pačias anksčiau nurodytas aplinkybes, todėl netikėti jomis nėra pagrindo. Be to, liudytoja J. Juozaitytė taip pat paneigė V. A. girtumo faktą jos apklausos metu.
Apeliantas nurodo, jog liudytojo A. K. Ž. parodymai yra neteisingi, kadangi apeliantas ir liudytoja V. A. tiek teisme, tiek tyrimo metu parodė, kad būdamas vežime A. K. Ž. konflikto pradžios nematė, nes jis girtas miegojo. Teismas pažymi, kad ir pats A. K. Ž. nurodė, jog važiuojant vežime į kitus jame buvusius asmenis buvo atsisukęs nugara, girdėjo, kaip nuteistasis ir nukentėjusysis dėl kažko ginčijosi, bet nekreipė į juos dėmesio ir konflikto pradžios nematė. Tačiau A. K. Ž. parodė, kad M. V. metaliniu strypu vežime sudavė smūgius S. B. V. ir būtent jis (A. K. Ž. ) atėmė metalinį strypą iš M. V. . Liudytojas nurodė, jog nematė, kad M. V. būtų išlipęs iš vežimo, S. B. V. visą laiką buvo vežime. Netikėti šiais A. K. Ž. parodymais nėra jokio pagrindo, nes nukentėjusiojo kraujas taip pat rastas vežime. Tai, kad rungas buvo iš galinės vežimo dalies, o ne iš priekinės, kaip nurodo liudytojas, neįrodo, jog A. K. Ž. parodymai nepatikimi ar jais negalima tikėti. Kita vertus, iš liudytojo Ž. G. parodymų matyti, kad grįžęs senelis (žuvusysis S. B. V. ) pasakė, kad M. V. iš vežimo išsitraukęs metalinį strypą jį sumušė. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, liudytojų A. K. Ž. , Ž. G. parodymai teisme, liudytojos V. A. parodymai ikiteisminio tyrimo metu iš esmės sutapo, taip pat atitiko kitiems bylos įrodymams ir neprieštaravo faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo motyvais, kad rastas ant vežimo detalių kraujas kategoriškai neįrodo, jog smūgiai buvo suduoti vežime, nes sužeistas S. B. V. toliau važiavo vežime ir smarkiai kraujavo, todėl natūralu, kad atskiros vežimo detalės išsitepė krauju. Tačiau įrodymai vertinami viseto aspektu, o ne atsietai nuo faktinių bylos aplinkybių.
Apeliantas skunde nurodo, kad S. B. V. mirė dėl to, jog nukraujavo, tačiau laiku suteikus medicininę pagalbą, jis būtų nemiręs, nei jis, nei pats mirusysis, nei kiti su juo buvę asmenys nesuvokė gresiančio nukentėjusiojo gyvybei pavojaus. Be to, jis po muštynių su S. B. V. kalbėjosi, sutvarkė jam žaizdą. Apelianto nuomone, tai įrodo, jog jis S. B. V. mirties nesiekė, todėl jo veiksmai turi būti kvalifikuoti kaip neatsargus gyvybės atėmimas, numatytas BK 132 str. 1 d.
Nužudymo, numatyto BK 129 str. 1 d. ir neatsargaus gyvybės atėmimo, numatyto BK 132 str. 1 d., sudėtys skiriasi tik subjektyviuoju požymiu - kaltės forma. Nužudymas gali būti padaromas tik tiesiogine arba netiesiogine tyčia, o neatsargus gyvybės atėmimas - dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui (BK 15 str.).
Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti. Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Kaltininko tikėjimas turi būti paremtas aplinkybėmis, kurios, jo manymu, turi užkirsti kelią kito žmogaus gyvybės atėmimui. Šios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo argumentais, kad M. V. po muštynių su S. B. V. kalbėjosi, sutvarkė jam žaizdą, įrodo, kad apeliantas S. B. V. mirties nesiekė tiesiogine tyčia. Tačiau tai neįrodo, kad gyvybė buvo atimta dėl neatsargumo, nes netiesioginei tyčiai taip pat būdinga tai, kad kaltininkas nesiekia ir nenori atimti gyvybę. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. V. metaliniu strypu (rungu), turinčiu briaunas sudavė kelis stiprius smūgius S. B. V. per galvą - gyvybei svarbų organą, dėl ko buvo padarytos muštinės žaizdos bei perivaskulinės kraujosruvos galvos smegenyse, o tai sukėlė išorinį nukraujavimą iš galvos žaizdų. M. V. suduoti smūgiai, jų lokalizacija bei panaudotas įrankis rodo, kad M. V. negalėjo nesuprasti, kad šie jo veiksmai yra pavojingi S. B. V. gyvybei ir kad dėl jų nukentėjusysis gali mirti. Dėl šios priežasties jo veiksmai negali būti vertinami kaip neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad M. V. liovėsi metaliniu strypu mušti S. B. V. tada, kai A. K. Ž. sugriebęs už rankos atėmė iš jo strypą. Taigi teismas konstatuoja, kad M. V. smūgiuodamas metaliniu strypu S. B. V. per galvą suprato, jog šie jo veiksmai yra pavojingi nukentėjusiojo gyvybei, numatė, kad jis nuo jų gali mirti, nors ir nesiekė nukentėjusiojo mirties, tačiau buvo abejingas galimoms savo veiksmų pasekmėms. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomonė M. V. veiksmai negali būti vertinami, kaip nusikalstamas pasitikėjimas, nes pavojingi gyvybei veiksmai atlikti suvokiant, kad jie kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei, o ne kelia tam tikrą riziką jo gyvybei, be to, byloje nėra jokių duomenų, rodančių, kad V. V. suduodamas smūgius nukentėjusiajam į galvą, remdamasis konkrečiomis realiai egzistuojančiomis aplinkybėmis tikėjosi išvengti galimų savo veiksmų padarinių - S. B. V. mirties. Tai, kad nukentėjusysis mirė nuo nukraujavimo nereiškia, kad laiku suteikus medicininę pagalbą jis būtų jokiu būdu nemiręs, kadangi teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas specialistas L. G. nurodė, jog sustabdžius kraujavimą, tikėtina, kad žmogus būtų nemiręs. Tai, kad M. V. matydamas, jog S. B. V. smarkiai kraujuoja nesirūpino, kad nukentėjusiajam nedelsiant, iškart po suduotų smūgių, būtų suteikta medicininė pagalba, apeliacinio teismo nuomone, taip pat rodo, jog jis buvo abejingas savo veikos galimiems padariniams - nukentėjusiojo mirčiai. Todėl jo veiksmai atitinka gyvybės atėmimą netiesiogine tyčia ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 str. 1 d. Nuteistojo veiksmai po smūgių sudavimo (suteikta medicininė pagalba, galvos sutvarstymas ir pan.) gali būti laikomi aktyvia atgaila ir turi reikšmės tik skiriant bausmę.
Apygardos teismo nuosprendyje konstatuota, kad M. V. metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius S. B. V. į galvą, padarė jam galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdomis kairiame momenyje bei perivaskulinėmis kraujosruvomis galvos smegenyse, kas komplikavosi išoriniu nukraujavimu iš galvos žaizdų, dėl ko S. B. V. mirė. Tačiau iš teismo medicinos specialisto L. G. išvados matyti, kad S. B. V. galvoje padarytos dvi muštinės žaizdos kairiame momenyje ir perivaskulinės kraujosruvos galvos smegenyse. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad M. V. sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius S. B. V. į įvairias kūno vietas, išvardijo padarytus sužalojimus, taip pat nurodė ir nubrozdinimą kairiame skruoste. Teismas nuosprendyje konstatuodamas, kad M. V. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius S. B. V. į galvą, dar kartą į šį suduotų smūgių skaičių nepagrįstai įtraukė nubrozdinimą kairiame skruoste, nors tai jau buvo nurodyta anksčiau. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje M. V. mechaniškai perrašė kaltinimą iš kaltinamojo akto, to visiškai neanalizuodamas, todėl padarė išvadą, kuri neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.). Todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas nustatant, kad M. V. metaliniu strypu S. B. V. sudavė ne mažiau kaip du smūgius į galvą, taip padarė galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdomis kairiame momenyje bei perivaskulinėmis kraujosruvomis galvos smegenyse, dėl ko S. B. V. mirė.
Apeliantas mano, kad teismas jam paskyrė per giežtą bausmę, nes neatsižvelgė į jo sveikatos būklę. Apeliantas jau daug metų serga epilepsija, o ši liga būtent ir turi didžiausią įtaką asmenybės vystymuisi ir formavimuisi. Mano, kad liga turėjo įtakos tam, kad buvo padaryta ši nusikalstama veika. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. V. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną labai sunkų nusikaltimą, nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia. Nusikaltimas padarytas dėl kilusio žodinio konflikto su nukentėjusiuoju iš pykčio. M. V. anksčiau teismo neteistas, charakterizuojamas patenkinamai, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). M. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus svarbius bausmės skyrimui faktorius, paskyrė M. V. šiek tiek švelnesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apygardos teismas, skirdamas M. V. bausmę iš esmės teisingai taikė baudžiamojo įstatymo numatytas bausmių skyrimo nuostatas ir paskyrė teisingą bausmę. Skunde M. V. nurodytos aplinkybės, kad jis daug metų serga epilepsija ir kad būtent ši liga turėjo įtakos tam, kad buvo padaryta nusikalstama veika, bei tai, kad jis turi 28 metu darbo stažo, nėra pakankamas pagrindas švelninti paskirtą bausmę. Tai, kad M. V. anksčiau neteistas ir nebaustas administracine tvarka, bei kitas asmenybę charakterizuojančias aplinkybes teismas įvertino skirdamas bausmę, todėl dar kartą švelninti bausmę atsižvelgiant į šias aplinkybes nėra pagrindo. M. V. taip pat nėra pagrindo mažinti bausmę ir tuo pagrindu, kad S. B. V. į galvą suduotų smūgių skaičius sumažintas iki dviejų, nes ši aplinkybė neturi jokios reikšmės bausmės skyrimui už padarytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta.
Nuteistasis nesutinka su priteistos turtinės žalos dydžiu. Apeliantui pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo priteisė pareigą atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajai G. V. (žuvusiojo žmonai) 3 706 Lt ir A. V. (žuvusiojo sūnui) 3 707 Lt. Iš byloje esančios PVM sąskaitos faktūros kopijos matyti, kad už laidojimo paslaugas ir laidojimo reikmenis buvo sumokėta 993 Lt. Iš UAB „Mauručio ąžuolas“ pažymos matyti, kad paminklas ir jo pastatymo darbų vertė yra 5 001,08 Lt (t. 2, b. l. 127). Apeliacinio proceso metu nukentėjusysis A. V. teismui pateikė UAB „Mauručių ąžuolas“ kasos pajamų orderio kvitą iš kurio matyti, kad už antkapinį paminklą, pamatus ir jų sumontavimą šiai bendrovei sumokėta 5001,08 Lt. Nukentėjusiųjų turėtos išlaidos, susijusios su S. B. V. laidojimu, sudaro 993,00 Lt (t. 2, b. l. 126). A. V. ir G. V. civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti buvo pareiškę 8 163, 00 Lt (t. 2, b. l. 125). Pirmosios instancijos teismas iš šios sumos atėmė laidojimo pašalpą, o likusią sumos dalį priteisė iš nuteistojo M. V. . Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai kitoje dalyje ieškiniui pagrįsti dokumentų dėl turtinės žalos atlyginimo nepateikė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad turtinės žalos dydis yra realus, aiškiai neužaukštintas, todėl priteistas iš M. V. teisingai ir pagrįstai.
Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir CK 6.282 str. nurodytais kriterijais. Pagal CK 6.282 str. 3 d. teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Kauno apygardos teismas iš M. V. priteisė nukentėjusiesiems po 25 000 (dvidešimt penkis tūkstančius) litų neturtinės žalos atlyginimui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino iš M. V. priteistinos neturtinės žalos kriterijus, juos aptarė nuosprendyje, todėl su jais nesutikti ar kitaip vertinti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to, nuteistasis apeliaciniame skunde neišdėsto konkrečių argumentų, kuriems esant civilinis ieškinys dėl neturtinės žalo atlyginimo turėtų būti atmestas ar sumažintas. Teisėjų kolegijos nuomone, priteistos neturtinės žalos dydis nėra aiškiai per didelis arba neteisingas, todėl jo panaikinti ar sumažinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuosprendžio aprašomojoje dalyje vietoj nurodyto, kad M. V. metaliniu strypu S. B. V. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į galvą, nustatyti, kad jis į galvą sudavė ne mažiau kaip du smūgius.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.