Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kauno apylinkės teismo teisėja Danutė Giačaitė, sekretoriaujant Aidai Gaučienei, Redai Šilagalytei, dalyvaujant privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam bei civiliniam ieškovui K. A., jo atstovui advokato padėjėjui Povilui Dubininui, kaltinamajai ir civilinei atsakovei L. Ž., jos gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

L. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), nedirbanti, registruota darbo biržoje, vidurinio išsilavinimo, išsituokusi, gyvenanti (duomenys neskelbtini), neteista,

privataus kaltinimo tvarka, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 154 str. 2 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Ž. buvo kaltinama tuo, kad ji 2013 m. kovo 13 d. iš jai priklausančio mobiliojo ryšio telefono (numeris (duomenys neskelbtini)) trumpąja žinute išsiųsta į N. A. (sutuoktinei) priklausantį mobiliojo ryšio telefoną (numeris (duomenys neskelbtini)) tyčia paskleidė žinomai melagingą, tikrovės neatitinkančią, K. A. žeminančią informaciją, t.y. keliose trumposiose žinutėse nurodė, jog „K. A., prievartauja nepilnametes, jas šantažuodamas.“

Tęsdama nusikalstamą veiką, L. Ž., 2013 m. kovo 13 d. atvykusi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyrių tyčia paskleidė žinomai melagingą, tikrovės neatitinkančią, K. A. žeminančią, niekinančią informaciją: „žodžiu nurodė, jog K. A., būdamas neblaivus važinėja automobiliu, bendrauja su įtartinos reputacijos asmenimis ir yra išžaginęs nepilnametę E. M., kaimynų K. ir V. P. nuomojamame bute (esančiame (duomenys neskelbtini)); lytiškai bendrauja su nepilnametėmis jas šantažuodamas.“

L. Ž. kalta neprisipažino ir parodė, kad viską, ką išsakė, ji nelaiko šmeižtu. Su K. A. pažįstama. Name (duomenys neskelbtini) gyvena jau daug metų, K. A. atsikraustė prieš 7 metus. K. A. jai rodė dėmesį, tarp jos ir K. A. prasidėjo draugystė po to, kai ji išsiskyrė su savo dukros tėvu, tarp jų buvo artimi santykiai apie pusmetį, K. A. susitikinėjo su ja dėl lytinių santykių. Kai jis pradėjo gyventi su dabartine žmona, jai pasidarė nepatogu, be to ji turėjo kitą žmogų, su kuriuo susitikinėjo ir su K. A. norėjo nutraukti santykius. Tačiau jis skambinėdavo, rašinėdavo žinutes. Nuo 2005 metų ji yra policijos rėmėja, tačiau to niekas nežinojo. Kad N. laukiasi ji nežinojo, nes jos nebuvo draugės, be to buvo žiema ir pastebėti nebuvo galima. Pas P. bute vykdavo jaunuolių, nepilnamečių susitikimai. Yra buvę atvejų, kai apie 23 valandą, o kartais net vidurnaktį, matydavo penkiolikmetes mergaites P. bute. Būdavo muzika, daug žmonių. P. butas pirmame aukšte, o ji gyvena ketvirtame aukšte. Toje kompanijoje sėdėdavo nieko neveikiantys žmonės, kildavo klausimas iš ko jie gyvena, kur tų nepilnamečių tėvai, iš nepilnamečių kalbų suprasdavo, kad į mokyklą nenuėjo. Be to pastoviai būdavo ten ir pareigūnas, kuris ją su ta kompanija ir supažindino. Ji nėra priešiškai nusiteikusi prieš pareigūnus, kadangi pati yra policijos rėmėja, be to jos buvęs sutuoktinis taip pat buvęs pareigūnas. Pati yra mačiusi kaip K. A. išgėręs alaus sėdo už vairo ir važiavo, tačiau tuo metu neskambino pranešti. Tame bute lankėsi nepilnametis, kurio reputacija nėra gera, jam iškeltos kelios bylos. Apie tai, kad K. A. policijos pareigūnas sužinojo prieš 5 metus. Gal prieš trejus matė su uniforma, todėl abejonių, kad jis policininkas nekilo. Tą kovo 13 d. ji su K. A. apsižodžiavo ir pasistumdė, grįžusi namo paskambino N. ir pasakė, kad K. prie jos priekabiauja, nebuvo pikta, tiesiog norėjo, kad K. nuo jos atstotų. Po šio incidento tą pačią dieną parašė E., ji paprašė numerio ir paskambino L. Ž., pokalbio metu pasakė, kad K. A. ją išprievartavo. Kai tai sužinojo parašė imunitetui, kad ištirtų. Kai paklausė E. kodėl ji niekur nesikreipia, ji pasakė, kad negali, nes ji nepilnametė ir tada kalta bus krikšto mama, bus jai baudos. L. Ž. patikėjo E. pasakojimu. Tą pačią dieną nuėjo į imunitetą, kuris tiria pareigūnų darbą. Nuėjo dėl to, kad ištirtų tai, kas kaimynystėje darosi. Pareigūnams papasakojo, ką žinojo apie K. A. elgesį, tuo pačiu ir su ja. Buvo atvejis per naujus metus, kai K. A. atėjo su nepažįstamais žmonėmis, būdamas bute rašinėjo seksualinio pobūdžio žinutes, prašė oralinio sekso, kai ji atsisakė, K. A. kitiems ten esantiems asmenims pradėjo pasakoti, su kuo L. Ž. turėjo santykius. K. A., turėdamas sugyventinę, ateidavo pas ją prašydamas seksualinio bendravimo, o jai atsisakius šantažuodavo, kad kitiems pasakys su kuo ji turėjo santykius. Visa tai jai sukėlė įtarimą dėl K. A. iškrypimo. Imuniteto skyriuje pareigūnams viską pasakė žodžiu, vėliau ji buvo apklausta kaip liudytoja. Ji pripažino, kad rašė žinutę N., tačiau nurodė, kad tokio turinio žinutės, kad K. A. prievartauja nepilnametes, jas šantažuodamas, nerašė. Rašė apie save, apie savo ir K. A. santykius, kad koliojasi, kad stumdosi. N. rašė todėl, kad tikėjosi jei ji sužinos, tai A. nustos priekabiauti. Visa tai, ką parašė N. ir Imuniteto skyriui, parašė tai ką žinojo, šmeižti nesiekė, tokią informaciją ji buvo gavusi iš aplinkinių(b.l. 29-31; 110-112).

Nukentėjusysis bei civilinis ieškovas K. A., būdamas privačiu kaltintoju šioje byloje, teismui pateikė šiuos rašytinius įrodymus:

Motyvuojamoji dalis

Kelių policijos valdybos asmenų blaivumo nustatymo registracijos knygos išrašas patvirtina, kad 2013 06 10 7:50 buvo tikrintas K. A. blaivumas ir nustatyta 0.00 promilių, tikrinta pagal gautą informaciją (b.l.100-101).

Išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, kad N. N. (A.) 2013 03 01 gydėsi VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje.

Teismas ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą medžiagą daro išvadą, kad L. Ž. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. požymių, todėl ji išteisintina.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis įtvirtina asmens saviraiškos laisvę, t. y. teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Tiek Konvencijoje, tiek Konstitucijoje nustatyta, kad įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šmeižė kitą asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Žmogaus garbė siejama su tuo, kaip aplinkiniai, kiti žmonės vertina konkretų asmenį- jo padėtį visuomenėje, gabumus, darbštumą, dorovingumą ir panašiai. Žmogaus reputacija, labiausiai priklauso nuo paties asmens, jo santykių su kitais asmenimis. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia, viena vertus, teisę į saviraiškos laisvę, antra vertus, žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Šių nuostatų tarpusavio santykis bei jų derinimas yra vienas iš pagrindinių demokratinės visuomenės bendrabūvio principų.

Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti jį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Galimi įvairūs tokios informacijos paskleidimo (perdavimo) būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, televiziją, internetines prieigas ir kitas visuomenės informavimo priemones. Informacijos paskleidimas yra tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimas kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai visuomenės akyse žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia, todėl, paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daryti. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją.

Šioje konkrečioje byloje privatus kaltintojas K. A. kaltina L. Ž. šmeižimu, padarius jį sunkų nusikaltimą tai yra nepilnametės išžaginimą, teisėsaugos institucijoms ir jo tuometinei sugyventinei N. N. ( šiuo metu A.).

Dėl pranešimo apie nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms. Atsakomybė galima pagal BK 154str.2d. tik tais atvejais, kai šmeižiamas asmuo padarius nusikaltimą nesiekiant baudžiamojo( ar administracinio) persekiojimo tai yra nesikreipiant į atitinkamas įgaliotas institucijas. Šioje konkrečioje situacijoje ir iš suformuluoto kaltinimo matyti, jog L. Ž. turėdama informacijos, kad K. A. galimai turėjo lytinius santykius su nepilnamete, ją šantažuoja, bei neblaivus važinėja automobiliu, pranešė Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriui. Vėliau dėl to davė parodymus tyrėjui( b.l. 5-11, nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr.24-At-00564-13 ). Už pranešimą teisėsaugai, apie padarytą, bet kokį pažeidimą, o šiuo konkrečiu atveju nurodant apie galimą sunkaus nusikaltimo padarymą, nėra numatyta atsakomybė už šmeižimą. Teisės teorijoje ir teismų suformuotoje praktikoje yra žinoma, kad asmuo kreipdamasis į tam įgaliotas institucijas, kaip šiuo konkrečiu atveju į Kauno apskrities VPK, siekia informacijos patikrinimo ir tiesos nustatymo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai atitinkamo turinio žinios tampa žinomos pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu) asmenims. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad L. Ž. pareiškime nurodytos aplinkybės būtų pakleistos tretiesiems asmenimis, t.y. asmenimis nesusiejusiems su įvykio aplinkybių tyrimu. Tai, kad L. Ž., jos įsitikinimu gindama nepilnametės galimai pažeistas teises, kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl E. M. išžaginimo, negali būti konstatuojama, jog ji tiesiogine tyčia siekė apšmeižti K. A., todėl L. Ž. pareiškime, skirtame teisėsaugos institucijoms, nurodytos aplinkybės nelaikomos šmeižimu. Siekiant tik baudžiamojo persekiojimo ir pateikiant melagingas žinias, tokio asmens veika turėtų būti kvalifikuojama kaip melagingas įskundimas arba pranešimas apie nebūtą nusikaltimą pagal BK 236 str.. Dėl veikų numatytų BK 235 str., ir BK 236 str. yra atliekamas ikiteisminis tyrimas ir byla nagrinėjama teisme palaikant valstybinį kaltinimą prokurorui, o ne privataus kaltinimo tvarka, kaip šiuo atveju siekia privatus kaltintojas ( BPK 407str.). Todėl L. Ž. šioje dalyje yra išteisintina vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3str. 1d. 1p. kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 154str.2d. požymių ( BPK 303str.5d.1p.).

Dėl kaltinimo paskleidus šmeižiančią informaciją N. N.. Privatus kaltintojas kaltina L. Ž., kad ši iš jai priklausančio mobiliojo ryšio telefono (numeris (duomenys neskelbtini)) trumpąja žinute išsiųsta į N. A. ( tuo metu N.) priklausantį mobiliojo ryšio telefoną (numeris (duomenys neskelbtini)) tyčia paskleidė žinomai melagingą, tikrovės neatitinkančią, K. A. žeminančią informaciją, t.y. keliose trumposiose žinutėse nurodė, jog „K. A., prievartauja nepilnametes, jas šantažuodamas.“

Šioje byloje ištyrus įrodymų visumą ir juos įvertinus darytina išvada, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų egzistavus trumpąsias SMS žinutes, kuriuose būtų užfiksuota informacija nurodyta kaltinime „K. A., prievartauja nepilnametes, jas šantažuodamas.“

L. Ž. patvirtino, kad siuntė žinutes N. A., tačiau jose rašė apie save ir savo santykius su K. A., prašė pagalbos, kad pastarasis nuo jos atstotų su nepadoriais pasiūlymais. Parodė, kad neprisimena, jog būtų siuntusi kaltinime nurodyto turinio žinutę „K. A., prievartauja nepilnametes, jas šantažuodamas“. Privatus kaltintojas K. A. teismui pateikė SMS žinučių rašytų 2013-03-13 išrašus iš telefono( b.l. 93-96). Iš pateiktų žinučių turinio nėra nustatyta, jog būtų L. Ž. rašiusi tokius žodžius, kurie nurodyti kaltinime. Pagal prasmę artimiausios pateiktos žinutės yra tos, kuriose rašoma : „ aš nežinau kada jūs kartu, bet vasara E. 2k.santykiavo ..“ „...16m. negali būti išnaudojamos grasinimu, šantažu variantu, aš su jų tėvais bendrauju...“.Žinutėje vartojama bendrinio pobūdžio informacija, kalbama apie merginas ir jų tėvus“ ir „... suvesiu su merginom ju tėvais 16m.šantažuodamas turėjo santykių...“ ( b.l.94).

Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes konstatavimą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taipogi akcentuojamas aiškus faktinių pranešimų bei vertinimų atribojimas ir aiškinama, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas. Siekiant atskirti faktinio ir vertinamojo pobūdžio teiginius, reikėtų, be kita ko, atsižvelgti į visą bylos kontekstą, teiginių išsakymo aplinkybes, formuluotes, į tai, ar jais nukentėjusiajam priskiriamas konkretus elgesys, arba, priešingai, pateikiamas tik realus elgesio vertinimas, į pateikiamo interpretavimo bei turimo faktinio pagrindo, kuriuo jis grindžiamas, santykį.

Byloje nustatyta, kad L. Ž. ir K. A. yra kaimynai, tarp jų kurį laiką buvo asmeniniai intymūs santykiai, to neneigė kaltinamoji L. Ž., o nukentėjusysis K. A. teigė, kad su L. Ž. turėjo tik atsitiktinius lytinius santykius, būdamas girtas. Apklausta liudytoja N. A. teisme teigė, kad L. Ž. rašė žinutes, kad jos vyras išprievartavo nepilnametę merginą E. Tačiau tokie nukentėjusiojo sutuoktinės teiginiai teisme, akivaizdžiai parodo jos pačios suvoktą esmę, o ne pažodžiui rašytos SMS žinutės tekstą. Liudytoja N. I. teisme patvirtino, jog ji būdama nepilnamete – 17 metų amžiaus ne kartą lankėsi P. bute, bendravo su K. P., ten lankydavosi K. A., ten susipažino ir su L. Ž.. L. Ž. matė toje kompanijoje gal keturis kartus, ten būdavo geriamas alkoholis, rūkoma. Dažniausiai rinkdavosi jauni žmonės, o L. jai tinka į motinas. Jai taip pat yra tekę gerti alkoholį. Su K. A. ėjo parūkyti, cigaretes pirkdavo pati. Liudytoja E. M. teisme paaiškino, kad toks faktas buvo, kaip P. bute ji liko su K. A. ir šis būdamas truputį išgėręs pasiūlė jai turėti lytinius santykius. Tai buvo dienos metas. Ji pasakė, kad yra nepilnametė. Jis paėmė ją už rankos ir tuo metu atėjo jos draugės, su kuriomis ji išėjo. Tai ji papasakojo L. Ž., pastaroji ją drąsino ir liepė kreiptis į policiją, bet ji atsisakė tai daryti. Ji nieko tuo metu nebijojo. E. M. apklausta tyrėjo medžiagoje Nr.24-At-00564-13 nurodė, kad K. jai siūlė pasimylėti, jai atsisakius, jis atsisėdo šalia jos ant sofos – lovos, paėmė ją už kairės rankos ir pasakė, kad jis nori pasimylėti. Ji atsisakė ir tada jis ėmė jai grasinti, kad jeigu nesutiks su juo pasimylėti, jis pasakys apie ją nebūtų dalykų jos šeimos nariams. Ji pasakė, „ar tu nesupranti, kad esu nepilnametė, man šešiolika metų“, tuomet jis atsakė „nu ir kas, negi tau tai trukdo“. Jai atsakius „taip“, K. dešine ranka suspaudė jos kairę ranką ties riešu, taip sukeldamas jai skausmą, ji riktelėjo „baik“ ir tuo metu atėjo jos draugės. E. M. buvo apklausta dalyvaujant jos močiutei V. M.. Tikėtina, jog tokias pačias aplinkybes E. M. nurodė ir L. Ž. telefoninio pokalbio metu, nes tuo metu kai ji buvo apklausiama buvo praėję nedaug laiko nuo įvykių. Taigi neginčijamai nustatyta, kad privatus kaltintojas K. A. bandė užmegzti intymius santykius su nepilnamete E. M. ir tam naudojo neleistinus, amoralius metodus – šantažą, kėlė jai fizinį skausmą spausdamas rankos riešą. Todėl byloje ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad kaltinamoji L. Ž. galėjo susidaryti tokią nuomonę, kad K. A. santykiauja su nepilnametėmis, prieš jas naudoja šantažą, kaip analogiškai elgėsi ir su ja. Galėjo teisingai vertinti, jog P. nuomojamame bute vyksta suaugusių vyrų susitikimai su nepilnametėmis, tą vietą vadinti „landyne“, kad nepilnametės yra vaišinamos alkoholiu, cigaretėmis ( tai patvirtino liudytoja N. I.). Teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003), kas visiškai tikėtina jog L. Ž. pagrįstai tikėjo jog šie faktai bus ištirti ir nustatytos nusikalstamų veikų aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tokio pobūdžio informacija, kuri buvo užfiksuota žinutėse, laikytina kaltinamosios siekiu įspėti K. A. tuometinę sugyventinę dėl pastarojo netinkamo elgesio su ja ir su nepilnametėmis, kurios tuo metu lankėsi P. bute, o ne siekis apšmeižti K. A.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs, kad šmeižimas ir įžeidimas yra tyčiniai nusikaltimai, todėl teismai privalo nustatyti ne tik tai, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą ar yra įžeidžiančio pobūdžio, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes ( neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją, t.y. ar asmens veiksmų tikslas buvo apšmeižti ar įžeisti kitą asmenį. Tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-9/2012).

Nesant subjektyviosios pusės – tyčios sumenkinti K. A. garbę ir orumą, jį apšmeižti, darytina išvada, kad L. Ž. veikoje nėra ir nusikaltimo numatyto LR BK 154str.2d. sudėties, nesant tyčios apšmeižti K. A.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žmogaus garbė siejama su tuo, kaip aplinkiniai, kiti žmonės vertina konkretų asmenį- jo padėtį visuomenėje, gabumus, darbštumą, dorovingumą ir panašiai. Žmogaus reputacija, labiausiai priklauso nuo paties asmens, jo santykių su kitais asmenimis. Šioje byloje nustatyta ir tai, kad privatus kaltintojas K. A. yra policijos pareigūnas ir tai buvo žinoma L. Ž.. Jam kaip policijos pareigūnui yra keliami aukštesni reikalavimai, nei kitiems piliečiams. Policijos pareigūnui galioja Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodeksas. Jame yra nurodytos elgesio taisyklės ne tarnybos metu:14.1p. elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus; 14.3p. privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir policijos pareigūno reputacija.

Aptarti bylos duomenys suponuoja išvadą, jog L. Ž. veikoje nėra visų būtinųjų šmeižimo sudėties, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. požymių, todėl ji išteisintina dėl šio nusikaltimo padarymo. Kadangi L. Ž. išteisinta tuo pagrindu, kad ji nepadarė veikos, turinčios BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusiojo K. A. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu. Taip pat neišieškotinos nukentėjusiojo prašomos atstovavimo išlaidos, nes tik iš pripažinto kaltu asmens gali būti išieškotos nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 301 str., 302 str.,303 str.1 d., 5 d. 1 p., 304 str., 305 str., 307 str., 308 str.,

nusprendžia:

L. Ž. išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 2 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimų požymių (BPK 303 str.5 d.1 p.).

Civilinį ieškinį, pareikštą nukentėjusiojo K. A., palikti nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.