- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-25
- Bylos Nr.
- 2A-676/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- D. L., A. D. L., D.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Radviliškio duona“
- Trečiasis asmuo
- S. L., R. V. R.
- Kategorijos
- 24.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. L. ir A. D. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-301-357/2012 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Radviliškio duona“ ir bankrutuojančios D. L. prekybos įmonės ieškinį atsakovams D. L., R. M., A. D. L., A. R. A., A. H. A., tretiesiems asmenims S. L., R. V. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
2008 m. lapkričio 25 d. dovanojimo sutartimi Nr. 10569 atsakovui A. D. L. perleistas (dovanotas) D. L. asmeninės nuosavybės teise priklausęs garažas (boksas), esantis adresu (duomenys neskelbtini).
2009 m. vasario 13 d. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 667 atsakovams A. R. A. ir A. H. A. perleistas (parduotas) už 30 000 Lt atsakovui D. L. asmeninės nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (1/4 dalis žemės sklypo, 1/4 dalis gyvenamojo namo, 1/4 dalis garažo, 1/4 dalis kitų statinių).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartimi D. L. prekybos įmonei iškelta bankroto byla, o to paties teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi į bankrutavusios D. L. prekybos įmonės bankroto bylą bendraatsakoviais įtraukti įmonės savininkas D. L. ir S. L..
Šalies argumentai
Ieškovai UAB „Radviliškio duona“ ir bankrutuojanti D. L. prekybos įmonė kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė: pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2008 m. lapkričio 25 d. sudarytą dovanojimo sutartį Nr. 10569, kuria atsakovas D. L. perleido A. D. L. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį garažą (boksą), esantį adresu (duomenys neskelbtini), o taip pat 2009 m. vasario 13 d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 667, kuria atsakovas D. L. perleido A. R. A. ir A. H. A. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (1/4 dalį žemės sklypo, 1/4 dalį gyvenamojo namo, 1/4 dalį garažo, 1/4 dalį kitų statinių); taikyti restituciją, įpareigojant atsakovus A. R. A. ir A. H. A. grąžinti atsakovo D. L. nuosavybėn (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą, o atsakovą D. L. įpareigojant grąžinti atsakovams A. R. A. ir A. H. A. jų sumokėtus 30 000 Lt, o taip pat įpareigojant atsakovą A. D. L. sumokėti 9 870 Lt sumą atsakovo D. L. naudai. Nurodė, kad ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu D. L. įmonė jau buvo nemoki, nes 2009 m. kovo 31d. Šiaulių apygardos teisme jau gautas savininko ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo, bendra patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudarė 194 245.21 Lt. Atsakovo D. L. asmeninės nuosavybės teise valdytas nekilnojamasis turtas 2009 m. vasario 13 d. pirkimo - pardavimo ir 2008 m. lapkričio 25 d. neatlygintinu dovanojimo sandoriais perleistas tikslingai, nesąžiningai siekiant išvengti asmeninės bankrutavusios individualios įmonės savininko atsakomybės prieš įmonės kreditorius. Atsakovo valdomas neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (D. L. prekybos įmonė) turėjo neįvykdytų finansinių prievolių, įmonės įsiskolinimų kreditoriams suma pradedant 2008 m. spalio mėnesiu iki pat bankroto bylos iškėlimo sistemingai kiekvieną mėnesį siekdavo daugiau kaip 50 000 Lt, o ginčijamų sandorių sudarymo metu, t. y. 2008 m. lapkričio bei 2009 m. vasario mėnesiais buvo 52.815,93 Lt ir 53.211,19 Lt, skola ieškovui UAB „Radviliškio duona“ sudarė iki 20 161,39 Lt. Ginčijamų sandorių sudarymo metu nurodyti kreditoriai, kurių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti atsakovo įmonės bankroto byloje, įskaitant ieškovą UAB „Radviliškio duona", jau turėjo galiojančią reikalavimo teisę atsakovo valdomos individualios įmonės atžvilgiu. Ginčijami sandoriai sudaryti siekiant nesąžiningai (CK 6.67 str. 1, 4 p.) sumažinti D. L., kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio, mokumą bei tokiu būdu tikintis išvengti išieškojimo nukreipimo į jo asmeninį turtą. Nurodė, kad bankrutavusios D. L. prekybos įmonės administratorius apie šiuo ieškiniu ginčijamų sandorių sudarymą sužinojo tik 2011 m. vasario 24 d. atlikęs patikrą Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje. Kreditorius UAB „Radviliškio duona" apie minėtus sandorius bankroto administratoriaus buvo informuotas dar vėliau, todėl įstatymo numatytas vienų metų senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti nagrinėjamu atveju nėra praleistas. Pažymėjo, kad įmonės savininkas bankroto administratoriaus niekada neinformavo apie iki bankroto bylos iškėlimo turėtą asmeninį turtą bei nesąžiningai nutylėjo, kad yra perleidęs visą jo asmeninės nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Tuo tarpu domėtis atsakovų turtine padėtimi imtasi po to, kai Šiaulių apygardos teismas D. L. ir S. L. 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi į D. L. prekybos įmonės bankroto bylą įtraukė bendraatsakoviais. Kita vertus, teismui manant, kad ieškovas - bankrutavusią įmonę atstovaujantis bankroto administratorius - praleido įstatymo nustatytą vienų metų terminą ieškiniui pareikšti, prašė priežastis, trukdžiusias administratoriui anksčiau sužinoti apie ginčijamų sandorių sudarymą, pripažinti svarbiomis, ir, vadovaujantis LR CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, atnaujinti senaties terminą ieškiniui pareikšti.
Ieškovai taip pat prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2008 m. spalio 17 d. su R. M. sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 10117, kuria atsakovas D. L. perleido R. M. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį garažą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bei taikyti restituciją, tačiau bylos nagrinėjimo metu šio reikalavimo atsisakė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė: pripažinti negaliojančia 2008 m. lapkričio 25 d. su A. D. L. sudarytą dovanojimo sutartį Nr. 10569, kuria atsakovas D. L. perleido A. D. L. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį garažą (boksą), esantį adresu (duomenys neskelbtini) nuo jos sudarymo momento; taikyti restituciją pinigais ir priteisti iš atsakovo A. D. L. 9 870 Lt sumą atsakovui D. L. įmokant į ieškovo bankrutavusios D. L. individualios įmonės sąskaitą; pripažinti negaliojančia 2009 m. vasario 13 d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 667, kuria atsakovas D. L. perleido A. R. A. ir A. H. A. atsakovui D. L. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (1/4 dalies žemės sklypo, 1/4 dalies gyvenamojo namo, 1/4 daliai garažo, 1/4 dalies kitų statinių); taikė restituciją pinigine kompensacija, priteisiant iš atsakovo D. L. ir perduodant ieškovui bankrutavusiai D. L. individualiai įmonei turto vertės skirtumą – 38 688 Lt; civilinę bylą atsakovo R. M. atžvilgiu jam pareikšto reikalavimo dalyje nutraukti; likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2008 m. lapkričio 25 d. sutartimi D. L. nuosavybės teise priklausęs garažas neatlygintinai perleistas su D. L. giminystės ryšiais susijusiam asmeniui A. D. L. (CK 6.67 str. 1 p.), tokiu būdu sudarant realią grėsmę, kad įstatymu numatyti jo, kaip individualios įmonės savininko subsidiarūs įsipareigojimai įmonės kreditoriams nebus tinkamai įvykdyti. Spręsdamas klausimą dėl 2009 m. vasario 13 d. turto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, teismas nurodė, kad atsakovui priklausantis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo perleistas už 3,3 kartus mažesnę kainą nei viešajame registre sandorio sudarymo metu buvusi nurodyta oficiali turto vidutinė rinkos vertė (CK 6.67 str. 4 p.), o už parduotą turtą gautas atlygis įtakojo D. L. galimybės atsiskaityti su kreditoriais sumažėjimą. Teismas nustatė, kad 2008 m. lapkričio 25 d. dovanotą garažą A. D. L. 2009 m. kovo 19 d. perleido trečiajam asmeniui R. V. R., kuris laikytinas sąžiningu pakartotinai perleisto turto įgijėju, todėl taikė restituciją pinigais. Atitinkamai spręsdamas restitucijos pagal 2009 m. vasario 13 d. sandorį klausimą, teismas atsižvelgė į tai, kad atsiradusias pasekmes sukėlė turto pardavėjo nesąžiningi veiksmai, sandoris sudarytas prieš trejus metus, turto įgijėjai naudojasi įgytu turtu, todėl restitucijos taikymas natūra prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 1.5 str.).
Spręsdamas senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti taikymo klausimą, teismas nurodė, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo dienos, kuomet administratoriui pateikiami ginčijamų sandorių sudarymą patvirtinantys dokumentai (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 str. 3 d. 8 p.). Tais atvejais, kai sandorį ginčija bankrutuojančios įmonės kreditorius, ieškinio senaties terminas skaičiuojamas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs aplinkybes, kad bankrutavusios D. L. prekybos įmonės administratorius apie šiuo ieškiniu ginčijamus atsakovo D. L. sandorius informaciją gavo 2009 m. lapkričio 10 d., o apie sandorių sudarymo aplinkybes sužinojo 2010 m. kovo 15 d. (atlikus patikrą Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje, 2011 m. vasario 24 d. gauti išrašai iš VĮ Registrų centro duomenų banko), po ko apie minėtus sandorius bankroto administratoriaus buvo informuotas kreditorius UAB „Radviliškio duona“ , laikė, kad kreditorius UAB „Radviliškio duona“ nėra praleidęs vienerių metų termino ieškiniui pareikšti. Jokių dokumentų, patvirtinančių ginčijamų sandorių sudarymo faktą atsakovas D. L. individualios įmonės bankroto administratoriui nei ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytais terminais, nei kada nors vėliau nepateikė, ieškinys pareikštas 2011 m. kovo 21 d., t. y. nežymiai praleidus ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis ir vadovaujantis LR CK 1.131 straipsnio 2 dalimi actio Pauliana pagrindu ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškinio pateikimo senaties terminą atnaujintino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai D. L. ir A. D. L. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Apie visus ginčijamus sandorius administratorius sužinojo 2009 m. lapkričio 10 d. iš VĮ „Registrų centras“ pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (teismas nepagrįstai nurodė, kad apie ginčijamus sandorius administratorius sužinojo 2010 m. kovo 15 d.), o ieškinys pareikštas tik 2011 m. kovo 21 d. ir atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį.
2. Asmeninės nuosavybės teise valdytą garažą D. L. perleido būdamas įsitikinęs, kad šis sandoris įmonės mokumui nepakenks, o minėtas garažas apskritai buvo įgytas 1991 m. rugsėjo 20 d. tėvo A. D. L. lėšomis, todėl D. L. jautė moralinę pareigą atsiskaityti su tėvu, nuolat materialiai rėmusiu D. L. įmonę.
3. Pasisakydamas dėl 2008 m. spalio 17 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas neatsižvelgė į šalių paaiškinimus apie tai, jog sulygtą kainą lėmė perkama tik maža nekilnojamojo turto dalis, o ne visas daiktas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai UAB „Radviliškio duona“ ir bankrutavusi D. L. prekybos įmonė prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad 2008 m. lapkričio – 2009 m. vasario mėnesiais įmonė jau buvo susidūrusi su finansinėmis problemomis ir atsakovas D. L., būdamas įmonės savininkas ir vadovas, aiškiai tą suprato, ką patvirtina ir bankroto bylos iškėlimo D. L. iniciatyva faktas. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto redakciją, įsigaliojusią nuo 2008 m. liepos 1 d., administratorius apie sandorius sužino nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą, gavimo dienos, o 2009 m. lapkričio 10 d. administratorius iš VĮ „Registrų centras“ gavo tik bendro pobūdžio informaciją, jog D. L. nuosavybės teise priklausęs turtas buvo perleistas. Tuo tarpu terminas praleistas dėl nepagrįsto ir nesąžiningo buvusio įmonės vadovo D. L. neveikimo, nepateikiant įmonės administratoriui visų dokumentų apie ginčo sandorius. Be to, ieškovas UAB „Radviliškio duona“ apie ginčijamus sandorius buvo informuotas tik po 2011 m. vasario 24 d. ir termino pateikti ieškinį actio Pauliana pagrindu nepraleido.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Atsakovai savo nesutikimą su skundžiamu sprendimu, visų pirma, argumentuoja tuo, kad teismas netinkami taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas. Tokį teiginį apeliantai grindžia ieškovo – bankrutuojančios įmonės administratoriaus veiksmų analize, kurios pagrindu daro išvadą, kad įmonės bankroto administratorius turėjo galimybę reikalavimą pareikšti ieškinio senaties termino ribose. Tačiau pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškinį pareiškė tiek bankrutuojanti įmonė, tiek ir jos kreditorius UAB ,,Radviliškio duona“, o apeliaciniame skunde jokie patikimi argumentai, paneigiantys pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad pastarasis ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino, nenurodyti bei nepateikti patikimi įrodymai, patvirtinantys, kad šis ieškovas apie ginčijamus sandorius sužinojo anksčiau negu teismo nustatyta data.
Tuo tarpu atnaujinęs ieškinio senaties terminą įmonės administratoriaus pareikštam reikalavimui pirmosios instancijos teismas nurodė, kad terminas praleistas nežymiai bei, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad iškėlus bankroto bylą įmonės savininkas atsakovas D. L. nebendradarbiavo su bankroto administratoriumi bei nepateikė duomenų apie tai, kad prieš iškeliant įmonei bankroto bylą perleido savo turtą tretiesiems asmenims. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde argumentų, paneigiančių teismo išvadą dėl atsakovo nebendradarbiavimo su ieškovu apskritai nėra.
Apeliantas nurodo, kad tiek dovanodamas garažą savo tėvui atsakovui A. D. L., tiek parduodamas namo dalį, buvo įsitikinęs, kad šiais sandoriais įmonės mokumui nepakenks. Tačiau toks argumentas, turint omenyje, kad praėjus pakankamai trumpam laikui po ginčo sutarčių sudarymo, apeliantas pats kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuri buvo iškelta 2009 m. balandžio 22 d., negali būti vertinamas kaip pagrįstas.
Apeliantas D. L. nurodo, kad dovanodamas tėvui garažą įvykdė moralinę pareigą atsiskaityti su juo už materialinę pagalbą, suteiktą kuriant įmonę, tačiau šiam teiginiui įrodyti vien liudytojos S. L. parodymų, į kuriuos nurodo apeliantas, nepakanka, o patikimi rašytiniai įrodymai nebuvo pateikti.
Be to, įmonė buvo įkurta dar 1993 m., tuo tarpu tai, kodėl moralinė pareiga buvo įvykdyta tik prieš iškeliant bankroto bylą, apeliantas nepaaiškino. Ginčo sandoriu garažą padovanojo būtent apeliantas D. L., t. y. turto savininku buvo būtent jis ir šios aplinkybės nepaneigia apelianto nuoroda į teismui pateiktą jo aukštojo mokslo baigimo diplomo kopiją.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad apeliantai nagrinėjamu atveju nepaneigė dovanojimo sutarties šalių nesąžiningumo prezumpcijos (CK 6.67 str. 1 p.). Be to, pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį neatlygintinas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Atitinkamai teigti, kad teismo taikytas restitucijos būdas prieštarauja CK 1.5 straipsnyje nustatytiems kriterijams nėra pagrindo.
Pripažindamas ginčijamą pirkimo - pardavimo sandorį negaliojančiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 6.67 straipsnio 4 punkto nuostatomis bei konstatavo, kad atsakovo parduoto turto vertė buvo kelis kartus didesnė už pardavimo kainą. Apelianto argumentai, kad parduodama buvo tik dalis turto, šios teismo išvados nepaneigia.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Teikiant apeliacinį skundą atsakovas A. D. L. sumokėjo 296,10 Lt žyminio mokesčio (2 t., 68 b. l.), o taip pat 150 Lt už D. L., nors minėti atsakovai yra atleisti nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl sumokėtas žyminis mokestis atsakovams grąžintinas (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 5 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti 296,10 Lt (du šimtus devyniasdešimt šešis litus 10 ct) sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą A. D. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir 150 Lt (šimtą penkiasdešimt litų) – D. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)