- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-05-06
- Bylos Nr.
- eI2-1929-764/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02691-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos
- Atsakovas
- Lietuvos gyventojų
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. SVOA-32; 2) jeigu teismas netenkintų pirmojo VMU prašymo panaikinti 2024 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. SVOA-32, pripažinti, jog paminklo pašalinimas ir palaikų perlaidojimas, vadovaujantis Draudimo propaguoti įstatymo 5 str. 4 d. paminklo pašalinimą ir palaikų perkėlimą pašalinimas būtų vykdomas iš valstybės biudžeto lėšų.
Paaiškina, kad 2024 m. gegužės 3 d. gautas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – Centras) raštas dėl 2024 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. SVOA-32 vykdymo (toliau – Sprendimas). Sprendime nurodoma, jog valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija (toliau – VMU) privalo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo (toliau – Draudimo propaguoti įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje numatytomis nuostatomis: kai „Viešojo objekto valdytojas (o kai objekto savininkas nežinomas, – žemės, ant kurios yra objektas, valdytojas), gavęs šio įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nurodytą Centro generalinio direktoriaus sprendimą, organizuoja viešojo objekto pašalinimą arba pakeitimą ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio sprendimo gavimo dienos, o jeigu sprendimas apskundžiamas teismui – nuo teismo sprendimo, kuriuo skundas atmestas, įsiteisėjimo dienos“, pašalinti viešąjį objektą - paminklą J. B., esantį Plungės rajono savivaldybėje prie Iešnalio ežero, perkeliant palaikus ir antkapį į kapines. VMU su Centro Sprendimu bei pateikta informacija nesutinka.
Teigia, jog akivaizdu, kad Draudimo propaguoti įstatyme nurodyta, jog viešojo objekto savininku ir/ar valdytoju gali būti valstybės ir/ar savivaldybės ir/ar kitų juridinių asmenų nuosavybės ir/ar patikėjimo teise valdomas turtas tik tuomet, kai nurodytas turtas neturi savininko. Pažymi, kad Centras nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad buvo atliktos visos procedūros siekiant išsiaiškinti, kas yra viešojo objekto savininkas. Pagal viešai prieinamą informaciją, buvo skelbiama, jog viešasis objektas turi savininką, t. y. J. B. duktė S. B.-D.. Tai patvirtina internetinėje svetainėje XXI amžius paskelbtas straipsnis „Pirmąkart prie tėvo kapo“. Taigi akivaizdu, jog paminklas J. B. ir J. B. palaikai priklauso J. B. tiesioginiams palikuoniams bei paveldėtojams. Paaiškina, kad Draudimo propaguoti įstatymas aiškiai nurodo, jog viešojo objekto pašalinimas yra objekto savininko pareiga ir ši pareiga pereina žemės, ant kurios yra objektas valdytojui, tik tuomet kai savininkas nėra žinomas ar jo neįmanoma nustatyti. Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo 25 str. 5 d. numato, kad „Kapinėse palaidoti žmogaus palaikai ekshumuojami palaidoto žmogaus <...> pilnamečių vaikų, <...> artimųjų giminaičių prašymu, jeigu jų nėra kai siekiama išsaugoti istorinę atmintį ar atlikti tyrimus, – Kultūros ministerijos įgaliotos institucijos ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro prašymu ir turint Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą ekshumuoti žmogaus palaikus kapinėse“. Leidimo ekshumuoti žmogaus palaikus išdavimo taisyklių I skyriaus 3 punktas nurodo, jog „Leidimas išduodamas palaidoto žmogaus sutuoktinio, partnerio arba pilnamečių vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), jeigu jų nėra, – artimųjų giminaičių prašymu, jeigu jų nėra ir kai siekiama išsaugoti istorinę atmintį ar atlikti tyrimus, – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įgaliotos institucijos ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro prašymu (toliau – pareiškėjas).“ Aukščiau pateikti įstatymai aiškiai nurodo, jog mirusio asmens palaikais, jų perlaidojimu (ekshumavimu), prašymų bei leidimų gavimu rūpinasi išimtinai mirusiojo artimieji, o tik jiems nesant, mirusiojo palaikų perkėlimu (ekshumavimu) įgaliojamos įstatymuose numatytos institucijos. Atsižvelgiant į tai, jog viešasis objektas turi savininką, Centro nurodymas dėl viešojo objekto pašalinimo pirmiausia turi būti adresuotas viešojo objekto savininkui.
Pažymi, kad Draudimo propaguoti įstatymo 5 str. 4 d. nurodyta, jog „Viešojo objekto, neatitinkančio šio įstatymo 3 straipsnio nuostatų, pašalinimas arba pakeitimas atliekamas iš valstybės ar savivaldybės, kurioms nuosavybės teise priklauso ar yra jų valdomas turtas, biudžeto lėšų <...>“. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 str. nurodyta, kas gali būti valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektais: „1. Valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas) ir Vyriausybė įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 2. Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja: 1) Lietuvos bankas, valstybės institucijos, įstaigos ir organizacijos, vadovaudamiesi įstatymais ir kitais teisės aktais; 2) valstybės įmonės 3) <...>; 3. Subjektų, valdančių, naudojančių valstybės turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai, šių subjektų įstatai (nuostatai) ir turto patikėjimo sutartis šioįstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais.“ Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 5 str. 5 d. numatyta, jog „Miškų urėdija atlieka šias valstybines funkcijas: 1) patikėjimo teise valdo, naudoja valstybinius miškus ir jais disponuoja įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdo juose kompleksinę miškų ūkio veiklą; 2) miškuose, nesvarbu, kokia yra jų nuosavybės forma, įgyvendina bendrą valstybinę miško priešgaisrinės apsaugos sistemą; 3) Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja ir (ar) įgyvendina bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose; 4) diegia pažangias miškų įveisimo, atkūrimo, apsaugos, tvarkymo ir miško išteklių naudojimo technologijas; 5) vykdo miško medžių selekciją ir vysto sėklinę miško bazę; 6) organizuoja ir vykdo prevencinę veiklą, siekdama užtikrinti šio įstatymo 17 str. įtvirtintų miško apsaugos uždavinių įgyvendinimą.“ VMU įstatų 7 p. numatyti įmonės veiklos tikslai – patikėjimo teise valdyti, naudoti valstybinius miškus ir jais disponuoti įstatymo nustatyta tvarka, vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybiniuose miškuose, įgyvendinti bendrą valstybinę miško priešgaisrinės apsaugos sistemą, organizuoti ir (ar) įgyvendinti bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose, diegti pažangias miškų įveisimo, atkūrimo, apsaugos, tvarkymo ir miško išteklių naudojimo technologijas, teikti kitas viešąsias paslaugas ir vykdyti kitą veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. nurodo, jog „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai“. Atsižvelgiant į tai, jog valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai ir parkai (Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 6 str. 1 d. 4 p.), o VMU įstatymo pagrindu nustatyta tik vykdyti kompleksinę miškų veiklą, nuosavybės teise ir/ar perduoto valdyti patikėjimo teise negali būti turtas, nesusijęs su miško ūkine veikla. Tuo pagrindu, VMU mano, jog viešasis objektas, jei nėra nustatomas jo savininkas – yra išimtinai valstybės nuosavybė, o pašalinimas, kaip tai ir nurodo Draudimo propaguoti įstatymo 5 str. 4 d. turi būti vykdomas iš valstybės biudžeto lėšų.
Atsiliepimas
Atsakovas Centras atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad nuo 2023 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Draudimo propaguoti įstatymo paskirtis – nustatyti totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimą, viešųjų objektų pripažinimo tokiais, kuriais pažeidžiamas draudimas propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, tvarką, viešųjų objektų, pripažintų tokiais, kuriais pažeidžiamas draudimas propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, pašalinimo ar pakeitimo tvarką, totalitarinių, autoritarinių režimų ideologijų sklaidos prevencijos priemones. Pagal šio įstatymo 3 straipsnį, yra draudžiama propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas viešuosiuose objektuose bet kokia forma įamžinant ar atvaizduojant: 1) simbolius, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos ar pateikiant informaciją, kuria propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos; 2) asmenis (kai žinoma, kad šie asmenys veikė ar veikia okupacinėse politinėse, karinėse, represinėse struktūrose arba okupacinės valdžios centrinėse struktūrose ir aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms, karinėms, represinėms struktūroms), organizacijas, įvykius ar datas, simbolizuojančius (-ias) totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, tokių režimų vykdytą ar vykdomą karinę agresiją prieš kitą valstybę, Lietuvos 1940–1941 metų ir 1944–1990 metų sovietinę okupaciją bei 1939–1944 metų nacistinę okupaciją, šių okupacijų įtvirtinimą ir represijas. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 8 dalyje nustatyta, kad vienas iš subjektų, kuriam pavesta atlikti viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, yra Centras. Vertinimą, ar viešieji objektai atitinka aptariamo įstatymo 3 straipsnio nuostatas, atlieka Lietuvos Respublikos Seimo 2023 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. XIV-2030 sudaryta tarpinstitucinė komisija (toliau – Komisija) (Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Šio įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad Centro generalinis direktorius, gavęs Komisijos išvadą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) pašalinti viešąjį objektą dėl neatitikties šio įstatymo 3 straipsnio nuostatoms arba pakeisti viešąjį objektą, jeigu jo sudedamąją dalį, savybes, pavadinimą ar kitą elementą, neatitinkančius šio įstatymo 3 straipsnio nuostatų, galima pašalinti nepažeidžiant objekto paskirties ir naudojimo tikslo; 2) nėra pakankamo pagrindo pašalinti arba pakeisti viešąjį objektą. Aptariamo įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad Centro generalinio direktoriaus sprendimas per šioje dalyje nurodytą terminą išsiunčiamas vykdyti valstybės ar savivaldybės institucijai, kitam asmeniui, kuriai (-iam) nuosavybės teise priklauso ar kurios (-io) yra valdomas Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio nuostatų neatitinkantis viešasis objektas. Taip pat pažymėtina, kad pagal aptariamo įstatymo 5 straipsnį, viešojo objekto valdytojas (o kai objekto savininkas nežinomas, – žemės, ant kurios yra objektas, valdytojas), gavęs aptariamo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nurodytą Centro generalinio direktoriaus sprendimą, organizuoja viešojo objekto pašalinimą arba pakeitimą ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio sprendimo gavimo dienos, o jeigu sprendimas apskundžiamas teismui – nuo teismo sprendimo, kuriuo skundas atmestas, įsiteisėjimo dienos (5 straipsnio 1 dalis); viešojo objekto valdytojui, atsakingam už viešąjį objektą, neatitinkantį šio įstatymo 3 straipsnio nuostatų, per 3 mėnesius nepakeitus ar nepašalinus viešojo objekto, neatitinkančio šio įstatymo 3 straipsnio nuostatų, kaip nurodyta Centro generalinio direktoriaus sprendime, savivaldybės vykdomoji institucija ne vėliau kaip per 3 mėnesius organizuoja šio viešojo objekto pašalinimą arba pakeitimą, tokiu būdu įgydama teisę reikalauti iš viešojo objekto valdytojo, atsakingo už šį viešąjį objektą, atlyginti dėl viešojo objekto keitimo ar šalinimo darbų turėtas išlaidas (5 straipsnio 3 dalis); viešojo objekto, neatitinkančio šio įstatymo 3 straipsnio nuostatų, pašalinimas arba pakeitimas atliekamas iš valstybės ar savivaldybės, kurioms nuosavybės teise priklauso ar yra jų valdomas turtas, biudžeto lėšų, ar kito asmens, kurio nuosavybės teise priklauso ar yra jo valdomas turtas, lėšų. <...> (5 straipsnio 4 dalis); apie viešojo objekto, neatitinkančio šio įstatymo 3 straipsnio nuostatų, pašalinimą arba pakeitimą valstybės ar savivaldybės institucija, objekto savininkas ar valdytojas informuoja Centrą (5 straipsnio 5 dalis). Taigi, iš aptarto teisinio reglamentavimo seka, kad įstatymų leidėjas pareigą įgyvendinti šį konkretų įstatymą nustatė Centrui ir valstybės bei savivaldybės institucijoms, kurioms dar pavesta vykdyti ir Centro generalinio direktoriaus sprendimus, priimtus aptariamo Draudimo propaguoti įstatymo nustatyta tvarka, taip pat ir tais atvejais, kai jų nevykdo viešojo objekto valdytojas ar kitas už jį atsakingas asmuo; o Centro generaliniam direktoriui nustatyta pareiga ir suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus savarankiškai.
Nurodo, jog Centro generalinis direktorius, gavęs Komisijos 2024 m. vasario 28 d. išvadą Nr. VOAK-24, vadovaudamasis Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 1 punktu, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame nurodė, kad viešasis objektas turi būti pašalintas perkeliant J. B.-K. palaikus ir antkapį į kapines. Šis Sprendimas 2024 m. kovo 13 d. raštu Nr. 13R-184 buvo pateiktas vykdyti savivaldybei, kurios teritorijoje ir yra aptariamas viešasis objektas. Pažymėtina ir tai, kad Centras, siekdamas nustatyti aptariamo objekto savininkus ar valdytojus, į šią savivaldybę kreipėsi dar 2023 m. spalio 3 d. raštu Nr. 13R-672. Tačiau gavus iš Plungės rajono savivaldybės 2024 m. vasario 6 d. ir 2024 m. balandžio 15 d. raštus, jog nepavyko nustatyti šio objekto (antkapinio paminklo) nuosavybės teisių ir kad šis objektas yra ant valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos valdomos žemės, vadovaujantis Draudimo propaguoti įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Sprendimas Centro 2024 m. gegužės 3 d. raštu Nr. 13R-340 buvo pateiktas vykdyti pareiškėjai, kaip žemės, ant kurios yra aptariamas viešasis objektas, valdytojai. Tai, kad aptariamas viešasis objektas nepriklauso skunde nurodomiems J. B. artimiesiems, iš dalies patvirtina ir pačios Pareiškėjos nurodytoje publikacijoje pateikta informacija, kad J. B. dukra pirmą kartą pamatė savo tėvo kapą ir pirmą kartą atvyko prie jau pastatyto paminklo. Šioje Pareiškėjos nurodytoje publikacijoje nėra nurodyti jokie duomenys, patvirtinantys, kad būtent paminėti J. B. artimieji yra šio paminklo statytojai, valdytojai, savininkai ar už jį atsakingi asmenys. Atkreiptinas dėmesys, kad tokių faktinių duomenų skunde nepateikė ir pati Pareiškėja. Susipažinus su Pareiškėjos nurodytoje publikacijoje skelbiamomis aplinkybėmis galima tik susidaryti nuomonę, kad J. B. dukra, atvykusi į Lietuvą, pirmą kartą pamatė aptariamą kapą ir paminklą, kad anksčiau apie šį objektą galbūt net nieko nežinojo ir prie jo statybos ar įrengimo darbų neprisidėjo. Todėl, Centro nuomone, pareiškėja yra neteisi, teigdama, kad skundžiamas Sprendimas turi būti pateiktas vykdyti būtent pareiškėjos nurodomoje publikacijoje įvardintiems J. B. artimiesiems. Centro nuomone, aptartas teisinis reglamentavimas ir nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad būtent Pareiškėja yra subjektas, atsakingas už tinkamą Sprendimo įvykdymą, taip pat ir tai, kad skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiomis Draudimo propaguoti įstatymo nuostatomis ir teigti apie šių nuostatų nesilaikymą, jų pažeidimą ar Sprendimo neteisėtumą, ar kad Centras veikė viršydamas šiuo įstatymu jam nustatytas kompetencijos ribas nėra jokio pagrindo. Priešingai nei teigiama skunde, Centras tinkamai įvykdė minėtas Draudimo propaguoti įstatymo nuostatas, kuriomis vadovaudamasis Sprendimą pateikė vykdyti atsakingam už šio Sprendimo įgyvendinimą subjektui – žemės, ant kurios yra aptariamas viešasis objektas, valdytojui. Pareiškėja neginčija, kad būtent ji yra žemės, ant kurios ir yra aptariamas objektas, valdytoja, kuriai teisės aktų nustatyta tvarka valstybinė žemė perduota patikėjimo teise. Centras ėmėsi reikiamų priemonių nustatyti šio objekto savininkus, kurie, deja, nebuvo nustatyti. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Draudimo propaguoti įstatymo nuostatose nėra nurodyta Centrui pareiga kiekvienu atveju identifikuoti konkretų viešojo objekto savininką – nes, kaip minėta, šiame įstatyme yra nustatyta, kad tuo atveju, kai objekto savininkas nėra žinomas, Sprendimo įvykdymo pareiga tenka žemės, ant kurios yra toks viešasis objektas, valdytojui. Juolab kad toks asmuo (fizinis ar juridinis) yra apskritai atsakingas už jo valdomos žemės naudojimą tiek pagal paskirtį, tiek laikantis teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 53 ir kiti straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245 ir kiti straipsniai). Taigi, jis kartu turi pareigą žinoti bei rūpintis įrenginiais, pastatais ir / ar kitais objektais, kurie yra jo atsakomybėje (nuosavybėje) esančioje žemėje, o esant savavališkos statybos atvejams, šios padariniai turi būti šalinami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka.
Pažymi, kad siekiant padėti tinkamai įgyvendinti skundžiamą Sprendimą, pareiškėjai buvo suteikta aktuali informacija bei perduoti atitinkamas paslaugas teikiančių asmenų kontaktai, jog šiuo atveju Sprendimo įgyvendinimo veiksmus ji turėtų atlikti bei juos derinti būtent kartu su Plungės rajono savivaldybe ne tik dėl palaikų paieškos ar jų perkėlimo (ekshumavimo) darbų, bet dar ir tuo aspektu, kad, palaikų suradimo atveju, turi būti rastas bendras sutarimas į kurias Plungės rajono savivaldybės teritorijoje esančias kapines ir kurioje jų vietoje šie palaikai būtų perkeliami bei perlaidojami – nes būtent Plungės rajono savivaldybės viena iš savarankiškųjų funkcijų yra jos teritorijoje esančių kapinių priežiūros organizavimas (Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 41 punktas, Kapinių priežiūros organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“, 2, 4 ir kiti punktai). Be to, jei ateityje savininkas ar kiti asmenys, atsakingi už šį viešąjį objektą, bus nustatyti, Pareiškėja ir / ar Plungės rajono savivaldybė įgys teisę reikalauti iš tokių asmenų atlyginti dėl viešojo objekto šalinimo darbų turėtas išlaidas – kaip tai ir yra nustatyta anksčiau minėtoje Draudimo propaguoti įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, bei kituose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.111, 6.245, 6.263 ir kiti straipsniai). Nors pareiškėja skunde teisingai nurodo, kad ji nėra subjektas, turintis teisę Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka kreiptis į atitinkamas institucijas dėl leidimo ekshumuoti J. B. palaikus, tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad šio straipsnio nuostatos reglamentuoja atvejus, kai palaikų perkėlimas (ekshumavimas) vykdomas kapinėse ir toks leidimas ekshumuoti žmogaus palaikus nesuteikia teisės šį leidimą gavusioms institucijoms juos perlaidoti (tai, kaip minėta, yra savivaldybės vykdomosios institucijos prerogatyva), o Sprendime nurodyto antkapio perkėlimas turėtų būti atliekamas Kapinių tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“ 25 punkte nustatyta tvarka. Vadovaujantis minėtomis Draudimo propaguoti įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatomis, atsižvelgiant ir į Pareiškėjos įstatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-7 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2021 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. D1-751 redakcija), 3 punktą, kad būtent valstybė yra pareiškėjos savininkė, Centro nuomone, sutiktina su skundo teiginiu, kad Sprendime nurodyto viešojo objekto pašalinimo išlaidos turi būti padengiamos iš valstybės biudžeto lėšų.
Teigia, jog pareiškėja skunde nenurodė, kokiu pagrindu, jos nuomone, turėtų būti panaikintas skundžiamas Sprendimas. Iš skundo turinio matyti, kad skunde nėra ginčijamas Sprendimo turinys, jo teisėtumas ar pan. Centro nuomone, tai, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka pareiškėjos nuomonės, norų ir / ar pageidavimų nėra pagrindas konstatuoti Centrą pažeidus skunde nurodytų ar šiame atsiliepime aptartų teisės aktų reikalavimus, teisėtumo principą, ar skundžiamą Centro Sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį naikinti. Priešingai nei mano pareiškėja, skundžiamas Centro Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir priimtas vadovaujantis Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Centro Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2024 m. gegužės 3 d. pareiškėja gavo Centro raštą dėl 2024 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. SVOA-32 vykdymo. Sprendime nurodoma, jog VMU privalo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytomis nuostatomis: kai „Viešojo objekto valdytojas (o kai objekto savininkas nežinomas, – žemės, ant kurios yra objektas, valdytojas), gavęs šio įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nurodytą Centro generalinio direktoriaus sprendimą, organizuoja viešojo objekto pašalinimą arba pakeitimą ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio sprendimo gavimo dienos, o jeigu sprendimas apskundžiamas teismui – nuo teismo sprendimo, kuriuo skundas atmestas, įsiteisėjimo dienos“, pašalinti viešąjį objektą - paminklą J. B., esantį Plungės rajono savivaldybėje prie Iešnalio ežero, perkeliant palaikus ir antkapį į kapines.
VMU su Centro Sprendimu bei pateikta informacija nesutinka.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Centras nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad buvo atliktos visos procedūros siekiant išsiaiškinti, kas yra viešojo objekto savininkas. Pagal viešai prieinamą informaciją, buvo skelbiama, jog viešasis objektas turi savininką, t. y. J. B. duktė S. B.-D.. Tai patvirtina internetinėje svetainėje XXI amžius paskelbtas straipsnis „Pirmąkart prie tėvo kapo“. Taigi akivaizdu, jog paminklas J. B. ir J. B. palaikai priklauso J. B. tiesioginiams palikuoniams bei paveldėtojams. Teigia, jog mirusio asmens palaikais, jų perlaidojimu (ekshumavimu), prašymų bei leidimų gavimu rūpinasi išimtinai mirusiojo artimieji, o tik jiems nesant, mirusiojo palaikų perkėlimu (ekshumavimu) įgaliojamos įstatymuose numatytos institucijos. Atsižvelgiant į tai, jog viešasis objektas turi savininką, Centro nurodymas dėl viešojo objekto pašalinimo pirmiausia turi būti adresuotas viešojo objekto savininkui.
Teismas nesutinka su šiais pareiškėjos teiginiais, kadangi Centro generalinis direktorius, gavęs Komisijos 2024 m. vasario 28 d. išvadą Nr. VOAK-24, vadovaudamasis Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 1 punktu, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame nurodė, kad viešasis objektas turi būti pašalintas perkeliant J. B.-K. palaikus ir antkapį į kapines. Šis Sprendimas 2024 m. kovo 13 d. raštu Nr. 13R-184 buvo pateiktas vykdyti savivaldybei, kurios teritorijoje ir yra aptariamas viešasis objektas. Pažymėtina ir tai, kad Centras, siekdamas nustatyti aptariamo objekto savininkus ar valdytojus, į šią savivaldybę kreipėsi dar 2023 m. spalio 3 d. raštu Nr. 13R-672. Tačiau gavus iš Plungės rajono savivaldybės 2024 m. vasario 6 d. ir 2024 m. balandžio 15 d. raštus, jog nepavyko nustatyti šio objekto (antkapinio paminklo) nuosavybės teisių ir kad šis objektas yra ant valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos valdomos žemės, vadovaujantis Draudimo propaguoti įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Sprendimas Centro 2024 m. gegužės 3 d. raštu Nr. 13R-340 buvo pateiktas vykdyti pareiškėjai, kaip žemės, ant kurios yra aptariamas viešasis objektas, valdytojai. Tai, kad aptariamas viešasis objektas nepriklauso skunde nurodomiems J. B. artimiesiems, iš dalies patvirtina ir pačios pareiškėjos nurodytoje publikacijoje pateikta informacija, kad J. B. dukra pirmą kartą pamatė savo tėvo kapą ir pirmą kartą atvyko prie jau pastatyto paminklo. Šioje Pareiškėjos nurodytoje publikacijoje nėra nurodyti jokie duomenys, patvirtinantys, kad būtent paminėti J. B. artimieji yra šio paminklo statytojai, valdytojai, savininkai ar už jį atsakingi asmenys. Atkreiptinas dėmesys, kad tokių faktinių duomenų skunde nepateikė ir pati pareiškėja. Teismo vertinimu, pareiškėja yra subjektas, atsakingas už tinkamą Sprendimo įvykdymą, skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiomis Draudimo propaguoti įstatymo nuostatomis ir teigti apie šių nuostatų nesilaikymą, jų pažeidimą ar Sprendimo neteisėtumą, ar kad Centras veikė viršydamas šiuo įstatymu jam nustatytas kompetencijos ribas nėra jokio pagrindo. Centras tinkamai įvykdė minėtas Draudimo propaguoti įstatymo nuostatas, kuriomis vadovaudamasis Sprendimą pateikė vykdyti atsakingam už šio Sprendimo įgyvendinimą subjektui – žemės, ant kurios yra aptariamas viešasis objektas, valdytojui. Centras ėmėsi reikiamų priemonių nustatyti šio objekto savininkus, kurie nebuvo nustatyti. Draudimo propaguoti įstatymo nuostatose nėra nurodyta Centrui pareiga kiekvienu atveju identifikuoti konkretų viešojo objekto savininką – nes įstatyme yra nustatyta, kad tuo atveju, kai objekto savininkas nėra žinomas, Sprendimo įvykdymo pareiga tenka žemės, ant kurios yra toks viešasis objektas, valdytojui. Juolab kad toks asmuo (fizinis ar juridinis) yra apskritai atsakingas už jo valdomos žemės naudojimą tiek pagal paskirtį, tiek laikantis teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 53 ir kiti straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245 ir kiti straipsniai). Taigi, jis kartu turi pareigą žinoti bei rūpintis įrenginiais, pastatais ir / ar kitais objektais, kurie yra jo atsakomybėje (nuosavybėje) esančioje žemėje, o esant savavališkos statybos atvejams, šios padariniai turi būti šalinami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka.
Pareiškėja pažymi, jog atsižvelgiant į tai, jog valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai ir parkai (Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 6 str. 1 d. 4 p.), o VMU įstatymo pagrindu nustatyta tik vykdyti kompleksinę miškų veiklą, nuosavybės teise ir/ar perduoto valdyti patikėjimo teise negali būti turtas, nesusijęs su miško ūkine veikla. VMU mano, jog viešasis objektas, jei nėra nustatomas jo savininkas – yra išimtinai valstybės nuosavybė, o pašalinimas, kaip tai ir nurodo Draudimo propaguoti įstatymo 5 str. 4 d. turi būti vykdomas iš valstybės biudžeto lėšų.
Siekiant padėti tinkamai įgyvendinti skundžiamą Sprendimą, pareiškėjai buvo suteikta aktuali informacija bei perduoti atitinkamas paslaugas teikiančių asmenų kontaktai, jog šiuo atveju Sprendimo įgyvendinimo veiksmus ji turėtų atlikti bei juos derinti būtent kartu su Plungės rajono savivaldybe ne tik dėl palaikų paieškos ar jų perkėlimo (ekshumavimo) darbų, bet dar ir tuo aspektu, kad, palaikų suradimo atveju, turi būti rastas bendras sutarimas į kurias Plungės rajono savivaldybės teritorijoje esančias kapines ir kurioje jų vietoje šie palaikai būtų perkeliami bei perlaidojami – nes būtent Plungės rajono savivaldybės viena iš savarankiškųjų funkcijų yra jos teritorijoje esančių kapinių priežiūros organizavimas (Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 41 punktas, Kapinių priežiūros organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“, 2, 4 ir kiti punktai). Be to, jei ateityje savininkas ar kiti asmenys, atsakingi už šį viešąjį objektą, bus nustatyti, Pareiškėja ir / ar Plungės rajono savivaldybė įgys teisę reikalauti iš tokių asmenų atlyginti dėl viešojo objekto šalinimo darbų turėtas išlaidas – kaip tai ir yra nustatyta anksčiau minėtoje Draudimo propaguoti įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, bei kituose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.111, 6.245, 6.263 ir kiti straipsniai). Nors pareiškėja skunde teisingai nurodo, kad ji nėra subjektas, turintis teisę Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka kreiptis į atitinkamas institucijas dėl leidimo ekshumuoti J. B. palaikus, tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad šio straipsnio nuostatos reglamentuoja atvejus, kai palaikų perkėlimas (ekshumavimas) vykdomas kapinėse ir toks leidimas ekshumuoti žmogaus palaikus nesuteikia teisės šį leidimą gavusioms institucijoms juos perlaidoti (tai, kaip minėta, yra savivaldybės vykdomosios institucijos prerogatyva), o Sprendime nurodyto antkapio perkėlimas turėtų būti atliekamas Kapinių tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“ 25 punkte nustatyta tvarka. Vadovaujantis minėtomis Draudimo propaguoti įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatomis, atsižvelgiant ir į pareiškėjos įstatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-7 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2021 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. D1-751 redakcija), 3 punktą, kad būtent valstybė yra pareiškėjos savininkė, Centro nuomone, sutiktina su skundo teiginiu, kad Sprendime nurodyto viešojo objekto pašalinimo išlaidos turi būti padengiamos iš valstybės biudžeto lėšų.
Teismo vertinimu, skundžiamas Sprendimas pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, Sprendimo turinys leido pareiškėjai identifikuoti ir suprasti sprendime nurodytų pareiškėjos teisių ir pareigų apimtį, nustatyti įtakos sprendimui priimti turėjusias aplinkybes, argumentuotai nesutikti su sprendimo motyvais ir visapusiškai pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Iš skundo turinio matyti, kad skunde nėra ginčijamas Sprendimo turinys, jo teisėtumas ar pan.
Atsižvelgęs į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, ginčo šalių procesiniuose dokumentuose pateiktas aplinkybes ir argumentus, teismas daro išvadą, kad Centras iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Centro Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad ginčo šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, be to, ginčo šalių pateikti kiti argumentai nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, atitinkamai teismas detaliau dėl jų nepasisako, nors ir vertino juos visų pareiškėjo pateiktų aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Apibendrindamas nurodytus argumentus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Kadangi šiuo sprendimu pareiškėjos skundas atmestas, todėl pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.