Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A – 124 – 198 / 2011

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 28 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5837-811/2010 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui R. S. dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo nuomone, šalių santykiams taikytinos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Nurodė, jog šalys sudarydamos Sutartį aptarė automobilio trūkumus, tačiau specialiai neaptarė parduodamo automobilio kokybės, susijusios su ieškovo reikalavimais – dėl kondicionieriaus veikimo ir oro pagalvių. Laikė, kad ieškovo paaiškinimai dėl su automobilio kokybe susijusių aplinkybių yra prieštaringi: ieškinyje nurodė ir bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad kondicionieriaus veikimo sudarant sutartį negalėjo patikrinti, tai pastebėjo tik šiltuoju metų laiku, 2010-05-03 nustačius, kad yra kiauras kondicionierius, vėliau paaiškino, kad trūkumai paaiškėjo apie 2010 m. vasario 26-27 d. patikrinus automobilį Kupiškyje kompiuterine diagnostika. Teismo nuomone, nors ieškovas pateikė Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro raštą, kuriame nurodyta, kad laikotarpyje nuo 2010-02-13 iki 2010-09-22 eismo įvykių, kuriame būtų dalyvavęs ginčo automobilis, neregistruota, tačiau nepateikė įrodymų, kad jo nurodyti automobilio trūkumai galėjo atsirasti autoįvykio metu. Pirkėjas, teigdamas, kad parduotas daiktas neatitiko kokybės reikalavimų, turėjo byloje pateikti įrodymus, kokių kokybės reikalavimų jis neatitiko, t. y. kokie yra nustatyti techniniai reikalavimai automobiliams Nissan Murano, kuriems iš jų neatitiko parduotas ieškovui automobilis, tačiau tokių įrodymų ieškovas nepateikė, atstovo pagalba naudotis atsisakė. Pažymėjo, jog išvadai, kad automobilis neatitiko reikalavimų, padaryti byloje reikalingos specialios žinios, todėl teismas turėtų pasiūlyti šalims skirti byloje automobilio techninę ekspertizę (CPK 212 str. 1 d.). Šia proceso norma būtų tikslinga byloje pasinaudoti tuo atveju, jei ieškovas reikštų reikalavimą atlyginti nuostolius dėl to, kad dėl paslėpto trūkumo parduotas daiktas žuvo, t. y. tuo pagrindu, kuris nurodytas CK 6.334 str. 3 d. Pažymėjo, kad CK 6.353 str. nuostata, kuria vadovaujasi ieškovas, yra specialioji norma, taikoma vartojimo pirkimo – pardavimo teisiniams santykiams. Tačiau tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai savo esme nelaikytini vartojimo teisiniais santykiais, kadangi atsakovas nėra asmuo, kuris verčiasi prekyba, kaip tai numatyta CK 6.350 str. 1 d. Sutartyje nėra tokios sąlygos, kuri draustų pirkėjui pasinaudoti kuria nors iš teisių, numatytų CK 6.334 str. 1 d. Nors ieškovas įrodinėja, kokius nuostolius patyrė dėl to, kad jam buvo parduotas nekokybiškas daiktas, tačiau nereiškia reikalavimo sumažinti daikto pardavimo kainą, todėl teismas negali nagrinėti bylos šiuo pagrindu (CPK 265 str. 2 d.), teismui neatsirado pareiga siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus dėl aplinkybės, ar ieškovui buvo parduotas nekokybiškas daiktas. Laikė, jog ieškovas neįrodė, kad automobilis buvo pirktas su jo nurodytais trūkumais, kadangi byloje esantys įrodymai – radiatoriaus pirkimo sąskaita, užsakymų paraiškos, UAB „Kelias“ serviso vadovo J. U., kuris ieškovo iniciatyva buvo pakviestas liudyti, paaiškinimas bei jo teismo posėdyje duoti parodymai nėra pakankami įrodymai, kad automobilyje buvo nustatyti ieškovo nurodyti trūkumai, tuo labiau, kad pats atsakovas nurodė, jog automobilio kondicionieriuje trūko tik freono ir jis apie tai pranešė ieškovui. Pažymėjo, kad ieškovas reikšdamas reikalavimus tuo pagrindu, jog nuostoliai jam atsirado atsakovui neįvykdžius įsipareigojimo informuoti pirkėją apie parduodamo daikto trūkumus, turėjo įrodyti, kad jis reikalavo aptarti oro pagalvių, kondicionieriaus veikimo sąlygas pagal tas, kurios, buvo skelbiamos internete.

Teismas taip pat nurodė, kad reikalavimus automobilio kokybei nustato Kelių transporto priemonių valstybinės techninės apžiūros atlikimo taisyklės. Šalys patvirtino, kad ginčo automobilis atitiko valstybinės techninės apžiūros reikalavimus, ji buvo atlikta 2009 m. lapkričio mėn., dėl ko realiai buvo parduotas automobilis, kuris galėjo būti eksploatuojamas be brangaus remonto. Teismas sprendė, kad toks ieškovo elgesys (kreipėsi į atsakovą dėl netinkamos automobilio kokybės ir tuo pačiu metu ėmėsi automobilio remonto – nupirko ir pakeitė kodicionieriaus radiatorių, dėl to patyrė 1 284 Lt išlaidų), kai automobilis pradedamas remontuoti neišsprendus ginčo su pardavėju dėl parduoto daikto kokybės, neatitinka protingo bei sąžiningo elgesio standartų. Protingas pirkėjas, pareiškęs pretenziją dėl automobilio kokybės, reikalautų pardavėjo sutikimo automobilio kainos sumažinimui arba remonto išlaidų padengimui (CK 6.334 str. 1 d. 2 ir 3 p.), arba atsisakytų sutarties dėl esminių daikto trūkumų ir grąžintų nesuremontuotą automobilį (CK 6.334 str. 1 d. 4 p.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti visiškai (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.2 d.)

Pirmos instancijos teismo sprendimas naikinamas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas A. G. su atsakovu R. S. 2010-02-13 sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas iš atsakovo nusipirko automobilį Nissan Murano, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 24 800 Lt. Šalys užpildė tipinę sutartį VĮ „Regitra“. Joje automobilio kainą nurodė 10 000 Lt. Pardavėjas patvirtino, kad parduodama transporto priemonė priklauso jam nuosavybės teise, į parduodamą transporto priemonę tretieji asmenys jokių teisių ar pretenzijų neturi, transporto priemonė neareštuota, ji nėra teisinio ginčo objektas, teisė disponuoti ja neatimta ir neapribota. Perduodamos transporto priemonės identifikavimo numeris ir kiti duomenys atitinka jos registravimo dokumente nurodytus duomenis (b. l. 25). Apie parduodamą automobilį ieškovas sužinojo perskaitęs atsakovo skelbimą tinklapyje „Autoplius“. Skelbimą atsakovas patalpino užpildęs atitinkamus laukelius šiame portale, t. y. nurodydamas, kad automobilis yra tvarkingas, su oro pagalvėmis, oro kondicionieriumi ir dviejų zonų klimato kontrole. Ginčo tarp šalių dėl šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nėra. Sutarties sudarymo metu ginčo automobilis turėjo techninės apžiūros taloną, techniškai apžiūrėtas buvo 2009 m. lapkričio mėnesį. Šalys sutarties sudarymo metu automobilio techninės būklės nepatikrino.

Apeliantas skundą iš esmės grindžia tuo, kad atsakovas nesilaikė CK 6.333 str. reikalavimų garantuoti pirkėjui, jog automobilis atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų jo trūkumų, dėl kurių automobilio nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių automobilio naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas apie tuos trūkumus žinodamas arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Apelianto teigimu, jeigu jis būtų žinojęs, kad automobilyje neveikia kondicionierius, nėra oro pagalvių, jis iš atsakovo automobilio nebūtų pirkęs už jokią kainą. Pirkdamas automobilį tikėjosi saugumo ir komforto. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad automobilis buvo pirktas su jo nurodytais trūkumais, todėl pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo daryti išvadai, kad parduotas daiktas nekokybiškas. Taikė pirkimo – pardavimo santykius reglamentuojančias teisės normas. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis teisėjų kolegija nesutinka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teisminę praktiką yra išaiškinęs, kad teismas ex officio privalo identifikuoti vartojimo sutartis ir taikyti tiek bendrus visoms vartojimo sutartims, tiek sutarties rūšims nulemtus vartotojo teisių gynimo būdus. Vartojimo pirkimo pardavimo sutarties sudarymo faktas teisme gali būti įrodinėjamas visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagal bendrąsias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK II dalies XIII skyriuje bei CK ar kitų įstatymų normose įtvirtintus įrodinėjimo ypatumus, nulemtus sandorio rūšies ar formos (Teismų praktika Nr.30 ir Nr.33).

Civilinėje teisėje vartojimo sutartys nuo komercinių, taip pat nuo kitų sutarčių yra atskiriamos pagal vartojimo sutarties šalių (subjektų) specifiką bei vartotojo tikslus. CK 1.39 str. 1 d. vartojimo sutartis apibrėžiama kaip sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Atitinkamai Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d. nustatyta, kad vartojimo sutartis – prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Prekių ar paslaugų pardavėju (teikėju) vartojimo sutartyje yra verslininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris, vykdydamas savo verslą, siūlo ir parduoda prekes ar teikia atlygintines paslaugas vartotojams (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 5, 8 d.). Vartojimo pirkimo – pardavimo sutartimis CK 6.350 – 6.370 str. prasme kvalifikuojamos pirkimo – pardavimo sutartys, kurios: pirma, atitinka bendruosius vartojimo sutarties požymius: prekes ar paslaugas perka fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ir paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams poreikiams); prekes ar paslaugas parduoda verslininkas (asmuo, veikiantis verslo ar profesiniais tikslais); antra, kurių dalykas yra kilnojamasis daiktas. Pažymėtina, kad vartojimo sutartį kvalifikuojančiu požymiu yra ne sutarties tikslas, o vienos iš sutarties šalių – prekių pirkėjo ar paslaugų įgijėjo tikslas.

Europos Sąjungos direktyvose, priimtose vartotojų teisių apsaugos srityje, verslininkas įvardijamas kaip pardavėjas, tiekėjas, prekiautojas, prekybininkas, kreditorius. Verslininko, kaip ir vartotojo, sąvoka Europos Sąjungos teisės aktuose aiškinama savarankiškai, nepriklausomai nuo nacionalinės teisės. Nacionalinės teisės aktų normose nustatytas vienas bendrasis požymis, kurio pakanka, kad asmuo, esantis pirkimo–pardavimo ar paslaugų tiekimo santykiuose su vartotoju, būtų laikomas verslininku – jis turi veikti verslo tikslais.

Iš teismui byloje pateiktų duomenų – VĮ „Regitra“ pažymos (b. l. 93-95) nustatyta, kad atsakovas R. S. yra pardavęs šiuos automobilius: MAZDA MX-6, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini) ( užsienyje eksploatuota ( registruota) transporto priemonė įregistruota 2005-08-16, išregistruota 2006-06-02), NISSAN MURANO, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini) (duomenų keitimas pasikeitus transporto priemonės savininkui 2009-03-07 ir 2010-02-13 ), KIA SPORTAGE, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini) ( duomenų keitimas pasikeitus transporto priemonės savininkui 2007-01-18, 2007-12-29), RENAULT ESPACE, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini) ( šios užsienyje eksploatuotos (registruotos) transporto priemonės, buvęs valst.Nr.611DMF91, pastovus registravimas 2007-03-15, nuosavybės teisė į transporto priemonę perduodama faktiškai arba juridiniam asmeniui Lietuvoje 2009-09-08, duomenų keitimas pasikeitus transporto priemonės savininkui - 2009-09-23), AUDI A4, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini) ( užsienyje eksploatuotos (registruotos) transporto priemonės, buvęs valst.Nr.(duomenys neskelbtini) pastovus įregistravimas 2006-07-19, išregistravimas, baigus jos eksploataciją 2009-05-05), VW TOURAN, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini) ( duomenų keitimas pasikeitus transporto priemonės savininkui 2010-02-19, 2010-05-14), OPEL ASCONA, valstybinis Nr.CPK319 ( Komiso parduotuvėje pirktos transporto priemonės registravimas 1999-03-23, išregistravimas -1999-10-15). Atsakovas R. S. turi verslo automobiliais patirtį, nes dirbo D. G. individualioje įmonėje, kurios viena iš veiklos rūšių – variklinių transporto priemonių pardavimas (b.l.76, 78, 105, 106). Šie faktiniai duomenys įrodo, kad atsakovas verčiasi automobilių prekyba, veikla yra tęstinė, savarankiška, ja siekiama ekonominės naudos. Be to, atsakovas, kaip pardavėjas, apie parduodamą automobilį Nissan Murano, nurodydamas jo privalumus (kondicionierių, oro pagalves, dviejų zonų klimato kontrole) buvo paskelbęs viešosios ofertos būdu internetiniame tinklalapyje „Autoplius . Todėl atsakovas pripažintinas verslininku. Panevėžio apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija informavo, kad R. S. nėra įregistravęs individualios veiklos Panevėžio apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje Mokestinių prievolių departamente Mokesčių mokėtojų skyriuje Gyventojų poskyryje, yra pateikęs metines pajamų mokesčio deklaracijas už 2003, 2007-2008 metus ( b.l.103). Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad atsakovas verčiasi veikla, jos neįregistravęs, neturėdamas verslo liudijimo. Lietuvos Aukščiausiasis teismas Vartotojų teisių apsaugos sutartiniuose santykiuose teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalgoje II 2010-11-19 yra išaiškinęs, kad teisės aktuose gali būti nustatyti specialūs reikalavimai, tokie kaip registracija, verslo liudijimo gavimas ir kita, kuriuos įvykdęs asmuo įgyja teisę verstis ūkine-komercine veikla. Asmuo, nesilaikęs šių reikalavimų, bet faktiškai vertęsis ūkine-komercine veikla (t.y. vertęsis ja neteisėtai), santykyje su vartotoju turi būti laikomas verslininku ir negali remtis tuo, kad formaliai nebuvo verslininkas. Tai, kad verslininkas nedeklaravo teikiamų paslaugų, negali apsunkinti silpnesniosios sutarties šalies padėties ( Teismų praktika Nr.33).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šalių sudaryta sutartis turi būti kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių ir, atsižvelgiant į tai, ginčo santykiui greta bendrųjų sutarčių teisės normų turi būti taikomos specialiosios taisyklės, užtikrinančios vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą. Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui. Taigi sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal CK 6.188 str. nustatytus sąžiningumo kriterijus. O būtent: vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą.

Vartojimo sutartims taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 - 6.195 str.), bet ir speciali CK 6.193 str. 4 d., CK 6.188 str. 6 d. įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (vadinamoji contra proferentem taisyklė), kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002). CK 6.188 str., nustatantis nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę, ir yra specialioji, tik vartojimo sutartims taikoma norma, CK nuostatų, įtvirtinančių bendruosius sąžiningumo reikalavimus, atžvilgiu. Šiame straipsnyje nustatyto nesąžiningų sąlygų kontrolės instituto paskirtis – atkurti sutarties šalių derybinę pusiausvyrą ir užtikrinti sutarčių laisvės principo įgyvendinimą, taip apsaugant vartotoją. CK 6.188 str. 1 ir 2 d. nustatyta, kad negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų yra vertinimas, ar jos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui, ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Šiuo atveju „Autoplius“ skelbime buvo nurodyta, kad automobilis yra tvarkingas, būtent su oro pagalvėmis, oro kondicionieriumi ir dviejų zonų klimato kontrole. Dėl skelbimo turinio ginčo byloje nėra. Informacijos viešas paskelbimas nenustatytam asmenų skaičiui yra viešoji oferta (CK 6.171 str.). Taigi, skelbimo turinys saisto oferentą ir kiekvienas pirkėjas gali pagrįstai tikėtis, kad pateiktas pasiūlymas yra galiojantis ir teisingas. Todėl pirkėjas – ieškovas, sudarydamas pirkimo – pardavimo sutartį, pagrįstai tikėjosi, kad oro pagalvės yra bei veikia kondicionierius. Priešingu atveju, automobilio ieškovas nebūtų pirkęs.

CK 6.163 str. 4 d., 6.353 str. 1 d. numatyta pardavėjo pareiga informuoti pirkėją: suteikti pirkėjui būtiną, teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamus daiktus: jų kainą ( įskaitant visus mokesčius), kokybę, vartojimo būdą ir saugumą, tinkamumo naudoti terminą bei kitas daiktų ir jų naudojimo savybes, atsižvelgiant į daiktų pobūdį, paskirtį ir kt. Pardavėjas, pažeidęs šią pareigą, turi atlyginti dėl to pirkėjo patirtus nuostolius. CK 6.353 str. apibrėžta minimali informacijos, kurią būtina pateikti apie siūlomą vartojimo prekę, apimtis, turinys bei įtvirtinti šios pareigos pažeidimo padariniai. Pardavėjo pareiga informuoti pirkėją įtvirtinta ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 str.1 d.3 p., nustatant, kad vartotojai turi teisę gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas. Pagal CK 6.353 str.10 d. pardavėjas, nesuteikęs pirkėjui informacijos, reikalingos tinkamam nupirkto daikto naudojimui pagal paskirtį, turi pareigą atsakyti už daiktų trūkumus, išaiškėjusius po daiktų perdavimo pirkėjui, jeigu pirkėjas įrodo, kad trūkumai atsirado dėl to, kad jis neturėjo reikiamos informacijos, taip išplečiant pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto trūkumus ribas ( nes pagal bendrąją taisyklę pardavėjas atsako už neaptartus trūkumus, buvusius daikto perdavimo metu). Ieškovas įrodė, kad jam automobilis buvo perduotas su trūkumais ( liudytojo J. U. paaiškinimai, Panevėžio apskrities VPK Kelių policijos 2010-09-22 pažyma, b.l.32,50), apie kuriuos pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu jam pardavėjas informacijos nesuteikė (suteikė neteisingą, ieškovo nuomone melagingą informaciją).

Ieškovas dėl neteisingos ir nepakankamos informacijos apie automobilį patyrė neigiamų padarinių: nusipirko neatitinkantį jo poreikių nesaugų automobilį (jame nebuvo oro pagalvių), taip pat nusipirko automobilį su neveikiančiu kondicionieriumi, kas nepateisino jo lūkesčių dėl komforto. Ieškovas įrodė, kad dėl atsakovo (pardavėjo) nesuteiktos informacijos apie automobilį Nissan Murano, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), jis patyrė nuostolių, taip pat įrodė priežastinį ryšį tarp informacijos nesuteikimo ir dėl to kilusių jam neigiamų padarinių, o atsakovas neįrodė, kad pirkėjui pateikė būtiną ir teisingą informaciją apie parduodamą automobilį (CPK 178 str., 185 str.). Priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovas proceso metu nuosekliai aiškino apie nusipirkto automobilio trūkumus ir jų paaiškėjimo – sužinojimo momentą, o būtent: trūkumai dėl oro pagalvių buvo nustatyti dar 2010 m. vasario mėnesio pabaigoje, dėl ko ieškovas skambino atsakovui 2010 m. kovo mėnesio pradžioje ir siūlė aptarti šį klausimą; kondicionieriaus defektai buvo nustatyti 2010 m. gegužės 3 d. autoservise. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto skunde išdėstytais motyvais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo ieškinį dėl nuostolių priteisimo. Ieškovo apeliacinis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pardavėjas ( atsakovas R. S.), sutarties sudarymo metu nesuteikęs teisingos ir visapusiškos informacijos apie automobilį, atsako už neaptartus jo trūkumus, paaiškėjusius po automobilio perdavimo ieškovui (pirkėjui), nes ieškovas įrodė, kad nuostolius jis patyrė dėl to, kad neturėjo reikiamos informacijos apie automobilį. Ieškovas pateikė teismui sąmatą, kiek reiktų investuoti, kad galėtų tinkamai ir saugiai eksploatuoti nusipirktą transporto priemonę: vairuotojo oro pagalvė (3 054 Lt), keleivio oro pagalvė (3 770 Lt), oro pagalvė – sujungimo modulis (837 Lt), detalių sumontavimas (350 Lt) – viso 8 011 Lt (b. l. 7-10). Nors ieškovui, pagal jo pateiktą paskaičiavimą, padaryta 9 295 Lt nuostolių, tačiau juos mažina ir prašo priteisti 6 000 Lt.

Ieškovas už ieškinį ir apeliacinį skundą viso sumokėjo 360 Lt (180+90+90) (b. l. 5, 65, 69) žyminį mokestį. Šios ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos vadovaujantis CPK 93 str. 1, 3 d. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, sudaro 33 Lt (16+17) (b. l. 2, 72) ir priteistinos iš atsakovo CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str. pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 6 000,00 Lt (šešis tūkstančius litų) nuostoliams atlyginti ir 360,00 Lt (tris šimtus šešiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai ir 33,00 Lt (trisdešimt tris litus) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, priteistą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodu 5660, ir pateikiant įrodymą Panevėžio miesto apylinkės teismui.